Filmas: "Dvaras" / "Malmkrog" / "The Manor"

Sveiki,

Kino pavasaryje praleisti rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmą tikriausiai būtų klaida bet kuriam užkietėjusiam kino gerbėjui. Jo darbas „Sieranevada“ (2016) buvo mane ne juokais pritrenkęs, tiesiog geriausias metų filmas! Labai galiu pagirdi ir jo filmą „Pono Lazaresku mirtis“ (2005) taip pat buvo labai geras. Naujausias jo filmas vadinasi „Dvaras“ (rumun. Malmkrog) (2020) pastatytas pagal rašytojo Vladimir Solovyov tekstą ir, sakyčiau, labai savo filmo atmosfera skiriasi nuo ankstesnių režisieriaus darbų...

Filmas iš esmės pavogė dar vieno filmo peržiūrą, kadangi „Dvaras“ trunka beveik pusketvirtos valandos, todėl tai išbandymas net kantriausiems žiūrovams. Filmas, kuriame nėra veiksmo, o penketas veikėjų „stumia“ dieną dvare aptardami XIX amžiaus pasaulio ir Rusijos problemas, filosofuoja ir visaip kitaip svarsto, kas tas gėris ir kas tas blogis... Iš esmės filmas, lyginant su kitais Puiu darbais, atrodo itin statiškas, teatrališkas ir truputį šaltokas. Tačiau tai susieta su XIX amžiaus dvariškių laikysena, išsilavinimu ir bendravimo kultūra.

Visi veikėjai nuolat kalbasi, todėl tas, kas nemoka prancūzų kalbos, praktiškai keturias valandas praskaito titrus. Filmas kaip knyga, kur veikėjai įkūnija tam tikras pozicijas, filosofines mintis ir tarpusavyje disputo būdu išsako įsitikinimus. Pavyzdžiui, Olga įsitikinusi, kad gyvenime reikia vadovautis vien sąžine, kad išvis negalima žudyti ir kad gėris gyvuoja tol, kol jis nesipriešina, o štai jos oponentas Nikolajus sako, kad tam tikromis aplinkybėmis reikia kovoti už gėrį. Kitų dvariškių pozicijos irgi išsiskiria, jie savo įsitikinimus grindžia daugiausia Biblija ir Kristaus pavyzdžiu, tačiau filme esama ir diskusijų pasaulietinėmis temomis, pavyzdžiui, kad rusas save tapatina su Europos civilizacija. Eduardas palaiko anglus kaip invazinę tautą Afrikoje, kuri jėga ir brutalumu turi nešti ir skleisti Vakarų Europos civilizacijos idėją. „Kas tas rusas? Būdvardis!“ Juokingas paradoksas, nes dvariškiai tarp savęs neužsikirsdami diskutuoja prancūziškai, patys laiko save atšlietais nuo Vakarų Europos, nes yra slavai, namuose kalba ir anglų kalba, su tarnais bendraujama rusiškai... Toji aristokratų kalba, kitos kultūros imitacija, išsilavinimas pulsuote pulsuoja ir jis daug ką atskleidžia apie XIX amžiaus dvaro kultūrą Rytų Europoje.

Kitą vertus, būtent šiose diskusijose ir pristinga humanizmo ir paprasto bendravimo. Veikėjai taip įvaryti į savo filosofines mintis, kad jų visi pokalbiai apsiriboja „aukštąją materija“, todėl tik iš labai mažų ir subtilių detalių galima pamatyti ir pajausti, ką iš tikrųjų tie žmonės patiria gyvendami sustyguotą aristokratų gyvenimą. Tai daro įspūdį apie kultūriniame kalėjime gyvenančius žmones, kurie neturi kito pasirinkimo.

Antra vertus, tokį filmą ir tiek ilgai žiūrėti yra tikrai nelengva, nes galima paskęsti tos aukštos retorikos šnekose, greit atsibosti ir pamesti mintį, todėl suprantu, kodėl „Dvaras“ tapo išmestas iš pagrindinės Kino pavasario programos, nes jis itin specifinis, itin snobiškas, itin literatūriškas, itin žodingas ir kalbančiųjų mintis su vidine pozicija ne visada lengva ir paprasta suprasti, todėl neapsiriksiu sakydamas, kad „Dvaras“ itin išsilavinusiems, istorija ir pasaulio kultūros raida besidomintiems žiūrovams, kuriems snobizmas – geras kultūros rodiklis. Manau, didžioji dalis filmą sunkiai ištvers, tačiau tas, kas pajus režisieriaus sumanymą XIX amžiaus diskusiją „pritraukti“ iki šių dienų aktualijų, manau, patirs tikrą malonumą. Taip, tai filmas, kur reikia kartu išsakomas dvariškių veikėjų mintis skaityti ne tik iš to meto perspektyvos, bet ir iš nūdienos. Ypatingai, kai diskutuojama apie pasipriešinimą, gėrio ir blogio sampratą, kartais itin painiai, pasimetant tarp idėjų ir idealizmo, tarp pragmatizmo ir misticizmo, bet argi mes ir šiandien nesame tokie pat pasimetę informacijos karų erdvėse, kai nebesugebame atskirti tiesos nuo melo?

Ingridos vaidmenį filme sukūrė lietuvių aktorė Diana Sakalauskaitė. Tą sužinojau tik prieš pat filmą, todėl buvau nustebintas, kad ir lietuviai dirba su C. Puiu, kurį galima laikyti aukščiausia rumunų kino ikona. Jis man labai patinka. Na, o šis filmas buvo iššūkis, malonus, netikėtas, nelabai patogus, tačiau išžiūrėjau viską nuo pradžios iki pabaigos, patikliai sekdamas tą retai nutrūkstančią filosofinę kalbą. Bijau, kad kitiems filmas bus pernelyg šnekus ir pernelyg statiškas, tačiau jis turi labai daug ką mums pasakyti tarp eilučių.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.2

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Anonsas

Mantė Valiūnaitė apie filmą „Dvaras“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pono Lazaresku mirtis" / "Moartea domnului Lãzãrescu" / "The Death of Mister Lazarescu"

Sveiki,

Rumunų režisierius Cristi Puiu tikriausiai yra vienas iš tų režisierių, kuris iš žiūrovų pareikalaus didžiausios kantrybės žiūrint jo kino juostas. Prieš kelerius metus matytas jo filmas „Sieranevada“ (2016) mane absoliučiai pribloškė savo natūralizmu ir kompozicija, kad ilgą laiką tausojau nematytą dar vieną jo darbą „Pono Lazaresku mirtis“ (romun. Moartea domnului Lazarescu) (2005), kuris iš esmės pratęsė tą gerą režisieriaus manierą vilkinti įvykius taip gyvenimiškai absurdiškai, kad nesižavėti tikriausiai kino gurmanui neįmanoma. Jeigu „Sieranavadoje“ visa šeima beveik tris valandas vis ruošiasi šventinei vakarienei ir niekaip negali visi susėsti, tai šiame filme 63 metų senukas bando patekti pas daktarus, tačiau kyla daugybė nenumatytų aplinkybių, kurios trukdo gauti reikiamą pagalbą.

Filmas iš tikrųjų priminė mano paties kelionę į ligoninę vežant senelį. Pažįstamos būsenos, tačiau tokio absurdo, su kokiu susiduria Lazaresku, neteko susidurti. Iš tikrųjų filmas sukaltas realistiniu pagrindu, tačiau jame formuojamas humoras toks gyvas, nedirbtinis, toks, kokį kartais patiriame ir regime savo pačių gyvenime. Pustrečios valandos trunkantis tąsymasis po ligonines mums tampa tikra kantrybės ir juoko pramoga, o senukui mirties priežastimi, ką ir sufleruoja pats filmo pavadinimas.

Kas labiausiai stebina šiame filme? Režisieriaus galia ilgais kadrais kurti realistinio tipažo scenas, išlaikant bendrą atmosferą, neslopinant tirštos dinamikos, taiklių gyvenimiškų dialogų. Žinoma, čia esama daug gerų temų, kurias taip retai regime kine: senatvės, nereikalingumo, alkoholizmo ir sveikatos sistemos apkrovimo, žmogiškumo stygiaus... Kai kurie kadrai, kai medikai puola senukui aiškinti, kad jis pats kaltas dėl savo alkoholizmo, užuot jam pagelbėję, tampa kai kada ir mūsų lietuvių daktarų parodijomis. Sunku pasakyti, ar kalti žmonės, ar perkrautos ligoninės, ar žmogiškumo stygius – iš filmo šviečiasi, kad viskas viename, bet nepaprastai įdomu tose sultyse kartu su operatoriumi dalyvauti kaip papildomam įvykių dalyviui ir tapti viso to nesutramdomo cirko liudininku.

