Knyga: Gendrutis Morkūnas "Grįžimo istorija"

Gendrutis Morkūnas „Grįžimo istorija“ – Vilnius: Nieko rimto, 2016.

Sveiki, 

Per paskutiniuosius savo gyvenimo metus Gendrutis Morkūnas (1960–2009) į vaikų ir paauglių literatūrą įbildėjo kaip ypatingos svarbos autorius, subraškindamas visas šios literatūros sijas. Apysaka Grįžimo istorija, pasirodžiusi 2007 metais, tapo ne tik metų geriausia knyga vaikams, bet ir vienu svarbiausiu autoriaus knygų bei viena šio dešimtmečio kūrybiškiausių knygų vaikams.

Tiesą sakant, paklausinėjau vaikų, kaip jiems šioji Grįžimo istorija ir visi kažkodėl (kaip susitarę) tvirtino, kad knyga gal ir nebloga, bet kažin  ar po jos skaitys ką nors iš G. Morkūno kūrybos. Šalia viso to buvo paminėtas visur jau pagalius į vaikų literatūrą kišantis Haris Poteris (kuris be abejo yra puikus!) ir po tokio puikaus kūrinio Grįžimo istorija gali pasirodė pernelyg „paprasta“. Tai kur šios knygos unikalumas ir kūrybiškumas?

Istorija apie dvylikametę Viliją, kuri vieną dieną dingo iš kūdikių lovelės, atsiranda miške po dvylikos metų. Ji nieko neprisimena, tačiau puikiai orientuojasi žmonių pasaulyje, eina į mokyklą, susiduria su patyčiomis ir savivokos problemomis. Visa tai vyksta ne kokioje burtų ir kerėjimo mokykloje ar Vilniaus vidurinėje, bet gana atokiame ir ramiame Lietuvos miestelyje, kur viskas pagal visas taisykles vaikams turėtų lyg ir būti nuobodoka, tačiau ne vietovė šįkart svarbi (galiausiai nereikėtų kompleksuoti dėl kaimiškos aplinkos literatūroje), bet svarbiausia, kaip papasakota šioji mergaitės istorija.

Be jokios abejonės meniška knyga. Vienas didžiausių šios knygos kūrybiškų raiškos būdų yra autoriaus skoningas ir neperspaustas mistifikavimas, kuris kiek primena liaudies pasakų dvelksmus, pasakas apie velnius su prietarus iliustruojančiais siužetiniais vingiais, bet kartu Grįžimo istorija išlieka savita ir nestilizuota. Mistiniai dalykai vienas iš motyvuojančių dalykų, kuris verčia skaityti toliau ir domėtis pagrindinės veikėjos paslaptimis. G. Morkūnas ne šiaip sau mistifikuoja, bet kalba savita metaforų kalba apie rimtus dalykus, kurie ištarti visiems suprantama „suaugusiųjų kalba“ taptų ne tik kad ne meniška, bet ir tiesmukai didaktinė keverzonė. Autoriaus pasirinkta kalba yra ne tiek meniškumo galios demonstravimas, kiek strategiškai apgalvotas „priėjimas“ prie vaiko skaitytojo, naujo kone pasąmoninio užkoduoto pasakojimo įspūdį paliekantis kūrinys. Paslaptingas Vilijos dingimas tėra socialinės problemos magiškas pateikimas: tėvai nesirūpino mergyte, todėl ji buvo paimta iki paauglystės į globos namus. Juntamas jaunų tėvų depresinis laikotarpis, atsakomybės stoka, bet tai tėra vienas iš daugelio probleminių laukų, kuriuos G. Morkūnas paverčia mistiniais kontekstais.

 Gendrutis Morkūnas ir du "Grįžimo istorija" leidimai.

Dalis knygos siužeto probleminio lauko skirta Vilijos adaptaciniam laikotarpiui, kitaip sakant, vaiko stresiniam laikotarpiui, kada tenka pritapti ne tik prie naujos šeimos, bet ir mokyklos. Patyčių mistifikavimas ir akivaizdžios jausenų, būsenų ir emocijų metaforizavimas, suteikiant juslėms materialiąją formą (pvz.: keršto saldumas, energijų bangelės, sienos...), išties sukuria neeilinę vaiko išgyvenimo perteikimo unikalumą. Net jeigu ir jaunasis skaitytojas nesuprastų ir tik nujaustų šio kūrinio paslėptas socialines neteisybės stigmas, jam knyga turėtų suteikti detektyvinės-pramoginės kelionės, sekant vien tik mistinę (galvoje nekonvertuojant metaforų) liniją. 

Jau seniai aišku, kad vaikų literatūroje atvira didaktika vaikams yra neįdomi, todėl mistifikavimo būdas yra nebloga strategija pasibelsti į jaunąjį skaitytoją. Siužetiškai knyga nėra sudėtinga ir įmantri. Autorius užuot suveržęs pasakojimą į tamprų pasakojimą, neretai suteikia daug laisvės pasakotojui veblenti pašalinius „vaiko filosofiją“ imituojančius dalykus, kas kai kuriems vaikams gali ir nepatikti, ypač tiems, kurie įpratę prie verstinės įtempto ir skubraus veiksmo literatūros. Tokių vietų apysakoje esama: miško takelių aprašymai, patyčių hierarchija, įrodinėjimai apie Vilijos būvimą robotu... Tuose nuklydimuose nuo siužeto paplepėjimuose dvelkia lengvu humoru, dvylikamečiui tinkančios išdaigiškos kalbos kodas, pvz. „Miestelio moterys jį vadino girtuokliu, o vyrai – valkata. O ar teko kam nors iš jūsų sutikti žmogų, kurio vardas Valkata, o pavardė – Girtuoklis?“ (p. 153).

Knyga išleido rimta vaikų literatūros leidykla Nieko rimta – stulbinama poligrafija, knygos svoris ir kokybė leidžia mėgautis ne tik „skanios“ knygos kvapu, bet ir Linos Žutautės iliustracijomis. Knyga jau perleista dukart su skirtingais viršeliais. Skaičiau antrąjį leidimą, kuris lyg ir turėjo būti pataisytas, tačiau visgi turėčiau pretenzijų dėl klaidų: būta praleistų žodžių, dėl ko sakinių konstrukcijos tapdavo nesklandžios, o žodyje „mąstyti“, mano supratimu, šaknyje vis dar rašoma ą nosinė.

Nesu tikras, ar visiems vaikams ši knyga atsiskleidžia iki galo, bet tai tikriausiai ir nėra itin svarbu, nes ji parašyta dviem klodais, o toks kūrinys, kuris teikia emocinio pasitenkinimo ir talpina „užpustytą“ nesaldžią kasdienybę yra vertas jaunojo mąstančio ir ieškančio žmogaus.

Jūsų Maištinga Siela