Knyga: Nerijus Cibulskas "Veneros"

Nerijus Cibulskas. „Veneros“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 80 p.

 

Kokia laimė būti užtvanka išdžiūvusiai upei,

artumu – vienatvei. Siaubu – užslinkusiai nakčiai.

(p. 36)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Trečioji Nerijaus Cibulsko poezijos knyga Veneros pirmiausia krenta į akis dėl nuostabaus viršelio. Išsiliejusių moteriškų kūno formų erotika lyg ir žadėtų, kaip ir pats pavadinimas, kad po Archeologijos (2016) naujausios eilės bus apie meilę. Juk ir Veneros – ar meilės planetos, ar meilės deivės, o gal ir pačių Apolono mūzų, bet eilėraščiai ne apie meilę. Įpusėjęs rinkinį ėmiau nervintis, kad „neperkandu“ šios knygos rakto, neatsiveria bendrų eilėraščių išgaunama prasmių prasmė, lyg subjektas vijurkiškai „užsisuktų“ puošnume ir įmantrume, trupintų dantimis kietą realybės akmenį.

 

Tikriausiai didžiausią rinkinio įspūdį padarė pirmasis postarcheologinis eilėraštis, kuris, sakyčiau, yra tobulos pusiausvyros – nei įmantru, nei prėska, nei laužyti galvos, ką čia norima pasakyti, bet kartu palieka po eilėraščio gaudesį. Galiausiai tik perskaitęs visą rinkinį ėmiau derinti šio rinkinio prasmių orkestrą. Nerijus Cibulskas yra absoliutus taurusis egzistencialistas! Bet ne tos naujosios poetų dvasios kartos, bet tos, kuri šlietųsi skaitymo ir kūrybos ratelyje prie Marcelijaus Martinaičio ar Rimvydo Stankevičiaus. Visų pirma, jautrumu, juntamu urbanistinės ir agrarinės, kaimiškos kultūros suderinimu. Subjektas dažnai yra prie šulinio, iškėlęs kirvį, skaldo malkas, yra lyg atkasamas sekretas (šiuolaikinių vaikų tikriausiai primirštas žaidimas!) – aiški kapo, naivų pri(si)kėlimą žadinanti metafora. Nes kas gi prikelia, arba kuo tiki subjektas, kad prikels? Krikščioniškų nuorodų čia nerasite, stebuklų, jeigu jų subjektui ir būna, čia irgi nėra. Tik žmogaus atmintis, kuri mena, rekonstruoja, perkuria. Kitaip sakant, žmogus gyvas tiek, kiek jį prisimena, tokia būtų rinkinio filosofija, kuri, sakyčiau, pratęsia ankstesnius Archeologijos eilėraščius. / o mūsų kūnai atsispaudžia / naujo amžiaus pompėjose // vis dar mokausi sukurti / tylą kuri nesudegintų / nepaliktų pelenų (p. 63). Subjektas nori būti atkasamas, prisimenamas, nes tik paliktas įspaudas, prisiminimas yra prasmingo gyvenimo rodmuo, gal net įsivertinimas.

 

Vienu esmingiausiu, kitų kritikų ir skaitytojų įvardytas Venerų raktiniu žodžiu būtų hermetika. Sandarumas ir uždarumas – gyvenimo celė, būtina sąlyga apmąstyti, kas esu, kodėl esu, ką reiškiu kitiems ir ką per kitus reiškiu pats sau. Ar tai būtų tėvo dovanotas laikrodis studijų baigimo proga, ar Coheno dainų frazės, pasivaikščiojimas pliažo liežuviu, sėdėjimas namuose... Daugelyje nusakytų vietų subjektas yra tarsi per karantiną izoliuotas, bet neatrodo, kad eilėraščiuose tai reikštų poreikį maištauti, nutraukti kalėjimo grandines, išsiveržti. Net neatrodo, kad subjektui hermetiškumas trukdo, veikiau tai saugi sterili būsena, apsisaugojimo plėvelė (dar norisi sakyti: kaukė nuo koronos) nuo laiko erozijos ir būdas saugia distancija komunikuoti su pasauliu. Metu tau eilėraščio plūdurą, kokie mes maži / kai skęstame (p. 29).

Nerijus Cibulskas

 

Šįkart poetas renkasi įvairesnes eilėraščių formas, konstruoja ir eksperimentuoja grafiškai. Vieni atrodo patrauklūs savo nedaugžodžiavimu, o kitu – tarškančiu prozišku ritmu, persunktu asonansiniais ir aliteraciniais junginiais, sudarantys retsykiais eklektiškumą, o kitais sykiais – atsitiktine tarp žodžių fonemų ir reikšmių išgaunama harmonija. Subjektas nuolatiniame filosofiškame pasirinkime tarp turinio, kurio norėtųsi kai kada aiškesnio, išgryninto, tačiau neretai trukdo perdėta meilė žodžių grožiui ir įmantrumui. Atsiranda tokie momentai, kai skaitai suraukęs antakius: tai čia laibai gražu, ar čia norėta dar ir kažką pasakyti? Suabejoji formos ir turinio pusiausvyra, pavyzdžiui: Suskaldytais sąnariais / bus galima išgroti / ilgosios liūties natas / iš naujo // Turgavietėse vėl iškalbūs / karolių prekeiviai / švilpynininkai / prabangios natos (p 65).

 

Spėju, kad autoriui nemažą įtaką darė antikinė poezija, arba kitų šalių poetų, kurie tarsi gestikuliuoja perdėtą pačių žodžių puošnumą, antikinę didybės graciją. Tai savaime suprantama, nėra joks teksto trūkumas, galima žiūrėti kaip į meną, veneriškai kalbėti iš po užpustytos Pompėjos, kaip į tam tikrą poeto energijos moduliaciją, minties ir frazės raišką, tačiau skaidrumui, sakyčiau, tai nepadeda.

 

Tikrai kodėl visi mane stebi / iš nematomos viršūnės priekaištų / giles mėto žemyn. Šaka / įsikanda šaknį sukasi ratu. / Laikausi kur būta sulos. / Aš gyvas ten kur įpjauta (p. 47). Egzistencinis skausmas, skausmas – kaip būtina sąlyga žinoti, kad dar jauti hermetizuotame pasaulyje. Juk kol esi laimingas, nesupranti, kad esi laimingas, tik kai skauda, krenti į tamsiausias naktis, imi įvertinti, koks buvai laimingas.

 

Kaip klasikinės poezijos temų šalininkas N. Cibulskas geba savitai išskleisti ir perteikti greitai kintančių vertybių, tapatybių, nuostatų ir įsitikinimų pasaulyje amžinąsias būties problemas, kurios pasislėpė ir kurias užmaskavome technologijomis, praradome savo aiškumą, dialogą su savimi ir pasauliu. Pasirinkdamas neretai antrąjį asmenį „tu“ arba per laikinosios buities daiktus, poetas perteikia gyvenimo erozijos skausmą, susitaikymą, kad iš po sekreto ne visada pri(si)keliama, gyvenimas gali būti vertinamas (patiriamas?) už stiklo, iš kapo duobės, iš per jautrių, traiškančių būties pozicijų. Retsykiais eilėraščiuose užčiupdavau Mačernio ir Aisčio gestikuliuojamas būties prasmių variacijas, N. Cibulsko subjektas toks pat „arti gamtos“, „arti ieškojimuose“, „arti nusivylimo, „arti mirties“. Tokiai poezijai būdinga atsisakyti cinizmo, aštrumo, perdėtos kančių hiperbolizacijos, nors švysteli lengva saviironija, savęs menkinimas. Bet kokiu atveju, visos čia esančios Veneros yra smarkiai pažeidžiamos, sąžiningos, atviros ir bandančios susitaikyti, kad yra mirtingos, priimti senėjimo, subrendimo, „susitupėjimo“ etapus. Rinkinys kaip „trisdešimtmečių poetų“ jausenomis ir būsenomis koreliuoja su Manto Balakausko Apmaudu, tačiau M. Balakausko poezijoje raiška ir pozicija labai skiriasi nuo karantininių būsenų Venerose.

 

Jūsų Maištinga Siela