Vienas svarbiausių ir žmogiškiausių veikėjų – greitosios pagalbos medikė, kuri per tris ligonines visą naktį bando pristatyti Lazaresku. Netgi daktarų ambicijos ir arogancija pagal medikų reitingą leidžia laisvai susidoroti tiek su ja, tiek su Lazaresku. Kai kada filmas išties tiek vizualiai, tiek problematiškai priminė man tokias TV laidas kaip „TV pagalba“, „24 valandos“ ar net „Farai“, tačiau priešingai nei mūsų „realistiškose“ laidose, šiuo filmu režisieriui svarbu atskleisti ne sensaciją, bet gėdingai sukirmijusią žmogiškumo stygių ir esminius sisteminius sveikatos prieigos trūkumus. Filmas išties panardinantis į atskirą vakuumą, kuriame nustebsite sutikę jei ne save pačius, tai bent kaimynus ar tolimus giminaičius.

P. S. Filmą lietuviškais titrais, tačiau kiek prastoka kokybe galite susirasti filmai.in.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sieranevada" / "Sieranevada"

Sveiki, 

Po Naujosios bangos rumunų kino režisieriaus Cristi Puiu filmo „Sieranavada“ (rumun. Sieranavada) (2016) dešimties-penkiolikos minučių seanso savo užpakalius pakėlė visos fyfos su priklijuotais nagais ir nupieštais antakiais (juos lyg apsauginiai išlydėjo dėmesio nestokojantys kakaliai t. y. jų vaikinai ir vyrai) ir išėjo baisiausiai purkštaudamos, kad nepavyko patirti „Kino pavasario“ pasikultūrinimo malonumą, kokį tikėjosi iš reklamos. Na ir gerai, pamaniau, nes salėje tarsi evoliucijos atrankoje išliko tik stipriausi ir žinantys, ko atėjo į „Kino pavasarį“. Varnoms išskridus į soliariumus, prasidėjo filmo įdomumas...

Tris valandas trunkantis „Sieranevada“ buvo išties puikus! Čia, aišku, daug tik iš pirmo žvilgsnio erzinančių ginčų, dialogų ir posovietinių kultūrinių reliktų, kurie taip puikiai atpažįstami lietuviams žiūrovams: mažos „chriščioviškos“ virtuvėlės, tradiciniai valgiai, smarkiai religingos senolės, per šviesmečius nutolusi naujoji vaikų karta, savotiškos viduriniosios kartos problemos, išmaniųjų manija... Režisierius plaka nuostabų kokteilį viename senoviniame bute, išgaudamas giminės šurmulyje atpažįstamą tragikomedijos spalvų gyvenimą. Viskas primena lyg ir karnavalą, bet kartu tai primena ir „Pilną trobą“ atskirų ir persipynusių likimų ir istorijų žemėlapį, kur lekiančios žiežirbos atsimuša viena į kitą ir „skrenda“ į kitą buto galą. Čia filmo veikėjai be pastangų ginčijasi, myli, kaltina, juokiasi, užkandžiauja, bjauriasi ir kartu vienas kitam padeda tarsi viena didelė atskira kalnais nusėta valstija – Sieranavada – kur galioja savitos mikropasaulio (valstybės) taisyklės. 

Pulsuojantis filmas tai intensyvėja, tai atsiskleidžia, tai pateikia gyvenimišką nuotaikų karuselę, kurioje žiūrovas nesuabejoja įtaigumu, nes yra kartu priverstas dusti ankštame bute, kartu alkti tų šventinių patiekalų, kartu nervintis dėl ne vietoje pastatyto automobilio... Išties įspūdingas ilgas filmas, kiek primenantis pernai vienu kadru nufilmuotą vokiečių filmą „Viktorija“, tačiau kadrai kad ir trūkinėja, tačiau pati istorija atrodo, kad nufilmuota vienu kadru, o šeimyninė emocijų ir santykių virtuvė kiek gali priminti „Šeimos albumas: rugpjūtis“ (2013), tačiau šioji istorija kur kas artimesnė savo kultūriniais klodais Lietuvos žiūrovams. Filmas, nominuotas „Auksinei palmės šakelei“, padarė didžiulį įspūdį ir man kartais gaila tų varnų, kurios išskrido lesti „Amerikietiško pyrago“...

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.9

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela