Knyga: Marijus Gailius "Oro"

Marijus Gailius. „Oro“ – Vilnius: Odilė, 2019. – 432 p.

Sveiki, skaitytojai,

Iš tikrųjų laukiau naujausios šio autoriaus knygos. Nors lentynoje dar dūla neskaityta debiutinė knyga Šlapias spalis (2012), šįkart nusprendžiau griebti jautį už ragų ir perskaityti sunkiasvorį distopinį romaną Oro, kurį parašė gana gerai lietuvių literatūros lauke žinomas autorius Marijus Gailius (g.1983).

Iki tol distopinius romanus ir apsakymus lietuvių literatūroje rašęs Jaroslavas Melnikas jau prasimušė į tarptautinę literatūros rinką. Jo išties puikus romanas Tolima erdvė, kurį autorius tikina parašęs visiškai neskaitęs G. Orlwelio, tapo bestseleriais Ukrainoje ir Prancūzijoje. Neskaitant kai kuriuos kitus artimus žanrus, kaip antai mokslinę fantastiką, tikriausiai nelabai ką ir turėjome lietuviškai, ką galėtume įvardyti kaip distopinį romaną. Štai į šią literatūros nišą bando įsirašyti – sąmoningai ar nelabai – Marijus Gailius.

Prisipažinsiu, kad distopinis žanras man labai patinka, tačiau ne visada sužavi išplėstų faktų gausa, o ne žmogaus emocija, sodrūs fantastinio ateities pasaulio technologijų aprašai, naujakalbės, visokiausi hibridai, kurie vienaip ar kitaip patvirtina lakią rašytojų vaizduotę, tačiau skaitytoją neretai nualina sunkiai ištariamais anglicizmais ar kitų kalbų (tarmių) autorių ir vertėjų sukurtais kalbiniais hibridais. Regis, pas M. Gailių kaip tik toks alinantis tekstas, kuris iš pat pradžių sukelia nemalonumą ir atmetimo reakciją – neįspėsi, ką skaitai, nes tekstas šarada, tekstas mįslė, tekstas žaidimas, nors aišku, kad reikia kūrinį „ištverti“ iki galo, kad atsidengtų visos paslaptys – čia kaip D. Browno Da Vinčio kode – tačiau, kur tada norimas skaitymo malonumas?

Teko diskutuoti apie šį romaną netgi su tais, kurie po šimtojo puslapio numetė, neištvėrė. Verdiktas: rašo gerai, bet nemalonu skaityti, neįtraukia, nesusidėlioja. Tenka išties nemažai paantrinti tokiems subjektyviems vertinimams, nes ir man kirbėjo šioji mėlynoji knyga rankoje, kilo daug abejonių. Nebūtinai intelektualumo ir sodrumo, galvosūkio ir žaismės literatūra bus įdomi ir įtaigi, jeigu ją darysime kuo įmantresnę. Būtent autoriaus akivaizdus intelektualus strategavimas pasakojimo laikais ir veikėjais padarė knygą ne visiems įveikiamą ir ne dėl to, kad stigtų pačiam skaitytojui intelektualumo, tiesiog nuo tokio teksto pavargstama. Aišku, galima sakyti, kad romanas „atstovauja“ elitinei literatūrai ir ne visiems privaloma būti greitai suskaitomas ir apskritai paskaitomas. Romane yra ir naujakalbė, ir naujas išplėtotas ateities variantas, technologijų terminija, meilės istorijos, politinės aferos, vaikai mėgintuvėliuose, plati geografinė zona, ekologinė apokalipsė ir intelektualinis (Dan Brown stiliaus) paslėptas kodas, kuris intelektualinėje dėlionės literatūroje iš esmės įgalina ir pramoginio žanro difuziją.

Taip, romanas tirštas ir jo ryškesnis vaizdas pradeda dėliotis tik antrojoje romano pusėje, kai jau daugiau ar mažiau aišku, kur pasakotojas veda visą istoriją. Iki tol vien nuorodos, istorijos padriki fragmentai, netgi intelektualus užsiplepėjimas, – sakoma „autorius užsižaidė“, – todėl tekstas vietomis atrodo „neužveržtas“, bereikšmiškai išplėtotas neįdomiais aprašymais, kurie neduoda nieko pačiai istorijos visumai. Manau, norint suvaldyti šitiek veikėjų skirtingose realybių plotmėse reikėjo pasirinkti kitokį pasakotojo toną ir strategiją, gal būtų pavykę gerėliau. Ypač daug gražių, bet iš esmės populiariame meilės romane primenamų aprašų, pavyzdžiui, kaip flirtavimas, vyro požiūris į moterį bare, vyno ir burbono gurkšnojimas, jų elgesio pokyčiai po vyno butelio... Visi tie pop literatūros lengvi įvaizdžiai įtaigos pačiam romanui nepridėjo, tačiau įnešė tam tikro lengvesnio balanso.

Marijus Gailius

Kitą vertus, žavi, kaip autorius valdo kalbą, kaip logika grįsta kalba, kone kietai atsverianti šiaip iš esmės gana poetišką juslinę kalbą grožinėje literatūroje, galima sakyti, kad šis romanas yra „vyriško rašymo“ pavyzdys greta dažnai aptariamo „moteriško rašymo“. Savaime lytis nieko neįrodo, tai teksto mąstymo energetinis lygmuo, kurį pajunta, manau, patys jautriausi skaitytojai ir jis kokybės nenusako. Autorius šiame romane ne kartą panaudoja kalbinį charakteringumą, kurdamas per dialogą personažų charakteristiką, todėl neapkaltinsi, negyvais ir mediniais dialogais. Viena iš autoriaus teksto kūrimo ypatybių – netikėtai blykstelėję perliukai-palyginimai: „... jis tiesiog toks buvo – patvarus kaip vokiška žemės ūkio technika, gyvenimo nepalaužiamas kaip Kernavės piliakalnis (p. 268); Izabelės sesutė atrodė kaip rašytojo siaubas prieš pirmąjį kūrinio sakinį (p. 301); įsitaisė ant sofos kvepianti ir baltutėlė, atrodė lyg skaisčiausioji mergelė prieš ėmimo dangun procedūrą (p. 360)“.

Ateities naujakalbė neatsiejama nuo technologijų ir anglicizmų. Veikėjų internetiniai prototipai kalba naujai autoriaus sudurstyta (pranašiška?) kalba. Man asmeniškai priminė Laimanto Jonušio verstą David Mitchell Debesų atlasą, kada jis pasitelkęs šiaurės aukštaičių dialektą, sukūrė išties vykusį vertimo stebuklą. Bet kokiu atveju, tos naujalbės dažnam skaitytojui būna nelabai įdomios – bent jau man – įtariu, kad tai autoriams linksmas kalbinių galimybių testavimas ir žaismingas skaitymas patiems kalbininkams.

Iš pajūrio kilęs Marijus Gailius daug dėmesio skiria nūdienos realijoms ir pajūrio geografinėms zonoms – šiokia tokia atsvara Vilniaus romanų bumui. Daug politinių niuansų įdėta į romaną kaip autentiškumo priemonė atsekti pranašiškas pasakotojo spėliones. Dažnai panaudodamas nūdienos realijas, autorius taikliai ironizuoja: „Pats GAP tais laikais, vadovaudamasis sąjunginės pasaugų direktyvos dvasia, prastūmė Seime pataisą, pagal kurią už pašykštėtą klientui šypseną užtekdavę skundo ir vaizdo įrašo, kad darbuotojas būtų atleistas be įspėjimo, galimybės pasitaisyti ar apgailestavimo ritualo – tik dėl tokių kompleksinių priemonių Lietuva 2041 metais primą kartą tapo Europos šypsenų sostine (p. 79)“. Juokas juokais, tačiau esame draudimų įstatymo eros ir negatyviosios statistikos vergai ir itin skaudžiai bandoma manipuliuoti skaičiais net pačiuose absurdiškiausiuose skaičiavimuose. „Rimta nebent dėl dvigubos vė, kuri Lietuvoje baisiau nei dvi promilės prie vairo (p. 218).“

Nesileisiu į dideles diskusijas ir analizę dėl istorijos niuansų ir veikėjų charakteristikos, manau, šiame iš esmės solidžiame kūrinyje yra sudėta daug žurnalistikos, daug paties autoriaus žinių. Gal kiek tikėjausi, kad ekologijos katastrofa (Danielius) bus išplėtojama labiau moksliškai, tačiau toji daug žadėta tema liko tik kontekste. Nesu tikras, ar visa šioji knygos struktūra veikia tinkamai, daug užsižaista, nors knygos finalas atperka ir viskas galiausiai išaiškėja kaip mįslinguose detektyvuose, tačiau neapleidžia jausmas, kad struktūra nesuveikė, liko nesuveržta, iki galo neįtraukianti ir pripažinkime – norėta išties plačiai apžioti, tačiau gal būtų pavykę su kur kas mažiau personažų? Sveikinu su ambicingumu, nes tokių kūrinių, kurie rizikuotų ir norėtų daugiau nei įprastai rašoma romanuose, manau, lietuvių literatūroje trūksta. Vis skaičiau kūrinį ir vietomis galvodavau: na gerai, ką man visa tai primena? Tikrai ne J. Melniką. Na, ką? Ogi Andriaus Tapino Vilko valandą, kuriame iš esmės pertransformuoti pagal kitą žanrą Lietuvos istorijos faktai. Panašiai jaučiausi skaitydamas Vilko valandą, nors Oro nepalyginamai ambicingesnis ir originalesnis kūrinys, turintis savyje nemažai intelektualios jėgos.

Jūsų Maištinga Siela