Knyga: Vytautas Pliura "Švelnumas pragare"

 

Vytautas Pliura. „Švelnumas pragare“ – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – p. 184.

Sveiki, knygų ir poezijos skaitytojai,

Lietuvoje poezija visada buvo elitinis literatūros reikalas, nes, visų pirma, jos skaito labai mažai žmonių, dažniausiai patys galandantys poeto plunksnas, literatūros kritikai ir, žinoma, pavieniai atskalūnai keistuoliai (čia galiu priskirti save, nors poezijos daug ir neskaitau). Visgi per pastaruosius penkerius-septynerius metus į lietuvių poezija ateina ryški LGBTQ temos banga, kurią pradeda formuoti naujoji poetų banga (Laima Kreivytė, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Dangvydė, Karolis Baublys, Nojus Saulytis...) Tos LGBTQ temos mūsų autorių poezijoje, nors ir yra, tačiau kažin kokios tik dėl akcento, papildančios poetų bazines kitas temas, tad sakyti, kad pas mus formuojasi gėjiška ar lesbietiška poezija visgi nedrįsčiau sakyti, bet panašu, kad toji literatūros temos lauko plėtotė visgi tendencingai ryškėja ir dar labiau ryškės (tas pats ir prozos lauke). Absoliučiai LGBTQ poezijos rinkinio centrine problemos ašimi galima laikyti į lietuvių kalbą išverstą Vytauto Pliuros (1951–2011) poezijos rinkinį Švelnumas pragare (angl. Tenderness in Hell), kuris originalo kalba pirmąkart pasirodė 2001 m., o pakartotinas leidimas su papildomais eilėraščiais 2009 m.

Vytautas Pliuros tėvas – lietuvis, kuris pabėgo iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą, pats poetas, kilęs iš Ilinojaus ūkininkų šeimos, tikriausiai nelabai tapatinosi su Lietuva ir save labiau suvokė per kitas amerikietiškas ir seksualines tapatybės prizmes. Tiesą sakant, kad jo poezija šiandien išversta į lietuvių kalbą jau nebestebina, nes LGBTQ poezijos eketė jau iškirsta ir apie tabu kalbama vis mažiau ir mažiau. Būčiau kur kas labiau nustebęs, jeigu kas būtų šią knygą išleidęs prieš 15 metų, kai net pačių lietuvių autorių kūriniuose ši tema (priklausomai nuo leidyklos) buvo cenzūruojama. Į lietuvių kalbą rinkinį išvertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. Pats M. Burokas savo socialiniame tinklapyje komentavo, kad tikriausiai Švelnumas pragare yra reikalingiausia knyga šiomis dienomis Lietuvai iš to gausaus kraičio, ką jis išvertė per pastaruosius metus. Nesunku suprasti kodėl.

Vytautas Pliura, nors savo jaunystę praleido seksualinės revoliucijos eroje, kai, atrodo, viskas galima, tačiau gyvendamas pietinėje valstijoje, kuri nuo seno garsėja homofobiniais pasisakymais, kur juodaodžiai dar vis kovoja už lygias savo teises, toji seksualinė revoliucija, atrodo, labiau skirta vienai heteroseksualų maištininkų kartai, o visi gėjai ir lesbietės lieka užnugaryje. 1969 metų Stonewall‘io LGBTQ narių riaušės su vietos policininkais tapo nauja revoliucinga LGBTQ Amerikoje atkarpa, po kurios rimtai susimąstyta apie homoseksualių žmonių teisės į susibūrimus ir asmeninius santykius. (Viename eilėraštyje Pliura kaip tik aprašo, kaip užsislaptinęs homoseksualus policininkas su kolegomis greitkelyje išstumia homoseksualų jaunuolį, nes taip elgtis buvo „normalu“, šitaip policininkai su homoseksualais sadistiškai linksmindavosi). Šis istorinis-kultūrinis kontekstas labai svarbus, nes jis persmelktas faktografiniais liudijimais apie LGBTQ judėjimus ir padėtį JAV XX a. antrojoje pusėje, nuo besižudančių jaunuolių, išvarytų tėvų ir sumuštų savo bendraklasių iki Holivudo bulvarų, kur dienos metu atstumtieji jaunuoliai užsiima prostitucija dar iki AIDS protrūkio.

Eilėraščiai pasižymi akivaizdžiu autobiografiškumu t. y. tuo, ką šiuo metu itin mėgsta mūsų poetai – psichoterapinį apnuogintą rašymą, kuriame viešinamos visos skaudžios traumos ir patirtys. V. Pliura viso to meistras, kiekvienas jo eilėraštis perteiktas nuožmia traumuojančios patirties jėga, todėl eilėraščiai primena dirty style erotinį, kartais nešvankų pornografinį kalbėjimą, bylojantį subjektą iš pačios beviltiškiausios socialinės grupės atskirties. Kai kurie kalbėjimai primena brutalius manifestus, drąsius antihomofobinius protestus prieš priespaudą, smurtą, perfrazuojant aršius to meto katalikų ir homofobų politinius lozungus, pastarieji primena šių dienų lietuvių internautų kurstymus: „Žudykit heteroseksualus / Jie veisiasi kaip blusos / Airiai, lenkai, azijiečiai ir rusai // Žudykit heteroseksualus / Vykit juos iš namų / Nieko neturi likti / Net jų žiurkių ir pelių (p. 67).“

Eilėraščio kalba itin proziška, didžioji dauguma eilėraščių ilgi tarsi pasakojimai, lyrinės noveletės. Iš viso rinkinio galima susidaryti amerikiečio gėjaus vaizdinį, tą ir bandžiau padaryti, tačiau kai kur nesuvedžiau galų. Daugelyje eilėraščių teigiama, kad subjektas iš namų pabėgo 14 metų ir ima gyventi atskirą gyvenimą, tačiau dalyje eilėraščių vaizduojamas tas pats subjektas 17-metis pirmūnas, lengvosios atletikos miesto pažiba ir tęsia iš dalies sėkmingą Ilijonaus ūkininko šeimos gyvenimą bei fantazuoja savo jaunesniajam broliui. Iš vienos pusės subjektas užsiima prostitucija, atlieka oralinį dėdamas savo kontaktus į specialius gėjams skirtus periodinius leidinius, o jau kitur – mokytojas, dirbantis su Dauno sindromą turinčiais mokiniais, kuris savo automobiliu pravažiuoja kasryt pro gėjų kalėjimą ir nori numirti, nes ten dėl homoseksualumo įkalintas jo mylimasis... Tiesą sakant, manau, kad tam tikros autobiografinės detalės yra sumišusios su kitų LGBTQ asmenų istorijomis, sunku pasakyti, ką iš tikrųjų patyrė subjektas, o ką „pasisavino“ iš kitų kaip savo.

Vytautas Pliura

Vienas įsimintiniausių rinkinyje patyriminių eilėraščių, apimantis apie 20 puslapių, yra Čiuožinėjimas tamsiojoje Mėnulio pusėje, kurio centre vaizduojamas subjektas, kuris žeminančiai atlieka oralinį kitam vyrui, tačiau tuo pačiu apmąsto savo klientus ir meilužius iš įvairių socialinių sluoksnių. „Šitas – teisėjas / Iš centrinio Los Angelo. / Baudžiamasis teismas. / Dažosi plaukus juodai it smala. / Viena sėklidė nenusileidusi. / Kaskart po keletą sykių klausia, ar didelis jo pimpalas. / Aš patikinu, kad taip. // „Nuleisiu tau ant veido, blede tu!“ / Panorėjęs, galėčiau nukąsti jam pimpalą. / Sklinda kalbos, kad jis balotiruosis į merus. / Tai baisiai svarbu. (p. 96-97).“ Arba: „Vienas klajojančio cirko artistas užėjo pas mane su dramblio mėšlu / išteptais batais. Kai kuriems užtenka įžūlumo, ištraukus iš / piniginės, rodyti savo vaikų nuotraukas, kol aš stoviu greta, / su sperma, iš kurios buvo sumeistrauti jų vaikai, pilve (p. 99).“

Eilėraščiai tik iš pažiūros kūniški, sudaro klaidingą įspūdį, jog autorius trokšta kuo labiau aštriau šokiruoti, ryškindamas socialinius vaidmenis ir prigimtinio geismo prieštarą. Vienas prancūzų režisierius yra pasakęs, kad sekso metu tiek karaliai, tiek tarnaitės nebetenka socialinių vaidmenų ir tą akimirką nukrinta visos karūnos ir prijuostės, tad subjektai tampa lygiaverčiais, nes jų tikslas yra patirti malonumą. Panašiai, sakyčiau, ir Pliuros eilėraščiuose, kuriuose tiek daug geismo, bet iš esmės transliuojama ta pati su niekuo nepalyginama kosminė vienatvė, tuštuma, atskirties jausmas. Kuo daugiau kūniškumo, tuo didesnė subjekto dvasinė atskirtis nuo bendruomeniškumo ir sociumo. Kuo daugiau šiurkštumo, tuo didesnis poreikis patirti švelnumo, pripažinimo ir stabilius santykius. Virginija Kulvinskaitė-Cibarauskė pateikusi knygos pabaigoje apibendrinamąjį straipsnį Poezija anapus švelnumo ir pragaro pažymį oksimoroninį knygos pavadinimą, kuris žymi rinkinio jausminį subjekto prieštaringumą. Iš esmės idėja ta, kad ne tik politiniai veiksniai lemia, bet ir paties subjekto veiksmai, kuriant pragarą savo gyvenime, nes nesurandamas tinkamas savo atskirties pasaulio įžeminimas, savo tinkamo normatyvaus pripažinto dirvožemio stabilumui ir saugumui, visavertiškumui įprasminti.

Galiausiai perskaitęs šį aistringai išrėktą eilėraščių rinkinį susidariau įspūdį, kad subjektas viską matuoja socialiniais iškreiptais akiniais. Jeigu aplinkiniai sako, kad esi mėšlo gabalas, subjektas ir prisiima tą būseną kaip savo, nes kito požiūrio ir vertinimo sociume nėra. Aišku, galima kalbėti apie tai, jog viskas hiperbolizuota ir subjektas pernelyg tapatinasi su aukos vaidmeniu. Visgi prisimenu tuos homofobų klausimus, o kam reikia demonstruoti nuogus užpakalius tuose paraduose ir, manding, aišku tampa skaitant šį rinkinį – ogi tam, kad būtų išleistas džinas iš butelio, nes kuo daugiau visuomenė spaudžia, draudžia būti seksualine būtybe (kas ir yra žmogiškoji prigimtis), tuo labiau kaupiasi slėgis individo dvasioje, kuris sprogsta, prasiveržia protestu per seksualinį hiperbolės raiškos būdą. Juk V. Pliuros eilėraščiai ir yra protestas, nukreiptas prieš socialinę priespaudą. Kiekviena gyva būtybė, kuriai draudžiama būti tuo, kas yra, galiausiai ima rėkti, nes kitaip neišreikši beviltiškumo jausmo.

Užvertęs knygą visgi galvojau, kada skaičiau kažką tokio skaudžiai rėksmingo, ir prisiminiau, jog labai panašiai jaučiausi skaitydamas Ocean Vuong romaną Žemėje žavūs mes tik akimirką (Kitos knygos, 2021). Jeigu patiko anoji knyga, manau, patiks ir Vytauto Pliuros Švelnumas pragare.

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Ия Кива (Ija Kiva apie Ukrainą ir karą)

 

Sveiki,

 

Man sudėtinga kalbėti šių dienų kontekste. Iš vienos pusės nesitiki, kad gyvenu tokioje baisiame laike (išgyvenom pandemiją, išgyvenom vasarą iš Baltarusijos plūstančius pabėgėlius), o dabar visa tai... Atrodo, kad paskutinieji keleri metai – tai katastrofų metai. Nežinau, kaip reaguoti. Norėčiau tikėti, kad kažką keičia visos tos vėliavos, socialinis palaikymas, nuolat nerimą keliančios laidos (nuo ryto iki vakaro), nuo kurių bėgu pasivaikščioti, bėgu nuo tikrovės ir tik retkarčiais pasižiūriu, kas dedasi, nes kaipgi šitaip gyventi nuo ryto iki vakaro. Jau trečius metus, toje gąsdinančioje tikrovėje. Ar galiu ką pakeisti nerimaudamas ir baimindamasis? Tokiais atvejais tegu kalba menas, poezija, dailė... Dalijuosi Mariaus Buroko išverstu jaunos poetės Ия Кива eilėraščiu, kuris tikriausiai geriausiai atspindi daugelio ukrainiečių šių dienų realijas.

Eilėraščio autorė Ija Kiva

 

Ия Кива

IJA KIVA

 

**

ar teka iš mūsų čiaupo karštas karas

ar teka iš mūsų čiaupo šaltas karas

ką nejaugi visai nėra karo

juk žadėjo kad bus po pietų

savom akim matėm skelbimą

„karą ims tiekti po keturiolikos nulis nulis“

/

ir štai jau trys valandos be karo

šešios valandos be karo

o ką jei karo nebus iki vakaro

nei išsiskalbsi be karo

nei valgyt išvirsi

nei arbatos be jo užplikysi

/

ir štai jau aštuonios dienos be karo

mes dvokiam

žmonos nenori gultis į lovą kartu

vaikai pamiršo šypsotis ir aikštijas

kodėl mes visad galvojome kad karas niekada nesibaigs

/

tad eisime eisime karo ieškot pas kaimynus

kitapus mūsų žaliuojančio parko

bijosime karą pakeliui mes išlaistyti

manysime kad gyvenimas be karo tik laikini sunkumai

/

šiuose kraštuose atrodo nenormalu

jei karas neteka vamzdžiais

į kiekvienus namus

į gerklę kiekvieną

//

vertė Marius Burokas

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Denis Johnson "Jėzaus sūnus"

 Denis Johnson. „Jėzaus sūnus“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 124.

 Sveiki skaitytojai,

Amerikiečių kultinis autorius Denis Johnson (1949-2017) žinomas dėl savo romano Dūmų medis, kuris jam pelnė Nacionalinę grožinės literatūros premiją, tačiau į klasikos panteoną įėjo būtent dėl mažos apimties apsakymo rinkinio Jėzaus sūnus (angl. Jesus‘ Son), originalo kalba pasirodęs 1992 metais.  Leidykla Rara, bendradarbiaudama su vertėju Mariumi Buroku, išleido šį amerikiečiams reikšmingą apsakymų rinkinį.

Jėzaus sūnų sudaro 11 tarpusavyje susijusių apsakymų, kurie iš esmės perteikia hipinių laikų psichodeliniu sluoksniu apsinešusį ir egzistencinės beprasmybės kamuojamą protagonistą. Priešingai nei, tarkime, panašiu metu Amerikoje pasirodžiusios Elizabeth Wurtzel knygos Prozako karta, kuri analizuoja egzistencinės beprasmybės kamuojamą personažę, per kurią bando pavaizduoti viso to suzmekusio pasaulio priežasčių ir pasekmių grandinę, tai Jėzaus sūnuje apskritai priežastys neanalizuojamos, tačiau kontekste akylesnio skaitytojo nujaučiamos. Rinkinį vienija vienas ir tas pats veikėjas, kuris vaistų, alkoholio, pagirių ir narkotikų atbukusiu pasaulio suvokimu pasakoja skirtingas situacijas iš skirtingų savo gyvenimo etapų. Skaitytojas turi iš šių padrikų skutų susidėlioti tam tikrą puolusio ir vėl savo kelią atradusio žmogaus gyvenimo istoriją.

Viename savo gyvenime etape veikėjas lankosi bare „Vynmedyje“ ir įsivelia į visokias nemalonias skolas, kurias dėl black out‘o pamirštamos, arba bučiuojasi su savo gero draugo mergina ir po to jį graužia sąžinė; eina vogti vielos, kad su draugeliu užsidirbtų papildomų dolerių „ant alaus“; ant galinės sėdynės po miestą vežinėja kurčnebylį; įsidarbina ligoninėje slaugytoju ir vagiliaudamas haliucinogeniniais vaistais, patiria neįtikėtinus, žargonu tariant, tripus, keliones po pasąmonės ir realybės susiliejusius vaizdinius. Vienas įsimintiniausių apsakymų buvo Avarija tranzuojant, kai veikėjas važiuoja su jį priėmusia šeima ir veikėjas dėl vaistų sukeltų poveikio žino, kad šioje kelionėje nutiks avarija, jis jaučia daugiau – geba tarsi numatyti ateitį, bet negali jai pasipriešinti, tik atsiduoti. Bet kartu pavaizduotas paradoksas: ateities numatymo galia atima gebėjimą patirti dabarties potyrį, todėl „apsinešęs“ veikėjas tiesiog įvykius vertina tarsi iš nuotolio, lyg per filmą, nebepajėgia visko patirti ir pajusti normaliomis žmogaus emocijomis.

Viena įsimintinesnių ir labiau išplėtotų pasakojimų buvo Skubioji pagalba, kai veikėjas dirba ligoninėje ir į jo pamainą prisistato vyrukas su peiliu akyje. Beje, pagal šias istorijas pastatytas ir vaidybinis filmas (rež. Alison Maclean, 1999), – filmas tuo pačiu pavadinimu, kaip ir apsakymų rinkinys. Toji scena dar nuo vaikystės įsiminė, kai veikėjas su peiliu akyje sau lyg niekur nieko bendrauja su apsinešusiais nuo vaistų slaugytojais, beje, pats rašytojas būtent ir suvaidino šį personažą. Taip pat įsiminė ir vienas iš paskutiniųjų pasakojimų Beverlio namai, kai tas pats veikėjas, jau gerokai atpratęs nuo narkotikų, maniakiškai susidomi moterimi už lango ir ima ją stebėti, kol galiausiai sužino, kad ji itin uždaros ir konservatyvios religinės bendruomenės narė...

Rašytojas Denis Johnson

Pats rašytojas Denis Johnson 1999 metų „Jėzaus sūnus“ ekranizacijoje atliko vieną iš vaidmenų. Vyrukas su peiliu akyje.

Visos šios istorijos jungiasi į tam tikros amerikiečių depresuojančios ir kartu psichotropinėmis medžiagomis užliūliuotą kartos literatūrą. Pats rašytojas Denis Johnsonas ilgą laiką praleido tokiose būsenose ir tik išlipęs iš liūno pasinėrė į literatūros pasaulį. Toji karta, kuri patyrė hipių laikus, meilės badą bandant užkimšti dienas narkotikais ir seksu, protestuoti prieš Vietnamo karą, smurtą ir žiaurumą pasaulyje. Paradoksalu, tačiau būtent protestuodami prieš smurtą patys veikėjai dvasiškai ir psichiškai naikina save. Nors knygoje istorinis kontekstas neatskleistas, galima brėžti su šia literatūra atskirą psichodelinių tamsių patirčių kartos literatūrą, savotiškai liūdnuosius antruosius bytninkus, atsiradusius po pačių bytninkų. Šiuo atžvilgiu šiems apsakymais itin artima nobelisto Peter Handke romanas Tamsią naktį išėjau iš tylių namų, kuris parašytas kaip vienas ilgas narkomano tripas per menamą gyvenimą. Narkotikai ir alkoholis išsekino šios kartos žmones, jie „dirbo su pačiu skausmu“, tikriau, mėgindami jį malšinti, ir tuo pačiu atrodė kaip veltėdžiai, pastrigusios dharmos valkatos: „Buvome purvini ir pavargę. Paprastai jausdavome kaltę ir baimę, nes su mumis buvo kažkas ne taip ir mes patys nežinojome, kas būtent; tačiau tą dieną jautėmės kaip darbą dirbę žmonės (p. 54).“

Kalbiniu požiūriu istorijų stilius nesudėtingas, išgrynintas, skaidrus ir savaime pripildytas abejingumo, o kartu fokusuotas į groteskišką tikrovės vaizdinį. Pasakotojas atrodo atbukęs, jam realybė tėra filmas, judantys paveikslėliai, su kuriais jis kontaktuoja, todėl neretai atrodo, kad pasakotojas, kuris sutampa su pagrindiniu veikėju, yra tam tikra prasme auka ir budelis. Pasakojimai persmelkti subtiliu juodu humoru tarsi skambėtų nuo anoniminių alkoholikų tribūnos, prisimenant tuos juodus, retsykiais gėdingus gyvenimo epizodus. Kai kada autorius itin meniškai ir poetiškai randa situacijų perteikimo būdų, o štai vienas man įspūdingesnių: „Užsukantys į Pirmosios aveniu barus atsisakydavo savo kūnų. Likdavo matomi tik mumyse gyvenantys demonai. Čia susitikdavo viena kitą nuskriaudusios sielos. Prievartautojas sutikdavo savo auką, pamestas vaikas rasdavo čia savo motiną. Bet žaizdos negydo, veidrodis buvo it peilis, atskiriantis viską nuo tavęs paties, ir netikros beprotybės ašaros lašėjo ant baro. Ir ką jūs dabar galite man padaryti? Kuo tikitės mane išgąsdinti? (p. 95).“

Kodėl rinkinys pavadintas Jėzaus sūnumi, kai apie religinius dalykus beveik nekalbama? Pats autorius sako: „Aš rašau apie gyvenimo puolusiame pasaulyje dilemą, ir klausiu: jeigu Dievas yra, kodėl jis toks?“ Pagal krikščionių tikėjimą Jėzus atpirko ant kryžiaus mūsų sielas, tačiau, kas atpirks tuos pasilikusius gyvuosius, kurie palikę vienui vieni be meilės ir saugumo vedlio yra linkę skęsti egzistenciniame liūne. Rinkinio pavadinimas dviprasmiškai sujungia šiuos trumpus pasakojimus į tam tikrą manifestą, kaltinimą ir tuo pačiu paguodos ir užtarimo prašančiojo asmenį. Jeigu žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai kodėl jis toks bejėgis keisti savo gyvenimą ir kur jo dieviškumas?

Vieniems ši knyga bus tik apie nuo priklausomybių bandantį išsivaduoti protagonistą, kitiems jis bus tam tikros amerikiečių povietnamietinio karo ir hipiškos epochos kartos literatūra, dar kitiems – priešprieša viskam, ko mokė Kristus. Paskutiniame apsakyme veikėjas bando gyventi be priklausomybių naują gyvenimą ir padėti tiems, kurie dar tik žengia savo pirmuosius žingsnius į blaivybę, kitaip sakant, sūnus palaidūnas grįžta pas savo Jėzų tėvą – įdomi psichodelinė metaforinė kelionė į savo gyvenimo kontrolės susigrąžinimą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Hanya Yanagihara "Mažas gyvenimas"

Hanya Yanagihara. „Mažas gyvenimas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 672.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, jog lietuvių kalba pasirodys Booker premijos finalininkės Hanya Yanagiros (g. 1974) žymiausias romanas Mažas gyvenimas (angl. A Little Life), kurį į lietuvių kalbą išvertė Marius Burokas. Tiesą sakant, nei apie rašytoją, nei apie jos šią knygą nieko iki tol nebuvau girdėjęs, tad labai nustebino, kad leidykla Baltos lankos investavo į šį kūrinį gana rimtai – mieste buvo pasirodę plakatai, reklamuojantys šį fotografo Peter Hujard darytą autoportretą, panaudotą knygos viršeliui. Nuotrauka daryta 1969 metais, tačiau iki šiol atrodo tokia meniška ir tinkanti knygai, kad nelieka abejonių, kad gatvėse trumpam lietuviai stabteldavo prie stendų įsitikinti, ar tikrai regi ne kokią nors socialinę reklamą su pagalbos telefono numeriais, o iš tikrųjų knygą! Visgi šitoks leidyklos žingsnis pasitvirtino ir mažiau nei per mėnesį pirmasis knygos 2500 tiražas buvo išpirktas, o tai jau Lietuvos mastu – bestseleris!

Bestseleris ne visada žada, kad knyga bus įtraukianti, maloni, pilna netikėtų įspūdžių ar šiaip tiesiog šokiruojanti. Internete vis atsiranda nemažai nusivylusių žmonių, kurie taip ir neįveikė šios knygos, tačiau tarp jų yra ir nemaža dalis, kurie knygą giria, todėl nevienareikšmiški knygos vertinimai tik dar labiau kursto knygų skaitytojų troškimą patiems išsiaiškinti, ar Mažas gyvenimas bus toji knyga, kuri panardins į gyvenimą ir ilgai nepaleis, ar iš tikrųjų liks po šimtojo puslapio nudrengta ir pamiršta. Asmeniškai šią knygą skaičiau beveik tris savaites – pusę milijonų žodžių, beveik 700 puslapių, smilkstančiomis rankomis kantriai laikiau svorį ir užsispyrusiai skaičiau šią knygą, kuri man sukėlė gana dviprasmiškus jausmus.

Mažas gyvenimas pasakoja apie keturių draugų istoriją – Vilemo, Džudo, Džei Bi, Malkolmo – draugystę, užsimezgusią, kai jiems tebuvo šešiolika-septyniolika metų studentų bendrabutyje. Šioji ketveriukė visą gyvenimą daugiau ar mažiau laikėsi vienas kito, dalijosi savo nuopuoliais ir pasiekimais. „Jie visi ieškojo atramos, paguodos: Malkolmas savo namuose, Vilemas – merginose, Džei Bi – dažuose, jis [Džudas] – peiliuose. Jie ieškojo to, kas priklausytų tik jiems, ko būtų galima laikytis įsikibus šioje siaubingoje erdvėje, nesuvokiamame pasaulyje, jo negailestingai bėgančiuose minutėse, valandose, dienose (p. 466).“ Kiekvienas savaip traumuotas, kiekvienas savaip literatūriškai „patrauklus“ dėl socialinių tapatybių įvairovės. Džei Bi – juodaodis homoseksualus dailininkas, Malkolmas – turtuolių tėvelių vaikas, dažnai nežinantis, ko nori, tačiau turintis aistrą architektūrai, Vilemas – gražiausias iš ketveriukės, turintis puikius fizinis duomenis ir siekiantis aktoriaus karjeros ir Džudas – labiausiai traumuotas, savo gyvenimo detales slepiantis jaunuolis, pasižymintis loginiu mąstymu ir studijuojantis teisę. Perkopus 150 puslapį iš šių ketveriukės vaikinų išryškinamas būtent Džudo portretas ir jo tragiška istorija.

Kas telpa į Mažą gyvenimą? Ogi pats gyvenimas! Autorė seka šių herojų likimus keturis dešimtmečius, išmoningai lyg po Minotauro labirintą vedžioja skaitytoją po jų asmeninius gyvenimus, pristato ir perteikia šių veikėjų santykius, jų nuolatines prasmės paieškas, karjeros pakylimus, tačiau didžiąją knygos dalį ji susitelkusi į sudėtingą Džudo asmenybę. Vyrukas slepia po avarijos likusius stuburo sužalojimus, jį kamuoja nevaldomi kojų skausmo spazmai, tačiau knygoje itin šokiruoja Džudo uždarumas ir nenoras prisileisti pagalbos. Galiausiai mes pamažu sužinome Džudo vaikystės istoriją, kuri kraupiai kriminalinė – begalinis fizinis ir psichologinis smurtas vienuolyne, brolio Luko seksualinis išnaudojimas, pagrobimas į sekso vergiją, sadistiniai kankinimai, prostitucija greitkelyje, venerinės ligos, pažeminimas ir kt. Visa tai jau galima nujausti nuo pat pradžių, tad autorė nė kiek nenustebina pasirinktais siužetiniais vingiais, bet stebina mokėjimu viską užvilkinti ir po to kruopščiai it mokinukė tęsti plačius ir gausius tų traumų aprašymus. Ar jie nors kiek mane glumino? Anaiptol. Galiausiai jei leido suvokti erzinantį Džudo naivumą nepriimti pagalbos, bėgti nuo psichologų, terapeutų, netgi nuo jį įsisūnijusio Haroldo ir netgi nuo savo mylimojo vaikino.

Džudo psichologinės traumos tampa itin aštriu autorės ginklu manipuliuoti skaitytoju. Vertėjas Marius Burokos išskyrė manipuliaciją kaip vieną esminių šios knygos bruožų, o man belieka tik sutikti, kad visa knyga „stovi ant manipuliacijos polių“. Skaitytojas nuolat gramzdinamas į ilgus Džudo ir jo draugų aprašymus, kartais iki tokių kankinančių smulkmenų, pavyzdžiui, ką jie valgo, kaip kyla liftu, ką veikia lovoje ir panašiai. Buitinis lygmuo itin svarbus, norint perteikti kasdienybės tėkmės įspūdį, o iš kitos pusės – skaitytojams, kurie nori taupiai ir svarbiausia – greitai ir įdomiai, manau, tąsys nervus ir privers nervintis dėl itin ilgų ir, atrodo, bereikšmių aprašymų. Autorė nuolat miksuoja ir balansuoja tarp populistinio grafomaniško nuoširdumo ir sadistinio kankinimo seanso. Labiausiai, jeigu galima taip išsireikšti, užknisa absurdiški veikėjų psichologiniai portretai ir veikėjų problemų sprendimai, po kurių skaitytojo galvoje aidi pasipiktinimas: ne, čia tai jau tikrai nesąmonė, to tikrai negali būti. Pavyzdžiui, žvelgiant į Vilemo portretą, atrodo, kad be jo natūralaus poreikio turėti sekso, jis neturi absoliučiai jokio neigiamo aspekto (netgi tas poreikis eiti pas mergas, atrodo, nuoširdžiai prigimtinis ir teigiamas). Jis besąlygiškai paklusniai priklausomas nuo Džudo, rūpinasi juo tarsi sūneliu ir net kelis dešimtmečius jie atrodo kaip geriausi draugai, kol galiausiai vieną dieną jie ima ir tampa pora. Kas per velnias? Argi žmonėms iš tikrųjų reikia dviejų dešimtmečių, kad susivoktų, ko iš tikrųjų nori vienas iš kito ir suvokia vienas kito geismą? Džudo poreikius dar galima pateisinti, tačiau Vilemo?

Abejotinas ir tas aspektas, kad Vilemas savęs nelaiko gėjumi, jis tiesiog myli moteris ir Džudą, štai kodėl jis nesurengia spaudos konferencijos ir kaip žymus aktorius nepraneša apie savo homoseksualumą. Tai autorės užmačios pavaizduoti ne tik homoseksualumą (nes Džei Bi lyg ir atstovautų homoseksualiesiems šiame kūrinyje), bet ir parodyti tą tarpinę pseudo biseksualią poziciją, jog galima mylėti tiesiog žmogų ir jo problemas, nepaisant lyties. Galiausiai autorė Vilemo ir Džudo santykius iš vienos pusės idealizuoja, romantizuoja kaip populiariojoje literatūroje, tačiau greitai viską „apsiuva“ Džudo hiperbolizuotomis traumomis. Labiausioje šiose santykiuose šokiruoja pasakotojo mielaširdingas veikėjų santykių perteikimas, tačiau tarp eilučių skamba banali tiesa: viskas paremta nenuoširdumu, Džudo užsisklendimu, nuolatinėmis manipuliacijomis apie savęs pjaustymąsi ir savo praeitį. Skaitytojui kyla ne tiek siaubas, kiek abejonė: kaip gali tiek ilgai tokie santykiai gyvuoti tokiu velnišku Vilemo atsidavimo pastangomis? Tas „nenoriu kitų skaudinti, todėl skaudinu save tyliai naktimis vonios kambarėlyje“ atrodo iš esmės toks naivus, kiek naivus ir dirbtinai ištęstas daktaro Endžio, Vilemo, Haroldo tylėjimas, matant, kad Džudas badauja, kenčia, žalojasi.

Rašytoja Hanya Yanagihara

Dar įtariau ir manipuliatyviau skamba, kai pasakotojas perima Vilemo pasakojimo poziciją ir nujaučia Džudo visus kompleksus, tačiau – kas apskritai naivu ir nerealu tikrovėje – bijo tiesiog paklausti ar įžeisti. Toks įspūdis, kad geriau žmogus te dvesią, negu opozicijos susės ir pakalbės apie reikalus: „... jis ėmė rimtai nerimauti, kuo visa tai baigsis ir ar Džudas iš viso sugebės užsiimti seksu. Jis iš kažkur žinojo, visada žinojo, kad Džudas vaikystėje buvo išnaudojamas, kad jam nutiko kažkas baisaus (ir galbūt ne kartą), bet, savo gėdai, niekaip negalėjo rasti tinkamų žodžių su juo apie tai pasikalbėti (p. 481).“ Perdėtas šablonas – veikėjai kaip užkietėjusiais viduriais metų metus galvoja, kaip neįžeidžiant vienas kito paklausti delikačių ir nepatogių klausimų.

Mažas gyvenimas – tai tarsi sadistinis performansas su švelniais butaforiniais patapšnojimais, kai logiškai nesupranti, kodėl veikėjai tokie sentimentaliai buki, vienas kitą bijo įskaudinti nesakydami tiesos, tačiau būtent tas tylėjimas tampa lėtu žudymosi instrumentu. Tai ir yra autorės spąstai – manipuliacija, Hanya Yanagihara balansuoja tarp gėrio ir blogio, traumos ir gijimo, savidestrukcijos ir pagalbos svertų ir iki dusulio tęsia ilgą gyvenimo skausmo ir laimės žaidimą, perteikdama visus depresijos etapus ir simptomus. Kiek skaitytojas yra pasiryžęs pasiduoti šiam kantrybės reikalaujančiam žaidimui? Pasakysiu taip: nėra lengva skaityti tuos trauminius šablonus ir psichoterapinius štampus. Jeigu supermenas turi galią viena ranka pakelti kruizą iš jūros ir sekundžių greitumu apskrieti pasaulį, tai autorė Džudui sudėjo visas psichologines ir fizines kančios formas, padarė jį literatūriniu kančios antžmogiu mazochistu. Šuo mušamas retai kada užaugęs begali būti perauklėjimas, manding, Džudas kaip tas narve smurtu ugdytas šuva, kuris pajutęs švelnumą, nebepajėgia jo patirti, štai kodėl jis nebegali patikėti nei įtėvio Haroldo švelnumu, nei Vilemo atsidavimu.

Visgi ši manipuliacija, kad ir kokia atrodytų ištęsta, skaitant toliau, įgauna tam tikrą kančios metaforą, kuriame mes kiekvienas galime šiek tiek atrasti savęs, tos dalelės logikos. Tekstas išties dvelkia Netflix platformos seriališkumu, netgi ne kartą pamaniau, kad tai puikus scenarijus kokiam nors serialui, juolab, kad ir laikmetį sunkoka apibrėžti. Tai tikriausiai būtų paskutinieji XX amžiaus ir pirmieji XXI amžiaus dešimtmečiai. Iš vienos pusės tai knyga apie neišgydomas traumas tiek fiziškai, tiek dvasiškai, iš kitos pasakojimas talpina plačius seksualumo klausimus, ypatingai sunkiai apibrėžiami LGBT tapatybių kontekstai, tačiau neatrodo, kad knygoje jie būtų esminiai probleminiai klausimai. Veikėjai, nuo jaunystės besisukioję tarp meno pasaulio, mokėjo priimti kitų ir savo seksualumo įvairovę. Knyga su LGBT indeksu, tačiau ji kur kas daugiau – ji apie galimybę išlikti ir iš naujo susikurti gyvenimą ant suniokotų pamatų.

Na o pačia plačiausia prasme, sakyčiau, knyga apie Džudo, Vilemo, Džei Bi ir Malkolmo žmonių kartą, kurie kaip atskiri individai, su itin skirtingais socialiniais statusais ir patyrimais bando susikurti gyvenimą, tad autorė juos ilgame ilgame romane perteikia kaip hermetiškai sintezuotus mūsų visuomenės egzempliorius individus, kurie kartu iš dalies imituoja amžiną draugystę, bendrystę, idealizuoja bendrumo sakralumą, tačiau iš esmės kiekvienas iš jų yra atskiroje vienatvėje, kiekvienas iš jų daug ką nutyli vardan draugystės – ar tai nuoširdu draugystės atžvilgiu? Tai knyga apie bendruomeniškumo, draugystės ir atvirumo ilgesį, apie atramą, nepasidavimą, kovą su savo demonais, įsitikinimais, menkavertiškumu – tuo, kuo iš esmės mes kiekvienas esame „apstatyti“ ir nuolat manipuliuojami moralės sąvokomis šiuolaikinėje visuomenėje. Mes tampame nenuoširdūs vardan baimės, vardan idealo, bijodami kitus įskaudinti – tai paradoksalių vertybių ir įsitikinimų knygą, kurioje įvairiais klodais „pjaunasi“ normalumas su anomalija, o pagrindiniai veikėjai – kaip ir mes visi – gyvena tų priešybių pasaulyje, bandydami išlaikyti pusiausvyrą.

„Štai kodėl, manė jis, jam taip patiko narkotikai – ne dėl to, kad jie padeda pabėgti nuo kasdienybės, kaip mano dauguma žmonių, o todėl, kad nuo jų poveikio ta kasdienybė tampa mažiau kasdieniška. Tegu trumpam laikui – kuris kas savaitę vis trumpėjo ir trumpėjo, – tačiau pasaulis tapdavo didingas, nuostabus ir nepažįstamas (p. 251).“

Nepaisant nelengvo skaitymo, autorės manipuliatyvių teksto vilkinimų, iki kaulo smegenų absurdiškai hiperbolizuotų ir naiviai nusaldintų romantinių inkliuzų, erzinančių ir, atrodo, bereikšmių aprašinėjimų, ši knyga visgi skaitymo finišo tiesiojoje tampa skaidriu apsivalymu, knyga perteikia naiviai gražaus hermetiško pasaulio grožį, kuris, žinoma, nieko bendro neturi su mūsų realybe, nes Mažame gyvenime, viskas tėra tik suliteratūrinti atšvaitai, kuriuose mes galime „sugaudyti“ tai, ką esame linkę nuslėpti savyje arba atpažinti žmonėse. Šiame ilgame Hanya Yanagiharos pasakojime, viename įspūdingiausiame LGBT tema išverstame į lietuvių kalbą romane, iš esmės telpa gyvenimas, į kurį sueina visi mūsų šiuolaikinės kartos laimės siekio ir potyrio troškimai – lygiai taip pat ir kančios, kuri padeda suvokti gyvenimo grožį. Knyga depresyvi, energetiškai paveiki, „plepi“, manipuliuojanti, balansuojanti ties populiariosios grožinės literatūros kanonais, leidžianti piktintis ir ginčytis ir – ji gali absoliučiai patikti, pritrenkti ir visiškai nepatikti, nes tokie mūsų žmonių gyvenimai. Nesigailiu įveikęs, o pabaigęs netgi savotiškai pasidžiaugiau, kad vis dėlto kantrybės dėka įveikiau ne knygą, bet iš tikrųjų patyriau savotiškai mažą, svetimą, izoliuotą, privatų gyvenimą, o tai ir yra šios knygos labiausiai pavykusi realizuota idėja.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos nuotrauka: August Strindberg paveikslas The Town - Augustas Strinbergas ir jo paveikslas Miestas

 Sveiki,

Kaip visada pas Marių Buroką ant Facebooko sienos galima rasti ne tik apie Baltarusiją, bet ir labai įdomių dalykėlių. Dailė ir fotografijos – vienos iš jų. Šįkart noriu pasidalyti švedų rašytojo ir dramaturgo August Strindberg (1849-1912) paveikslą „The Town“, kurį rašytojas nutapė su atsidavusia impresionistų dvasia 1903 metais. Šaltas, šiaurietiškas, pilkas ir niūrus paveikslas, kuriame pavaizduotas begalinis milžinas dangus, slegiantis mažytį blizgantį ir vilties ištroškusį miestą. Nerandu daugiau žodžių, kai toks pas mus lapkritis tik prasidėjo, o šis paveikslas ir yra visa to išraiška.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Dovydas Grajauskas "Apie reiškinius"

Dovydas Grajauskas. „Apie reiškinius“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 – 112 p.

Sveiki,

Kai esi iš rašytojų kastos, sunku nusimesti savo tėvų šleifą, kuris, manau, dažnai primetamas jaunajam poetui, kilusiam iš Klaipėdos Dovydui Grajauskui (g. 1996), kuris prieš metus laimėjo Pirmosios knygos konkursą poezijos kategorijoje ir jau spėjo pelnyti Zigmo gėlių literatūrinę premiją ir įsilieti į aktyviąsias Vilniaus poetų gretas. Kodėl kastos? Ne paslaptis, kad Dovydo tėvas Gintaras Grajauskas – žinomas poetas ir dramaturgas, tikras Dovydo orientyras ir pavyzdys, todėl nenuostabu, kad jaunojo poeto kūryboje galima įžvelgti nemažai tėvo kūrybos elementų.

Pirmoji knygelė vadinasi Apie reiškinius – pavadinimas kreipia į gana analitinį ir logikos pagrindu grįstą žvilgsnį į šiaip iš esmės mistifikuojamą poezijos lauką. Skaitant poeziją, žinoma, ši nuostata greitai ištirpsta, nes eilėraščio žanras retai kada pasiduoda vien tik tikslumui be paslapties šydo, kurio nebūvimą lyg ir žadėjo rinkinio pavadinimas.

Yra keletas ryškių aspektų, kurie būdingi visam Apie reiškinius rinkiniui. Tiesą sakant, jau nebestebinantys, nes tai tampa dėsninga jaunojo žmogaus pasaulėvokai ir pasaulėžiūrai. Daug juodumos, alkoholio, autoriteto nebuvimas, bastymasis, paieškos, skausmas, seksualiniai santykiai, studentiškojo gyvenimo užkulisiai... Galbūt priešinga kryptimi ėjo jau šiemet debiutavusi poetė Greta Ambrazaitė, kuri atsisakė šių jaunojo žmogaus aspektų arba juos kruopščiai užkodavo po itin painiais įvaizdžiais, metaforomis ir simboliais. Dovydas Grajauskas priešingai – atviras, todėl jo poezija dažnai be mistikos kodo, dažnai grįsta dainos, netgi čestuškų formulėmis, pasikartojimais ir paradoksais.

Būtent paradoksalumas – vienas ryškiausių D. Grajausko poezijos bruožų, „netgi gerai, o keista // užtai ir keista (p. 56).“ Kai kurios prasmės „žaidžia“ tarsi rankoje vartoma moneta. Dažnai „pasigaunamos“ kelios viena kitai prieštaraujančios sąvokos, su jomis žaidžiama, kol galiausiai eilėraščio pabaigoje išgaunama paprastumo dermė – dažnai mes linkę viską sureikšminti ar net sudvasinti, o iš tikrųjų iš to galima tiesiog pasilinksminti. Neretai galima prasmių tonacijoje justi sveikos ironijos, kas iš esmės D. Grajausko poezijoje tampa esminiu gyvybingumo šaltiniu.

Rinkinyje esama eilėraščių, kurie refleksyviai transliuoja asmenines patirtis arba apmąsto globalinius, visuotinius reiškinius. Vienas labiausiai įsimenamų globalių eilėraščių Skruzdės, kuriame skruzdėlyno darbštuolės prilyginamos sąžiningai žmonių vidurinei darbo klasei, kurios atstovai kruopščiai ir nuoširdžiai stato savo civilizaciją, kurią sugriauna pašlemėko koja. Iš esmės „visuomeniniai“ eilėraščiai atrodo kur kas stipresni ir įdomesni, nei jau kiek poezijoje nuvalkioti asmeninio terapinio pobūdžio eilėraščiai, dvelkiantys bohemiška patirtimi.

Dovydas Grajauskas

Iš esmės patirtiniai eilėraščiai – tamsūs, juodi, netgi vietomis depresyvūs – čia daug alkoholio kultūros, savotiško savo proto, nesėkmių luošinimo ir „gydymo“ patirtis: „tai parodo gėrimų skyrių // tai nueinu ir pasigelbėju / litru triskart distiliuoto išganymo / tai, galvoju, padės bent kažkiek / o nė velnio... (p. 32)“; „tarė vienąsyk nusigėręs kaži kur / gavo į snukį, lig šiol nesupranta už ką (p. 29)“. Žemosios kultūros, destrukcijos šioje poezijoje yra tiek daug, kad ji tampa esmine rinkinio tema – kaip, kokiais būdais ir priemonėmis subjektas balansuodamas ribinėje situacijoje gali suteikti sau pagalbą. Dažnai visgi nesuteikiami jokie sprendimai, todėl eilėraščiai tampa momentinio terapijos ir būsenos išraiška, nevedantys skaitytojo niekur kitur kaip į pačią bejėgystės būseną.

Štai šiemet Marius Burokas Švaraus buvimo rinkinyje bandė suteikti priešingą jėgą – išgryninti kasdienį subjekto būvimą šviesoje, pastebėti nuostabius dalykus, šviesą, tačiau susiaurėjus probleminiam laukui, jo eilėraščiai tapo truputį beskoniai, „netekę kraujo“ ir iš esmės pavirtę tiesiog vaizdeliais. Ar reikia kraujo poezijai? Galbūt. D. Grajausko kraujas tampa bohemiškojo pasaulio įvaizdžiai, jau lietuvių poezijoje ir prozoje aidintys ne vieną dešimtmetį. Visa tai kyla iš egzistencinio nestabilumo, saugumo ir meilės trūkumo, savirealizacijos stygiaus.

Nors eilėse daug žemosios kultūros leksikos ir socialinio dugno vaizdavimo, bet visa tai perteikiama intelektualia sugestija. Eilėraščio subjektas nesumeluos, kad visa tai mąstančio žmogaus išraiška, kuris turi visą jėgą gyventi pagal savo vidinį saviugdą nuostabiame utopiniame pasaulyje, tačiau gyvenimas nuvilia, nes jo taisyklės būna kitokios ir todėl dažnai tenka murgdytis toje nusivylimo realybėje.

Dažnas eilėraštis slepia vidinio ir išorinio pasaulio būsenų priešpriešą, dėl ko iš esmės susiformuoja paradoksalus požiūris ne tik į reiškinius, bet ir į egzistenciją kaip reiškinį. Rinkinio pabaigoje įvesta sąvoka „personažas“, kuri iš esmės lyg ir prieštarautų tradicinei poezijos sampratai, tačiau tai subjekto sustabarėjimas, kaukė – pasaulis, kuris neatsiliepė į poeto jautrumą ir poetas turi tapti kažkuo kitu (personažu), kad galėtų toliau gyventi – tai, sakyčiau, yra pagrindinis mūsų visų kaip žmonių „reiškinys“ – tapti kažkuo, kaip būtina sąlyga išlikti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Gintaras Bleizgys "Xeranthemum"

Gintaras Bleizgys. „Xeranthemum“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 88 p.

Sveiki, skaitytojai,

Niekada nebuvau susidūręs su Gintaro Bleizgio poezija, todėl jo naujausias rinkinys „Xeranthemum“, nominuotas Metų knygos rinkimuose, beregint patraukė dėmesį. Chrizantemos tikriausiai daugeliui asocijuojasi kaip vėlyvo rudens gėlės, kurias dažniausiai nešame per Vėlines su žvakutėmis ir dedame ant artimųjų kapų, todėl nesuklysite, kad rinkinio pavadinimas tiesiogiai koreliuoja su mirusiais artimaisiais, autoritetais, praėjusios vaikystės ir jaunystės metais ir turi mirties, dūlėjimo, erozijos atspalvio toną, – tikriausiai jau niekas nebesuklys.

Lyginant su prieš tai skaitytais Mariaus Buroko Švaraus buvimo bei Gretos Ambrazaitės Trapūs daiktai, šis rinkinys išsiskiria kiek proziško kalbėjimo laikysena – gausūs žodžiai, besiliejantys tarsi iš fontano, neretai nusidriekiantis kaip metafizinis pasakojimas per du-tris puslapius. Subjektas dažnai draskomas širdgėlos, o kartais tiesiog apmąstantis būtį, keliantis įvairius egzistencinio lygmens klausimus, laviruoja tarp realaus pasaulio, savo atsiminimų ir neretai susidaro toks įspūdis – viena koja kažkur Anapus. Tarp gyvenimo ir mirties dar yra ir apgaulingoji, laiko netverianti, kintanti atmintis, kuri ir yra pagrindinė subjekto eilėraščių spyna, kurią pajautomis ir asociacijomis tenka atrakinti, norint patekti į jo pasaulį.

Elegišką eilėraščių toną gyvina kasdieniškų detalių gausa, tačiau visi dvasiniai subjekto resursai remiasi į per gyvenimą surinktą patirtį, neretai žyminčią sunkią, skaudžią, depresyvią ir traumuojančią patirtį, pavyzdžiui, kaip subjektas su mama stebi vilkus ir reflektuoja savo elgesį anuomet ir kaip jis pasielgtų dabar. Atminties (ne)galia nuolat akcentuojama: „vėjas iš tolimosios verniejaus upės / drasko man atmintį – nuo tada iki šiandien (p. 31)“, „prie namo – žmonės – atminties / klampus kisielius – vėjas // draskantis lapus (p. 37)“. Iš esmės jaučiama priešprieša – subjekto tapatybę ir asmenybę palaiko potyriai, atmintis, tačiau kartu tai ženklinama egzistenciniu ilgesiu, šaukiančiu vienur į praeities dienas, kitur – į Anapus. Daugelyje eilėraščių, – kaip ir Vytauto Mačernio Vizijose, – juntama namų, močiutės, mamos, dėduko ilgesys, gal dėl to, kad rinkinys „kvepia namais“, nesunkiai leidžia skaitančiam patirti atpažinimo džiaugsmą, paveikias egzistencines būsenas ir dėl to kiek rinkinys atrodo niūriai tradiciškai lietuviškas.

Gintaras Bleizgys

Atpažįstamos lyrinės prozos gairės, kaip antai Broniaus Radzevičiaus svetimumo mieste jausena, pavyzdžiui, „ne čia mano vieta – nei žemei šiai nei laikui / nesu pavaldus – ar supranti kad žmonės juokiasi / kai taip sakau? Ar eitum prieš visus? (p. 25)“. Išpažinties tonas dviprasmiškas – retsykiais subjektas kreipiasi tarsi į mirusiuosius, kai kada į patį Aukščiausiąjį, o kai kada į patį save, mąslųjį filosofą, kuris eina per pasaulį ir laukia savo valandos. Iš vienos pusės tai lyg vidutinio amžiaus krizė, takoskyra tarp praėjusių dienų, poetinių Druskininkų rudenų, jau mirusių poetų-draugų-autoritetų, neišvengiamai susitaikant, kad sensta kūnas ir gyvenimas kažin kur pasitraukia: „kai pasensiu / tepsiu skaudančias / kojas – veisiejuos gyvenusios močiutės senatve – savo / vaikystės metais (p. 78)“. Paradoksalusis savo giminės tradicijų tęstinumas – jaunystė ir senatvė, eina greta ir laiko priėmimas iš esmės leidžia subjektui susitaikyti su tokiu pasauliu, koks jis yra – laikinas, nuolat kintantis, mirtingas.

Skaičiau šį rinkinį ir iš tikrųjų buvau nustebintas atpažįstamomis jausenomis, giliu ryšio su savimi, artimaisiais ir pasauliu pajautimu. Poetas ne kartą panaudoja depresijos sąvoką, mini sirgęs net keletą kartų ir galima įtarti, kad dėl to poetiško jautrumo šios būsenos būtos užaštrintos. Kai kada eilėraščiuose pratrūkstama vietoj šauksmo egzistencinių klausimų kruša, į kuriuos nėra aiškaus atsakymo, vien tik perspektyvos, pasvarstymai. Negalima nesižavėti išgrynintu kalbėjimu, apjungta bendra rinkinio nuotaika ir tematika, nors 2013 metų „rudeniniai“ eilėraščiai man asmeniškai atrodo stipresni ir paveikesni metafiziniu gyliu už 2015-ųjų eilėraščius. Svarbios datos, tik po eilėmis, tiek jose, metų nuorodos kaip laiko ir gyvenimo biografinis (ir ne tik!) liudijimas, patirties įgalinimas metafiziniame-dvasiniame eilėraščio kalbėjime.

Kai ką skaičiau po keletą kartų ir vis galvojau, kaip jautriai, kone genialiai skambėjo man šios eilutės bendrame eilėraščio audinyje, minties struktūroje: „tirpstant sniegui bijau kad neatsibustų / medžiai – šešėliai – gyvanašliai // nesantys // esantys manyje (p. 42“), „prie kapinių tvoros / suplyšus cirko afiša lyg iš anapus / plaikstos - - (p. 17)“.

Geriausiai visą rinkinio nuotaiką ir mintį atskleistų šios eilutės: „gyvybės mūsų šnekasi ir laiką ir pasaulio / šio pavidalus sudaužiusios – esu anapus /  ir šiam pasauly – formose / ir išsilaisvinęs iš jų... (p. 24)“. Tikriausiai nesumeluosiu pasakęs, kad šiemet tai geriausia, jautriausia ir paveikiausia poezija, kokią skaičiau iš lietuvių literatūros negausaus (bet ir nereikia!) aruodo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marius Burokas "Švaraus buvimo"

Marius Burokas. „Švaraus buvimo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 104 p.

Sveiki,

Ketvirtoji Mariaus Buroko poezijos knyga neįtikėtinai pozityviai nuteikia savo pavadinimu Švaraus buvimo – tokios lėtos „lietuviškos“ tėkmės buvo galima tikėtis vos tik perskaičius viršelyje užklenkamame įrašytą pirmąjį eilėraštį. Tiesą sakant, M. Burokas man labiau žinomas kaip literatūros apžvalgininkas, nuolat aktyviai savo internetiniame sraute besidalijantis tiek atrastais tekstais, tiek fotografijomis, tiek įžvalgomis – daug ką apie literatūros naujausius vėjus pasaulyje sužinau būtent iš jo.

Švaraus buvimo eilėraščiai išties dvelkia ramybe, išgryninta švaria kalba – dažnai vos tik kliudant kokį nors aktualijų ar probleminį lauką. Nepasakyčiau, kad autoriaus poezija meditatyvi, veikiau romumas pasireiškia per nuotaiką, frazės toną bei neskubų, negausų, patausotą žodžių srautą.

Viršelyje pavaizduotas Vilniaus senamiesčio žemėlapis, nudilęs ir konstruojamas kaip širdies forma su Neries mėlyna aorta ir kraujagyslėmis-gatvelėmis, subėgančiomis ir sudarančiomis į vieningą visumos vaizdinį ir iš esmės į bendrai apjungiančią rinkinio idėjinę struktūrą. Po netikėtos G. Ambrazaitės rinkinio Trapūs daiktai, M. Buroko rinkinys atrodo pernelyg aiškus, galgi net pernelyg tradicinis, old school, atliepiantis Marcelijaus Martinaičio poetinius įvaizdžius, pavyzdžiui, „susėdam greta / ir žiūrim / kaip rūkas slenka / iš kalvų (p. 54)“. Nors dalis eilėraščių vaičiūniškai urbanistiniai, tačiau vyraujantis žmogaus ir gamtos filosofinis prasmių, būsenų ir jausenų pradas visgi nutiesia tiesiausius kelius Švariam buvimui į poezijos tradicijos tęstinumą.

Skaitydamas vienas po kito eilėraščius, vis svarsčiau, ar bus nors vienas, kurį norėsiu perskaityti ir vėl. Perskaičius eilėraštį, tyliai suskamba filosofinę apmąstymų rezonansą palikusi pabaigos frazė, pvz., „trokšdama šio gurkšnio / pasaulio // šios šviesos // nežinomybės (p. 16)“, bet jokios provokacijos, jokio troškimo kažkur nuvesti, vien tik parodyti išgrynintą vaizdelį, kad ėmiau galvoti, jog eilėraščiai tokie švarūs, kad ar nebus savo temomis ir prasmių lauku subanalėję, pernelyg nuobodūs? Beveik neužsikabinau už jokio eilėraščio, kuris „įkristų“, apie kurį galvočiau: „vaje, kaip čia gerai Marius Burokas mane prigavo, o jau kokia raiška, kokia metafora, niekada taip nesugalvočiau...“ Žinoma, rinkinys ir nėra provokatyvus, rėkiantis – tai paties poeto laikysena, jo rezonansas, vibracija su pasauliu, jo filosofija, kurią, manau, ne vienas pajus pasigėrėjimą, juolab, kad esame nuolat literatūroje alinami naujų potyrių, įspūdžių ir provokacijų, tad kaip užsisukę vilkeliai vis norime daugiau ir daugiau.

Marius Burokas

Skaitydamas eilėraščius negalėjau neieškoti bendrųjų jungčių, kurie tendencingai charakterizuotų visą rinkinį. Žinoma, pirmiausia aptikau vaikystės ženklų, savotiškų kirmgraužų, jungiančių dabartį su praeitimi. Dažnai kaip nostalgijos, prarasto laikmečio reflektavimas, plytelės ir perėjos Savanorių perėjose, potyriai kaimo soduose... Bandžiau įskaityti ir „vilnietiškuose“ eilėraščiuose, užkabinti bent vieną jautrią prasmių natą, tačiau daugelis eilučių pasirodė tiesiog panoraminiai, reiškiantys daugiau vaizdą, kuris lyg ir turėtų kelti nostalgiją, prisiminimus, išgryninti, tačiau nejaudina, nesukelia rezonanso.

Neretai M. Buroko eilėse atsiranda eilėraščio struktūros deklaravimas, pavyzdžiui, „nukirtau / tuos žodžius / ištraukiau / sintaksės sausgysles / išlupau fonemų / kaulus (p. 45)“, „Knygos yra mano / takeliai / ir sodas // prieglobstis ir / ligoninė (p. 56)“. Svarbu išnarstyti kalbos struktūrą, veiklą, galų gale būvį – kartais moksliškai, kartais tiesiog vedant vien vidinės inercijos, todėl tai pasako apie subjekto mąslumo, prasmių paieškos aplinkoje tendencijas. Svarbus eilėraščių aspektas dualumas, kuris pasireiškia eilėraščiuose ekvilibristiškai laikantis tarp juodumos ir šviesumos, „tamsoj // pritampam / kaip vienas / mėnuo / prie kito (p. 22)“, „tik ten tamsa / deda / švytintį // tašką (p. 33)“. Kitą vartus, išsigryninimas, švarumas neįmanomas be tamsios dėmės komponento.

Būta ir vietų, kuriose išties stabtelėjau, kuriose justi kai kas daugiau nei vien tik šviesus vaizdas, subjekto filosofinė laikysena, tyra rimtis, bet ir mano mėgstamas kosmoso, tai, kas daugiau už paprastą kasdienį potyrį, daiktinę materiją, pavyzdžiui, „glotnus ir tuščias / pasaulio dubuo / Visatos būgnas / suakmenėjęs / ratilas nuo pirmojo / palytėjimo (p. 58)“. Šyptelėti privertė labai gerai mano paties gyvenimą iliustruojantis eilėraštis Dvasinio tobulėjimo kursai, kurį, beje, rašydamas šią recenziją, perskaičiau antrąkart.

Švaraus buvimo rinkinį pavadinčiau ne tiek „švariu“ tarp garsiai rėkiančių ir problemų sąvartyną veriančių literatūros barų, kiek santūrią, tradicijos tęstinumu pasižyminčią šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Brutaliai vertinant, man iš esmės rinkinys pasirodė pernelyg nuobodus, sklandus, aiškus, atpažįstamas... Gal tiems, kuriems tiesiog nusibodo „nuolat kažkas naujo“, Mariaus Buroko švarumas išties patiks.

P. S. Knyga nominuota Metų knygos rinkimams poezijos kategorijoje.

Jūsų Maištinga Siela