Asmenybė. Hanya Yanagihara – rašytoja perfekcionistė, sukūrusi romanus "Mažas gyvenimas" ir "Į rojų"

Sveiki,

 

Tęsiu pažintis su ypatingomis asmenybėmis ir šiame įraše dėmesį skirsiu garsiai amerikiečių rašytojai Hanya Yanagiharai, kurios knygą „Mažas gyvenimas“ tapo tikra bomba Lietuvoje, o dabar jau ruošiuosi pamažu dar vienam momentaliam skaitymui – naujausiam jos romanui „Į rojų“.

 

Hanyos Yanagiharos vaikystė, paauglystė ir jaunystė

 

Hanya Yanagihara gimė 1974 metais Los Andžele, Kalifornijoje, tačiau ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu dažnai keitė gyvenamąją vietą dėl tėvo, hematologo/onkologo, karjeros. Šeima gyveno Havajuose (Honolulu), Niujorke, Merilande, Kalifornijoje, Teksase (Tyler mieste), kol galiausiai grįžo į Honolulu, kur H. Yanagihara baigė vidurinę mokyklą – Punahou mokyklą. Jos kilmė yra nevienalytė: tėvas, Ronaldas Yanagihara, kilęs iš Havajų ir iš dalies yra japonų kilmės, o motina gimė Seule ir yra korėjiečių kilmės.

 

Tėvas be medicinos domėjosi ir menu, o šis dvigubas interesas persidavė ir dukrai. Vaikystėje Hanya Yanagihara domėjosi piešimu, ypač portretais. Apie dešimties metų, gyvendama Teksase, ji turėjo neįprastą patirtį: tėvas, norėdamas paskatinti jos aistrą piešti su griežtumu ir nenušalinant jokių temų, leido jai apsilankyti pas draugą patologą. Ten, morge, stebėdama skrodimą, jaunoji Hanya piešė. Ji pati teigė, kad ją visada labiau domino liga, o ne žmogus, ir šis susidomėjimas medicina ir kūnu tapo būsimų jos kūrinių temų šaukliu. Tėvas taip pat ją supažindino su tam tikrų britų rašytojų (pvz., Iris Murdoch, Anita Brookner) ir Philip Roth kūryba. Tiek piešimą, tiek rašymą tėvai skatino, nors mergaitę labiau traukė vizualinis menas.

 

Baigusi vidurinę mokyklą Havajuose, Hanya Yanagihara studijavo Smith koledže, kurį baigė 1995 metais. Iškart po koledžo ji persikėlė į Niujorką, kuris ją pakerėjo. Mieste ji pradėjo savo karjerą leidybos srityje. Pradžioje dirbo pardavimų asistente leidykloje Ballantine (kuri yra Random House padalinys), vėliau dirbo viešųjų ryšių specialiste, taip pat dirbo redaktore keliose Niujorko leidyklose. Apie paauglystės pomėgius žinoma tiek, kad ji ir toliau domėjosi piešimu bei skaitė tėvo rekomenduotus autorius.

 

Prieš tapdama žinoma romanų rašytoja, H. Yanagihara ilgą laiką dirbo žurnalistikos ir redagavimo srityje. Nuo 1998 iki 2008 metų ji redagavo žurnalą „The Asian Pacific American Journal“. 2005 metais prisijungė prie „Condé Nast Traveler“ žurnalo, kuriame dirbo redaktore (vėliau redaktore at-large) ir kūrė straipsnius apie keliones. Jos sukurta skiltis „Word of Mouth“ 2007 metais buvo nominuota Nacionaliniam žurnalo apdovanojimui. Būdama žurnalo redaktore, ji gavo ir patirties, kuri pravertė rašant grožinę literatūrą: disciplina, gebėjimas struktūrizuoti istoriją ir laikytis terminų. Savo pirmąjį romaną, „The People in the Trees“, kurio idėja dalinai buvo paremta virologo (virusų mokslininko) Danielio Carletono Gajduseko realia istorija, ji pradėjo rašyti būdama 21-erių ir dirbdama minėtus darbus, tačiau užtruko beveik 20 metų, kol jį baigė ir jis buvo išleistas 2013 metais – tai žymi jos rašytojos karjeros pradžią.

 

Hanyos Yanagiharos karjeros iškilimas

 

Hanya Yanagihara ilgą laiką gyveno „dvigubą gyvenimą“: dieną dirbdama sėkmingą ir įtemptą darbą žurnalų leidyboje, o naktimis rašydama grožinę literatūrą. Kelias į leidybą nebuvo staigus – jos pirmasis romanas „Žmonės medžiuose“ (The People in the Trees) išleistas tik 2013 m., kai jai buvo beveik 40 metų. Šį romaną ji rašė beveik du dešimtmečius – pradėjo būdama 21-erių. Autorė leidybos pasaulį pažino dirbdama viešųjų ryšių srityje ir redaguodama žurnalus (Condé Nast Traveler). Ši patirtis leido jai geriau perprasti istorijos struktūrą, tempą ir įgavo disciplinos laikytis terminų. Prieš debiutą, ji jau buvo išleidusi kelis redaguotus leidinius ir pelniusi pripažinimą kaip žurnalų redaktorė.

 

„Žmonės medžiuose“ buvo palankiai sutiktas kritikų ir įvardintas kaip vienas geriausių 2013 m. romanų. Tai sudėtingas ir provokuojantis kūrinys, iš dalies įkvėptas tikrosios Nobelio premijos laureato virologo Danielio Carletono Gajduseko bylos. Romanas pasakoja apie mokslininką, atradusį nemirtingumo paslaptį mikronezietiškoje saloje, bet vėliau apkaltintą lytiniu prievartavimu. Jau debiutiniame kūrinyje pasirodė vėlesnei Yanagiharos kūrybai būdingos etikos, moralės ribų ir kolonializmo temos. Pats romanas rodo jos susidomėjimą mokslo etika, liga ir sociologijos ribomis.

 

Didžiausias literatūrinis iškilimas ir pasaulinė sėkmė atėjo 2015 m. su antruoju romanu „Mažas gyvenimas“ (A Little Life). Ši monumentali apimties knyga sulaukė didelio kritikų ir skaitytojų atgarsio, tapo tarptautiniu bestseleriu. Romanas buvo nominuotas „Man Booker“ premijai (angl. Man Booker Prize) ir Nacionalinei knygos premijai (angl. National Book Award). Jis pasakoja apie keturių koledžo draugų gyvenimus Niujorke, ypatingą dėmesį skiriant teisininko Jude'o St. Franciso, kurio praeitis paženklinta siaubinga vaikystės trauma ir savęs žalojimo priepuoliais, kančioms.

 

Hanya Yanagiharos prozos bruožai yra ryškūs ir išskirtiniai. Jos kūrinius, ypač „Mažą gyvenimą“, apibūdina: itin ilga apimtis (romanai dažnai viršija 700 puslapių), emocinis intensyvumas ir tiesmukas, nesterilus kalbos stilius. Rašytoja nevengia tamsių, skausmingų ir kontraversiškų temų: trauma, lytinis smurtas, savęs žalojimas, draugystė, meilė ir kančia. Kritikai pastebi, kad jos proza yra beveik ekstremali savo tamsos ir detalumo lygmeniu, o stiliaus pasirinkimai verčia skaitytoją jaustis klaustrofobiškai ir emociškai pažeidžiamai.

 

Skaitytojų reakcija ir vertinimai yra nevienareikšmiški. „Mažas gyvenimas“ vienų šlovinamas už gilų empatijos jausmą ir neišvengiamą emocinę galią, kitų kritikuojamas už tariamą „traumos porno“ (angl. trauma porn) elementus ir realizmo trūkumą (pvz., neįtikėtiną geradariaus, turtingo ir dosnaus gyvenimo būdą Niujorke). Nepaisant to, knygos literatūrinė reikšmė yra neginčijama – ji tapo viena labiausiai diskutuojamų dešimtmečio knygų, paveikusi šiuolaikinės prozos tendencijas tirti patirtą traumą.

 

Apie savo rašymo procesą ir kūrinių apimtį Yanagihara yra sakiusi: „Aš niekada negalėjau to daryti kitaip – visą laiką dirbau redaktore ir rašiau grožinę literatūrą“. Ji save vadina neorganizuota rašytoja, kuriai patinka dirbti naktimis po įtemptos darbo dienos. Apie didelę knygų apimtį ji kalbėjo kaip apie pasaulio kūrimo būdą. Ji teigė: „Aš norėjau, kad viskas būtų pasukta šiek tiek per aukštai“ – tai paaiškina (atleiskite už mano pažodinį vertimą) ir dramatišką siužetą, ir apimtį, tarsi siekiant sukurti epines proporcijas turinčią istoriją, kuri visiškai panardina skaitytoją į herojų gyvenimą.

 

2022 m. išleistas jos trečiasis romanas „Į rojų“ (To Paradise), kuris patvirtino autorės polinkį į dideles formas ir ambicingas temas. Šis kūrinys, pasakojantis tris skirtingas istorijas trijuose skirtinguose šimtmečiuose (1893 m., 1993 m. ir 2093 m.), nagrinėja Amerikos idealus, utopijas ir distopijas, šeimos ir laisvės prasmę. Kūrinys vėl parodo jos unikalų gebėjimą sujungti intymų asmeninį skausmą su platesniu sociopolitiniu kontekstu, išlaikant Yanagiharos stiliaus emocinį sunkumą.

 

Be rašymo karjeros, Yanagihara pasiekė aukštumas ir leidyboje, 2017 m. tapusi „T: The New York Times Style Magazine“ vyriausiąja redaktore. Tai pabrėžia jos gebėjimą suderinti aukščiausio lygio kūrybą su vadybiniu darbu. Jos literatūrinė reikšmė slypi gebėjime atvirai ir be kompromisų kalbėti apie žmogaus kančios ribas ir besąlygiškos meilės gelmes, priverčiant skaitytojus susidurti su egzistencinėmis baimėmis ir moralinėmis dilemomis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Douglas Stuart "Šugis Beinas"

 Douglas Stuart. „Šugis Beinas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 544.

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet naujuosius savo skaitymo metus pradėsiu nuo 2020 metais pagrindinės Booker Prize laimėjusios knygos Šugis Beinas (angl. Shuggie Bain), kurią parašė škotų kilmės rašytojas Douglas Stuart (g. 1976). Tiesą sakant, ilgai laukiau, kol šioji knyga pasirodys lietuviškai, o tuo giliu pandemijos metu, kai iš trumpojo sąrašo komisija rinko laureatę, internete netilo kalbos, kad labiausiai Booker Prize nusipelnė būtent šioji knyga. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Mėta Žukaitė, o išleido Baltų lankų leidykla, nepamiršdama paminėti, jog pasaulio skaitytojai nemažai panašumų šios knygos rado su Hanya Yanagihara Mažas gyvenimas. Apie šios knygos kontekstus, sąrangą ir panašumus su minėtu kūriniu ir aptarsiu šioje recenzijoje.

Reikia paminėti, kad tai retas rašytojo fenomenas, kada būtent debiutinis romanas ne tik laimėjo Booker Prize, bet ir dar daugybę kitų prestižinių literatūrinių apdovanojimų, o tai jau sako, jog debiutas nėra prastas. Douglas Stuart gimė didžiausiame Škotijos mieste Glazge ir ten praleido savo vaikystę. Ilgą laiką rašytojas dirbo dizainerio darbą Niujorke, o romaną Šugis Beinas, kaip teigia autorius, rašė beveik dešimtmetį, sudėdamas nemažai savo vaikystės ir pirmųjų jaunystės dienų iš Glazgo potyrius bei prisiminimus, todėl šiame kūrinyje nemažai autobiografinių motyvų, kurie leidžia įtaigiai ir autentiškai perteikti aštunto-devinto dešimtmečio Škotijos didmiesčio realijas, ekonominį ir socialinį sunkmetį britų ministrės pirmininkės Margaret Thatcher laikais bei savo homoseksualumo tapatybės realijas.

Istorija pasakoja apie trijų vaikų (Katrinos, Aleksandro ir Hju, vadinamo visų Šugiu) Agnesės istorija. Nors romanas pavadintas Šugis Beinas, centrinė kūrinio figūra visgi išlieka alkoholikė Agnesė, kuri ištekėjo antrąkart už taksisto pasileidėlio Šugio (Šugio tėvas irgi turi tokį pat vardą). Gyvendama pas Agnesės tėvus Lizę ir Vulį, jaunoji šeima spaudžiama ne tiek nepritekliaus, kiek ašaringų Agnesės skandalų, nes šioji žino, jog jos vyras naktimis ne tik darbus dirba, bet ir pereina per meilužes, kai kurios iš jų yra Agnesės draugės, kortų lošėjos. Prisigėrusi ji skambina į taksi dispečerinę, persekioja vyrą, bando jį kaltinti, kontroliuoti, tačiau gyvenimas dėl pavydo ir alkoholio pradeda slysti iš rankų, kai pamažu nusivylę jos vaikai vienas po kito nusisuka, išskyrus mažylį Šugį. Galiausiai Agnesei kyla mintis, jog reikia išsikraustyti į tolimą Glazgo rajoną, susikurti savo namus, kuriuose viskas bus kitaip: ji mes gerti, Šugis nebeis per mergas ir daugmaž viskas ims tekėti gera vaga, tačiau jau vien išsikraustymo dieną į tolimą ir itin skurdų rajoną su nemaloniais kaimynais tampa alkoholikės pajuokos nuotykiais...

Didžiąją romano dalį sudaro gyvenimas Duobėje. Taip vadinamas skurdus buvęs angliakasių kvartalas, kuriame pilna apleistų pilkų ir pavojingų šlakų karjerų ir pastatų, kuriuose žaidžia vietos įžūlūs vaikigaliai, prie kurių niekaip dėl savo mergaitiškų bruožų negali pritapti Šugis. Galiausiai berniuko nepritapimas, kiemo vengimas, patyčios mokykloje tampa esmine Šugio tapatybės suvokimo problema. Vyresnysis brolis bando pamokyti, kaip vaikšto „tikri vyrai“, paaiškinti vyriškumo pamokas, tačiau neatrodo, jog Šugiui labai sektųsi, jam kur kas labiau patinka lėlytės ir mamos kosmetiniai dalykėliai. Aplinkiniai suaugusieji Šugio nekaltina, jie supranta, jog Šugis dėl to, jog Agnesę su vaikais paliko jų tėvas, yra prisirišęs prie motinos... Galiausiai Agnesės išgėrinėjimai tampa nuolatiniai, ji degraduoja, o jos prisigėrusios pykčio priepuoliai tokie dideli, kad vaikai bijo grįžti namo, kai šioji girta ir siautėjanti. Maždaug tokios būtų pagrindinės siužetinės gijos ir romano problemos, tačiau, kaip žinia, geroje ir įtaigioje literatūroje, neužtenka sudėtingų temų, reikia ir unikalių raiškos būdų byloti apie šias patirtis.

Vienas iš išskirtinių šio romano audinių – socialinio gyvenimo dugnas. Agnesės šeima gyvena viename vargingiausių tuo metu Glazgo rajonų, kur tvyro smurtas, alkoholis, o žmones kas savaitę bando pratempti nuo pašalpos iki pašalpos. Dažnai vaikams nepaliekant nė kąsnio, kaip tai daro Agnesė. Didelis nedarbas, sunki šalies ekonominė padėtis smarkiai pažeidžia ištisų šeimų santykius. Tuo metu Glazge dar tvyro keista nuomonė, jog moterys negali dirbti, o tikri vyrai (jeigu jie tikri) turi išlaikyti vaikus ir šeimą. Tai viena iš priežasčių, kodėl Agnesė metė mokytojos darbą ir liko namie, nes Šugis, kad ir koks mergišius, nebūtų susitaikęs su padėtimi, jog negali išlaikyti moters. Tai katalikų ir protestantų vyrų tuometė klišė, perdėtas „tradicinio“ vyriškumo socialinis vaidmuo, nors tuo pačiu jokia problema, jeigu kas nors šeimoje yra alkoholikas, vaikai gyvena pusbadžiu valkataudami, o vyras eina per moteris. Tokie dvigubi orumo ir neorumo standartai suponuoja apie vyriškumo subordinaciją, normatyvinę lyčių segregaciją ir visuomenės stigmatizavimą ne tik religiniais aspektais, bet ir seksualine orientacija. Žodžiu, tuo metu neatitikti primesto visuomenės standarto galėjo ne kiekvienas.

„Ne kurortas, kur viskas įskaičiuota, bet skamba kaip seni geri laikai. Ta kasykla metų metus merdėjo. Čia praktiškai niekam nebėra jokio darbo. Kiekvienais metais vis daugiau vyrų sėdi namie, smaukydamiesi vidury šviesios dienos (p. 144),“ – sako viena iš veikėjų, nors tuo pačiu klauso savo vyro ir neieško papildomų pragyvenimo šaltinių, nes yra moteris, ir jai, kaip ir daugeliui yra uždrausta dirbti. Toje epochoje būta ir man visiškai keistų dalykų, ko nebuvo po Geležine uždanga Sovietų Sąjungoje. Pavyzdžiui, net pačiuose skurdžiausiuose namuose prie televizoriaus ar karšto vandens būdavo įrengti skaitikliai, į kuriuos tekdavo mesti monetas, jeigu norėdavai gauti paslaugų. Nelabai įsivaizduoju, kaip kas mėnesį ar savaitę po kvartalą surinkdavo iš skaitiklių tuos mokesčius, bet vietos gyventojai jau seniai įsigudrino tuos skaitiklius laužyti ir pinigus naudoti iš naujo. Tas visas socialinis pilkas skurdas man priminė airių rašytojo Frank McCourt Andželos pelenai atmosferą, kurioje taip pat rašytojas perteikia savo šalies vaikystės prisiminimus apie didžiulį airišką skurdą.

Douglas Stuart

Kaip minėjau, centrinė figūra – Agnesė, kuri, nepaisant prasto gyvenamojo kvartalo, yra ne tik alkoholikė, bet ir baltoji varna. Knygoje ne kartą minima, jog Agnesė traukė vyrų dėmesį, nors buvo alkoholikė, ji nebuvo apsileidusi ir atrodė panaši į Elizabeth Taylor, nuolat pasitempusi, iškėlusi galvą aukštai, neprarandanti orumo ir puikybės likučių, nors dažnai Šugis ją gelbėdavo iš pačių baisiausių padėčių, pvz., saugodamas, kad mamytė neužspragtų vėmalais. „Buvo supratęs, kad kai kuriais rytais, jei tinkamai nutaikys laiką, gali rasti ją vakarykščiam alkoholiui ištekėjus, bet dar nespėjusią primirkti šviežio liūdesio. Tuomet ji bus nedrąsi ir šiek tiek apgailėtina, bet ji bus čia su tavim, gal net žavi, padaras, kuriuo jis galėtų rūpintis lyg iškrypusiu augalu, mėgindamas pakreipti saulė (p. 439).“ Tiesą sakant, autorius skiria daug dėmesio besąlyginiam Šugio mamos rūpinimuisi, netgi tada, kai Poras (Aleksandras) palieka namus ir Agnesė visiškai sužvėrėja. Toks glaudus ir besąlyginis motinos ir sūnaus ryšys, žinoma, skaitant, atrodo patologiškas, nesveikas, iškrypęs. Skaitai, ir negali patikėti, jog Šugis, kuriam netrukus jau sukaks penkiolika, gali būti toks naivus ir vis dar tikėti mama.

Kitą vertus, ką mes žinome apie tėvų alkoholikų ir vaikų santykius? Dabar lietuviškai pasirodė tik pirmosios apie tai studijos, nors galima suprasti iš dalies, jog Šugis, kuris gyvenime beveik nematė ir nepatyrė „normalios motinos“ (neskaitant vienerių blaivybės metų, iškovotų AA susirinkimuose), yra taip pat priklausomas santykiais nuo jos svyruojančių būsenų ir tai sutapo su jo meilės bei rūpesčio išraiška, kadangi kitokios motinos ryšio pažinimo jis netūrėjo. Čia, aišku, galima įžvelgti ir tai, jog motina niekada nesmerkė už tai, kad Šugis yra mergaitiškas, priešingai, vienoje scenoje, stebint ir šaipantis už lango kaimynų vaikams, motina liepia pakelti smakrą ir toliau berniukui šokti, nes toks yra gyvenimas, todėl reikia spjauti į standartus. Galimas daiktas, kad D. Stuart intuityviai randa pateisinimą, jog Agnesė yra ne tik motina, ji yra vienintelė, kuri supranta Šugį tokį, koks jis yra. Tai išties veria širdį, nes tas supratimas ir destruktyvūs santykiai skaudina Šugį taip, kad tai tapo jųdviejų santykių natūralia priklausomybe.

Galiausiai kaip ir kiekvienas alkoholikas prieina liepto galą, taip ir Agnesė, kuri galiausiai išsikapos iš Duobės kvartalo ir pažada jau paaugliui Šugiui, jog Glazgo centre jiedu pradės gyvenimą iš naujo. Iš tikrųjų Šugis irgi nori būti kitu, nori tapti „normaliu“, čia jis bando užmegzti santykius su kaimyno peršama mergina, tačiau užuot pasimylėję užkaboriuose, jis paprašo... ar negalįs sušukuoti jai plaukų ir šitaip prasideda gėjaus ir merginos (potencialiai lesbietės) draugystė. Abu juos jungia alkoholikės motinos, labai netobulos, sekinančios, varginančios ir žalojančios psichiką, tačiau vienintelės mamos. Kitų nėra. Skaitant galima išprotėti begalvojant, jog šie alkoholikių vaikai galėjo rinktis nekęsti savo motinų, galėjo jas pasmerkti taip, kaip tai padarė šimtai tūkstančių, tačiau jiedu randa sutrūkinėjusį, galbūt iliuzijomis aptrauktą artumo ryšį, kuris skaudina taip, kaip knygoje Mažas gyvenimas skaudino pagrindinio veikėjo baimė leistis į saugius santykius.

Galvodamas, kuo panašus Šugis Beinas ir Mažas gyvenimas, nepaliauju galvoti apie kančią ir priklausomybę nuo kančios. Žinoma, Šugis Beinas yra kur kas tvirtesnis kūrinys, daug įtaigesnis, nes viską mes galime paaiškinti ir pagrįsti, pradedant šalies ekonomika, baigiant motinos ir vaiko psichologija, poreikiu laikytis drauge net didžiausiose kančiose. Mažas gyvenimas labiau primena serialą, perspaustą, dažnai motyvuotą serialiniais triukais apie tvirkinimą ir mazochistinius šokiruojančius būdus. Nesakau, kad Šugyje nėra mazochizmo, tik jis iš poreikio mylėti ir išlaikyti. Žinoma, knygas jungia ir LGBT tapatybės temos, ir čia vėl, sakyčiau, laimi Šugis, kadangi dar net negalėdamas įvardyti, kad veikėjas yra kitoks, aplinkiniai jį jau laiko queer vaiku, natūrali socialinės aplinkos atmetimo reakcija. Autorius intuityviai (o gal ir iš savo patirties) integruoja šią tapatybės suvokimo ir priėmimo temą, kuri absoliučiai neprieštarauja, o netgi niuansuotai papildo besąlyginį sūnaus ir motinos ryšį

Sunku man emociškai įvertinti šią knygą. Ji gera. Labai gera. Ir nė kiek neerzino perspaudimu, kaip kažkada erzino Mažas gyvenimas. Kurį laiką užvertęs paskutinį puslapį gulėjau ir žiūrėjau į lubas, bandydamas permąstyti, o koks būtų tas Šugis keturiasdešimties, o koks jis šešiasdešimties, kaip jo gyvenimą veikė šie destruktyvūs santykiai, nuolatinis spaudimas iš aplinkos būti normaliam? Perkratęs atmintį, prisiminiau, jog tokius nepaprastai glaudžius sūnaus ir motinos santykius skaičiau Romain Gary Aušros pažadas romane. Šios knygos, nesakykite, turi savo panašumų, tad, jeigu Agnesė būtų išlikusi gyva, manau, suaugęs Šugis elgtųsi analogiškai taip, kaip pagrindinis veikėjas su motina Aušros pažade, ir niekas nekaltintų ir niekas neteistų nei Agnesės, nei Šugio už tai, jog jie tokie. Visgi retsykiais aplinkybės ir alkoholis įveikia bet kokius menamus ar esamus ryšius ir labai gaila, kad kartais visos mūsų pastangos (įskaitant ir Šugio) išlaikyti šviesą, ima ir subliūkšta. Bet gal tam, kad būtų asmeninis išsigelbėjimas? Juk Šugis toliau gyveno ir... gyvens taip, kaip Douglas Stuart išvykęs iš Glazgo pradėjo gyventi savo gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Hanya Yanagihara "Mažas gyvenimas"

Hanya Yanagihara. „Mažas gyvenimas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 672.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, jog lietuvių kalba pasirodys Booker premijos finalininkės Hanya Yanagiros (g. 1974) žymiausias romanas Mažas gyvenimas (angl. A Little Life), kurį į lietuvių kalbą išvertė Marius Burokas. Tiesą sakant, nei apie rašytoją, nei apie jos šią knygą nieko iki tol nebuvau girdėjęs, tad labai nustebino, kad leidykla Baltos lankos investavo į šį kūrinį gana rimtai – mieste buvo pasirodę plakatai, reklamuojantys šį fotografo Peter Hujard darytą autoportretą, panaudotą knygos viršeliui. Nuotrauka daryta 1969 metais, tačiau iki šiol atrodo tokia meniška ir tinkanti knygai, kad nelieka abejonių, kad gatvėse trumpam lietuviai stabteldavo prie stendų įsitikinti, ar tikrai regi ne kokią nors socialinę reklamą su pagalbos telefono numeriais, o iš tikrųjų knygą! Visgi šitoks leidyklos žingsnis pasitvirtino ir mažiau nei per mėnesį pirmasis knygos 2500 tiražas buvo išpirktas, o tai jau Lietuvos mastu – bestseleris!

Bestseleris ne visada žada, kad knyga bus įtraukianti, maloni, pilna netikėtų įspūdžių ar šiaip tiesiog šokiruojanti. Internete vis atsiranda nemažai nusivylusių žmonių, kurie taip ir neįveikė šios knygos, tačiau tarp jų yra ir nemaža dalis, kurie knygą giria, todėl nevienareikšmiški knygos vertinimai tik dar labiau kursto knygų skaitytojų troškimą patiems išsiaiškinti, ar Mažas gyvenimas bus toji knyga, kuri panardins į gyvenimą ir ilgai nepaleis, ar iš tikrųjų liks po šimtojo puslapio nudrengta ir pamiršta. Asmeniškai šią knygą skaičiau beveik tris savaites – pusę milijonų žodžių, beveik 700 puslapių, smilkstančiomis rankomis kantriai laikiau svorį ir užsispyrusiai skaičiau šią knygą, kuri man sukėlė gana dviprasmiškus jausmus.

Mažas gyvenimas pasakoja apie keturių draugų istoriją – Vilemo, Džudo, Džei Bi, Malkolmo – draugystę, užsimezgusią, kai jiems tebuvo šešiolika-septyniolika metų studentų bendrabutyje. Šioji ketveriukė visą gyvenimą daugiau ar mažiau laikėsi vienas kito, dalijosi savo nuopuoliais ir pasiekimais. „Jie visi ieškojo atramos, paguodos: Malkolmas savo namuose, Vilemas – merginose, Džei Bi – dažuose, jis [Džudas] – peiliuose. Jie ieškojo to, kas priklausytų tik jiems, ko būtų galima laikytis įsikibus šioje siaubingoje erdvėje, nesuvokiamame pasaulyje, jo negailestingai bėgančiuose minutėse, valandose, dienose (p. 466).“ Kiekvienas savaip traumuotas, kiekvienas savaip literatūriškai „patrauklus“ dėl socialinių tapatybių įvairovės. Džei Bi – juodaodis homoseksualus dailininkas, Malkolmas – turtuolių tėvelių vaikas, dažnai nežinantis, ko nori, tačiau turintis aistrą architektūrai, Vilemas – gražiausias iš ketveriukės, turintis puikius fizinis duomenis ir siekiantis aktoriaus karjeros ir Džudas – labiausiai traumuotas, savo gyvenimo detales slepiantis jaunuolis, pasižymintis loginiu mąstymu ir studijuojantis teisę. Perkopus 150 puslapį iš šių ketveriukės vaikinų išryškinamas būtent Džudo portretas ir jo tragiška istorija.

Kas telpa į Mažą gyvenimą? Ogi pats gyvenimas! Autorė seka šių herojų likimus keturis dešimtmečius, išmoningai lyg po Minotauro labirintą vedžioja skaitytoją po jų asmeninius gyvenimus, pristato ir perteikia šių veikėjų santykius, jų nuolatines prasmės paieškas, karjeros pakylimus, tačiau didžiąją knygos dalį ji susitelkusi į sudėtingą Džudo asmenybę. Vyrukas slepia po avarijos likusius stuburo sužalojimus, jį kamuoja nevaldomi kojų skausmo spazmai, tačiau knygoje itin šokiruoja Džudo uždarumas ir nenoras prisileisti pagalbos. Galiausiai mes pamažu sužinome Džudo vaikystės istoriją, kuri kraupiai kriminalinė – begalinis fizinis ir psichologinis smurtas vienuolyne, brolio Luko seksualinis išnaudojimas, pagrobimas į sekso vergiją, sadistiniai kankinimai, prostitucija greitkelyje, venerinės ligos, pažeminimas ir kt. Visa tai jau galima nujausti nuo pat pradžių, tad autorė nė kiek nenustebina pasirinktais siužetiniais vingiais, bet stebina mokėjimu viską užvilkinti ir po to kruopščiai it mokinukė tęsti plačius ir gausius tų traumų aprašymus. Ar jie nors kiek mane glumino? Anaiptol. Galiausiai jei leido suvokti erzinantį Džudo naivumą nepriimti pagalbos, bėgti nuo psichologų, terapeutų, netgi nuo jį įsisūnijusio Haroldo ir netgi nuo savo mylimojo vaikino.

Džudo psichologinės traumos tampa itin aštriu autorės ginklu manipuliuoti skaitytoju. Vertėjas Marius Burokos išskyrė manipuliaciją kaip vieną esminių šios knygos bruožų, o man belieka tik sutikti, kad visa knyga „stovi ant manipuliacijos polių“. Skaitytojas nuolat gramzdinamas į ilgus Džudo ir jo draugų aprašymus, kartais iki tokių kankinančių smulkmenų, pavyzdžiui, ką jie valgo, kaip kyla liftu, ką veikia lovoje ir panašiai. Buitinis lygmuo itin svarbus, norint perteikti kasdienybės tėkmės įspūdį, o iš kitos pusės – skaitytojams, kurie nori taupiai ir svarbiausia – greitai ir įdomiai, manau, tąsys nervus ir privers nervintis dėl itin ilgų ir, atrodo, bereikšmių aprašymų. Autorė nuolat miksuoja ir balansuoja tarp populistinio grafomaniško nuoširdumo ir sadistinio kankinimo seanso. Labiausiai, jeigu galima taip išsireikšti, užknisa absurdiški veikėjų psichologiniai portretai ir veikėjų problemų sprendimai, po kurių skaitytojo galvoje aidi pasipiktinimas: ne, čia tai jau tikrai nesąmonė, to tikrai negali būti. Pavyzdžiui, žvelgiant į Vilemo portretą, atrodo, kad be jo natūralaus poreikio turėti sekso, jis neturi absoliučiai jokio neigiamo aspekto (netgi tas poreikis eiti pas mergas, atrodo, nuoširdžiai prigimtinis ir teigiamas). Jis besąlygiškai paklusniai priklausomas nuo Džudo, rūpinasi juo tarsi sūneliu ir net kelis dešimtmečius jie atrodo kaip geriausi draugai, kol galiausiai vieną dieną jie ima ir tampa pora. Kas per velnias? Argi žmonėms iš tikrųjų reikia dviejų dešimtmečių, kad susivoktų, ko iš tikrųjų nori vienas iš kito ir suvokia vienas kito geismą? Džudo poreikius dar galima pateisinti, tačiau Vilemo?

Abejotinas ir tas aspektas, kad Vilemas savęs nelaiko gėjumi, jis tiesiog myli moteris ir Džudą, štai kodėl jis nesurengia spaudos konferencijos ir kaip žymus aktorius nepraneša apie savo homoseksualumą. Tai autorės užmačios pavaizduoti ne tik homoseksualumą (nes Džei Bi lyg ir atstovautų homoseksualiesiems šiame kūrinyje), bet ir parodyti tą tarpinę pseudo biseksualią poziciją, jog galima mylėti tiesiog žmogų ir jo problemas, nepaisant lyties. Galiausiai autorė Vilemo ir Džudo santykius iš vienos pusės idealizuoja, romantizuoja kaip populiariojoje literatūroje, tačiau greitai viską „apsiuva“ Džudo hiperbolizuotomis traumomis. Labiausioje šiose santykiuose šokiruoja pasakotojo mielaširdingas veikėjų santykių perteikimas, tačiau tarp eilučių skamba banali tiesa: viskas paremta nenuoširdumu, Džudo užsisklendimu, nuolatinėmis manipuliacijomis apie savęs pjaustymąsi ir savo praeitį. Skaitytojui kyla ne tiek siaubas, kiek abejonė: kaip gali tiek ilgai tokie santykiai gyvuoti tokiu velnišku Vilemo atsidavimo pastangomis? Tas „nenoriu kitų skaudinti, todėl skaudinu save tyliai naktimis vonios kambarėlyje“ atrodo iš esmės toks naivus, kiek naivus ir dirbtinai ištęstas daktaro Endžio, Vilemo, Haroldo tylėjimas, matant, kad Džudas badauja, kenčia, žalojasi.

Rašytoja Hanya Yanagihara

Dar įtariau ir manipuliatyviau skamba, kai pasakotojas perima Vilemo pasakojimo poziciją ir nujaučia Džudo visus kompleksus, tačiau – kas apskritai naivu ir nerealu tikrovėje – bijo tiesiog paklausti ar įžeisti. Toks įspūdis, kad geriau žmogus te dvesią, negu opozicijos susės ir pakalbės apie reikalus: „... jis ėmė rimtai nerimauti, kuo visa tai baigsis ir ar Džudas iš viso sugebės užsiimti seksu. Jis iš kažkur žinojo, visada žinojo, kad Džudas vaikystėje buvo išnaudojamas, kad jam nutiko kažkas baisaus (ir galbūt ne kartą), bet, savo gėdai, niekaip negalėjo rasti tinkamų žodžių su juo apie tai pasikalbėti (p. 481).“ Perdėtas šablonas – veikėjai kaip užkietėjusiais viduriais metų metus galvoja, kaip neįžeidžiant vienas kito paklausti delikačių ir nepatogių klausimų.

Mažas gyvenimas – tai tarsi sadistinis performansas su švelniais butaforiniais patapšnojimais, kai logiškai nesupranti, kodėl veikėjai tokie sentimentaliai buki, vienas kitą bijo įskaudinti nesakydami tiesos, tačiau būtent tas tylėjimas tampa lėtu žudymosi instrumentu. Tai ir yra autorės spąstai – manipuliacija, Hanya Yanagihara balansuoja tarp gėrio ir blogio, traumos ir gijimo, savidestrukcijos ir pagalbos svertų ir iki dusulio tęsia ilgą gyvenimo skausmo ir laimės žaidimą, perteikdama visus depresijos etapus ir simptomus. Kiek skaitytojas yra pasiryžęs pasiduoti šiam kantrybės reikalaujančiam žaidimui? Pasakysiu taip: nėra lengva skaityti tuos trauminius šablonus ir psichoterapinius štampus. Jeigu supermenas turi galią viena ranka pakelti kruizą iš jūros ir sekundžių greitumu apskrieti pasaulį, tai autorė Džudui sudėjo visas psichologines ir fizines kančios formas, padarė jį literatūriniu kančios antžmogiu mazochistu. Šuo mušamas retai kada užaugęs begali būti perauklėjimas, manding, Džudas kaip tas narve smurtu ugdytas šuva, kuris pajutęs švelnumą, nebepajėgia jo patirti, štai kodėl jis nebegali patikėti nei įtėvio Haroldo švelnumu, nei Vilemo atsidavimu.

Visgi ši manipuliacija, kad ir kokia atrodytų ištęsta, skaitant toliau, įgauna tam tikrą kančios metaforą, kuriame mes kiekvienas galime šiek tiek atrasti savęs, tos dalelės logikos. Tekstas išties dvelkia Netflix platformos seriališkumu, netgi ne kartą pamaniau, kad tai puikus scenarijus kokiam nors serialui, juolab, kad ir laikmetį sunkoka apibrėžti. Tai tikriausiai būtų paskutinieji XX amžiaus ir pirmieji XXI amžiaus dešimtmečiai. Iš vienos pusės tai knyga apie neišgydomas traumas tiek fiziškai, tiek dvasiškai, iš kitos pasakojimas talpina plačius seksualumo klausimus, ypatingai sunkiai apibrėžiami LGBT tapatybių kontekstai, tačiau neatrodo, kad knygoje jie būtų esminiai probleminiai klausimai. Veikėjai, nuo jaunystės besisukioję tarp meno pasaulio, mokėjo priimti kitų ir savo seksualumo įvairovę. Knyga su LGBT indeksu, tačiau ji kur kas daugiau – ji apie galimybę išlikti ir iš naujo susikurti gyvenimą ant suniokotų pamatų.

Na o pačia plačiausia prasme, sakyčiau, knyga apie Džudo, Vilemo, Džei Bi ir Malkolmo žmonių kartą, kurie kaip atskiri individai, su itin skirtingais socialiniais statusais ir patyrimais bando susikurti gyvenimą, tad autorė juos ilgame ilgame romane perteikia kaip hermetiškai sintezuotus mūsų visuomenės egzempliorius individus, kurie kartu iš dalies imituoja amžiną draugystę, bendrystę, idealizuoja bendrumo sakralumą, tačiau iš esmės kiekvienas iš jų yra atskiroje vienatvėje, kiekvienas iš jų daug ką nutyli vardan draugystės – ar tai nuoširdu draugystės atžvilgiu? Tai knyga apie bendruomeniškumo, draugystės ir atvirumo ilgesį, apie atramą, nepasidavimą, kovą su savo demonais, įsitikinimais, menkavertiškumu – tuo, kuo iš esmės mes kiekvienas esame „apstatyti“ ir nuolat manipuliuojami moralės sąvokomis šiuolaikinėje visuomenėje. Mes tampame nenuoširdūs vardan baimės, vardan idealo, bijodami kitus įskaudinti – tai paradoksalių vertybių ir įsitikinimų knygą, kurioje įvairiais klodais „pjaunasi“ normalumas su anomalija, o pagrindiniai veikėjai – kaip ir mes visi – gyvena tų priešybių pasaulyje, bandydami išlaikyti pusiausvyrą.

„Štai kodėl, manė jis, jam taip patiko narkotikai – ne dėl to, kad jie padeda pabėgti nuo kasdienybės, kaip mano dauguma žmonių, o todėl, kad nuo jų poveikio ta kasdienybė tampa mažiau kasdieniška. Tegu trumpam laikui – kuris kas savaitę vis trumpėjo ir trumpėjo, – tačiau pasaulis tapdavo didingas, nuostabus ir nepažįstamas (p. 251).“

Nepaisant nelengvo skaitymo, autorės manipuliatyvių teksto vilkinimų, iki kaulo smegenų absurdiškai hiperbolizuotų ir naiviai nusaldintų romantinių inkliuzų, erzinančių ir, atrodo, bereikšmių aprašinėjimų, ši knyga visgi skaitymo finišo tiesiojoje tampa skaidriu apsivalymu, knyga perteikia naiviai gražaus hermetiško pasaulio grožį, kuris, žinoma, nieko bendro neturi su mūsų realybe, nes Mažame gyvenime, viskas tėra tik suliteratūrinti atšvaitai, kuriuose mes galime „sugaudyti“ tai, ką esame linkę nuslėpti savyje arba atpažinti žmonėse. Šiame ilgame Hanya Yanagiharos pasakojime, viename įspūdingiausiame LGBT tema išverstame į lietuvių kalbą romane, iš esmės telpa gyvenimas, į kurį sueina visi mūsų šiuolaikinės kartos laimės siekio ir potyrio troškimai – lygiai taip pat ir kančios, kuri padeda suvokti gyvenimo grožį. Knyga depresyvi, energetiškai paveiki, „plepi“, manipuliuojanti, balansuojanti ties populiariosios grožinės literatūros kanonais, leidžianti piktintis ir ginčytis ir – ji gali absoliučiai patikti, pritrenkti ir visiškai nepatikti, nes tokie mūsų žmonių gyvenimai. Nesigailiu įveikęs, o pabaigęs netgi savotiškai pasidžiaugiau, kad vis dėlto kantrybės dėka įveikiau ne knygą, bet iš tikrųjų patyriau savotiškai mažą, svetimą, izoliuotą, privatų gyvenimą, o tai ir yra šios knygos labiausiai pavykusi realizuota idėja.

Jūsų Maištinga Siela 

Asmenybės: fotografas Peter Hujar, nuotraukos, aktai, LGBTQ+

 

Sveiki, skaitytojai,

Apie garsų amerikiečių fotografą Peter Hujar (1934-1987) neteko, kaip ir apie daugelį XX amžiaus menininkų, nieko kalbėti. Gal dėl to, kad garsių fotografijų darbais nelabai domiuosi. Labiau jų darbai ir gyvenimai ateina iš kontekstų: filmai, performansai, dokumentika... Štai su Peter Hujar susipažinau visiškai netikėtai nagrinėdamas neseniai „Baltų lankų“ leidyklos išleistą Hanya Yanagiharos romano „Mažas gyvenimas“ viršelį, kuris ir anglų kalbos daugelyje leidimų taip pat turi tą patį vaizdą. Pasirodo, kad viršelyje darytas Peter Hujar autoportretas, kuris vadinasi ne kokia nors kančia ar verkiantis vyras, bet... „Vyro orgazmas“. Nuotrauka daryta 1969 metais.

Peter Hujar tik po mirties imtas vadinti vienu garsiausių amerikiečių aktų ir nespalvotų portretų autoriumi, o dar vėliau – vienu talentingiausiu. Žinoma, kad Peter Hujard kilo iš Ukrainos išeivių giminės, jo motina dirbo padavėja (ir kaip filmuose būna!) ją besilaukiančią paliko vyras. Berniukas augo ūkyje, kur visi šnekėjo tik ukrainietiškai, vėliau jis su motina apsigyveno pas jos antrąjį vyrą, bet sulaukęs brandos ir savarankiškumo, paliko namus iš išvyko į Niujorką. Paskatintas mokytojos jis pamėgo fotografiją, netrukus Niujorke susirado meilužį ir, kaip daugelis anuomet pradedančiųjų menininkų, įsiliejo į tą jūrą, kurioje plaukiojo ir mūsų Jonas Mekas.

Peter Hujar gyveno aktyvų homoseksualo gyvenimą, o jo fotoaparato blykstė, kaip matote iš darbų, dažniausiai buvo nukreipta į apsinuoginusius vyrus. Tai portretų ir aktų fotografas, kuris galiausiai 1987 metais, kaip ir daugelis to meto homoseksualių menininkų, mirė nuo AIDS. Kol buvo gyvas, buvo menkai kam įdomus ir žinomas, nes buvo tiesiog socialinių paribių, LGBTQ+ fotografas. Šiandien jo darbai eksponuojami ir saugomi muziejuose. Jo darbus ir gyvenimą galėčiau palyginti su Patti Smith mylimuoju fotografu Robert Mapplethorpe (1946-1989).

Kviečiu pasižiūrėti į Peter Hujar darbus.

Jūsų Maištinga Siela