Asmenybė. Hanya Yanagihara – rašytoja perfekcionistė, sukūrusi romanus "Mažas gyvenimas" ir "Į rojų"

Sveiki,

 

Tęsiu pažintis su ypatingomis asmenybėmis ir šiame įraše dėmesį skirsiu garsiai amerikiečių rašytojai Hanya Yanagiharai, kurios knygą „Mažas gyvenimas“ tapo tikra bomba Lietuvoje, o dabar jau ruošiuosi pamažu dar vienam momentaliam skaitymui – naujausiam jos romanui „Į rojų“.

 

Hanyos Yanagiharos vaikystė, paauglystė ir jaunystė

 

Hanya Yanagihara gimė 1974 metais Los Andžele, Kalifornijoje, tačiau ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu dažnai keitė gyvenamąją vietą dėl tėvo, hematologo/onkologo, karjeros. Šeima gyveno Havajuose (Honolulu), Niujorke, Merilande, Kalifornijoje, Teksase (Tyler mieste), kol galiausiai grįžo į Honolulu, kur H. Yanagihara baigė vidurinę mokyklą – Punahou mokyklą. Jos kilmė yra nevienalytė: tėvas, Ronaldas Yanagihara, kilęs iš Havajų ir iš dalies yra japonų kilmės, o motina gimė Seule ir yra korėjiečių kilmės.

 

Tėvas be medicinos domėjosi ir menu, o šis dvigubas interesas persidavė ir dukrai. Vaikystėje Hanya Yanagihara domėjosi piešimu, ypač portretais. Apie dešimties metų, gyvendama Teksase, ji turėjo neįprastą patirtį: tėvas, norėdamas paskatinti jos aistrą piešti su griežtumu ir nenušalinant jokių temų, leido jai apsilankyti pas draugą patologą. Ten, morge, stebėdama skrodimą, jaunoji Hanya piešė. Ji pati teigė, kad ją visada labiau domino liga, o ne žmogus, ir šis susidomėjimas medicina ir kūnu tapo būsimų jos kūrinių temų šaukliu. Tėvas taip pat ją supažindino su tam tikrų britų rašytojų (pvz., Iris Murdoch, Anita Brookner) ir Philip Roth kūryba. Tiek piešimą, tiek rašymą tėvai skatino, nors mergaitę labiau traukė vizualinis menas.

 

Baigusi vidurinę mokyklą Havajuose, Hanya Yanagihara studijavo Smith koledže, kurį baigė 1995 metais. Iškart po koledžo ji persikėlė į Niujorką, kuris ją pakerėjo. Mieste ji pradėjo savo karjerą leidybos srityje. Pradžioje dirbo pardavimų asistente leidykloje Ballantine (kuri yra Random House padalinys), vėliau dirbo viešųjų ryšių specialiste, taip pat dirbo redaktore keliose Niujorko leidyklose. Apie paauglystės pomėgius žinoma tiek, kad ji ir toliau domėjosi piešimu bei skaitė tėvo rekomenduotus autorius.

 

Prieš tapdama žinoma romanų rašytoja, H. Yanagihara ilgą laiką dirbo žurnalistikos ir redagavimo srityje. Nuo 1998 iki 2008 metų ji redagavo žurnalą „The Asian Pacific American Journal“. 2005 metais prisijungė prie „Condé Nast Traveler“ žurnalo, kuriame dirbo redaktore (vėliau redaktore at-large) ir kūrė straipsnius apie keliones. Jos sukurta skiltis „Word of Mouth“ 2007 metais buvo nominuota Nacionaliniam žurnalo apdovanojimui. Būdama žurnalo redaktore, ji gavo ir patirties, kuri pravertė rašant grožinę literatūrą: disciplina, gebėjimas struktūrizuoti istoriją ir laikytis terminų. Savo pirmąjį romaną, „The People in the Trees“, kurio idėja dalinai buvo paremta virologo (virusų mokslininko) Danielio Carletono Gajduseko realia istorija, ji pradėjo rašyti būdama 21-erių ir dirbdama minėtus darbus, tačiau užtruko beveik 20 metų, kol jį baigė ir jis buvo išleistas 2013 metais – tai žymi jos rašytojos karjeros pradžią.

 

Hanyos Yanagiharos karjeros iškilimas

 

Hanya Yanagihara ilgą laiką gyveno „dvigubą gyvenimą“: dieną dirbdama sėkmingą ir įtemptą darbą žurnalų leidyboje, o naktimis rašydama grožinę literatūrą. Kelias į leidybą nebuvo staigus – jos pirmasis romanas „Žmonės medžiuose“ (The People in the Trees) išleistas tik 2013 m., kai jai buvo beveik 40 metų. Šį romaną ji rašė beveik du dešimtmečius – pradėjo būdama 21-erių. Autorė leidybos pasaulį pažino dirbdama viešųjų ryšių srityje ir redaguodama žurnalus (Condé Nast Traveler). Ši patirtis leido jai geriau perprasti istorijos struktūrą, tempą ir įgavo disciplinos laikytis terminų. Prieš debiutą, ji jau buvo išleidusi kelis redaguotus leidinius ir pelniusi pripažinimą kaip žurnalų redaktorė.

 

„Žmonės medžiuose“ buvo palankiai sutiktas kritikų ir įvardintas kaip vienas geriausių 2013 m. romanų. Tai sudėtingas ir provokuojantis kūrinys, iš dalies įkvėptas tikrosios Nobelio premijos laureato virologo Danielio Carletono Gajduseko bylos. Romanas pasakoja apie mokslininką, atradusį nemirtingumo paslaptį mikronezietiškoje saloje, bet vėliau apkaltintą lytiniu prievartavimu. Jau debiutiniame kūrinyje pasirodė vėlesnei Yanagiharos kūrybai būdingos etikos, moralės ribų ir kolonializmo temos. Pats romanas rodo jos susidomėjimą mokslo etika, liga ir sociologijos ribomis.

 

Didžiausias literatūrinis iškilimas ir pasaulinė sėkmė atėjo 2015 m. su antruoju romanu „Mažas gyvenimas“ (A Little Life). Ši monumentali apimties knyga sulaukė didelio kritikų ir skaitytojų atgarsio, tapo tarptautiniu bestseleriu. Romanas buvo nominuotas „Man Booker“ premijai (angl. Man Booker Prize) ir Nacionalinei knygos premijai (angl. National Book Award). Jis pasakoja apie keturių koledžo draugų gyvenimus Niujorke, ypatingą dėmesį skiriant teisininko Jude'o St. Franciso, kurio praeitis paženklinta siaubinga vaikystės trauma ir savęs žalojimo priepuoliais, kančioms.

 

Hanya Yanagiharos prozos bruožai yra ryškūs ir išskirtiniai. Jos kūrinius, ypač „Mažą gyvenimą“, apibūdina: itin ilga apimtis (romanai dažnai viršija 700 puslapių), emocinis intensyvumas ir tiesmukas, nesterilus kalbos stilius. Rašytoja nevengia tamsių, skausmingų ir kontraversiškų temų: trauma, lytinis smurtas, savęs žalojimas, draugystė, meilė ir kančia. Kritikai pastebi, kad jos proza yra beveik ekstremali savo tamsos ir detalumo lygmeniu, o stiliaus pasirinkimai verčia skaitytoją jaustis klaustrofobiškai ir emociškai pažeidžiamai.

 

Skaitytojų reakcija ir vertinimai yra nevienareikšmiški. „Mažas gyvenimas“ vienų šlovinamas už gilų empatijos jausmą ir neišvengiamą emocinę galią, kitų kritikuojamas už tariamą „traumos porno“ (angl. trauma porn) elementus ir realizmo trūkumą (pvz., neįtikėtiną geradariaus, turtingo ir dosnaus gyvenimo būdą Niujorke). Nepaisant to, knygos literatūrinė reikšmė yra neginčijama – ji tapo viena labiausiai diskutuojamų dešimtmečio knygų, paveikusi šiuolaikinės prozos tendencijas tirti patirtą traumą.

 

Apie savo rašymo procesą ir kūrinių apimtį Yanagihara yra sakiusi: „Aš niekada negalėjau to daryti kitaip – visą laiką dirbau redaktore ir rašiau grožinę literatūrą“. Ji save vadina neorganizuota rašytoja, kuriai patinka dirbti naktimis po įtemptos darbo dienos. Apie didelę knygų apimtį ji kalbėjo kaip apie pasaulio kūrimo būdą. Ji teigė: „Aš norėjau, kad viskas būtų pasukta šiek tiek per aukštai“ – tai paaiškina (atleiskite už mano pažodinį vertimą) ir dramatišką siužetą, ir apimtį, tarsi siekiant sukurti epines proporcijas turinčią istoriją, kuri visiškai panardina skaitytoją į herojų gyvenimą.

 

2022 m. išleistas jos trečiasis romanas „Į rojų“ (To Paradise), kuris patvirtino autorės polinkį į dideles formas ir ambicingas temas. Šis kūrinys, pasakojantis tris skirtingas istorijas trijuose skirtinguose šimtmečiuose (1893 m., 1993 m. ir 2093 m.), nagrinėja Amerikos idealus, utopijas ir distopijas, šeimos ir laisvės prasmę. Kūrinys vėl parodo jos unikalų gebėjimą sujungti intymų asmeninį skausmą su platesniu sociopolitiniu kontekstu, išlaikant Yanagiharos stiliaus emocinį sunkumą.

 

Be rašymo karjeros, Yanagihara pasiekė aukštumas ir leidyboje, 2017 m. tapusi „T: The New York Times Style Magazine“ vyriausiąja redaktore. Tai pabrėžia jos gebėjimą suderinti aukščiausio lygio kūrybą su vadybiniu darbu. Jos literatūrinė reikšmė slypi gebėjime atvirai ir be kompromisų kalbėti apie žmogaus kančios ribas ir besąlygiškos meilės gelmes, priverčiant skaitytojus susidurti su egzistencinėmis baimėmis ir moralinėmis dilemomis.

 

Jūsų Maištinga Siela

4 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Jeffrey Eugenides, Herta Müller, Hanya Yanagihara, Giedrė Kazlauskaitė, Gabriela Cabezón Cámara

 

Jeffrey Eugenides (gimęs 1960 m. Detroite, JAV) yra žymus amerikiečių rašytojas, pelnęs pasaulinį pripažinimą už savo intelektualiai gilius ir emociškai turtingus romanus. Jis yra kilęs iš graikų ir airių imigrantų šeimos, o jo kūryboje dažnai nagrinėjamos tapatybės, šeimos istorijos, etninės priklausomybės ir Amerikos visuomenės temos. Eugenides pasižymi kruopščiu, daugiasluoksniu pasakojimu, kuriame persipina humoras, ironija ir gilus žmogiškumas. Už romaną „Midlseksas“ autorius 2003 metais buvo apdovanotas prestižine Pulitzerio premija. Jo kūryba išsiskiria tiek literatūrine kokybe, tiek gebėjimu kalbėti apie universalias ir kartu labai asmeniškas patirtis.

Jeffrey Eugenides romanas „Midlseksas“ (orig. „Middlesex“) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 2002 metais. Tai epinė šeimos saga, apimanti tris graikų kilmės amerikiečių kartas ir pasakojanti apie nepaprastą pagrindinio veikėjo/pasakotojo, Kalės (Calliope) / Kelo (Cal) Stefanidžio, gyvenimą. Knyga prasideda nuo Kelo senelių, pabėgusių iš Smirnos tragedijos XX a. pradžioje ir atvykusių į Ameriką ieškoti „amerikietiškos svajonės“. Pasakojimas driekiasi per Didžiąją depresiją, prohibicijos laikus, Antrąjį pasaulinį karą, Detroitui tenkančius ekonominius ir socialinius sukrėtimus, iki pat šiuolaikinio Kalifornijos. Šiame plačiame istoriniame fone vystosi pagrindinė siužeto linija – pasakotojo Kelo gimimas ir brendimas su retu genetiniu sutrikimu, dėl kurio jis gimsta su dvigubais lyties požymiais (intersekso būsena), tačiau iki paauglystės auga kaip mergaitė Kaliopė.

