Laima
Kreivytė. „Artumo aritmetika“ – Vilnius: Homo liber, 2019. – p. 88.
Sveiki, poezijos ir knygų
skaitytojai,
Po įdomaus interviu žurnale Nemunas
(Nr. 11, 2020) su Laima Kreivyte Laimingiausia esu, kai žaidžiu,
nusprendžiau perskaityti naujausią autorės poezijos knygą Artumo aritmetika,
kurią išleido leidykla Homo liber, o rinkinio redaktore tapo Giedrė
Kazlauskaitė. Daugelio poezijos skaitovų (ypač moterų) Artimo aritmetika
buvo giriama už feministinę laikyseną ir kitokį poezijos balsą šiuolaikinių
poetų gretose.
Tiesą sakant, perskaičiau
pirmuosius dešimt eilėraščių ir buvau pradėjęs nusivilti, nes to išskirtinumo,
aštrumo, kurį maniau aptiksiąs eilėraščiuose – neaptikau. Galbūt tas poezijos
gretinamas su feministine laikysena, aštriais politiniais diskursais mano
lūkesčius iškėlė pernelyg nepagrįstus, visgi eilėse ryškinami kiti niuansai,
kurie savaip įdomūs lietuvių poezijos lauke.
Knyga nuo pat pradžių pateisina pavadinime
pavartotą matematikos sąvoką – aritmetika! – knygos dizainas, primenantis
susegtą brošiūrą, pastaroji, regis, tuoj išdryks ir pabirs lapais, bet visgi
laikosi tvirtai. Puslapiuose panaudojami matematiniai +/- ženklai, kurie
primena amžiną atėmimo ir pridėjimo veiksmą, liūdesį ir džiaugsmą, gausą ir
skurdą – žodžiu, tą dualistinį pasaulį, ant kurių (šviesių ir tamsių spalvų)
balansuoja žmogaus būsenos. Knygos viršelyje panaudota geometriškas veidrodžiu
pridengtas Violetos Bubelytės kūnas, kuris vėlgi simbolizuoja santykį su
pasauliu: esu nuoga, tačiau kartu prisidengusi veidrodžiu, vadinasi, atspindžiu
tikrovę, kuriu save kaip asmenybę, esu kintančio proceso laikina būtybė. V.
Bubelytės aktai, primenantys performasnsus, taip pat tampa ir eilėraščių
keturių skyrių užsklandėlėmis, papildančiomis kūnišku intymumu eilėraščių
kontekstus.
Pirmoji eilėraščių dalis,
sakyčiau, pati liūdniausia. Lyrinis subjektas „matuoja“ pasaulį ir teigia, kad
jai paprasčiausia būti vienai, tačiau kartu geidžia kitų subjektų artumos. Distancijos
matas – asmeniniai subjetės potyriai, todėl pirmosios dalies eilėraščiai
persmelkti neturėjimo ir negalėjimo keisti išorinio pasaulio, šalia savęs išlaikyti
ilgai mylimųjų, tačiau subjektė suvokia, kad ir nereikia kontroliuoti išorinio
pasaulio, nes bet koks būdas sukontroliuoti išorę taps vidinio pasaulio disharmonijos
rezonanso priežastimi. Jau pirmame eilėraštyje artumo aritmetika tampa
aišku, kad lyrinė subjektė renkasi pusiausvyros, harmonijos, savęs priėmimo kelią;
aritmetiškai sudėdama ir atimdama savo meilės patirtis ji randa tarp daiktų,
materijos ir dvasios tam tikrą vienatvės kaip pusiausvyros laimės būseną. Vienas,
bent man, artimesnių ir jautresnių (kartu ir paprastesnių) iš pirmojo skyriaus
eilėraščių yra laukiu, kuris suskamba gan buitiškai, absurdiškai, tačiau
už jo slypi neišpildyti lūkesčiai, įstrigimą laimės laukimo iliuzijoje, regimą gyvenimą
ne dabar, o ateityje. Laukimas – kaip kalėjimas, apibrėžtas nuostatomis,
įsitikinimais, netvaria vartotojiška materija.
