Filmas: "Sieranevada" / "Sieranevada"

Sveiki, 

Po Naujosios bangos rumunų kino režisieriaus Cristi Puiu filmo „Sieranavada“ (rumun. Sieranavada) (2016) dešimties-penkiolikos minučių seanso savo užpakalius pakėlė visos fyfos su priklijuotais nagais ir nupieštais antakiais (juos lyg apsauginiai išlydėjo dėmesio nestokojantys kakaliai t. y. jų vaikinai ir vyrai) ir išėjo baisiausiai purkštaudamos, kad nepavyko patirti „Kino pavasario“ pasikultūrinimo malonumą, kokį tikėjosi iš reklamos. Na ir gerai, pamaniau, nes salėje tarsi evoliucijos atrankoje išliko tik stipriausi ir žinantys, ko atėjo į „Kino pavasarį“. Varnoms išskridus į soliariumus, prasidėjo filmo įdomumas...

Tris valandas trunkantis „Sieranevada“ buvo išties puikus! Čia, aišku, daug tik iš pirmo žvilgsnio erzinančių ginčų, dialogų ir posovietinių kultūrinių reliktų, kurie taip puikiai atpažįstami lietuviams žiūrovams: mažos „chriščioviškos“ virtuvėlės, tradiciniai valgiai, smarkiai religingos senolės, per šviesmečius nutolusi naujoji vaikų karta, savotiškos viduriniosios kartos problemos, išmaniųjų manija... Režisierius plaka nuostabų kokteilį viename senoviniame bute, išgaudamas giminės šurmulyje atpažįstamą tragikomedijos spalvų gyvenimą. Viskas primena lyg ir karnavalą, bet kartu tai primena ir „Pilną trobą“ atskirų ir persipynusių likimų ir istorijų žemėlapį, kur lekiančios žiežirbos atsimuša viena į kitą ir „skrenda“ į kitą buto galą. Čia filmo veikėjai be pastangų ginčijasi, myli, kaltina, juokiasi, užkandžiauja, bjauriasi ir kartu vienas kitam padeda tarsi viena didelė atskira kalnais nusėta valstija – Sieranavada – kur galioja savitos mikropasaulio (valstybės) taisyklės. 

Pulsuojantis filmas tai intensyvėja, tai atsiskleidžia, tai pateikia gyvenimišką nuotaikų karuselę, kurioje žiūrovas nesuabejoja įtaigumu, nes yra kartu priverstas dusti ankštame bute, kartu alkti tų šventinių patiekalų, kartu nervintis dėl ne vietoje pastatyto automobilio... Išties įspūdingas ilgas filmas, kiek primenantis pernai vienu kadru nufilmuotą vokiečių filmą „Viktorija“, tačiau kadrai kad ir trūkinėja, tačiau pati istorija atrodo, kad nufilmuota vienu kadru, o šeimyninė emocijų ir santykių virtuvė kiek gali priminti „Šeimos albumas: rugpjūtis“ (2013), tačiau šioji istorija kur kas artimesnė savo kultūriniais klodais Lietuvos žiūrovams. Filmas, nominuotas „Auksinei palmės šakelei“, padarė didžiulį įspūdį ir man kartais gaila tų varnų, kurios išskrido lesti „Amerikietiško pyrago“...

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.9

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela