4 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Jeffrey Eugenides, Herta Müller, Hanya Yanagihara, Giedrė Kazlauskaitė, Gabriela Cabezón Cámara

 

Jeffrey Eugenides (gimęs 1960 m. Detroite, JAV) yra žymus amerikiečių rašytojas, pelnęs pasaulinį pripažinimą už savo intelektualiai gilius ir emociškai turtingus romanus. Jis yra kilęs iš graikų ir airių imigrantų šeimos, o jo kūryboje dažnai nagrinėjamos tapatybės, šeimos istorijos, etninės priklausomybės ir Amerikos visuomenės temos. Eugenides pasižymi kruopščiu, daugiasluoksniu pasakojimu, kuriame persipina humoras, ironija ir gilus žmogiškumas. Už romaną „Midlseksas“ autorius 2003 metais buvo apdovanotas prestižine Pulitzerio premija. Jo kūryba išsiskiria tiek literatūrine kokybe, tiek gebėjimu kalbėti apie universalias ir kartu labai asmeniškas patirtis.

Jeffrey Eugenides romanas „Midlseksas“ (orig. „Middlesex“) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 2002 metais. Tai epinė šeimos saga, apimanti tris graikų kilmės amerikiečių kartas ir pasakojanti apie nepaprastą pagrindinio veikėjo/pasakotojo, Kalės (Calliope) / Kelo (Cal) Stefanidžio, gyvenimą. Knyga prasideda nuo Kelo senelių, pabėgusių iš Smirnos tragedijos XX a. pradžioje ir atvykusių į Ameriką ieškoti „amerikietiškos svajonės“. Pasakojimas driekiasi per Didžiąją depresiją, prohibicijos laikus, Antrąjį pasaulinį karą, Detroitui tenkančius ekonominius ir socialinius sukrėtimus, iki pat šiuolaikinio Kalifornijos. Šiame plačiame istoriniame fone vystosi pagrindinė siužeto linija – pasakotojo Kelo gimimas ir brendimas su retu genetiniu sutrikimu, dėl kurio jis gimsta su dvigubais lyties požymiais (intersekso būsena), tačiau iki paauglystės auga kaip mergaitė Kaliopė.

Knyga yra apie tapatybės paieškas, lyties ir seksualumo sampratos sudėtingumą. Pasakotojas Kelas, jau suaugęs vyras, atsigręžia į savo praeitį, pasakodamas apie savo giminės kraujomaišą, kuri, kaip jis tiki, lėmė jo genetinę ypatybę. Detaliai aprašomas jo (kaip Kaliopės) gyvenimas mergaitės kūne, paauglystės sumaištis, kai atsiranda pirmieji įtarimai dėl savo kitoniškumo, ir neišvengiamas momentas, kai tenka susidurti su tiesa apie savo intersekso būseną. Knyga atvirai ir jautriai nagrinėja vidinius konfliktus, susijusius su lyties tapatybe, jos slėpimu, bandymu pritapti prie visuomenės normų ir galiausiai – apsisprendimu priimti save.

Pirmiausia, romanas giliai nagrinėja interseksualumo temą, kuri yra svarbi LGBTQ+ spektro dalis. Knyga atveria skaitytojui pasaulį, kuriame lytis nėra griežtai dvipolė, o tapatybė nėra iš anksto nulemta vien tik biologiniais veiksniais. Pasakodamas apie Kaliopės virsmą į Kelą, Eugenides detaliai aprašo ne tik fizinius, bet ir psichologinius bei socialinius iššūkius, su kuriais susiduria interseksualūs asmenys. Jis rodo, kaip visuomenės spaudimas „pasirinkti“ lytį ar „normalizuotis“ gali paveikti žmogaus gyvenimą, santykius ir savivertę. Knyga kelia klausimus apie lyties apibrėžimus, normatyvumą ir priverstinę dichotominę pasaulėžiūrą.

Antra, „Midlseksas“ tyrinėja seksualumo ir meilės įvairovę, nepriklausomai nuo lyties. Romano centre yra ne tik pasakotojo asmeninė lyties tapatybės kelionė, bet ir jo romantiški bei seksualiniai santykiai, kurie peržengia tradicines ribas. Kaliopės meilė merginai, vėliau Kelo santykiai – visa tai rodo, kad meilė ir trauka nėra apribota vien tik griežtomis heteronormatyvinėmis normomis. Knyga atvirai kalba apie homoseksualius santykius, jų sudėtingumą ir džiaugsmus, integruodama juos į platų šeimos ir visuomenės paveikslą.

Galiausiai, romanas yra stiprus komentaras apie socialinę tapatybę, priklausomybę ir „kitoniškumą“. Nors „Midlsekse“ nagrinėjamos platesnės imigracijos ir etninės tapatybės temos, Kelo patirtis, susijusi su jo intersekso būsena, tampa galinga metafora apie bet kokio „kitoniškumo“ patirtį konservatyvioje visuomenėje. Knyga rodo, kaip asmenys, kurie neatitinka visuomenės lūkesčių, gali būti stigmatizuojami, izoliuojami ir priversti slėpti savo tikrąjį „aš“. Eugenides darbas yra svarbus indėlis į LGBTQ literatūrą, nes jis suteikia retą ir giliai žmogišką įžvalgą į interseksualumo patirtį, tuo pačiu nagrinėdamas universalias meilės, šeimos ir tapatybės temas.

Herta Müller (gimusi 1953 m. Nitzkidorfu, Rumunijoje) yra iškili vokiečių rašytoja ir eseistė, 2009 metais apdovanota Nobelio literatūros premija už tai, kad „poezijos sutelktumu ir prozos atvirumu vaizduoja nužmoginto kraštovaizdžio gyvenimą“. Gimusi vokiškai kalbančioje bendruomenėje Rumunijoje, ji patyrė komunistinio diktatoriaus Nicolae Ceaușescu režimo represijas, ir didelė dalis jos kūrybos yra glaudžiai susijusi su šia asmenine patirtimi. Müller proza pasižymi unikaliu, poetiniu stiliumi, kuriame tikroviški, dažnai brutalūs vaizdai persipina su giliomis metaforomis ir simboliais. Jos kūrybos centre – totalitarinės sistemos smurtas prieš individą, atminties, tapatybės, tremties ir nutildymo temos, analizuojant, kaip represijos veikia žmogaus psichiką ir kalbos raišką, kuriant klaustrofobišką ir izoliuotą pasaulį.

Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“ (orig. „Atemschaukel“, lietuviškai kartais verčiamas ir kaip „Kvėpavimo sūpuoklės“) pasirodė 2009 metais. Tai giliai asmeniškas, pusiau autobiografinis kūrinys, pasakojantis apie jauną vokiečių kilmės rumuną Leopoldą Aubergą, kuris po Antrojo pasaulinio karo yra deportuojamas į priverstinių darbų stovyklą Sovietų Sąjungoje. Knyga detaliai ir poetiškai, bet kartu ir brutalistiškai aprašo jo išgyvenimus lageryje: nuolatinį alkį, šalčio kančias, fizinį išsekimą, ligas ir nužmoginimą, kartu su nuolatiniu bandymu išsaugoti žmogiškumą, orumą ir atmintį nežmoniškomis sąlygomis. Pagrindinė knygos tema yra individo kova už fizinį ir dvasinį išlikimą totalitarinės sistemos gniaužtuose ir kalbos, kaip išlikimo įrankio, galia.

Kalbant apie sąsajas su LGBTQ temomis, svarbu pabrėžti, kad „Amo sūpuoklės“ nėra romanas, tiesiogiai nagrinėjantis homoseksualumą ar LGBTQ tapatybę kaip centrinę ar net ryškią siužeto ašį. Pagrindinis veikėjas Leopoldas yra jaunas vyras, kurio seksualinė orientacija romane nėra išsamiai tyrinėjama ar akcentuojama. Jo santykiai su kitais stovyklos kaliniais, nors ir intymūs savo tragiškumu, bendra kančia ir vienas kito palaikymu, yra veikiau susiję su universaliu žmogaus ryšio poreikiu ekstremaliomis išlikimo sąlygomis, o ne su romantiniais ar seksualiniais santykiais tradicine prasme. Autorei rūpi bendražmogiška patirtis apie žmogaus ribas totalitarinio smurto akivaizdoje.

Nepaisant to, vertinant plačiau, per tam tikras interpretacines prizmes galima įžvelgti netiesioginių sąsajų ar paralelių, kurios atliepia ir LGBTQ patirtis. Visų pirma, romane vaizduojama kalinių marginalizacija ir „kitoniškumo“ stigmatizavimas. Jie yra visiškai atskirti nuo visuomenės, traktuojami kaip „kiti“, „priešai“ ir yra verčiami kęsti nežmoniškas sąlygas vien dėl savo etninės kilmės ar politinio statuso. Ši patirtis gali būti lyginama su LGBTQ asmenų patirtimi, kurie taip pat istoriškai ir tebėra marginalizuojami, persekiojami bei stigmatizuojami dėl savo „kitoniškumo“ ar nukrypimo nuo visuomenės normų. Kančia, kurią patiria veikėjai dėl savo atstumties ir priklausomybės „svetimai“ grupei, gali rezonuoti su diskriminacijos ir atskirties patirtimis, su kuriomis susiduria LGBTQ bendruomenės.

Antra, knyga giliai nagrinėja kūno ir tapatybės kontrolę totalitariniame režime. Sistema siekia visiškai pavergti ir kontroliuoti kalinių kūnus, mintis ir net tapatybę – kalinys nužmoginamas, paverčiamas tik skaičiumi, darbo jėga, be jokių individualių savybių ar poreikių. Šią totalinę kontrolę galima sieti su tuo, kaip LGBTQ asmenys istorijoje buvo priversti slėpti savo tikrąją tapatybę, seksualinę orientaciją, prisitaikyti prie normų, o jų seksualumas ir kūnas buvo siekiami kontroliuoti, „išgydyti“ ar net „išnaikinti“. Nors tai nėra tiesiogiai seksualinė kontrolė, fizinė ir psichologinė represija turi tam tikrų paralelų su priespauda dėl lytinės tapatybės ar orientacijos.

Apibendrinant, „Amo sūpuoklės“ yra pirmiausia apie totalitarizmo siaubus ir žmogaus dvasios atsparumą, o ne tiesiogiai LGBTQ temai skirta knyga. Tačiau jos pagrindinės temos – marginalizacija, tapatybės praradimas ir žmogiškumo išsaugojimas priespaudos akivaizdoje – yra universalios ir gali sukelti rezonansą su LGBTQ asmenų patirtimis, susijusiomis su „kitoniškumu“, priespauda ir kova už teisę būti savimi.

Hanya Yanagihara (g. 1974 m. Los Andžele, Kalifornijoje) yra amerikiečių rašytoja, redaktorė ir kelionių rašytoja, išgarsėjusi savo romanų gilumu ir emociniu intensyvumu. Ji užaugo Havajuose, tačiau dažnai kraustėsi su šeima po įvairias JAV valstijas, o tai, kaip teigiama, paveikė jos gebėjimą kurti įvairialypius personažus ir tyrinėti žmogaus būties temas. Prieš tapdama bestselerių autore, Yanagihara dirbo redaktore „Condé Nast Traveler“ ir „T: The New York Times Style Magazine“, kurios vyriausiąja redaktore tapo 2017 m. Jos kūryba pasižymi drąsa nagrinėti skausmingas ir sudėtingas temas, o jos proza yra gili, tiršta ir jaudinanti, paliekanti stiprų įspūdį skaitytojams.

Hanyos Yanagiharos romanas „Mažas gyvenimas“ (orig. „A Little Life“) pasirodė 2015 metais ir greitai tapo pasauliniu fenomenu, sukėlusiu audringas diskusijas ir sulaukusiu tiek gilaus pripažinimo, tiek kontroversijų. Šis monumentalus kūrinys pasakoja apie keturių koledžo draugų – talentingojo matematiko Džudo, aktoriaus Vilemo, dailininko Dž. B. ir architekto Malkolmo – gyvenimus Niujorke. Per ilgus dešimtmečius stebime jų draugystės, meilės, sėkmės ir tragedijų virtinę, tačiau knygos centre – neapsakomas pagrindinio veikėjo Džudo St. Fransio skausmas, traumos ir jo bandymai išgyventi su praeities randais.

Romane LGBTQ temos yra ne tik svarbios, bet ir esminės pasakojimui, nors autorė pati teigė neturėjusi tikslo rašyti „gėjų romano“. Knygoje vaizduojami keli pagrindiniai veikėjai, kurie yra gėjai (Džudas ir Dž. B.), arba biseksualūs (Vilemas, nors jo seksualinė tapatybė lieka kiek dviprasmiška ir kintanti).

Pirmiausia, „Mažas gyvenimas“ yra intymi ir brutaliai atvira homoseksualių vyrų draugystės ir meilės istorija. Džudo ir Vilemo santykiai yra romano emocinis branduolys. Jų ryšys peržengia tradicinių draugystės rėmus ir išauga į gilią, atsidavusią meilę. Yanagihara be tabu ir pagražinimų nagrinėja jų intymumą, pasiaukojimą ir emocinę priklausomybę, parodydama, kaip meilė ir artumas gali būti tiek gelbstintys, tiek slegiantys, ypač susidūrus su tokia sunkia trauma, kokią patiria Džudas. Knyga piešia sudėtingą homoseksualių santykių portretą, kuriame yra ir šviesos, ir tamsos.

Antra, romanas giliai nagrinėja traumos ir išnaudojimo pasekmes LGBTQ asmenims. Džudo vaikystės ir paauglystės patirtos seksualinės prievartos detalės yra itin skausmingos ir sukrečiančios. Jos ne tik formuoja Džudo tapatybę ir seksualumą, bet ir pabrėžia, kad LGBTQ asmenys, ypač jauname amžiuje, gali būti pažeidžiamesni išnaudojimui ir smurtui dėl socialinės marginalizacijos. Nors romanas nėra teiginys, kad homoseksualumas yra traumos pasekmė, jis atskleidžia, kaip seksualinė prievarta gali paveikti asmens santykį su savo kūnu, seksualumu ir gebėjimu užmegzti sveikus intymius ryšius.

Trečia, knyga svarbi tuo, kad normalizuoja homoseksualius santykius šiuolaikinėje visuomenėje, nors ir su skausmo prieskoniu. Veikėjai Niujorke gyvena aplinkoje, kur jų seksualinė orientacija nėra didelis barjeras socialiniam gyvenimui ar karjerai. Tačiau tai nereiškia, kad jų gyvenimai yra lengvi – traumos ir asmeninės kovos lieka pagrindiniais iššūkiais. „Mažas gyvenimas“ tapo vienu žymiausių šiuolaikinių romanų, giliai įsigilinančių į vyrų draugystės ir meilės temas, kartu atvirai ir brutalistiškai parodant traumos prigimtį. Nors kai kurie kritikai knygą kritikavo dėl „traumų pornografijos“ ir moters autorės rašymo apie gėjų vyrų patirtį, ji neabejotinai paliko gilų pėdsaką literatūroje ir diskusijose apie LGBTQ gyvenimus.

Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980 m.) yra viena iš ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrėjų. Ji taip pat yra literatūros kritikė ir eseistė, aktyviai prisidedanti prie kultūrinės diskusijos Lietuvoje. Kazlauskaitės kūrybai būdingas intelektualumas, stilistinis virtuoziškumas ir drąsa kalbėti apie sudėtingas, dažnai skausmingas asmenines ir socialines temas. Jos eilėraščiai pasižymi savitu, atpažįstamu stiliumi, kuriame derinami kasdienybės stebėjimai su filosofiniais apmąstymais, o tekstai neretai persmelkti subtilios ironijos ir autoironijos. Autorė yra pelniusi ne vieną prestižinį literatūrinį apdovanojimą.

Giedrės Kazlauskaitės poezijos rinkiniai „Singerstraum“ ir „Gintaro kambarys“ atspindi platų temų spektrą, tačiau abiejuose, nors ir skirtingu intensyvumu bei maniera, galima įžvelgti sąsajų su LGBTQ temomis. Kazlauskaitės kūryba nepasižymi tiesiogine ar deklaratyvia LGBTQ politine linija, tačiau ji subtiliai tyrinėja lyčių, tapatybės, meilės ir santykių sudėtingumą, neretai peržengdama tradicines normas ir stereotipus.

Rinkinyje „Singerstraum“, nors ir dominuoja introspekcija, asmeninė patirtis ir egzistenciniai apmąstymai, galima atrasti lyties ir tapatybės, kartais ir seksualumo, ribų ištrynimo elementų. Poezijoje justi subjekto jautrumas, jo bandymas suprasti savo vietą pasaulyje, kuris ne visada telpa į griežtus rėmus. Nors tiesioginių homoseksualių santykių vaizdavimo čia mažai, „Singerstraum“ eilėraščiai dažnai palieka erdvės interpretacijoms, kalba apie meilę ir ilgesį, kurie gali būti universalūs ir peržengti lyties specifiką. Gali būti jaučiama tam tikra androginiškumo ar nesusitaikymo su griežtomis lyčių normomis nuotaika, kuri perauga į platesnę tapatybės paiešką.

Tuo tarpu rinkinyje „Gintaro kambarys“ LGBTQ temos pasirodo ryškiau, nors vis dar subtiliai ir be deklaratyvumo. Šiame rinkinyje, kuris, be kita ko, nagrinėja kolektyvinės ir asmeninės atminties, istorijos ir dabarties sąveikas, atsiranda eilėraščių, kurie užuominomis kalba apie netradicinius santykius arba homoseksualias patirtis. Tai nėra tiesioginiai „išėjimo iš spintos“ pasakojimai, o veikiau intymūs apmąstymai, įpintos detalės, kurios leidžia suprasti, kad autorė mato ir pripažįsta meilės ir santykių įvairovę. Kazlauskaitė vengia didaktikos, o LGBTQ aspektus integruoja į platesnį, sudėtingą žmogaus būties paveikslą, pabrėždama emocijų ir ryšių universalumą, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos. Šiame rinkinyje jaučiama platesnė tolerancijos ir įvairovės tema, kuri apima ir seksualinę tapatybę, tačiau ji pateikiama per poetinės kalbos prizmę, o ne tiesioginiais teiginiais.

Gabriela Cabezón Cámara (g. 1968 m. San Isidre, Buenos Airėse) yra viena ryškiausių šiuolaikinių Argentinos rašytojų, išsiskirianti savo drąsiu, eksperimentiniu stiliumi ir giluminiu socialiniu jautrumu. Jos kūryba neretai dekonstruoja patriarchalinės visuomenės normas, gilinasi į lyties, seksualumo, ekologijos ir socialinio teisingumo temas. Cabezón Cámara proza dažnai pasižymi poetine kalba, fantastikos elementais ir politiniu aštrumu, suteikiančiu jos kūriniams unikalų balsą ir paverčiančiu ją reikšminga figūra šiuolaikinėje Lotynų Amerikos literatūroje.

Gabrielos Cabezón Cámara romanas „Činos Airón kelionės“ (isp. „Las aventuras de la China Iron“) (pasirodė 2017 m.) yra nepaprastai svarbus kūrinys, ryškiai siejantis su LGBTQ literatūra. Šis romanas, permąstantis klasikinį argentiniečių epą „Martín Fierro“, paverčia jį radikaliai nauja perspektyva, kurioje lytis, seksualumas ir socialinės normos yra drąsiai išbandomos ir peržengiamos. Knyga yra savotiška „queer“ perskaityta gaučų epopėja, kurioje dominuoja laisvė, kūno ir tapatybės įvairovė.

Pirmiausia, romane akivaizdžiai atsiskleidžia lyties ir seksualumo performatyvumas bei takumas. Pagrindinė veikėja Čina Airón (Martíno Fierro žmona, klasikiniame epe palikta už kadro) išvyksta į kelionę po Pampas lygumas su kita moterimi, Liz. Jų santykiai – tai ne tik meilės istorija, bet ir gilus, išlaisvinantis eksperimentas su lyties vaidmenimis ir tradicinėmis šeimos sampratomis. Romanas kelia klausimą, kas yra vyras, kas yra moteris, ir kaip šios sąvokos keičiasi, atsiradus meilei ir bendrystei už visuomenės primestų normų ribų. Čina Airón ir Liz santykiai yra meilės ir intymumo kupinas ryšys tarp dviejų moterų, kuris romane pateikiamas kaip natūralus ir stiprus, nepaisant visuomenės išankstinių nuostatų.

Antra, „Činos Airón kelionės“ yra galinga kritika patriarchalinei ir heteronormatyvinei sistemai. Originalusis „Martín Fierro“ yra vyrų dominuojamas pasakojimas apie gaučų gyvenimą ir jų kovas. Cabezón Cámara sąmoningai perrašo šią istoriją, suteikdama balsą ir matomumą tiems, kurie anksčiau buvo nutildyti ar tiesiog nematomi – moterims, indėnams, seksualinėms mažumoms. Ji ne tik įveda homoseksualius santykius, bet ir kuria erdvę, kurioje kitoniškumas yra švenčiamas, o ne smerkiamas. Romanas parodo, kaip tradicinės „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ sampratos yra ribojančios ir kaip išsilaisvinimas slypi atsisakant šių griežtų apibrėžimų.

Galiausiai, romanas yra apie laisvės paieškas ir alternatyvių gyvenimo būdų kūrimą. Čina ir Liz kelionė tampa ne tik fizine, bet ir egzistencine kelione link savęs atradimo ir naujos bendruomenės kūrimo. Jų kelias veda ne tik į seksualinę laisvę, bet ir į laisvę nuo socialinių konvencijų, religinių dogmų ir prievartos. Knygoje vaizduojama utopinė, bet kartu ir labai reali erdvė, kurioje įmanoma gyventi kitaip, gerbiant įvairovę ir priimant visų rūšių meilę. „Činos Airón kelionės“ yra neabejotinai svarbus kūrinys LGBTQ literatūroje, siūlantis gaivų ir radikalų požiūrį į tapatybę, meilę ir laisvę.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Giedrė Kazlauskaitė apie tikėjimą, religiją, ironiją

 

Sveiki,

 

Vakar, gulėdamas lovoje, prieš miegą perskaičiau Giedrės Kazlauskaitės interviu, kuri lyg ir pristatinėjo savo penktąją poezijos knygą „Marialė“. Štai kas pasirodė artima ir suprantama.

 

„Maldoje kreipiuosi į aukščiausiąją jėgą, bandau sukurti su ja santykį, o eilėraščių adresatas vargiai būtų Dievas ar Marija. Kartais kalbuosi su mirusiaisiais, bet neturiu iliuzijų, kad jie mane girdi. Be to, nesu iki galo įsitikinusi, kad Dievui ar šventiesiems reikia mūsų maldų. Man atrodo, kad jos, visų pirma, reikalingos pačiam žmogui, nes tuo metu jis susitelkia, nuramina kvėpavimą, pripažįsta Dievo valią. Galbūt tokiu būdu ir ateina ramybė, kylanti iš santykio pastangos. <...> Ko gero, ji rūpinasi stambesniais reikalais, gal pro šalį skriejančiais asteroidais. Galiausiai, visa krikščioniškoji vaizdinija man artima nuo vaikystės, nepaisant to, kad ji gali atrodyti komiškai. Tą pastebi ir dalis šiuolaikinių menininkų, kurie perteikia tuos vaizdinius ironiškai. Šiandien ironija man nebeįdomi, kreipiu dėmesį į autentišką religingumą.“ Giedrė Kazlauskaitė

 

Jūsų Maištinga Siela

Laikraštis "Šiaurės Atėnai", knygos "Gatopardas", "Moneta ir labirintas", žurnalas "Nemunas"

 

Sveiki,

 

Paprastai neperku „Šiaurės Atėnų“, bet pravartau kokiame prekybos centre. Vis prisimenu vaizdus, kaip šio leidinio redaktorė Giedrė Kazlauskaitė važiuoja Vilniaus centre ant dviračio, vilkėdama sportines spalvotas tampres. Šįkart tiek daug mažų jos apžvalgų apie paauglių ir suaugusiųjų literatūrą, kad ėmiau ir nusipirkau! Suskaičiau visus vienu prisėdimu ir suabejojau, ar man beverta rašyta ilgas recenzijas ir knygų apžvalgas, kai galima šitaip paprastai ir lakoniškai keliais sakiniais nusakyti vieną knygos aspektą ir duoti užuominą – patiko ar nepatiko, verta ar neverta skaityti.

 

P. S. Suintrigavo Virginijos Kulvinskaitės pristatomos trumposios prozos knygos.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Giedrė Kazlauskaitė apie žurnalistų etiką, vidutinybes ir didžiąsias asmenybes

 Sveiki,

Dažnas rašytojos ir „Šiaurės Atėnai“ redaktorės Giedrės Kazlauskaitės tekstas viešojoje erdvėje sulaukia įvairių reakcijų. Pastarasis „Didžiosios ribinės asmenybės“ – ne išmintis. Lietuviai tampa opūs, kai kas nors viešai suskirsto visuomenę į būrus nenaudėlius ir būrus viežlybuosius, ypač pyksta tie, kurie nenori būti nenaudėliais. Juokas juokais, bet diskusija apie žmones vidutinybes ir „didžiąsias asmenybes“ gali tęstis iki paryčių, visi turės savo sampratą, ras pačių įvairiausių kriterijų, kas yra kas ir kaip tie kriterijai skirstant vienokius ar kitokius pasireiškia.

Visgi save priskiriu vidutinybei ir tuo labai didžiuojuosi, nes būti šiandien didžiu, nusipelniusiu ir didvyriu tiesiog reiškia prarasti gyvenimo ramybę. Kitą vertus, ar žmogus išdalijęs save kitiems yra didis? Aš nemėgstu savęs dalyti. Išvis nemėgstu didelių kompanijų, kitaip sakant, uždaras vidutinybės gyvenimas mane labai tenkina, o bet koks žinomumas sekina ir vargina, nes jis verčia... vaidinti ir būti geresniam, nei esi iš tiesų. Kitą vertus, vaidinti ir būti geresniam niekas neverčia, tačiau tai jau kita tema.

Visgi G. Kazlauskaitės straipsnyje yra ir daugiau citatų, kurias galima plėtoti, tačiau užgriebiau šitą, nes visai neseniai mes išgyvenome žinomų žmonių mirties vajų. Žurnalistų etika dėl konkurencijos išties buvo pasibaisėtina. Šitoks pilstymas iš tuščio į kiaurą, neturint ką naujo pasakyti, žvejojant artimųjų pokalbių nuotrupas, nuotraukas, neatstojant skambučiais, sekant mirusiųjų socialinius tinklus, gaudant kitus viešojo sektoriaus žmones, kad jie ką nors pasakytų (geriausia, jeigu paverktų į kamerą) ir taip trukęs visas mėnuo gali išvaryti iš proto. Aišku, jeigu negebi atsijunti nuo neetiškos žiniasklaidos kanalų ir esi stačiai priklausomas nuo dirginančių tų pačių naujienų, tada jau ir pačiam gali prireikti pagalbos. Visgi kur tų žunaliūgų, kurie iš mirties išlošia ir uždirba, teikiama informatyvi pagalba,  kai jos reikia viešajame sektoriuje esančiam žmogui, nebūtinai didžiam, bet kad ir veikiančiam mases? Tai neįdomu, tai neapsimoka, o štai iškilmingos laidotuvės, transliuojamos per svarbiausius šalies portalus ir žinias, yra tai, ko reikia kiekvienam žinių portalui. Žinokite, kai toks dėmesys, tiek antraščių ir fotografijų, savigaila užsiimančiam žmogui išties gali atrodyti, jog ir jį va šitaip apverks ir gailės.

Jūsų Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė būtų pasitikusi 60 metų jubiliejų

 Sveiki,

 

Negalėjau nepadaryti šio įrašo. Kažkokia prievolė, net nepadoru nepaminėti Jurgos Ivanauskaitės, kuriai šiandien būtų sukakę 60 metų. 60 metų! Man ji tikriausiai ir liks 45 metų raudonplaukė keliautoja, pasilikusi tose nuotraukose ir atgalinių knygų viršelių fotografijose. Kur ji dabar yra? Toji Jurga, kuriai nebuvo lygių. Ikona. Stebukladarė. Išmintinga ragana.

 

Nieko nenoriu kalbėti. Jau apie Jurgą tiek prikalbėta. Belieka byloti kitų žodžiais, tad dalijuosi leidyklos „Tyto alba“ internetiniame facebook sienoje pasidalytų Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatų mintimis apie ją.

 

Rimantas Kmita

Gabija Grušaitė

Rimvydas Stankevičius

Renata Šerelytė

Agnė Žagrakalytė

Giedrė Kazlauskaitė

Aušra Kaziliūnaitė

Kristina Sabaliauskaitė

Laura Sintija Černiauskaitė

Gintaras Bleizgys

Lina Simutytė

Jurga Tumasonytė

Mindaugas Nastaravičius

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Giedrė Kazlauskaitė "Gintaro kambarys"

 Giedrė Kazlauskaitė. „Gintaro kambarys“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – p. 112.

 

Taip jau nutiko, kad šiemet paskutiniąja skaityta knyga tapo Giedrės Kazlauskaitės ketvirtasis eilėraščių rinkinys Gintaro kambarys, išleistas prieš porą metų. Lapkričio pabaiga ir visas gruodis man tapo poezijos skaitymais, net pats nustembu, kodėl per juoduosius penktadienius prisiperku poezijos knygų, sėdu ir skaitau, lyg kas būtų įrėmęs šautuvą į pakaušį. Kitą vertus, poezijoje visada yra tas šlakelis kitokios tiesos, kurios manausi išmelšiąs iš žodžių. Keista, juk kalba yra dirbtinis konstruktas, tačiau kiek ji gali daug reikšti ir duoti, jeigu suteiki prasmę.

 

Nesumeluosiu sakydamas, kad Gintaro kambarys tikriausiai taps mėgstamiausiu G. Kazlauskaitės rinkiniu. Į nagus įkrito pačiu laiku – prieš pat karantinu paženklintas kalėdines šventes, kai kiekvienas iš mūsų savaip gyvena savo kambariuose, tad ko neapsilankius Gintaro kambary? Pirmasis ir paskutinis rinkinio eilėraščiai, kaip teigė pati autorė, yra apie jos tėvą Gintarą. Rinkinys ne vien apie tėvą Gintarą, bet ir tą, kurį tinkleliais įsibridę graibsto užsispyrę pajūrio gyventojai, o po to pardavinėjami įvairūs suvenyriniai dirbiniai turistams. Ir tą, žinoma, Palangoje esantį muziejų, kur Saulės akmuo, kiti gintaro pavyzdžiai. Ir žinoma, tas mitologinis gintaro kambarys, kuris atseit nuskendo Baltijos jūroje, smarkiai sietinas su deivės Jūratės, Kastyčio ir Perkūno mitologija. Žodžiu, gintaras žėri visame kame ir čia jis stingdantis, išlaikantis istorinę atmintį, kartu trapus, lengvas, pažeidžiamas. Kiek gintaro interpretacijų ir reikšmių, tiek pas G. Kazlauskaitę poezijoje ir reikšmių, nebūtinai sietinų su gintaru.

 

Po dvisluoksniu viršeliu, kurį sukūrė Deimantė Rybakovienė, slepiasi perlamutrinis, vos įžiūrimas Kretingos žiemos sodo vaizdas. Būtent G. Kazlauskaitės su dukra apsilankymas žiemos sode ir domėjimasis grafų Tiškevičių moterų gyvenimais buvo pirmasis impulsas pradėti rašyti šiuos eilėraščius. Istorinių niuansų, dramatiškų likimų moterų biografijos sudėtos paskutiniojoje rinkinio atkarpoje Saturnijos (tokia populiari drugelių rūšis!), kuriame subjektė tarsi gidė pristato garsių Tiškevičių biografijas. Išties šie eilėraščiai priminė Edgar Lee Masters Spūn Riverio antologiją, kurioje iš kapo duobių prabylą ir savo biografijas papasakoja išmirusio miestelio gyventojai, tik šiame rinkinyje prabylama iš išlikusių fotografijų, subjektyviai vertinant buvusių Tiškevičių stovėseną su jų biografijų detalių nuotrupomis. Viena įspūdingiausių istorijų Kretingos žiemos sode, kur Oranžerijoje po araukarija / pašarvota penkiametė grafaitė. <...> // Fotografija ir graži, ir graudina – / mano duktė to paties amžiaus (p. 100-101). Esminis šių eilėraščių emocinis veikimo principas, sakyčiau, yra dabarties ir praeities santykio apmąstymas. Mes vaikštome po muziejus, ant kapų, ant kurių pastatėme savo naujus namus, ir jaučiamės tik savo laiko šeimininkais. Ne ką mažiau įdomios ir fotografės Paulinos Mongirdaitės, Marijos Tiškevičiūtės, mirusios 1943 metų tremtyje, istorijos. Manoma, kad šios moterys buvo homoseksualios. Paieškojus internete Marijos Tiškevičiūtės fotografijų anuomet jaunystėje ir darytų lageryje, ištinka šokas, jog tame pačiame šimtmetyje, kai „vyko visa tai“, aš gimiau ir tai nėra kokie senovės Egipto laikai. Iš esmės kalbama ir apie istorinį laikmetį, emocinę istorinę atmintį, moterų „gebėjimą pakelti“ ne tik šiuos išgyvenimus, bet ir suvaržymus, kaip antai draudimą tiesiog išsimaudyti paprastoje jūroje.

 

Kur kas įdomesnė ir paveikesnė man atrodė G. Kazlauskaitės intymioji poezija apie jos pačios gyvenimą. Subjektė eilėraščių skyriuose Depresarijos, Velnio nagas pakankamai atvirai pasakojama ne tik apie motinystę, bet ir gyvenimą su kita moterimi. LGBTQ temos G. Kazlauskaitės poezijoje nėra naujiena – tai ir Meninų, ir Singerstraum temų tąsa, subjektės tikrovė, atėjusi iš buities ir toje buityje pasireiškusio intymumo. Nepasakyčiau, kad eilėraščiuose lesbietės tapatybė yra svarbiausia sudedamoji, priešingai – tai natūrali subjektės tapatybės sudedamoji dalis, integruota į intelektualią, apsiskaičiusią, bet labai depresuojančią asmenybę. Kitaip sakant, seksualumas ar seksualumo tapatybė – ne problema, bet iš čia kyla susipriešinimas su katalikų bažnyčios veidmainiškumu ir smerkimu. Kaip žiūrėsite į akis mūsų vaikams, jeigu reiškiame jums blogį? / Paukščiams nereikia jūsų žiedų, / mes nesimeldžiame jūsų stabams, / neatliekame tos pačios jogos, / nekalbame jokių vainikėlių (p. 41).

Giedrė Kazlauskaitė

 

Subjektė „arti“ katalikų bendruomenės, ji lanko bažnyčią, meldžiasi šventam Kazimierui ir tuo pat metu jaučia atskirtį nuo bendruomenės, kuri, manau, kyla dėl seksualinės tapatybės (leisiu sau psichologizuoti). Kitą vertus, kitur negeriau – štai subjektė kerpasi pigioje kirpykloje, stebi čionai užeinančius, perfrazuoja jų pokalbių nuotrupas, ji kerpasi berniokiškai, o kai ji man pataria imti dažytis antakius: / „Juk tokia ryški dabar būsit“, – sako (p. 37), subjektė nusprendžia, kad nuo šiol kirpsis geriau pati, nei grįš pas kirpėją. Madingi moteriški standartai, primetami patarimai subjektę gąsdina, galgi net labiau erzina, ji nenori būti kaip visi, veikiau kaip V. Woolf Orlando – adrogeniškas personažas (nei moteris, nei vyras, arba vienas ir tas pats).

 

Visgi pačią svarbiausią Gintaro kambario temą nusakyčiau subjektės dvasinę kovą už šviesą ir blaivų protą. Sudėtingi subjektės santykiai su tėvais, sąmoningas apsisprendimas nebūti tokiais, kaip jie, bei sudėtinga, skurdi vaikystė: Ir slaptavietės, kuriose palikinėjome laiškus – / anksčiau rūsiai, griuvėsiai ir bunkeriai. / Bastydavausi po juos, / ištrūkus iš internato (p. 23). Savo kovą subjektė puikiai nusako eilėraštyje Daimonion: Nuo mažens jai tekdavo pasirūpinti / ne vien savo, bet ir jų dekoratyviniais demonais. / Reikėjo vedžioti, šukuoti, frizuoti, / surinkti jų kaukučius, nuraminti amsėjimą (p. 55). Žinoma, subjektė ironizuoja, kaip puoselėja savo demonus, bet po šita ironija, sakyčiau, slepiasi gėrio ir blogio kova, tamsiausios sielos naktys, nes juk būti priklausomam demonui, jam vergauti yra nepaprasta kančia. Gal todėl toks aiškus subjektės būvimas „šalia Dievo“, nepaisant kunigų luomo, davatkų, bedvasios ceremonijos, tačiau su aiškiu žinojimu, kol tikiu, tol esu, tol priešinuosi savo Daimonion, kuriam priklausau. Tai tarsi tikrasis gintaro kambarys, kalėjimas demono viduje, jo užvaldyme, jo priverstinių geležinių kurpaičių nešiojime, kol išsivaduosi.

 

Skyrius Tranai, skirtas Kėdainiams, G. Kazlauskaitės tėvonijos kraštui. Eilėraščiai tampa daugiakultūriniais kompostiniais biskvitais: čia ir Milošas su Isos slėniu, ir Radvilos, ir subjektės tėvų žemė, sovietizacijos procesai... Eilėraščiai architektoniški tarsi patys imituotų besikeičiančių miestų vaizdinį. Miestai – tai dar vienas būdas apmąstyti, kodėl esu tokia, kokia esu, kodėl mano tokie santykiai su tėvu.

Kas man artima šiame rinkinyje be to, kad tai iš dalies lyg ir LGBTQ, queer kūryba? Ogi tai, kas esti už eilėraščių, depresarijos, kurios kaip niekas kitas priartina prie Dievo, leidžia pajusti, kaip sunku vienam grumtis su užvaldžiusiu demonu, paėmusiu gražiausius ir puikiausius gyvenimo metus. Gintaro kambarys, man atrodo kaip apsivalymo rinkinys, tam tikra dvasinio išsigryninimo atkarpa, kuri leidžia išsivaduoti ne tik nuo primestų standartų, bet ir žvilgtelėti į istoriją, atrasti analogiškų patirčių, tapatintis ir atsitapatinti, leidžia tiesiog išsidraskius sugyti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Giedrė Kazlauskaitė apie lietuvių kalbos brandos egzamino esmę

 Sveiki,

 

Dar viena, man regis, gera Giedrės Kazlauskaitės citata, kuri įvardija mūsų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminų (pseudo)politizuotą kartelę. Nors neretai egzaminų autoriai „įmeta“ dėl kvapo abstrakčias tolerancijos, laisvės ir kitas temas, kurias šabloniškai tenka „pagrįsti“ patriotizmą ir, pripažinkime, bukai pramokta giesmele apie meilę tėvynei, Lietuvai XX amžiaus literatūrų ištarmėmis. Žinoma, rašinyje galima prieštarauti, piktintis į valias, tačiau, kai remsiesi Maironiu, B. Sruoga ar kokia, Dieve mano, atgyvena, pačiu V.M.-Putinu, nepamiršk paminėti, kaip anie mylėjo Lietuvą, o kaip šiai kartai trūksta patriotiškumo, noro... mirti už tėvynę.

 

Tam tikra prasme koktu ir niūru, kad abiturientų egzaminus formuoja šimtmečiu pasenusių rašytojų legionas vien tam, kaip Darius Kuolys teigė, kad nebūtų užmiršti, kad klasėje sėdi berniukai, kuriuos reikia „paauklėti“ per literatūrą, kad jie nesumoteriškėtų. Kas čia per nesąmonė? Perskaičiau viename interviu ir net negalėjau patikėti, nes D. Kuolį gerbiu nuo mokyklos laikų, tačiau jo seksistinio pasisakymo nesuvirškinu iki šiolei.

 

Pavarčius 5-8 klasių vadovėlius ir pasižiūrėjus programas (turiu galvoje literatūrą), man daugmaž patinka ir tenkina įvairovė. Tekstų pačių pačiausių: nuo vyrų ir moterų rašytojų, verstinių, senovinių ir šiuolaikinių. Ypač 6 klasėje „Baltų lankų“ vadovėlyje, tačiau gimnazistinėms klasėms turinys vis dar diskutuotinas. Nepaisant visko, manau, kad pati svarbiausia brandos egzamino dalis turėtų būti ne pasirėmimas XX amžiaus literatų kūriniais ir „parodymas“, kad juos skaičiau, bei demonstravimas, kaip jų klišinėmis idėjomis „myliu ir suprantu“ pasaulį bei Lietuvą, o būtent unikalus, kūrybiškas jaunuolio mąstymas. Tačiau iš patirties žinau, kad vertinti mąstymą sunku, nors taip turėtų lyg ir būti, tačiau daugiau nei 50 procentų jaunuolių ne tik negeba mąstyti raštu pagal duotas temas, bet sunkiai sugeba užpildyti kelerius metus į dantis duodamą šabloną – tai liūdniausia ir tai ne mokytojų kaltė, tai nesimokymo, neskaitymo padarinys. Iš vienos pusės, jeigu atimsime egzamine įteisintą tipizavimą, žlugs daug prastų vidutiniokų – jie neišlaikys, o iš kitos – ar nereiktų pasakyti, kad laikas pradėti mąstyti ir galiausiai tegu neišlaiko, bet nustokime „gaminti“ kiborgus? Kurią poziciją jūs palaikote?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: šiuolaikinė lietuvių poezija nuo "Apmaudo" iki "Venerų"

Sveiki,

Žinau, juodasis penktadienis daug kam ištuštino iždą. Visgi užuot dairęsis pačių naujausių ir populiariausių knygų, nusprendžiau praturtėti lietuviška poezija. Ir visai ne dėl to, kad tos knygos dulkėtų pas mane lentynoje. Jau pradėjau šalia prozos per įvairias pertraukas skaityti poeziją. Vėlei pasiilgau. O ir jaučiu keistą fetišą šiuolaikinei lietuvių poeziją, knygoms, autoriams. Štai ką pavyko nuraškyti. O kas jums iš šių knygų patiko labiausiai?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Laima Kreivytė "Artumo aritmetika"

Laima Kreivytė. „Artumo aritmetika“ – Vilnius: Homo liber, 2019. – p. 88.

 

Sveiki, poezijos ir knygų skaitytojai,

 

Po įdomaus interviu žurnale Nemunas (Nr. 11, 2020) su Laima Kreivyte Laimingiausia esu, kai žaidžiu, nusprendžiau perskaityti naujausią autorės poezijos knygą Artumo aritmetika, kurią išleido leidykla Homo liber, o rinkinio redaktore tapo Giedrė Kazlauskaitė. Daugelio poezijos skaitovų (ypač moterų) Artimo aritmetika buvo giriama už feministinę laikyseną ir kitokį poezijos balsą šiuolaikinių poetų gretose.

 

Tiesą sakant, perskaičiau pirmuosius dešimt eilėraščių ir buvau pradėjęs nusivilti, nes to išskirtinumo, aštrumo, kurį maniau aptiksiąs eilėraščiuose – neaptikau. Galbūt tas poezijos gretinamas su feministine laikysena, aštriais politiniais diskursais mano lūkesčius iškėlė pernelyg nepagrįstus, visgi eilėse ryškinami kiti niuansai, kurie savaip įdomūs lietuvių poezijos lauke.

 

Knyga nuo pat pradžių pateisina pavadinime pavartotą matematikos sąvoką – aritmetika! – knygos dizainas, primenantis susegtą brošiūrą, pastaroji, regis, tuoj išdryks ir pabirs lapais, bet visgi laikosi tvirtai. Puslapiuose panaudojami matematiniai +/- ženklai, kurie primena amžiną atėmimo ir pridėjimo veiksmą, liūdesį ir džiaugsmą, gausą ir skurdą – žodžiu, tą dualistinį pasaulį, ant kurių (šviesių ir tamsių spalvų) balansuoja žmogaus būsenos. Knygos viršelyje panaudota geometriškas veidrodžiu pridengtas Violetos Bubelytės kūnas, kuris vėlgi simbolizuoja santykį su pasauliu: esu nuoga, tačiau kartu prisidengusi veidrodžiu, vadinasi, atspindžiu tikrovę, kuriu save kaip asmenybę, esu kintančio proceso laikina būtybė. V. Bubelytės aktai, primenantys performasnsus, taip pat tampa ir eilėraščių keturių skyrių užsklandėlėmis, papildančiomis kūnišku intymumu eilėraščių kontekstus.

 

Pirmoji eilėraščių dalis, sakyčiau, pati liūdniausia. Lyrinis subjektas „matuoja“ pasaulį ir teigia, kad jai paprasčiausia būti vienai, tačiau kartu geidžia kitų subjektų artumos. Distancijos matas – asmeniniai subjetės potyriai, todėl pirmosios dalies eilėraščiai persmelkti neturėjimo ir negalėjimo keisti išorinio pasaulio, šalia savęs išlaikyti ilgai mylimųjų, tačiau subjektė suvokia, kad ir nereikia kontroliuoti išorinio pasaulio, nes bet koks būdas sukontroliuoti išorę taps vidinio pasaulio disharmonijos rezonanso priežastimi. Jau pirmame eilėraštyje artumo aritmetika tampa aišku, kad lyrinė subjektė renkasi pusiausvyros, harmonijos, savęs priėmimo kelią; aritmetiškai sudėdama ir atimdama savo meilės patirtis ji randa tarp daiktų, materijos ir dvasios tam tikrą vienatvės kaip pusiausvyros laimės būseną. Vienas, bent man, artimesnių ir jautresnių (kartu ir paprastesnių) iš pirmojo skyriaus eilėraščių yra laukiu, kuris suskamba gan buitiškai, absurdiškai, tačiau už jo slypi neišpildyti lūkesčiai, įstrigimą laimės laukimo iliuzijoje, regimą gyvenimą ne dabar, o ateityje. Laukimas – kaip kalėjimas, apibrėžtas nuostatomis, įsitikinimais, netvaria vartotojiška materija.

 

Antrasis Artumo aritmetikos skyrius pasižymi socialinių reiškinių gausa. Poetei  eilėraščių medžiaga tampa visuotiniai reiškiniai, aktualijos, skaitytos knygos, rašytojai, matyti filmai, paveikslai – žodžiu, tai, kas sudaro socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Tam tikri patriotinių vertybių pamokymais virtę kultiniai mokyklinės programos eilėraščiai pertransformuoji. Štai Maironio Lietuva brangi ironiškai tampa pinigine tautos žemių ir miškų pardavimo parodija, o griūvantis Gedimino kalnas – mūsų lobistinės ekonomikos moralės griūties simboliu. Iš tikrųjų šiose eilėse jaučiama aplinkosaugininkės pozicija, veržiasi pasipiktinimas socialine nelygybe, pastaroji veriasi ir kaip feministinė pozicija, pavyzdžiui: ar vaivorykštė yra sandora / vyrų prieš vyrų meilę? / kodėl gyvybė šventa kol negimus / o jaunos merginos daužomos ir žaginamos / deginamos bagažinėse? (p. 86).

 

Vienas įspūdingiausių eilėraščių kalė kosmose (1957 11 03) vėlgi turi feministinę poziciją, kuri koreliuoja ir kaip gyvūnų teisių gynimo pozicija. Rusai į kosmosą pasiunčia kalytę Laiką, kuri ten uždūsta be deguonies ir ironiškai tampa žmonijos didvyre – Keturkojė kosmonautė, / žmonijos progreso pionierė, / nepalaidota mokslo auka – / benamė kalė Laika / virto pašto ženklais, suvenyrais, / net cigaretėmis. Subjektė paryškina eilėraštyje, kad moteris nuo amžių turėjo aukos ir pasiaukojančiosios poziciją patriarchaline valdžia grįstoje visuomenėje. Kodėl į kosmosą pirmiau nesiuntė šuns patino? Lygiai toks pats klausimas galimas: o kodėl antikoje nuo olos numesdavo ką tik gimusias mergaites, o berniukus pasilikdavo? Lyčių nelygybės, subordinacijos temos plėtojamos tame pačiame eilėraštyje: Kosmosui atrinktos tik kalės – / jas mažiau varžė gyvūnėlių skafandras, / nereikėjo tupėt išsiskėtus / (paaiškinkit tai vyrams troleibusuose) (p. 31).

 

Klasikų poetų eilės tampa ironijos ir socialinės satyros priemonėmis. T. y., kas anksčiau buvo laikyta tauru, neginčytina, pavyzdžiui, kad poetas yra tautos balsas ir sąžinė (Maironio laikais), poetas dabartyje yra nustumtas į paribius kaip saviraiška užsiiminėjantis marginalas, skurdžius. Baisią pasaką mums seka televizorius ir Delfi, / kur orakulai nušvito ekstrasensų žiburiais, / Šviečia naktį, šviečia dieną ... Aš pati esu šviesuolė / iš nemokamo žurnalo apie mena ir kt. / Jau seniai norėjau klausti: „O iš ko jūs pragyvenat?“ / Bet pasnigo ir užpustė vieną žodį: pinigai (p. 59). S. Neries Žiemos pasaka tampa perdirbta socialine siaubo pasaka apie smukusią moralę, prarastą garbę ir parsidavusią tautą stabilių vertybių nebeturinčioje eroje.

Laima Kreivytė

 

Kitas svarbus eilėraščių aspektas yra juntama LGBT tema, įsimylėjusios ir kentėjusios lyrinės subjektės išgyvenimai, kurie erotizuoti lesbietiškais intymiais vaizdiniais ir detalėmis pvz., besiplaikstantys plaukai ar viengulė lova. Bandoma paneigti matematinę teoremą, bet kartu iš tikrųjų prieštaraujama įsigalėjusiems stereotipams apie žmogaus seksualumą eilėraštyje fermat teorema: nebent kubą pavertus gėjų klubu / kur ne tik sveiki skaičiai / bet ir sveiki santykiai / puoselėjami tik tarp / naujokų (p. 49). Feminizmas, būti lesbiete, kūno ir jausmų santykių aritmetika yra aiškinama socialinių normų periferijos punktyrais, tačiau visumoje aštrumą, kurio galbūt man norėjosi kaip rėkiančio radikalaus feministinio manifesto, gožia visgi vyraujantis subjektės švelnumas, pusiausvyros ir stabilumo siekis, ištikimybė savo vidiniam gyvenimo harmonijai. Dažnas kalbėjimas per antrąjį asmenį, kreipimasis „tu“ sudaro intymumo įspūdį, tam tikrą nuolatinį santykių su mylimosiomis reflektavimą, dar vieną artumo su gyvenimu matmenį.

 

Rinkinyje juntami ir tam tikri svarbūs geografiniai elementai. Subjektė yra formuojama ir maitinama kultūros, – tą rodo aliuzijos į įvairias meno šakas, konkrečius kūrinius – todėl ir urbanistinizuotas judėjimas Vilniuje tampa besikeičiančio laiko apraiškomis. Štai subjektė apmąsto dingusią sovietinę-posovietinę Karoliniškių dvasią, o eilėraštyje šeškinės apreiškimas nestokojama širdį draskančio ilgesio šešiolikaukščiams. Nežinau, ar autorė sąmoningai komponavo knygą, ar keturių eilėraščių skyriai iš tikrųjų sudėti pagal temas, tačiau juntama ne tik metafizinė kelionė, bet ir geografinė. Štai ketvirtojoje dalyje akcentuojami Egiptas, Jeruzalė, klaidžiojimas po Rytų egzotiškas žemes.

 

Ketvirtoji knygos dalis idėjiškai skiriasi dar ir tuo, kad iš lietuviškų aktualijų ir socialinių problemų bei feministinių pozicijų pereinama į atimties ir sudėties nesvarumų būsenas t. y. subjektė tarsi tampa operatorė, kuri filmuoja realybę ir kartu jai atrodo, kad ji yra prieš kamerą, filmuojama savęs pačios. Dviejų būsenų, realybių (kaip tikro ir netikro) potyrių sintezė, kuri trina ribas tarp juodo ir balto atskirčių, formuoja tikrumo ir stabilumo įspūdį. Eilėraščiuose poetė kūniškumą atsveria emociniu, dažnai ilgesingos meilės eilėmis – žodžiu, esminis dalykas yra kūno ir sielos susikalbėjimas aritmetine dominavime (kuris kurį – siela ar kūnas?) išraiška, nuolatinis savęs stebėjimas, reflektavimas, įvardijimas ir įvertinimas kaip būtina sąlyga apsibrėžti (ir paradoksaliai save ištrinti) chaotiškų socialinių aktualijų, netvarumo ir identitetą nuolat perkuriančių žmonių pasaulyje.

Paskutinioji eilėraščių dalis primena apsivalymo ritualą, kai subjektė kaip turistė ironiškai slinkdama nuo šešėlio į šešėlį istoriniais Kristaus keliais Jeruzalėje, lygina savo ir Radvilos Našlaitėlio egzistencinius potyrius. Skirtumas tas, kad Radvilai Našlaitėliui toji dvasinė kelionė tapo gyvenimo ir mirties išbandymu jau vien dėl kelionės, o subjektei turistinis pasivaikščiojimas liudija tik ištuštėjusį, greitai už pinigus prieinamą netikrą dvasinę patirtį, kuri nebedirgina, nebejaudina dvasios. Ir apskritai liudija subjeto epochą, kada ranka pasiekiami šventi dalykai tarsi nebetenka prasmės, nes nebereikia pastangomis jų atrasti, pasiekti, nes užtenka tiesiog nusipirkti.

 

2018 11 11

 

Šiandien naktį pasibaigė pasaulinis karas

Mes pasidavėm džinui, cuba libre ir nemigai

 

mieste be stogų apkerpėjusiam satelitais

vis dar kariaujame asmeniniuose frontuose

bet ir ten kaip pas remarką

nieko naujo

 

ta pati kūnų mėsmalė

suplėšytos gabalais sielos

ištaškytos smegenys

nežinia kieno galūnės

sumestos į vieną lovą

svetimų žaizdų tvarstymas

nesterilioj operacinėj

po uodų tinkleliu

 

niekas nemirė

niekas negimė

 

Artumo aritmetika, sakyčiau, visų pirma siekia tvarkos su savimi pačia, ieško matematinio algoritmo ar formulės išlikti pusiausvyroje, taikoje su savimi priešybių pasaulyje (+/-). Tai poezija, kuri iš esmės atliepia laikmečio vertybių chaosą, įvairių žmonių stereotipus, nuostatas. Laikmetyje, kur viename pirkinių maišelyje galima rasti banaliausių prekių ir nuostabią knygą, kojines po eurą – epochoje, kur viskas susimaišę, įgavę kakofonijos siautulį. Panašiai ir emocijų pasaulyje, kuriame viskas sujaukta, o subjektė labiausiai trokšta tvarumo tiek sociume, tiek santykiuose, tiek vidiniame pasaulyje, kur akimirkai viskas nuščiūva ir lengvai atrenkama pagal artumo aritmetiką.

 

Jūsų Maištinga Siela