Knyga yra apie tapatybės paieškas, lyties ir seksualumo sampratos sudėtingumą. Pasakotojas Kelas, jau suaugęs vyras, atsigręžia į savo praeitį, pasakodamas apie savo giminės kraujomaišą, kuri, kaip jis tiki, lėmė jo genetinę ypatybę. Detaliai aprašomas jo (kaip Kaliopės) gyvenimas mergaitės kūne, paauglystės sumaištis, kai atsiranda pirmieji įtarimai dėl savo kitoniškumo, ir neišvengiamas momentas, kai tenka susidurti su tiesa apie savo intersekso būseną. Knyga atvirai ir jautriai nagrinėja vidinius konfliktus, susijusius su lyties tapatybe, jos slėpimu, bandymu pritapti prie visuomenės normų ir galiausiai – apsisprendimu priimti save.

Pirmiausia, romanas giliai nagrinėja interseksualumo temą, kuri yra svarbi LGBTQ+ spektro dalis. Knyga atveria skaitytojui pasaulį, kuriame lytis nėra griežtai dvipolė, o tapatybė nėra iš anksto nulemta vien tik biologiniais veiksniais. Pasakodamas apie Kaliopės virsmą į Kelą, Eugenides detaliai aprašo ne tik fizinius, bet ir psichologinius bei socialinius iššūkius, su kuriais susiduria interseksualūs asmenys. Jis rodo, kaip visuomenės spaudimas „pasirinkti“ lytį ar „normalizuotis“ gali paveikti žmogaus gyvenimą, santykius ir savivertę. Knyga kelia klausimus apie lyties apibrėžimus, normatyvumą ir priverstinę dichotominę pasaulėžiūrą.

Antra, „Midlseksas“ tyrinėja seksualumo ir meilės įvairovę, nepriklausomai nuo lyties. Romano centre yra ne tik pasakotojo asmeninė lyties tapatybės kelionė, bet ir jo romantiški bei seksualiniai santykiai, kurie peržengia tradicines ribas. Kaliopės meilė merginai, vėliau Kelo santykiai – visa tai rodo, kad meilė ir trauka nėra apribota vien tik griežtomis heteronormatyvinėmis normomis. Knyga atvirai kalba apie homoseksualius santykius, jų sudėtingumą ir džiaugsmus, integruodama juos į platų šeimos ir visuomenės paveikslą.

Galiausiai, romanas yra stiprus komentaras apie socialinę tapatybę, priklausomybę ir „kitoniškumą“. Nors „Midlsekse“ nagrinėjamos platesnės imigracijos ir etninės tapatybės temos, Kelo patirtis, susijusi su jo intersekso būsena, tampa galinga metafora apie bet kokio „kitoniškumo“ patirtį konservatyvioje visuomenėje. Knyga rodo, kaip asmenys, kurie neatitinka visuomenės lūkesčių, gali būti stigmatizuojami, izoliuojami ir priversti slėpti savo tikrąjį „aš“. Eugenides darbas yra svarbus indėlis į LGBTQ literatūrą, nes jis suteikia retą ir giliai žmogišką įžvalgą į interseksualumo patirtį, tuo pačiu nagrinėdamas universalias meilės, šeimos ir tapatybės temas.

Herta Müller (gimusi 1953 m. Nitzkidorfu, Rumunijoje) yra iškili vokiečių rašytoja ir eseistė, 2009 metais apdovanota Nobelio literatūros premija už tai, kad „poezijos sutelktumu ir prozos atvirumu vaizduoja nužmoginto kraštovaizdžio gyvenimą“. Gimusi vokiškai kalbančioje bendruomenėje Rumunijoje, ji patyrė komunistinio diktatoriaus Nicolae Ceaușescu režimo represijas, ir didelė dalis jos kūrybos yra glaudžiai susijusi su šia asmenine patirtimi. Müller proza pasižymi unikaliu, poetiniu stiliumi, kuriame tikroviški, dažnai brutalūs vaizdai persipina su giliomis metaforomis ir simboliais. Jos kūrybos centre – totalitarinės sistemos smurtas prieš individą, atminties, tapatybės, tremties ir nutildymo temos, analizuojant, kaip represijos veikia žmogaus psichiką ir kalbos raišką, kuriant klaustrofobišką ir izoliuotą pasaulį.

Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“ (orig. „Atemschaukel“, lietuviškai kartais verčiamas ir kaip „Kvėpavimo sūpuoklės“) pasirodė 2009 metais. Tai giliai asmeniškas, pusiau autobiografinis kūrinys, pasakojantis apie jauną vokiečių kilmės rumuną Leopoldą Aubergą, kuris po Antrojo pasaulinio karo yra deportuojamas į priverstinių darbų stovyklą Sovietų Sąjungoje. Knyga detaliai ir poetiškai, bet kartu ir brutalistiškai aprašo jo išgyvenimus lageryje: nuolatinį alkį, šalčio kančias, fizinį išsekimą, ligas ir nužmoginimą, kartu su nuolatiniu bandymu išsaugoti žmogiškumą, orumą ir atmintį nežmoniškomis sąlygomis. Pagrindinė knygos tema yra individo kova už fizinį ir dvasinį išlikimą totalitarinės sistemos gniaužtuose ir kalbos, kaip išlikimo įrankio, galia.

Kalbant apie sąsajas su LGBTQ temomis, svarbu pabrėžti, kad „Amo sūpuoklės“ nėra romanas, tiesiogiai nagrinėjantis homoseksualumą ar LGBTQ tapatybę kaip centrinę ar net ryškią siužeto ašį. Pagrindinis veikėjas Leopoldas yra jaunas vyras, kurio seksualinė orientacija romane nėra išsamiai tyrinėjama ar akcentuojama. Jo santykiai su kitais stovyklos kaliniais, nors ir intymūs savo tragiškumu, bendra kančia ir vienas kito palaikymu, yra veikiau susiję su universaliu žmogaus ryšio poreikiu ekstremaliomis išlikimo sąlygomis, o ne su romantiniais ar seksualiniais santykiais tradicine prasme. Autorei rūpi bendražmogiška patirtis apie žmogaus ribas totalitarinio smurto akivaizdoje.

Nepaisant to, vertinant plačiau, per tam tikras interpretacines prizmes galima įžvelgti netiesioginių sąsajų ar paralelių, kurios atliepia ir LGBTQ patirtis. Visų pirma, romane vaizduojama kalinių marginalizacija ir „kitoniškumo“ stigmatizavimas. Jie yra visiškai atskirti nuo visuomenės, traktuojami kaip „kiti“, „priešai“ ir yra verčiami kęsti nežmoniškas sąlygas vien dėl savo etninės kilmės ar politinio statuso. Ši patirtis gali būti lyginama su LGBTQ asmenų patirtimi, kurie taip pat istoriškai ir tebėra marginalizuojami, persekiojami bei stigmatizuojami dėl savo „kitoniškumo“ ar nukrypimo nuo visuomenės normų. Kančia, kurią patiria veikėjai dėl savo atstumties ir priklausomybės „svetimai“ grupei, gali rezonuoti su diskriminacijos ir atskirties patirtimis, su kuriomis susiduria LGBTQ bendruomenės.

Antra, knyga giliai nagrinėja kūno ir tapatybės kontrolę totalitariniame režime. Sistema siekia visiškai pavergti ir kontroliuoti kalinių kūnus, mintis ir net tapatybę – kalinys nužmoginamas, paverčiamas tik skaičiumi, darbo jėga, be jokių individualių savybių ar poreikių. Šią totalinę kontrolę galima sieti su tuo, kaip LGBTQ asmenys istorijoje buvo priversti slėpti savo tikrąją tapatybę, seksualinę orientaciją, prisitaikyti prie normų, o jų seksualumas ir kūnas buvo siekiami kontroliuoti, „išgydyti“ ar net „išnaikinti“. Nors tai nėra tiesiogiai seksualinė kontrolė, fizinė ir psichologinė represija turi tam tikrų paralelų su priespauda dėl lytinės tapatybės ar orientacijos.

Apibendrinant, „Amo sūpuoklės“ yra pirmiausia apie totalitarizmo siaubus ir žmogaus dvasios atsparumą, o ne tiesiogiai LGBTQ temai skirta knyga. Tačiau jos pagrindinės temos – marginalizacija, tapatybės praradimas ir žmogiškumo išsaugojimas priespaudos akivaizdoje – yra universalios ir gali sukelti rezonansą su LGBTQ asmenų patirtimis, susijusiomis su „kitoniškumu“, priespauda ir kova už teisę būti savimi.

Hanya Yanagihara (g. 1974 m. Los Andžele, Kalifornijoje) yra amerikiečių rašytoja, redaktorė ir kelionių rašytoja, išgarsėjusi savo romanų gilumu ir emociniu intensyvumu. Ji užaugo Havajuose, tačiau dažnai kraustėsi su šeima po įvairias JAV valstijas, o tai, kaip teigiama, paveikė jos gebėjimą kurti įvairialypius personažus ir tyrinėti žmogaus būties temas. Prieš tapdama bestselerių autore, Yanagihara dirbo redaktore „Condé Nast Traveler“ ir „T: The New York Times Style Magazine“, kurios vyriausiąja redaktore tapo 2017 m. Jos kūryba pasižymi drąsa nagrinėti skausmingas ir sudėtingas temas, o jos proza yra gili, tiršta ir jaudinanti, paliekanti stiprų įspūdį skaitytojams.

Hanyos Yanagiharos romanas „Mažas gyvenimas“ (orig. „A Little Life“) pasirodė 2015 metais ir greitai tapo pasauliniu fenomenu, sukėlusiu audringas diskusijas ir sulaukusiu tiek gilaus pripažinimo, tiek kontroversijų. Šis monumentalus kūrinys pasakoja apie keturių koledžo draugų – talentingojo matematiko Džudo, aktoriaus Vilemo, dailininko Dž. B. ir architekto Malkolmo – gyvenimus Niujorke. Per ilgus dešimtmečius stebime jų draugystės, meilės, sėkmės ir tragedijų virtinę, tačiau knygos centre – neapsakomas pagrindinio veikėjo Džudo St. Fransio skausmas, traumos ir jo bandymai išgyventi su praeities randais.

Romane LGBTQ temos yra ne tik svarbios, bet ir esminės pasakojimui, nors autorė pati teigė neturėjusi tikslo rašyti „gėjų romano“. Knygoje vaizduojami keli pagrindiniai veikėjai, kurie yra gėjai (Džudas ir Dž. B.), arba biseksualūs (Vilemas, nors jo seksualinė tapatybė lieka kiek dviprasmiška ir kintanti).

Pirmiausia, „Mažas gyvenimas“ yra intymi ir brutaliai atvira homoseksualių vyrų draugystės ir meilės istorija. Džudo ir Vilemo santykiai yra romano emocinis branduolys. Jų ryšys peržengia tradicinių draugystės rėmus ir išauga į gilią, atsidavusią meilę. Yanagihara be tabu ir pagražinimų nagrinėja jų intymumą, pasiaukojimą ir emocinę priklausomybę, parodydama, kaip meilė ir artumas gali būti tiek gelbstintys, tiek slegiantys, ypač susidūrus su tokia sunkia trauma, kokią patiria Džudas. Knyga piešia sudėtingą homoseksualių santykių portretą, kuriame yra ir šviesos, ir tamsos.

Antra, romanas giliai nagrinėja traumos ir išnaudojimo pasekmes LGBTQ asmenims. Džudo vaikystės ir paauglystės patirtos seksualinės prievartos detalės yra itin skausmingos ir sukrečiančios. Jos ne tik formuoja Džudo tapatybę ir seksualumą, bet ir pabrėžia, kad LGBTQ asmenys, ypač jauname amžiuje, gali būti pažeidžiamesni išnaudojimui ir smurtui dėl socialinės marginalizacijos. Nors romanas nėra teiginys, kad homoseksualumas yra traumos pasekmė, jis atskleidžia, kaip seksualinė prievarta gali paveikti asmens santykį su savo kūnu, seksualumu ir gebėjimu užmegzti sveikus intymius ryšius.

Trečia, knyga svarbi tuo, kad normalizuoja homoseksualius santykius šiuolaikinėje visuomenėje, nors ir su skausmo prieskoniu. Veikėjai Niujorke gyvena aplinkoje, kur jų seksualinė orientacija nėra didelis barjeras socialiniam gyvenimui ar karjerai. Tačiau tai nereiškia, kad jų gyvenimai yra lengvi – traumos ir asmeninės kovos lieka pagrindiniais iššūkiais. „Mažas gyvenimas“ tapo vienu žymiausių šiuolaikinių romanų, giliai įsigilinančių į vyrų draugystės ir meilės temas, kartu atvirai ir brutalistiškai parodant traumos prigimtį. Nors kai kurie kritikai knygą kritikavo dėl „traumų pornografijos“ ir moters autorės rašymo apie gėjų vyrų patirtį, ji neabejotinai paliko gilų pėdsaką literatūroje ir diskusijose apie LGBTQ gyvenimus.

Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980 m.) yra viena iš ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrėjų. Ji taip pat yra literatūros kritikė ir eseistė, aktyviai prisidedanti prie kultūrinės diskusijos Lietuvoje. Kazlauskaitės kūrybai būdingas intelektualumas, stilistinis virtuoziškumas ir drąsa kalbėti apie sudėtingas, dažnai skausmingas asmenines ir socialines temas. Jos eilėraščiai pasižymi savitu, atpažįstamu stiliumi, kuriame derinami kasdienybės stebėjimai su filosofiniais apmąstymais, o tekstai neretai persmelkti subtilios ironijos ir autoironijos. Autorė yra pelniusi ne vieną prestižinį literatūrinį apdovanojimą.

Giedrės Kazlauskaitės poezijos rinkiniai „Singerstraum“ ir „Gintaro kambarys“ atspindi platų temų spektrą, tačiau abiejuose, nors ir skirtingu intensyvumu bei maniera, galima įžvelgti sąsajų su LGBTQ temomis. Kazlauskaitės kūryba nepasižymi tiesiogine ar deklaratyvia LGBTQ politine linija, tačiau ji subtiliai tyrinėja lyčių, tapatybės, meilės ir santykių sudėtingumą, neretai peržengdama tradicines normas ir stereotipus.

Rinkinyje „Singerstraum“, nors ir dominuoja introspekcija, asmeninė patirtis ir egzistenciniai apmąstymai, galima atrasti lyties ir tapatybės, kartais ir seksualumo, ribų ištrynimo elementų. Poezijoje justi subjekto jautrumas, jo bandymas suprasti savo vietą pasaulyje, kuris ne visada telpa į griežtus rėmus. Nors tiesioginių homoseksualių santykių vaizdavimo čia mažai, „Singerstraum“ eilėraščiai dažnai palieka erdvės interpretacijoms, kalba apie meilę ir ilgesį, kurie gali būti universalūs ir peržengti lyties specifiką. Gali būti jaučiama tam tikra androginiškumo ar nesusitaikymo su griežtomis lyčių normomis nuotaika, kuri perauga į platesnę tapatybės paiešką.

Tuo tarpu rinkinyje „Gintaro kambarys“ LGBTQ temos pasirodo ryškiau, nors vis dar subtiliai ir be deklaratyvumo. Šiame rinkinyje, kuris, be kita ko, nagrinėja kolektyvinės ir asmeninės atminties, istorijos ir dabarties sąveikas, atsiranda eilėraščių, kurie užuominomis kalba apie netradicinius santykius arba homoseksualias patirtis. Tai nėra tiesioginiai „išėjimo iš spintos“ pasakojimai, o veikiau intymūs apmąstymai, įpintos detalės, kurios leidžia suprasti, kad autorė mato ir pripažįsta meilės ir santykių įvairovę. Kazlauskaitė vengia didaktikos, o LGBTQ aspektus integruoja į platesnį, sudėtingą žmogaus būties paveikslą, pabrėždama emocijų ir ryšių universalumą, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos. Šiame rinkinyje jaučiama platesnė tolerancijos ir įvairovės tema, kuri apima ir seksualinę tapatybę, tačiau ji pateikiama per poetinės kalbos prizmę, o ne tiesioginiais teiginiais.

Gabriela Cabezón Cámara (g. 1968 m. San Isidre, Buenos Airėse) yra viena ryškiausių šiuolaikinių Argentinos rašytojų, išsiskirianti savo drąsiu, eksperimentiniu stiliumi ir giluminiu socialiniu jautrumu. Jos kūryba neretai dekonstruoja patriarchalinės visuomenės normas, gilinasi į lyties, seksualumo, ekologijos ir socialinio teisingumo temas. Cabezón Cámara proza dažnai pasižymi poetine kalba, fantastikos elementais ir politiniu aštrumu, suteikiančiu jos kūriniams unikalų balsą ir paverčiančiu ją reikšminga figūra šiuolaikinėje Lotynų Amerikos literatūroje.

Gabrielos Cabezón Cámara romanas „Činos Airón kelionės“ (isp. „Las aventuras de la China Iron“) (pasirodė 2017 m.) yra nepaprastai svarbus kūrinys, ryškiai siejantis su LGBTQ literatūra. Šis romanas, permąstantis klasikinį argentiniečių epą „Martín Fierro“, paverčia jį radikaliai nauja perspektyva, kurioje lytis, seksualumas ir socialinės normos yra drąsiai išbandomos ir peržengiamos. Knyga yra savotiška „queer“ perskaityta gaučų epopėja, kurioje dominuoja laisvė, kūno ir tapatybės įvairovė.

Pirmiausia, romane akivaizdžiai atsiskleidžia lyties ir seksualumo performatyvumas bei takumas. Pagrindinė veikėja Čina Airón (Martíno Fierro žmona, klasikiniame epe palikta už kadro) išvyksta į kelionę po Pampas lygumas su kita moterimi, Liz. Jų santykiai – tai ne tik meilės istorija, bet ir gilus, išlaisvinantis eksperimentas su lyties vaidmenimis ir tradicinėmis šeimos sampratomis. Romanas kelia klausimą, kas yra vyras, kas yra moteris, ir kaip šios sąvokos keičiasi, atsiradus meilei ir bendrystei už visuomenės primestų normų ribų. Čina Airón ir Liz santykiai yra meilės ir intymumo kupinas ryšys tarp dviejų moterų, kuris romane pateikiamas kaip natūralus ir stiprus, nepaisant visuomenės išankstinių nuostatų.

Antra, „Činos Airón kelionės“ yra galinga kritika patriarchalinei ir heteronormatyvinei sistemai. Originalusis „Martín Fierro“ yra vyrų dominuojamas pasakojimas apie gaučų gyvenimą ir jų kovas. Cabezón Cámara sąmoningai perrašo šią istoriją, suteikdama balsą ir matomumą tiems, kurie anksčiau buvo nutildyti ar tiesiog nematomi – moterims, indėnams, seksualinėms mažumoms. Ji ne tik įveda homoseksualius santykius, bet ir kuria erdvę, kurioje kitoniškumas yra švenčiamas, o ne smerkiamas. Romanas parodo, kaip tradicinės „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ sampratos yra ribojančios ir kaip išsilaisvinimas slypi atsisakant šių griežtų apibrėžimų.

Galiausiai, romanas yra apie laisvės paieškas ir alternatyvių gyvenimo būdų kūrimą. Čina ir Liz kelionė tampa ne tik fizine, bet ir egzistencine kelione link savęs atradimo ir naujos bendruomenės kūrimo. Jų kelias veda ne tik į seksualinę laisvę, bet ir į laisvę nuo socialinių konvencijų, religinių dogmų ir prievartos. Knygoje vaizduojama utopinė, bet kartu ir labai reali erdvė, kurioje įmanoma gyventi kitaip, gerbiant įvairovę ir priimant visų rūšių meilę. „Činos Airón kelionės“ yra neabejotinai svarbus kūrinys LGBTQ literatūroje, siūlantis gaivų ir radikalų požiūrį į tapatybę, meilę ir laisvę.

Maištinga Siela

Knyga: Hanya Yanagihara "Mažas gyvenimas"

Hanya Yanagihara. „Mažas gyvenimas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 672.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, jog lietuvių kalba pasirodys Booker premijos finalininkės Hanya Yanagiros (g. 1974) žymiausias romanas Mažas gyvenimas (angl. A Little Life), kurį į lietuvių kalbą išvertė Marius Burokas. Tiesą sakant, nei apie rašytoją, nei apie jos šią knygą nieko iki tol nebuvau girdėjęs, tad labai nustebino, kad leidykla Baltos lankos investavo į šį kūrinį gana rimtai – mieste buvo pasirodę plakatai, reklamuojantys šį fotografo Peter Hujard darytą autoportretą, panaudotą knygos viršeliui. Nuotrauka daryta 1969 metais, tačiau iki šiol atrodo tokia meniška ir tinkanti knygai, kad nelieka abejonių, kad gatvėse trumpam lietuviai stabteldavo prie stendų įsitikinti, ar tikrai regi ne kokią nors socialinę reklamą su pagalbos telefono numeriais, o iš tikrųjų knygą! Visgi šitoks leidyklos žingsnis pasitvirtino ir mažiau nei per mėnesį pirmasis knygos 2500 tiražas buvo išpirktas, o tai jau Lietuvos mastu – bestseleris!

Bestseleris ne visada žada, kad knyga bus įtraukianti, maloni, pilna netikėtų įspūdžių ar šiaip tiesiog šokiruojanti. Internete vis atsiranda nemažai nusivylusių žmonių, kurie taip ir neįveikė šios knygos, tačiau tarp jų yra ir nemaža dalis, kurie knygą giria, todėl nevienareikšmiški knygos vertinimai tik dar labiau kursto knygų skaitytojų troškimą patiems išsiaiškinti, ar Mažas gyvenimas bus toji knyga, kuri panardins į gyvenimą ir ilgai nepaleis, ar iš tikrųjų liks po šimtojo puslapio nudrengta ir pamiršta. Asmeniškai šią knygą skaičiau beveik tris savaites – pusę milijonų žodžių, beveik 700 puslapių, smilkstančiomis rankomis kantriai laikiau svorį ir užsispyrusiai skaičiau šią knygą, kuri man sukėlė gana dviprasmiškus jausmus.

Mažas gyvenimas pasakoja apie keturių draugų istoriją – Vilemo, Džudo, Džei Bi, Malkolmo – draugystę, užsimezgusią, kai jiems tebuvo šešiolika-septyniolika metų studentų bendrabutyje. Šioji ketveriukė visą gyvenimą daugiau ar mažiau laikėsi vienas kito, dalijosi savo nuopuoliais ir pasiekimais. „Jie visi ieškojo atramos, paguodos: Malkolmas savo namuose, Vilemas – merginose, Džei Bi – dažuose, jis [Džudas] – peiliuose. Jie ieškojo to, kas priklausytų tik jiems, ko būtų galima laikytis įsikibus šioje siaubingoje erdvėje, nesuvokiamame pasaulyje, jo negailestingai bėgančiuose minutėse, valandose, dienose (p. 466).“ Kiekvienas savaip traumuotas, kiekvienas savaip literatūriškai „patrauklus“ dėl socialinių tapatybių įvairovės. Džei Bi – juodaodis homoseksualus dailininkas, Malkolmas – turtuolių tėvelių vaikas, dažnai nežinantis, ko nori, tačiau turintis aistrą architektūrai, Vilemas – gražiausias iš ketveriukės, turintis puikius fizinis duomenis ir siekiantis aktoriaus karjeros ir Džudas – labiausiai traumuotas, savo gyvenimo detales slepiantis jaunuolis, pasižymintis loginiu mąstymu ir studijuojantis teisę. Perkopus 150 puslapį iš šių ketveriukės vaikinų išryškinamas būtent Džudo portretas ir jo tragiška istorija.

Kas telpa į Mažą gyvenimą? Ogi pats gyvenimas! Autorė seka šių herojų likimus keturis dešimtmečius, išmoningai lyg po Minotauro labirintą vedžioja skaitytoją po jų asmeninius gyvenimus, pristato ir perteikia šių veikėjų santykius, jų nuolatines prasmės paieškas, karjeros pakylimus, tačiau didžiąją knygos dalį ji susitelkusi į sudėtingą Džudo asmenybę. Vyrukas slepia po avarijos likusius stuburo sužalojimus, jį kamuoja nevaldomi kojų skausmo spazmai, tačiau knygoje itin šokiruoja Džudo uždarumas ir nenoras prisileisti pagalbos. Galiausiai mes pamažu sužinome Džudo vaikystės istoriją, kuri kraupiai kriminalinė – begalinis fizinis ir psichologinis smurtas vienuolyne, brolio Luko seksualinis išnaudojimas, pagrobimas į sekso vergiją, sadistiniai kankinimai, prostitucija greitkelyje, venerinės ligos, pažeminimas ir kt. Visa tai jau galima nujausti nuo pat pradžių, tad autorė nė kiek nenustebina pasirinktais siužetiniais vingiais, bet stebina mokėjimu viską užvilkinti ir po to kruopščiai it mokinukė tęsti plačius ir gausius tų traumų aprašymus. Ar jie nors kiek mane glumino? Anaiptol. Galiausiai jei leido suvokti erzinantį Džudo naivumą nepriimti pagalbos, bėgti nuo psichologų, terapeutų, netgi nuo jį įsisūnijusio Haroldo ir netgi nuo savo mylimojo vaikino.

Džudo psichologinės traumos tampa itin aštriu autorės ginklu manipuliuoti skaitytoju. Vertėjas Marius Burokos išskyrė manipuliaciją kaip vieną esminių šios knygos bruožų, o man belieka tik sutikti, kad visa knyga „stovi ant manipuliacijos polių“. Skaitytojas nuolat gramzdinamas į ilgus Džudo ir jo draugų aprašymus, kartais iki tokių kankinančių smulkmenų, pavyzdžiui, ką jie valgo, kaip kyla liftu, ką veikia lovoje ir panašiai. Buitinis lygmuo itin svarbus, norint perteikti kasdienybės tėkmės įspūdį, o iš kitos pusės – skaitytojams, kurie nori taupiai ir svarbiausia – greitai ir įdomiai, manau, tąsys nervus ir privers nervintis dėl itin ilgų ir, atrodo, bereikšmių aprašymų. Autorė nuolat miksuoja ir balansuoja tarp populistinio grafomaniško nuoširdumo ir sadistinio kankinimo seanso. Labiausiai, jeigu galima taip išsireikšti, užknisa absurdiški veikėjų psichologiniai portretai ir veikėjų problemų sprendimai, po kurių skaitytojo galvoje aidi pasipiktinimas: ne, čia tai jau tikrai nesąmonė, to tikrai negali būti. Pavyzdžiui, žvelgiant į Vilemo portretą, atrodo, kad be jo natūralaus poreikio turėti sekso, jis neturi absoliučiai jokio neigiamo aspekto (netgi tas poreikis eiti pas mergas, atrodo, nuoširdžiai prigimtinis ir teigiamas). Jis besąlygiškai paklusniai priklausomas nuo Džudo, rūpinasi juo tarsi sūneliu ir net kelis dešimtmečius jie atrodo kaip geriausi draugai, kol galiausiai vieną dieną jie ima ir tampa pora. Kas per velnias? Argi žmonėms iš tikrųjų reikia dviejų dešimtmečių, kad susivoktų, ko iš tikrųjų nori vienas iš kito ir suvokia vienas kito geismą? Džudo poreikius dar galima pateisinti, tačiau Vilemo?

Abejotinas ir tas aspektas, kad Vilemas savęs nelaiko gėjumi, jis tiesiog myli moteris ir Džudą, štai kodėl jis nesurengia spaudos konferencijos ir kaip žymus aktorius nepraneša apie savo homoseksualumą. Tai autorės užmačios pavaizduoti ne tik homoseksualumą (nes Džei Bi lyg ir atstovautų homoseksualiesiems šiame kūrinyje), bet ir parodyti tą tarpinę pseudo biseksualią poziciją, jog galima mylėti tiesiog žmogų ir jo problemas, nepaisant lyties. Galiausiai autorė Vilemo ir Džudo santykius iš vienos pusės idealizuoja, romantizuoja kaip populiariojoje literatūroje, tačiau greitai viską „apsiuva“ Džudo hiperbolizuotomis traumomis. Labiausioje šiose santykiuose šokiruoja pasakotojo mielaširdingas veikėjų santykių perteikimas, tačiau tarp eilučių skamba banali tiesa: viskas paremta nenuoširdumu, Džudo užsisklendimu, nuolatinėmis manipuliacijomis apie savęs pjaustymąsi ir savo praeitį. Skaitytojui kyla ne tiek siaubas, kiek abejonė: kaip gali tiek ilgai tokie santykiai gyvuoti tokiu velnišku Vilemo atsidavimo pastangomis? Tas „nenoriu kitų skaudinti, todėl skaudinu save tyliai naktimis vonios kambarėlyje“ atrodo iš esmės toks naivus, kiek naivus ir dirbtinai ištęstas daktaro Endžio, Vilemo, Haroldo tylėjimas, matant, kad Džudas badauja, kenčia, žalojasi.

Rašytoja Hanya Yanagihara

Dar įtariau ir manipuliatyviau skamba, kai pasakotojas perima Vilemo pasakojimo poziciją ir nujaučia Džudo visus kompleksus, tačiau – kas apskritai naivu ir nerealu tikrovėje – bijo tiesiog paklausti ar įžeisti. Toks įspūdis, kad geriau žmogus te dvesią, negu opozicijos susės ir pakalbės apie reikalus: „... jis ėmė rimtai nerimauti, kuo visa tai baigsis ir ar Džudas iš viso sugebės užsiimti seksu. Jis iš kažkur žinojo, visada žinojo, kad Džudas vaikystėje buvo išnaudojamas, kad jam nutiko kažkas baisaus (ir galbūt ne kartą), bet, savo gėdai, niekaip negalėjo rasti tinkamų žodžių su juo apie tai pasikalbėti (p. 481).“ Perdėtas šablonas – veikėjai kaip užkietėjusiais viduriais metų metus galvoja, kaip neįžeidžiant vienas kito paklausti delikačių ir nepatogių klausimų.

Mažas gyvenimas – tai tarsi sadistinis performansas su švelniais butaforiniais patapšnojimais, kai logiškai nesupranti, kodėl veikėjai tokie sentimentaliai buki, vienas kitą bijo įskaudinti nesakydami tiesos, tačiau būtent tas tylėjimas tampa lėtu žudymosi instrumentu. Tai ir yra autorės spąstai – manipuliacija, Hanya Yanagihara balansuoja tarp gėrio ir blogio, traumos ir gijimo, savidestrukcijos ir pagalbos svertų ir iki dusulio tęsia ilgą gyvenimo skausmo ir laimės žaidimą, perteikdama visus depresijos etapus ir simptomus. Kiek skaitytojas yra pasiryžęs pasiduoti šiam kantrybės reikalaujančiam žaidimui? Pasakysiu taip: nėra lengva skaityti tuos trauminius šablonus ir psichoterapinius štampus. Jeigu supermenas turi galią viena ranka pakelti kruizą iš jūros ir sekundžių greitumu apskrieti pasaulį, tai autorė Džudui sudėjo visas psichologines ir fizines kančios formas, padarė jį literatūriniu kančios antžmogiu mazochistu. Šuo mušamas retai kada užaugęs begali būti perauklėjimas, manding, Džudas kaip tas narve smurtu ugdytas šuva, kuris pajutęs švelnumą, nebepajėgia jo patirti, štai kodėl jis nebegali patikėti nei įtėvio Haroldo švelnumu, nei Vilemo atsidavimu.

Visgi ši manipuliacija, kad ir kokia atrodytų ištęsta, skaitant toliau, įgauna tam tikrą kančios metaforą, kuriame mes kiekvienas galime šiek tiek atrasti savęs, tos dalelės logikos. Tekstas išties dvelkia Netflix platformos seriališkumu, netgi ne kartą pamaniau, kad tai puikus scenarijus kokiam nors serialui, juolab, kad ir laikmetį sunkoka apibrėžti. Tai tikriausiai būtų paskutinieji XX amžiaus ir pirmieji XXI amžiaus dešimtmečiai. Iš vienos pusės tai knyga apie neišgydomas traumas tiek fiziškai, tiek dvasiškai, iš kitos pasakojimas talpina plačius seksualumo klausimus, ypatingai sunkiai apibrėžiami LGBT tapatybių kontekstai, tačiau neatrodo, kad knygoje jie būtų esminiai probleminiai klausimai. Veikėjai, nuo jaunystės besisukioję tarp meno pasaulio, mokėjo priimti kitų ir savo seksualumo įvairovę. Knyga su LGBT indeksu, tačiau ji kur kas daugiau – ji apie galimybę išlikti ir iš naujo susikurti gyvenimą ant suniokotų pamatų.

Na o pačia plačiausia prasme, sakyčiau, knyga apie Džudo, Vilemo, Džei Bi ir Malkolmo žmonių kartą, kurie kaip atskiri individai, su itin skirtingais socialiniais statusais ir patyrimais bando susikurti gyvenimą, tad autorė juos ilgame ilgame romane perteikia kaip hermetiškai sintezuotus mūsų visuomenės egzempliorius individus, kurie kartu iš dalies imituoja amžiną draugystę, bendrystę, idealizuoja bendrumo sakralumą, tačiau iš esmės kiekvienas iš jų yra atskiroje vienatvėje, kiekvienas iš jų daug ką nutyli vardan draugystės – ar tai nuoširdu draugystės atžvilgiu? Tai knyga apie bendruomeniškumo, draugystės ir atvirumo ilgesį, apie atramą, nepasidavimą, kovą su savo demonais, įsitikinimais, menkavertiškumu – tuo, kuo iš esmės mes kiekvienas esame „apstatyti“ ir nuolat manipuliuojami moralės sąvokomis šiuolaikinėje visuomenėje. Mes tampame nenuoširdūs vardan baimės, vardan idealo, bijodami kitus įskaudinti – tai paradoksalių vertybių ir įsitikinimų knygą, kurioje įvairiais klodais „pjaunasi“ normalumas su anomalija, o pagrindiniai veikėjai – kaip ir mes visi – gyvena tų priešybių pasaulyje, bandydami išlaikyti pusiausvyrą.

„Štai kodėl, manė jis, jam taip patiko narkotikai – ne dėl to, kad jie padeda pabėgti nuo kasdienybės, kaip mano dauguma žmonių, o todėl, kad nuo jų poveikio ta kasdienybė tampa mažiau kasdieniška. Tegu trumpam laikui – kuris kas savaitę vis trumpėjo ir trumpėjo, – tačiau pasaulis tapdavo didingas, nuostabus ir nepažįstamas (p. 251).“

Nepaisant nelengvo skaitymo, autorės manipuliatyvių teksto vilkinimų, iki kaulo smegenų absurdiškai hiperbolizuotų ir naiviai nusaldintų romantinių inkliuzų, erzinančių ir, atrodo, bereikšmių aprašinėjimų, ši knyga visgi skaitymo finišo tiesiojoje tampa skaidriu apsivalymu, knyga perteikia naiviai gražaus hermetiško pasaulio grožį, kuris, žinoma, nieko bendro neturi su mūsų realybe, nes Mažame gyvenime, viskas tėra tik suliteratūrinti atšvaitai, kuriuose mes galime „sugaudyti“ tai, ką esame linkę nuslėpti savyje arba atpažinti žmonėse. Šiame ilgame Hanya Yanagiharos pasakojime, viename įspūdingiausiame LGBT tema išverstame į lietuvių kalbą romane, iš esmės telpa gyvenimas, į kurį sueina visi mūsų šiuolaikinės kartos laimės siekio ir potyrio troškimai – lygiai taip pat ir kančios, kuri padeda suvokti gyvenimo grožį. Knyga depresyvi, energetiškai paveiki, „plepi“, manipuliuojanti, balansuojanti ties populiariosios grožinės literatūros kanonais, leidžianti piktintis ir ginčytis ir – ji gali absoliučiai patikti, pritrenkti ir visiškai nepatikti, nes tokie mūsų žmonių gyvenimai. Nesigailiu įveikęs, o pabaigęs netgi savotiškai pasidžiaugiau, kad vis dėlto kantrybės dėka įveikiau ne knygą, bet iš tikrųjų patyriau savotiškai mažą, svetimą, izoliuotą, privatų gyvenimą, o tai ir yra šios knygos labiausiai pavykusi realizuota idėja.

Jūsų Maištinga Siela