Dienos citata: poetas Gintaras Grajauskas apie humoro jausmą

 

Sveiki,

 

„Neįsivaizduoju, kaip galima išugdyti humoro jausmą. <...> Abejoju, ar žmogui be humoro jausmo yra viskas gerai.“ Gintaras Grajauskas

 

Nėra pernelyg ko čia komentuoti šios poeto Gintaro Grajausko citatos, nes tikriausiai daugelis iš mūsų tą pagalvoja. Humoras išties gelbsti gyvybes.

Visą interviu su G. Grajausku įrašą galite perklausyti ČIA.

 

Maištinga Siela

Spektaklis: "Kas prieš mus" režisierius Jonas Vaitkus

Sveiki,

Neseniai teko dar pernai Klaipėdos dramos teatre paruoštą režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklį „Kas prieš mus“. Pjesės autorius – garsiausias šiuo metu Klaipėdos dramaturgas Gintaras Grajauskas.

Istorija pasakoja apie realiai kažkada egzistavusią trumpą valstybę, kurią bandė valdyti menininkai prie Viduržemio jūros, Kroatijoje (Fiumė miestas). Iš tikrųjų labai gera pjesė ir medžiaga didingam spektakliui, kuris neapsiriboja asmeninėmis smulkiomis problemomis, o trokšta apčiuopti realaus pasaulio vaizdinį, dažniausiai absurdišką troškimą aprėpti ir pakeisti pasaulį pagal savo matymą. Iš tikrųjų šis spektaklis apie didingą troškimą, kuris pavirsta nieku, nes pritrūksta kompetencijų valdyti savo tautą racionalumu ir logika.

Senosios Italijos ilgesys, noras gręžtis į Dantę, į muziką, okupuoto miesto naujasis diktatorius skendi savo paties iliuzijose ir labiau rūpinasi menu nei valdymo politika, vyro uniformos spalva, nei ištekliais ir iždu. Iš esmės spektaklyje vaizduojama amžina priešprieša: menas, kultūra prieš politiką ir griežtą racionalumą, valdingumas prieš estetiką ir meno laisvumą. Nesunku šio spektaklio priešpriešas priskirti nūdienai, kai į politiką nukanka menininkai (prisiminkime Valinsko partiją) ir tai buvo jų drugelių skrydis į liepsnas. Dabar Ukraina turi aktorių prezidentą, nesunku įspėti, kad nieko gero iš to nebus. Kitą vertus, kodėl menininkai iš esmės taurios ir puikios sielos žmonės negali keisti pasaulio, o štai politiniu verslumu pasižymintys bei militaristiniai revoliucionieriai gali? Tai irgi kitas klausimas, susijęs galgi net kiek su archetipiniais dalykais, tokiais kaip vyriškumo klausimas, lyderystės jėga – paskui ką eis eilinis vyras? Paskui menininką diktatorių, ar diktatorių, kuriam reikia mūšio?

Daug paralelių galima įžvelgti šiame spektaklyje, kuriame pagrindinį vaidmenį, kiek primenantį Šekspyro Hamletą, Karalių Lyrą ir kitus pasmerktuosius nesėkmei valdovus bei jų vidines priešpriešas su valstybės valdymo klišėmis, atliko garsus aktorius Rolandas Kazlas. Ką ir bepridursi, jam šitas vaidmuo tiko ir... Ir scenografija atrodė išties gera, įkvėpta renesanso ir senosios Antikos, kurioje vyksta fašistinės Italijos eros maskaradas. Kultūrinių pergalių ir griuvėsių sanklodoje vargšas valdovas vis dar ieško svajodamas kažin kokios tiesos, tačiau viskam yra pasmerktas. Tas aišku jau nuo pirmųjų spektaklio minučių.

Po spektaklio pasidarė šiek tiek liūdna. Ne dėl paties spektaklio, nes jis iš esmės geras, bet dėl tos pačios banaliosios tiesos, kad kažkur spektaklyje radosi toji liūdna tiesa, kad pasaulį gali valdyti tik tam tikro brutalaus vieno sukirpimo valdininkai, fašistai, diktatoriai, prezidentai, o tas jautruolis, kultūros atstovas visada liks kažin kur paspirtas. Kitą vertus, argi nėra didesnė tragedija, kai šalies vairo gviešiasi laukinio liberalizmo ir laisvojo meno atstovas? Kaip ir kiekvienam menininkui, skriejančiam į politinės tiesios iliuziją, lemta galiausiai sudegti kaip drugeliui liepsnose. Bent jau šiame spektaklyje tai jau tikrai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dovydas Grajauskas "Apie reiškinius"

Dovydas Grajauskas. „Apie reiškinius“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 – 112 p.

Sveiki,

Kai esi iš rašytojų kastos, sunku nusimesti savo tėvų šleifą, kuris, manau, dažnai primetamas jaunajam poetui, kilusiam iš Klaipėdos Dovydui Grajauskui (g. 1996), kuris prieš metus laimėjo Pirmosios knygos konkursą poezijos kategorijoje ir jau spėjo pelnyti Zigmo gėlių literatūrinę premiją ir įsilieti į aktyviąsias Vilniaus poetų gretas. Kodėl kastos? Ne paslaptis, kad Dovydo tėvas Gintaras Grajauskas – žinomas poetas ir dramaturgas, tikras Dovydo orientyras ir pavyzdys, todėl nenuostabu, kad jaunojo poeto kūryboje galima įžvelgti nemažai tėvo kūrybos elementų.

Pirmoji knygelė vadinasi Apie reiškinius – pavadinimas kreipia į gana analitinį ir logikos pagrindu grįstą žvilgsnį į šiaip iš esmės mistifikuojamą poezijos lauką. Skaitant poeziją, žinoma, ši nuostata greitai ištirpsta, nes eilėraščio žanras retai kada pasiduoda vien tik tikslumui be paslapties šydo, kurio nebūvimą lyg ir žadėjo rinkinio pavadinimas.

Yra keletas ryškių aspektų, kurie būdingi visam Apie reiškinius rinkiniui. Tiesą sakant, jau nebestebinantys, nes tai tampa dėsninga jaunojo žmogaus pasaulėvokai ir pasaulėžiūrai. Daug juodumos, alkoholio, autoriteto nebuvimas, bastymasis, paieškos, skausmas, seksualiniai santykiai, studentiškojo gyvenimo užkulisiai... Galbūt priešinga kryptimi ėjo jau šiemet debiutavusi poetė Greta Ambrazaitė, kuri atsisakė šių jaunojo žmogaus aspektų arba juos kruopščiai užkodavo po itin painiais įvaizdžiais, metaforomis ir simboliais. Dovydas Grajauskas priešingai – atviras, todėl jo poezija dažnai be mistikos kodo, dažnai grįsta dainos, netgi čestuškų formulėmis, pasikartojimais ir paradoksais.

Būtent paradoksalumas – vienas ryškiausių D. Grajausko poezijos bruožų, „netgi gerai, o keista // užtai ir keista (p. 56).“ Kai kurios prasmės „žaidžia“ tarsi rankoje vartoma moneta. Dažnai „pasigaunamos“ kelios viena kitai prieštaraujančios sąvokos, su jomis žaidžiama, kol galiausiai eilėraščio pabaigoje išgaunama paprastumo dermė – dažnai mes linkę viską sureikšminti ar net sudvasinti, o iš tikrųjų iš to galima tiesiog pasilinksminti. Neretai galima prasmių tonacijoje justi sveikos ironijos, kas iš esmės D. Grajausko poezijoje tampa esminiu gyvybingumo šaltiniu.

Rinkinyje esama eilėraščių, kurie refleksyviai transliuoja asmenines patirtis arba apmąsto globalinius, visuotinius reiškinius. Vienas labiausiai įsimenamų globalių eilėraščių Skruzdės, kuriame skruzdėlyno darbštuolės prilyginamos sąžiningai žmonių vidurinei darbo klasei, kurios atstovai kruopščiai ir nuoširdžiai stato savo civilizaciją, kurią sugriauna pašlemėko koja. Iš esmės „visuomeniniai“ eilėraščiai atrodo kur kas stipresni ir įdomesni, nei jau kiek poezijoje nuvalkioti asmeninio terapinio pobūdžio eilėraščiai, dvelkiantys bohemiška patirtimi.

Dovydas Grajauskas

Iš esmės patirtiniai eilėraščiai – tamsūs, juodi, netgi vietomis depresyvūs – čia daug alkoholio kultūros, savotiško savo proto, nesėkmių luošinimo ir „gydymo“ patirtis: „tai parodo gėrimų skyrių // tai nueinu ir pasigelbėju / litru triskart distiliuoto išganymo / tai, galvoju, padės bent kažkiek / o nė velnio... (p. 32)“; „tarė vienąsyk nusigėręs kaži kur / gavo į snukį, lig šiol nesupranta už ką (p. 29)“. Žemosios kultūros, destrukcijos šioje poezijoje yra tiek daug, kad ji tampa esmine rinkinio tema – kaip, kokiais būdais ir priemonėmis subjektas balansuodamas ribinėje situacijoje gali suteikti sau pagalbą. Dažnai visgi nesuteikiami jokie sprendimai, todėl eilėraščiai tampa momentinio terapijos ir būsenos išraiška, nevedantys skaitytojo niekur kitur kaip į pačią bejėgystės būseną.

Štai šiemet Marius Burokas Švaraus buvimo rinkinyje bandė suteikti priešingą jėgą – išgryninti kasdienį subjekto būvimą šviesoje, pastebėti nuostabius dalykus, šviesą, tačiau susiaurėjus probleminiam laukui, jo eilėraščiai tapo truputį beskoniai, „netekę kraujo“ ir iš esmės pavirtę tiesiog vaizdeliais. Ar reikia kraujo poezijai? Galbūt. D. Grajausko kraujas tampa bohemiškojo pasaulio įvaizdžiai, jau lietuvių poezijoje ir prozoje aidintys ne vieną dešimtmetį. Visa tai kyla iš egzistencinio nestabilumo, saugumo ir meilės trūkumo, savirealizacijos stygiaus.

Nors eilėse daug žemosios kultūros leksikos ir socialinio dugno vaizdavimo, bet visa tai perteikiama intelektualia sugestija. Eilėraščio subjektas nesumeluos, kad visa tai mąstančio žmogaus išraiška, kuris turi visą jėgą gyventi pagal savo vidinį saviugdą nuostabiame utopiniame pasaulyje, tačiau gyvenimas nuvilia, nes jo taisyklės būna kitokios ir todėl dažnai tenka murgdytis toje nusivylimo realybėje.

Dažnas eilėraštis slepia vidinio ir išorinio pasaulio būsenų priešpriešą, dėl ko iš esmės susiformuoja paradoksalus požiūris ne tik į reiškinius, bet ir į egzistenciją kaip reiškinį. Rinkinio pabaigoje įvesta sąvoka „personažas“, kuri iš esmės lyg ir prieštarautų tradicinei poezijos sampratai, tačiau tai subjekto sustabarėjimas, kaukė – pasaulis, kuris neatsiliepė į poeto jautrumą ir poetas turi tapti kažkuo kitu (personažu), kad galėtų toliau gyventi – tai, sakyčiau, yra pagrindinis mūsų visų kaip žmonių „reiškinys“ – tapti kažkuo, kaip būtina sąlyga išlikti.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Juoda dėžutė" (režisierius Darius Rabašauskas)

Sveiki,

Nesmagus tas jausmas, kada matai pasitempusius scenoje aktorius, ilgai galvotą ir apgalvotą režisūrą, tačiau pilną salę abejingų žiūrovų. Taip nutiko su Klaipėdos dramos spektakliu „Juoda dėžutė“, kurį režisavo Dalius Rabašauskas. Kame to priežastys?

Pats spektaklis nėra blogas, tačiau jis netgi man bus vienas iš tų silpnesnį įspūdį palikusių teatro darbų, kurie greitai pasimirš. Simboliniu pavadinimu „Juoda dėžutė“ pjesę parašė baltarusių dramaturgas Pavel Priažko. Pjesę išvertė jau Klaipėdos dramos teatro korifėjas Gintaras Grajauskas ir man iki šiol paslaptis, kaip ši intelektuali pjesė privertė atsistoti kai kuriuos žiūrovus ir išeiti iš salės? Puiki sovietinės mokyklos scenografija, kur veiksmas vyksta devinto dešimtmečio pabaigoje, tačiau gale spektaklio sužinome, jog tai melas ir viskas tėra skirta kaip vaidyba vieno veikėjo terapiniam gydymui. Sutrikęs mokyklos direktorius, mįslingai mirštantys paukščiai, peraugę mokyklinukai, kurie apsimeta šeštokais, plėšomas dienynas, mokyklos kiemo pievelė... Daug sovietinių laikmečio simbolių, tačiau dažnas žiūrovas nesistengė įžvelgti po tais simboliais atpažįstamų laikmečio ženklų, kurie reiškia vieną ir tą patį – trauminę nužmoginimo rėžimo patirtį, kuri galutinai naikina prigimtines žmogaus prasmes. Formalumas tampa svarbiau už laisvę, taisyklės prieš savarankišką mąstymą.

Manau, kad tai dar lėmė ir tylios žmogiškosios erozijos vaizdavimas. Jau įpratome prie efektų, šou, provokacijos, striptizo, akivaizdaus pažeminimo, o kai apie pažeminimą ir traumas kalbama jau mirusia Ezopo tyliąja kalba, mums tampa jau nebeįdomu. Aišku, galima kaltinti apskritai teatrą sovietinių rėžimo vaizdavimo perteklių: Mergaitė kurios bijojo Dievas ar ta pati Adata... Kas kalba apie šiuolaikines problemas? Marius Ivaškevičius? Oskaro Koršunovo ne vieną šimtmetį teatre statomas „Hamletas“? Gal išties pavargome nuo sovietizmo ir tos penkiasdešimt metų įsiėdusios okupacijos paliktų menkavertiškumo ir antihumaniškumo klišių? Bet kokiu atveju, šis spektaklis nėra prastas, tik leidžiantis dar kartą apmąstyti, apie ką mes čia ir dabar ir ką mes apie savo praeities patirtis?

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: Oskaras Koršunovas "Pašaliniams draudžiama"

Sveiki,

2016 gruodį įvykusi Oskaro Koršunovo spektaklio „Pašaliniams draudžiama“ premjera mane pasiekė praėjus pusmečiui. Neslėpsiu, kad kol kas mano mėgstamiausi režisieriai yra Rimas Tuminas ir Oskaro Koršunovas. „Pašaliniams draudžiama“, manding, ne toks koršunoviškas spektaklis, lyginant su kai kuriais kitais jo darbais. Tam įtakos tikriausiai turėjo tai, kad spektaklis statytas su Klaipėdos dramos aktoriais ir didelės įtakos turėjo pats pjesės autorius Gintaras Grajauskas, kuris per visą spektaklį gale scenos su suburta grupe groja gyvo garso muziką.

Nesu tas, kuris mėgsta muzikinius spektaklius, todėl šiek tiek neįprasta matyti O. K. spektaklį tokį muzikinį ir be jo teatrui atsidavusių aktorių, tačiau nuo to nieko prasčiau čia nesama. Viskas nuo pat pradžių šiuolaikiška, veržlu ir atpažįstama, kaip socialinė, pop kultūros kritika. Jaunystės kulto pradžia: raitosi jaunos merginos, geriantys jaunieji menininkai, viskas kiek tamsu, agresyvu ir, rodos, spektaklis žada būti toks, kokį mėgsta itin jauni debiutuojantys režisieriai: daug alkoholio, narkotikų, kritikos, kitaip sakant, gyvenimo dugno ir beprasmybės, kurios spektakliuose irgi nelabai mėgstu. Bet klydau, beregint spektaklis įgauna stuburą ir išryškėja pagrindinė jau pripažinto menininko tapatybės problema – naujajam pasauliui niekam nereikia poetų. Tai jokia profesija ir darbas, tiek pjesės autorius, tiek O. K. leidžia ironizuoti meno vertintojų akimis meno pasaulio žmones. Kaip ir gyvenime, taip ir spektaklyje, kad menininkas išgyventų, jis priverstas ne dirbti savo darbą, o atsiduoti žurnalistiniams brutaliems leidiniams, pop seksualinės šikimo mitybos grožio banalybes atliepiančias rašliavas. Tai žlugdo kiekvieną menininką ir jį sekina, tačiau kaip prisitaikyti?

Nuolatinis paieškos aš esu poetas ir aš esu kaip ir visi tampa esmine pjesės ir spektaklio problema, kuri ypač skaudžiai atpažįstama menininkams, kurie yra susidūrę su realizavimo problemomis. Spektaklis užgriebia ir kitų temų: meilės, savižudybės, gyvenimo kokybės, darbo beprasmybės, alkoholizmo ir draugystės temų. Man asmeniškai gražiausi momentai buvo bitininko poeto ir jaunojo poeto filosofiniai pasikalbėjimai ant ratukais sukamo suolelio – labai aštrūs, tikslūs dialogai, atliepiantis tikriausiai paties pjesės autoriaus G. Grajausko matomo pasaulio gaires, kurios tokios suprantamos ir aiškios kiekvienam nors kiek rašančiam šių dienų rašytojui, todėl stipriąja šio spektaklio dalimi visgi laikau ne vizualumą ir pateiktį, bet būtent pjesę.

Gyvo garso muzika taip pat praturtina spektaklį, o eilėraščiai-monologai tiesiog prikausto dėmesį. Nepaisant itin gerų ir jautrių įspūdžių, šventai tikiu, kad šis spektaklis (kaip ir daugelis O. K. darbų) yra tiesiog ne visiems. 

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Gintaras Grajauskas "Vienui vienas eilėraštis"

Sveiki,

Paskutiniu metu mane pribloškė šitas Gintaro Grajausko eilėraštis, todėl noriu pasidalyti su jumis, galbūt kam nors jis irgi taip patiks, kaip man.

Gintaras Grajauskas

Vienui vienas eilėraštis 

štai poetas, kursai girdi
balsus, ir jam jau gana

štai poetas, kursai bando išvemti
sielą, nes jam nebereikia

štai poetas, kursai sėda į didžiulį
sukvežimį ir veža skerdieną

štai poetas, apsimetantis jaunu, rankos
kišenėse, beviltiškai pasenęs žargonas

štai poetas, kursai nori būti lakūnu,
bet bus poetu, nes skaito valgydamas

štai poetas vilkolakis, poetas tik
naktimis, o dieną buhalteris

štai poetas, kursai gudrus, nes žino,
ką išspausdinti, o ką išmesti

štai be galo rimtas poetas, kursai daro
tą patį ir dar nuolat kartoja: rašau nedaug,

eiles ilgai nešiojuos galvoj, o štai
poetas, kursai neima nieko į galvą

štai poetas romantikas, kursai dedikuoja
eiles padavėjoms ir greitai graudinasi

štai kitas poetas, kursai plaunasi rankas
ir švilpiniuoja, ūžiant klozeto dūdmaišiui

štai poetas, šlovinantis gamtą, lyg
jai reikėtų jo šlovinimo

štai poetas, neparašęs nei vienos
geros eilutės, bet tai nieko nereiškia

štai madingas poetas su savo svita,
slapčia svajojantis apie mokslinę karjerą

štai poetas intelektualas, visąlaik norėjęs
būti madingu, bet nepasisekė

štai naivusis poetas, kuris žiūri į tai,
ką parašęs, ir dėkoja Aukščiausiam

štai poetas pačiam gerume, dvi trys
dienos iki pamišimo

štai poetas mistikas, nusisukantis
sprandą kabaloj

štai poetas, kurio vonioje
nuogos Marilyn Monroe plakatas

štai poetas, kuris neturi Monroe ir
vonios ir apsiplauna dubenyje

štai poetas, įvarytas į kampą, paliktas
moters, piktas ir išsigandęs

štai poetas, aukojantis eilėraštį metaforoms,
o štai kitas, aukojantis metaforas eilėraščiui

o štai eilėraštis, paaukojęs poetą, avinėlį
garbanių, ką jau ten, ištisą aviną

vienui vienas eilėraštis:
tokio užtenka visiems.

Jūsų Maištinga Siela