2020 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis

Filmas: "Vaiduoklių žemė" / "Incident in a Ghostland"

 Sveiki,

 

Besitęsiančio Helovino filmų virtinė kasmet žiūrovus prikviečia į kino sales arba prie televizijos ekranų. Kai kurie iš eilės žiūri dešimtą sykį „Blogas posūkis“, arba „Fokus Pokus“, o aš vis stengiuosi atrasti kažką nematyto. Nebežinau kas, bet man parekomendavo kaip visai neblogą siaubo trilerį „Vaiduoklių žemė“ (angl. Incident in a Ghostland) (2018).

 

Istorija pasakoja apie dvi skirtingas seseris, kurios keliauja su motina į senelės namus. Prie jų pakelėje prisišlieja senas saldainių ir linksmintojų furgonas, kuris vėliau įsuka į tuos pačius atokius senus buvusios senelės namus ir prasideda tos skerdynės... Galiausiai viena iš seserų rodoma po daugel metų, kaip ji tapo populiari siaubo knygų rašytoja, tačiau nuolatos išgyvena praeityje patirtą siaubą. Žodžiu, klišė, kokių „reta“.

 

Filme veikiančios idėjos labai paprastos kaip du kart du – keturi, vidutiniškai finansuojama drama su amerikietiška abejotinų filmų verte. Daugeliui galbūt patiks pati filmo idėja kryžminti įsivaizduojamą moters rašytojos pasaulį su paverstos lėle psichuojačių serijinių žudikų žaidimų kambariu. Šalia sėdintis draugas net pabėgo iš kambario, sakydamas, kad filmas jį baisiai suerzino dėl nelogiškų veikėjų reakcijų ir sprendimų. Kodėl sesuo dėl savo būklės neišvežama pas daktarus? Kodėl, kai pjaustoma motina stiklo šuke, dukrelė tik cypia, o nebėga? Galima daug ten iškelti tokių logiškai pagrįstų dalykų, tačiau neatimsi to, kad tikriausiai šio filmo stipriausioji pusė yra aktoriai, kurie emocijomis šiek tiek praskaidrino ir pagyvino filmą. Seserų barniai, jų emocijos įneša tam tikro gyvumo, kurio labai stinga panašaus tipažo filmuose, tačiau netrukus viskas subliūkšta, kai kamera pasisuka į dirbtinio siaubo tipiškai sukonstruotus psichuojančius monstrus. Vienas iš jų, kaip copy paste iš Alfredo Hičkoko „Psychas“ – moterimi persirengusi leisgyvė pajuodėlė ir storulis dičkis iš kažkokio alternatyvaus filmo, kurie nei balso, nei emocijos neneša į kamerą, o veikiau veikia kaip baisios dekoracijos.

 

Žodžiu, iš filmo tikėjausi kur kas daugiau paslapties, įtaigos, asmeninių veikėjų istorijų, o dabar išėjo tokie į pusėtiną idėją įvilkti pigūs viščiukų kauleliai ir prisukti pagal tą pačią formulę. Viščiukas eina sau podiumu su gražiausiais kaliais, visi pyškina fotoaparatais, o viduje nei viščiuko, nei dvasios, tiesiog kažkoks karkasas ant plikų kaulų. Taip ir šis filmas – karkasas, kiek bandyta įmantriau paspalvinti, tačiau idėjos nelabai mane paveikė.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.4


 

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą