2020 m. gruodžio 4 d., penktadienis

Knyga: Laima Kreivytė "Artumo aritmetika"

Laima Kreivytė. „Artumo aritmetika“ – Vilnius: Homo liber, 2019. – p. 88.

 

Sveiki, poezijos ir knygų skaitytojai,

 

Po įdomaus interviu žurnale Nemunas (Nr. 11, 2020) su Laima Kreivyte Laimingiausia esu, kai žaidžiu, nusprendžiau perskaityti naujausią autorės poezijos knygą Artumo aritmetika, kurią išleido leidykla Homo liber, o rinkinio redaktore tapo Giedrė Kazlauskaitė. Daugelio poezijos skaitovų (ypač moterų) Artimo aritmetika buvo giriama už feministinę laikyseną ir kitokį poezijos balsą šiuolaikinių poetų gretose.

 

Tiesą sakant, perskaičiau pirmuosius dešimt eilėraščių ir buvau pradėjęs nusivilti, nes to išskirtinumo, aštrumo, kurį maniau aptiksiąs eilėraščiuose – neaptikau. Galbūt tas poezijos gretinamas su feministine laikysena, aštriais politiniais diskursais mano lūkesčius iškėlė pernelyg nepagrįstus, visgi eilėse ryškinami kiti niuansai, kurie savaip įdomūs lietuvių poezijos lauke.

 

Knyga nuo pat pradžių pateisina pavadinime pavartotą matematikos sąvoką – aritmetika! – knygos dizainas, primenantis susegtą brošiūrą, pastaroji, regis, tuoj išdryks ir pabirs lapais, bet visgi laikosi tvirtai. Puslapiuose panaudojami matematiniai +/- ženklai, kurie primena amžiną atėmimo ir pridėjimo veiksmą, liūdesį ir džiaugsmą, gausą ir skurdą – žodžiu, tą dualistinį pasaulį, ant kurių (šviesių ir tamsių spalvų) balansuoja žmogaus būsenos. Knygos viršelyje panaudota geometriškas veidrodžiu pridengtas Violetos Bubelytės kūnas, kuris vėlgi simbolizuoja santykį su pasauliu: esu nuoga, tačiau kartu prisidengusi veidrodžiu, vadinasi, atspindžiu tikrovę, kuriu save kaip asmenybę, esu kintančio proceso laikina būtybė. V. Bubelytės aktai, primenantys performasnsus, taip pat tampa ir eilėraščių keturių skyrių užsklandėlėmis, papildančiomis kūnišku intymumu eilėraščių kontekstus.

 

Pirmoji eilėraščių dalis, sakyčiau, pati liūdniausia. Lyrinis subjektas „matuoja“ pasaulį ir teigia, kad jai paprasčiausia būti vienai, tačiau kartu geidžia kitų subjektų artumos. Distancijos matas – asmeniniai subjetės potyriai, todėl pirmosios dalies eilėraščiai persmelkti neturėjimo ir negalėjimo keisti išorinio pasaulio, šalia savęs išlaikyti ilgai mylimųjų, tačiau subjektė suvokia, kad ir nereikia kontroliuoti išorinio pasaulio, nes bet koks būdas sukontroliuoti išorę taps vidinio pasaulio disharmonijos rezonanso priežastimi. Jau pirmame eilėraštyje artumo aritmetika tampa aišku, kad lyrinė subjektė renkasi pusiausvyros, harmonijos, savęs priėmimo kelią; aritmetiškai sudėdama ir atimdama savo meilės patirtis ji randa tarp daiktų, materijos ir dvasios tam tikrą vienatvės kaip pusiausvyros laimės būseną. Vienas, bent man, artimesnių ir jautresnių (kartu ir paprastesnių) iš pirmojo skyriaus eilėraščių yra laukiu, kuris suskamba gan buitiškai, absurdiškai, tačiau už jo slypi neišpildyti lūkesčiai, įstrigimą laimės laukimo iliuzijoje, regimą gyvenimą ne dabar, o ateityje. Laukimas – kaip kalėjimas, apibrėžtas nuostatomis, įsitikinimais, netvaria vartotojiška materija.

 

Antrasis Artumo aritmetikos skyrius pasižymi socialinių reiškinių gausa. Poetei  eilėraščių medžiaga tampa visuotiniai reiškiniai, aktualijos, skaitytos knygos, rašytojai, matyti filmai, paveikslai – žodžiu, tai, kas sudaro socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Tam tikri patriotinių vertybių pamokymais virtę kultiniai mokyklinės programos eilėraščiai pertransformuoji. Štai Maironio Lietuva brangi ironiškai tampa pinigine tautos žemių ir miškų pardavimo parodija, o griūvantis Gedimino kalnas – mūsų lobistinės ekonomikos moralės griūties simboliu. Iš tikrųjų šiose eilėse jaučiama aplinkosaugininkės pozicija, veržiasi pasipiktinimas socialine nelygybe, pastaroji veriasi ir kaip feministinė pozicija, pavyzdžiui: ar vaivorykštė yra sandora / vyrų prieš vyrų meilę? / kodėl gyvybė šventa kol negimus / o jaunos merginos daužomos ir žaginamos / deginamos bagažinėse? (p. 86).

 

Vienas įspūdingiausių eilėraščių kalė kosmose (1957 11 03) vėlgi turi feministinę poziciją, kuri koreliuoja ir kaip gyvūnų teisių gynimo pozicija. Rusai į kosmosą pasiunčia kalytę Laiką, kuri ten uždūsta be deguonies ir ironiškai tampa žmonijos didvyre – Keturkojė kosmonautė, / žmonijos progreso pionierė, / nepalaidota mokslo auka – / benamė kalė Laika / virto pašto ženklais, suvenyrais, / net cigaretėmis. Subjektė paryškina eilėraštyje, kad moteris nuo amžių turėjo aukos ir pasiaukojančiosios poziciją patriarchaline valdžia grįstoje visuomenėje. Kodėl į kosmosą pirmiau nesiuntė šuns patino? Lygiai toks pats klausimas galimas: o kodėl antikoje nuo olos numesdavo ką tik gimusias mergaites, o berniukus pasilikdavo? Lyčių nelygybės, subordinacijos temos plėtojamos tame pačiame eilėraštyje: Kosmosui atrinktos tik kalės – / jas mažiau varžė gyvūnėlių skafandras, / nereikėjo tupėt išsiskėtus / (paaiškinkit tai vyrams troleibusuose) (p. 31).

 

Klasikų poetų eilės tampa ironijos ir socialinės satyros priemonėmis. T. y., kas anksčiau buvo laikyta tauru, neginčytina, pavyzdžiui, kad poetas yra tautos balsas ir sąžinė (Maironio laikais), poetas dabartyje yra nustumtas į paribius kaip saviraiška užsiiminėjantis marginalas, skurdžius. Baisią pasaką mums seka televizorius ir Delfi, / kur orakulai nušvito ekstrasensų žiburiais, / Šviečia naktį, šviečia dieną ... Aš pati esu šviesuolė / iš nemokamo žurnalo apie mena ir kt. / Jau seniai norėjau klausti: „O iš ko jūs pragyvenat?“ / Bet pasnigo ir užpustė vieną žodį: pinigai (p. 59). S. Neries Žiemos pasaka tampa perdirbta socialine siaubo pasaka apie smukusią moralę, prarastą garbę ir parsidavusią tautą stabilių vertybių nebeturinčioje eroje.



Laima Kreivytė

 

Kitas svarbus eilėraščių aspektas yra juntama LGBT tema, įsimylėjusios ir kentėjusios lyrinės subjektės išgyvenimai, kurie erotizuoti lesbietiškais intymiais vaizdiniais ir detalėmis pvz., besiplaikstantys plaukai ar viengulė lova. Bandoma paneigti matematinę teoremą, bet kartu iš tikrųjų prieštaraujama įsigalėjusiems stereotipams apie žmogaus seksualumą eilėraštyje fermat teorema: nebent kubą pavertus gėjų klubu / kur ne tik sveiki skaičiai / bet ir sveiki santykiai / puoselėjami tik tarp / naujokų (p. 49). Feminizmas, būti lesbiete, kūno ir jausmų santykių aritmetika yra aiškinama socialinių normų periferijos punktyrais, tačiau visumoje aštrumą, kurio galbūt man norėjosi kaip rėkiančio radikalaus feministinio manifesto, gožia visgi vyraujantis subjektės švelnumas, pusiausvyros ir stabilumo siekis, ištikimybė savo vidiniam gyvenimo harmonijai. Dažnas kalbėjimas per antrąjį asmenį, kreipimasis „tu“ sudaro intymumo įspūdį, tam tikrą nuolatinį santykių su mylimosiomis reflektavimą, dar vieną artumo su gyvenimu matmenį.

 

Rinkinyje juntami ir tam tikri svarbūs geografiniai elementai. Subjektė yra formuojama ir maitinama kultūros, – tą rodo aliuzijos į įvairias meno šakas, konkrečius kūrinius – todėl ir urbanistinizuotas judėjimas Vilniuje tampa besikeičiančio laiko apraiškomis. Štai subjektė apmąsto dingusią sovietinę-posovietinę Karoliniškių dvasią, o eilėraštyje šeškinės apreiškimas nestokojama širdį draskančio ilgesio šešiolikaukščiams. Nežinau, ar autorė sąmoningai komponavo knygą, ar keturių eilėraščių skyriai iš tikrųjų sudėti pagal temas, tačiau juntama ne tik metafizinė kelionė, bet ir geografinė. Štai ketvirtojoje dalyje akcentuojami Egiptas, Jeruzalė, klaidžiojimas po Rytų egzotiškas žemes.

 

Ketvirtoji knygos dalis idėjiškai skiriasi dar ir tuo, kad iš lietuviškų aktualijų ir socialinių problemų bei feministinių pozicijų pereinama į atimties ir sudėties nesvarumų būsenas t. y. subjektė tarsi tampa operatorė, kuri filmuoja realybę ir kartu jai atrodo, kad ji yra prieš kamerą, filmuojama savęs pačios. Dviejų būsenų, realybių (kaip tikro ir netikro) potyrių sintezė, kuri trina ribas tarp juodo ir balto atskirčių, formuoja tikrumo ir stabilumo įspūdį. Eilėraščiuose poetė kūniškumą atsveria emociniu, dažnai ilgesingos meilės eilėmis – žodžiu, esminis dalykas yra kūno ir sielos susikalbėjimas aritmetine dominavime (kuris kurį – siela ar kūnas?) išraiška, nuolatinis savęs stebėjimas, reflektavimas, įvardijimas ir įvertinimas kaip būtina sąlyga apsibrėžti (ir paradoksaliai save ištrinti) chaotiškų socialinių aktualijų, netvarumo ir identitetą nuolat perkuriančių žmonių pasaulyje.


Paskutinioji eilėraščių dalis primena apsivalymo ritualą, kai subjektė kaip turistė ironiškai slinkdama nuo šešėlio į šešėlį istoriniais Kristaus keliais Jeruzalėje, lygina savo ir Radvilos Našlaitėlio egzistencinius potyrius. Skirtumas tas, kad Radvilai Našlaitėliui toji dvasinė kelionė tapo gyvenimo ir mirties išbandymu jau vien dėl kelionės, o subjektei turistinis pasivaikščiojimas liudija tik ištuštėjusį, greitai už pinigus prieinamą netikrą dvasinę patirtį, kuri nebedirgina, nebejaudina dvasios. Ir apskritai liudija subjeto epochą, kada ranka pasiekiami šventi dalykai tarsi nebetenka prasmės, nes nebereikia pastangomis jų atrasti, pasiekti, nes užtenka tiesiog nusipirkti.

 

2018 11 11

 

Šiandien naktį pasibaigė pasaulinis karas

Mes pasidavėm džinui, cuba libre ir nemigai

 

mieste be stogų apkerpėjusiam satelitais

vis dar kariaujame asmeniniuose frontuose

bet ir ten kaip pas remarką

nieko naujo

 

ta pati kūnų mėsmalė

suplėšytos gabalais sielos

ištaškytos smegenys

nežinia kieno galūnės

sumestos į vieną lovą

svetimų žaizdų tvarstymas

nesterilioj operacinėj

po uodų tinkleliu

 

niekas nemirė

niekas negimė

 

Artumo aritmetika, sakyčiau, visų pirma siekia tvarkos su savimi pačia, ieško matematinio algoritmo ar formulės išlikti pusiausvyroje, taikoje su savimi priešybių pasaulyje (+/-). Tai poezija, kuri iš esmės atliepia laikmečio vertybių chaosą, įvairių žmonių stereotipus, nuostatas. Laikmetyje, kur viename pirkinių maišelyje galima rasti banaliausių prekių ir nuostabią knygą, kojines po eurą – epochoje, kur viskas susimaišę, įgavę kakofonijos siautulį. Panašiai ir emocijų pasaulyje, kuriame viskas sujaukta, o subjektė labiausiai trokšta tvarumo tiek sociume, tiek santykiuose, tiek vidiniame pasaulyje, kur akimirkai viskas nuščiūva ir lengvai atrenkama pagal artumo aritmetiką.

 

Jūsų Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą