Spektaklis: "Kas prieš mus" režisierius Jonas Vaitkus

Sveiki,

Neseniai teko dar pernai Klaipėdos dramos teatre paruoštą režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklį „Kas prieš mus“. Pjesės autorius – garsiausias šiuo metu Klaipėdos dramaturgas Gintaras Grajauskas.

Istorija pasakoja apie realiai kažkada egzistavusią trumpą valstybę, kurią bandė valdyti menininkai prie Viduržemio jūros, Kroatijoje (Fiumė miestas). Iš tikrųjų labai gera pjesė ir medžiaga didingam spektakliui, kuris neapsiriboja asmeninėmis smulkiomis problemomis, o trokšta apčiuopti realaus pasaulio vaizdinį, dažniausiai absurdišką troškimą aprėpti ir pakeisti pasaulį pagal savo matymą. Iš tikrųjų šis spektaklis apie didingą troškimą, kuris pavirsta nieku, nes pritrūksta kompetencijų valdyti savo tautą racionalumu ir logika.

Senosios Italijos ilgesys, noras gręžtis į Dantę, į muziką, okupuoto miesto naujasis diktatorius skendi savo paties iliuzijose ir labiau rūpinasi menu nei valdymo politika, vyro uniformos spalva, nei ištekliais ir iždu. Iš esmės spektaklyje vaizduojama amžina priešprieša: menas, kultūra prieš politiką ir griežtą racionalumą, valdingumas prieš estetiką ir meno laisvumą. Nesunku šio spektaklio priešpriešas priskirti nūdienai, kai į politiką nukanka menininkai (prisiminkime Valinsko partiją) ir tai buvo jų drugelių skrydis į liepsnas. Dabar Ukraina turi aktorių prezidentą, nesunku įspėti, kad nieko gero iš to nebus. Kitą vertus, kodėl menininkai iš esmės taurios ir puikios sielos žmonės negali keisti pasaulio, o štai politiniu verslumu pasižymintys bei militaristiniai revoliucionieriai gali? Tai irgi kitas klausimas, susijęs galgi net kiek su archetipiniais dalykais, tokiais kaip vyriškumo klausimas, lyderystės jėga – paskui ką eis eilinis vyras? Paskui menininką diktatorių, ar diktatorių, kuriam reikia mūšio?

Daug paralelių galima įžvelgti šiame spektaklyje, kuriame pagrindinį vaidmenį, kiek primenantį Šekspyro Hamletą, Karalių Lyrą ir kitus pasmerktuosius nesėkmei valdovus bei jų vidines priešpriešas su valstybės valdymo klišėmis, atliko garsus aktorius Rolandas Kazlas. Ką ir bepridursi, jam šitas vaidmuo tiko ir... Ir scenografija atrodė išties gera, įkvėpta renesanso ir senosios Antikos, kurioje vyksta fašistinės Italijos eros maskaradas. Kultūrinių pergalių ir griuvėsių sanklodoje vargšas valdovas vis dar ieško svajodamas kažin kokios tiesos, tačiau viskam yra pasmerktas. Tas aišku jau nuo pirmųjų spektaklio minučių.

Po spektaklio pasidarė šiek tiek liūdna. Ne dėl paties spektaklio, nes jis iš esmės geras, bet dėl tos pačios banaliosios tiesos, kad kažkur spektaklyje radosi toji liūdna tiesa, kad pasaulį gali valdyti tik tam tikro brutalaus vieno sukirpimo valdininkai, fašistai, diktatoriai, prezidentai, o tas jautruolis, kultūros atstovas visada liks kažin kur paspirtas. Kitą vertus, argi nėra didesnė tragedija, kai šalies vairo gviešiasi laukinio liberalizmo ir laisvojo meno atstovas? Kaip ir kiekvienam menininkui, skriejančiam į politinės tiesios iliuziją, lemta galiausiai sudegti kaip drugeliui liepsnose. Bent jau šiame spektaklyje tai jau tikrai.

Jūsų Maištinga Siela