Antrasis Artumo aritmetikos
skyrius pasižymi socialinių reiškinių gausa. Poetei eilėraščių medžiaga tampa visuotiniai
reiškiniai, aktualijos, skaitytos knygos, rašytojai, matyti filmai, paveikslai –
žodžiu, tai, kas sudaro socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Tam tikri patriotinių vertybių
pamokymais virtę kultiniai mokyklinės programos eilėraščiai pertransformuoji. Štai
Maironio Lietuva brangi ironiškai tampa pinigine tautos žemių ir miškų
pardavimo parodija, o griūvantis Gedimino kalnas – mūsų lobistinės ekonomikos moralės
griūties simboliu. Iš tikrųjų šiose eilėse jaučiama aplinkosaugininkės pozicija,
veržiasi pasipiktinimas socialine nelygybe, pastaroji veriasi ir kaip feministinė
pozicija, pavyzdžiui: ar vaivorykštė yra sandora / vyrų prieš vyrų meilę? /
kodėl gyvybė šventa kol negimus / o jaunos merginos daužomos ir žaginamos /
deginamos bagažinėse? (p. 86).
Vienas įspūdingiausių eilėraščių kalė
kosmose (1957 11 03) vėlgi turi feministinę poziciją, kuri koreliuoja ir
kaip gyvūnų teisių gynimo pozicija. Rusai į kosmosą pasiunčia kalytę Laiką,
kuri ten uždūsta be deguonies ir ironiškai tampa žmonijos didvyre – Keturkojė
kosmonautė, / žmonijos progreso pionierė, / nepalaidota mokslo auka – / benamė
kalė Laika / virto pašto ženklais, suvenyrais, / net cigaretėmis. Subjektė
paryškina eilėraštyje, kad moteris nuo amžių turėjo aukos ir pasiaukojančiosios
poziciją patriarchaline valdžia grįstoje visuomenėje. Kodėl į kosmosą pirmiau
nesiuntė šuns patino? Lygiai toks pats klausimas galimas: o kodėl antikoje nuo
olos numesdavo ką tik gimusias mergaites, o berniukus pasilikdavo? Lyčių
nelygybės, subordinacijos temos plėtojamos tame pačiame eilėraštyje: Kosmosui
atrinktos tik kalės – / jas mažiau varžė gyvūnėlių skafandras, / nereikėjo tupėt
išsiskėtus / (paaiškinkit tai vyrams troleibusuose) (p. 31).
Klasikų poetų eilės tampa
ironijos ir socialinės satyros priemonėmis. T. y., kas anksčiau buvo laikyta
tauru, neginčytina, pavyzdžiui, kad poetas yra tautos balsas ir sąžinė (Maironio
laikais), poetas dabartyje yra nustumtas į paribius kaip saviraiška
užsiiminėjantis marginalas, skurdžius. Baisią pasaką mums seka televizorius
ir Delfi, / kur orakulai nušvito ekstrasensų žiburiais, / Šviečia naktį,
šviečia dieną ... Aš pati esu šviesuolė / iš nemokamo žurnalo apie mena ir kt.
/ Jau seniai norėjau klausti: „O iš ko jūs pragyvenat?“ / Bet pasnigo ir
užpustė vieną žodį: pinigai (p. 59). S. Neries Žiemos pasaka tampa perdirbta
socialine siaubo pasaka apie smukusią moralę, prarastą garbę ir parsidavusią tautą
stabilių vertybių nebeturinčioje eroje.
Kitas svarbus eilėraščių aspektas
yra juntama LGBT tema, įsimylėjusios ir kentėjusios lyrinės subjektės
išgyvenimai, kurie erotizuoti lesbietiškais intymiais vaizdiniais ir detalėmis
pvz., besiplaikstantys plaukai ar viengulė lova. Bandoma paneigti matematinę
teoremą, bet kartu iš tikrųjų prieštaraujama įsigalėjusiems stereotipams apie
žmogaus seksualumą eilėraštyje fermat teorema: nebent kubą pavertus
gėjų klubu / kur ne tik sveiki skaičiai / bet ir sveiki santykiai / puoselėjami
tik tarp / naujokų (p. 49). Feminizmas, būti lesbiete, kūno ir jausmų
santykių aritmetika yra aiškinama socialinių normų periferijos punktyrais,
tačiau visumoje aštrumą, kurio galbūt man norėjosi kaip rėkiančio radikalaus
feministinio manifesto, gožia visgi vyraujantis subjektės švelnumas,
pusiausvyros ir stabilumo siekis, ištikimybė savo vidiniam gyvenimo harmonijai.
Dažnas kalbėjimas per antrąjį asmenį, kreipimasis „tu“ sudaro intymumo įspūdį,
tam tikrą nuolatinį santykių su mylimosiomis reflektavimą, dar vieną artumo su gyvenimu
matmenį.
Rinkinyje juntami ir tam tikri
svarbūs geografiniai elementai. Subjektė yra formuojama ir maitinama kultūros, –
tą rodo aliuzijos į įvairias meno šakas, konkrečius kūrinius – todėl ir
urbanistinizuotas judėjimas Vilniuje tampa besikeičiančio laiko apraiškomis. Štai
subjektė apmąsto dingusią sovietinę-posovietinę Karoliniškių dvasią, o
eilėraštyje šeškinės apreiškimas nestokojama širdį draskančio ilgesio
šešiolikaukščiams. Nežinau, ar autorė sąmoningai komponavo knygą, ar keturių
eilėraščių skyriai iš tikrųjų sudėti pagal temas, tačiau juntama ne tik
metafizinė kelionė, bet ir geografinė. Štai ketvirtojoje dalyje akcentuojami
Egiptas, Jeruzalė, klaidžiojimas po Rytų egzotiškas žemes.
Ketvirtoji knygos dalis idėjiškai
skiriasi dar ir tuo, kad iš lietuviškų aktualijų ir socialinių problemų bei
feministinių pozicijų pereinama į atimties ir sudėties nesvarumų būsenas t. y.
subjektė tarsi tampa operatorė, kuri filmuoja realybę ir kartu jai atrodo, kad
ji yra prieš kamerą, filmuojama savęs pačios. Dviejų būsenų, realybių (kaip tikro
ir netikro) potyrių sintezė, kuri trina ribas tarp juodo ir balto atskirčių,
formuoja tikrumo ir stabilumo įspūdį. Eilėraščiuose poetė kūniškumą atsveria
emociniu, dažnai ilgesingos meilės eilėmis – žodžiu, esminis dalykas yra kūno
ir sielos susikalbėjimas aritmetine dominavime (kuris kurį – siela ar kūnas?)
išraiška, nuolatinis savęs stebėjimas, reflektavimas, įvardijimas ir
įvertinimas kaip būtina sąlyga apsibrėžti (ir paradoksaliai save ištrinti)
chaotiškų socialinių aktualijų, netvarumo ir identitetą nuolat perkuriančių
žmonių pasaulyje.
Paskutinioji eilėraščių dalis
primena apsivalymo ritualą, kai subjektė kaip turistė ironiškai slinkdama nuo
šešėlio į šešėlį istoriniais Kristaus keliais Jeruzalėje, lygina savo ir
Radvilos Našlaitėlio egzistencinius potyrius. Skirtumas tas, kad Radvilai
Našlaitėliui toji dvasinė kelionė tapo gyvenimo ir mirties išbandymu jau vien
dėl kelionės, o subjektei turistinis pasivaikščiojimas liudija tik ištuštėjusį,
greitai už pinigus prieinamą netikrą dvasinę patirtį, kuri nebedirgina,
nebejaudina dvasios. Ir apskritai liudija subjeto epochą, kada ranka pasiekiami
šventi dalykai tarsi nebetenka prasmės, nes nebereikia pastangomis jų atrasti,
pasiekti, nes užtenka tiesiog nusipirkti.
2018 11 11
Šiandien naktį
pasibaigė pasaulinis karas
Mes pasidavėm džinui,
cuba libre ir nemigai
mieste be stogų apkerpėjusiam
satelitais
vis dar kariaujame asmeniniuose
frontuose
bet ir ten kaip pas remarką
nieko naujo
ta pati kūnų mėsmalė
suplėšytos gabalais sielos
ištaškytos smegenys
nežinia kieno galūnės
sumestos į vieną lovą
svetimų žaizdų tvarstymas
nesterilioj operacinėj
po uodų tinkleliu
niekas nemirė
niekas negimė
Artumo aritmetika, sakyčiau, visų pirma siekia tvarkos su savimi pačia, ieško
matematinio algoritmo ar formulės išlikti pusiausvyroje, taikoje su savimi priešybių
pasaulyje (+/-). Tai poezija, kuri iš esmės atliepia laikmečio vertybių chaosą,
įvairių žmonių stereotipus, nuostatas. Laikmetyje, kur viename pirkinių
maišelyje galima rasti banaliausių prekių ir nuostabią knygą, kojines po eurą –
epochoje, kur viskas susimaišę, įgavę kakofonijos siautulį. Panašiai ir emocijų
pasaulyje, kuriame viskas sujaukta, o subjektė labiausiai trokšta tvarumo tiek
sociume, tiek santykiuose, tiek vidiniame pasaulyje, kur akimirkai viskas nuščiūva
ir lengvai atrenkama pagal artumo aritmetiką.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą