Sveiki,
Besitęsiančio Helovino filmų
virtinė kasmet žiūrovus prikviečia į kino sales arba prie televizijos ekranų.
Kai kurie iš eilės žiūri dešimtą sykį „Blogas posūkis“, arba „Fokus Pokus“, o
aš vis stengiuosi atrasti kažką nematyto. Nebežinau kas, bet man parekomendavo
kaip visai neblogą siaubo trilerį „Vaiduoklių žemė“ (angl. Incident
in a Ghostland) (2018).
Istorija pasakoja apie dvi
skirtingas seseris, kurios keliauja su motina į senelės namus. Prie jų pakelėje
prisišlieja senas saldainių ir linksmintojų furgonas, kuris vėliau įsuka į tuos
pačius atokius senus buvusios senelės namus ir prasideda tos skerdynės...
Galiausiai viena iš seserų rodoma po daugel metų, kaip ji tapo populiari siaubo
knygų rašytoja, tačiau nuolatos išgyvena praeityje patirtą siaubą. Žodžiu, klišė,
kokių „reta“.
Filme veikiančios idėjos labai
paprastos kaip du kart du – keturi, vidutiniškai finansuojama drama su
amerikietiška abejotinų filmų verte. Daugeliui galbūt patiks pati filmo idėja
kryžminti įsivaizduojamą moters rašytojos pasaulį su paverstos lėle
psichuojačių serijinių žudikų žaidimų kambariu. Šalia sėdintis draugas net
pabėgo iš kambario, sakydamas, kad filmas jį baisiai suerzino dėl nelogiškų
veikėjų reakcijų ir sprendimų. Kodėl sesuo dėl savo būklės neišvežama pas
daktarus? Kodėl, kai pjaustoma motina stiklo šuke, dukrelė tik cypia, o nebėga?
Galima daug ten iškelti tokių logiškai pagrįstų dalykų, tačiau neatimsi to, kad
tikriausiai šio filmo stipriausioji pusė yra aktoriai, kurie emocijomis šiek
tiek praskaidrino ir pagyvino filmą. Seserų barniai, jų emocijos įneša tam
tikro gyvumo, kurio labai stinga panašaus tipažo filmuose, tačiau netrukus
viskas subliūkšta, kai kamera pasisuka į dirbtinio siaubo tipiškai
sukonstruotus psichuojančius monstrus. Vienas iš jų, kaip copy paste iš
Alfredo Hičkoko „Psychas“ – moterimi persirengusi leisgyvė pajuodėlė ir
storulis dičkis iš kažkokio alternatyvaus filmo, kurie nei balso, nei emocijos
neneša į kamerą, o veikiau veikia kaip baisios dekoracijos.
Žodžiu, iš filmo tikėjausi kur
kas daugiau paslapties, įtaigos, asmeninių veikėjų istorijų, o dabar išėjo tokie
į pusėtiną idėją įvilkti pigūs viščiukų kauleliai ir prisukti pagal tą pačią
formulę. Viščiukas eina sau podiumu su gražiausiais kaliais, visi pyškina
fotoaparatais, o viduje nei viščiuko, nei dvasios, tiesiog kažkoks karkasas ant
plikų kaulų. Taip ir šis filmas – karkasas, kiek bandyta įmantriau paspalvinti,
tačiau idėjos nelabai mane paveikė.
Mano įvertinimas:
4.5/10
Kritikų vidurkis: 44/100
IMDb: 6.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą