Aktualijos: nukirstas šimtametis ąžuolas, čekių kaupikai, Šurajevo nevykęs bajeris, orkos puola laivus

 

Sveiki,

 

Šios dienos nuotraukoje – Vilniaus centre nukirstas ir nuvirtęs šimtametis ąžuolas. Galvojau, ką nors parašyti, tačiau pritrūkau žodžių, nes... Tai kažkoks negeras mūsų tautos biurokratizmo išvešėjimo simbolis. Kas ką nori, tas ir daro. Jeigu nėra licencijos neliesti, kaip teigia estų įmonės atstovas, vadinasi, galima. Tikriausia, jeigu nėra draudimo neliesti, tai ir žmogų galima užmušti, juk atsakinga galinga estų grupė išsisuks pašiepiančiais barsukų veideliais – galingi ir neliečiami.

 

Visgi galvoju apie žalio miesto ir medžio reikšmę. Dar prieš kokius 20 metų tikriausiai nė vienas nebūtų cyptelėjęs. Nebuvom tokie jautrūs nei kertamiems medžiams, nei skandinavams parduodami hektarais savus miškus, nei benamiams vaikams, besitrinantiems anuomet apie stoties rajoną, o medis tebuvo medis, vadinasi, jis tinka tik malkoms – toks išromytas sovietizacijos mentalitetas. Tos pasipylusios nuotraukos socialiniuose postuose su šiuo ąžuolu, sakyčiau, ne vien iš suvaidinto rūpesčio ir mados piktintis, bet tarp jų iš tikrųjų yra tų, kurie atjaučia ir jaučia, kad tas medis ne vien tik mūsų istorijos ir Vilniaus dalis, bet, norisi tikėti, yra atjauta ir gyvybei. Ir visai nebejuokinga, kai kas nors ciniškai pradeda kudakuoti, kad ir pomidoras turi jausmus, o agurkas teisę būti nesuvalgytas. Ką mes iš tikrųjų žinome apie medžius ar žolę, koks jų gyvenimas ir būtis? Gal jiems viena diena kaip mums ištisi metai ir jie laiką jaučia ir suvokia visiškai kitaip...

 

Aišku, leidžiuosi į filosofines fantazijas, tačiau neatimsi vieno: „legalūs vandalizmai“ dėl miesto plėtros, naujo pastato, stovėjimo aikštelės primena laukinį dešimtą dešimtmetį, kai mafijozai Šnipiškėse padeginėdavo senus medinius namus, kad iškiltų aukštas ir stiklinis pastatas su biurais. Argi kas nors labai nuo to laiko pasikeitė? Tik viskas truputį subtiliau, nes yra licencijos, ekspertų komisijos, pasakaitės apie šaknis, kurios draskė kanalizaciją ir vandens vamzdžius ir visas kitas gražus briedas, kurio nepatikrins joks paprastas žmogus, leidęs savo šuneliui po šiuo ąžuoliuku nusičiurkšti, nes nusiperki leidimus, porą parašiukų, keletą štampelių, susimoki ir valio – tu legaliai vykdai (nors šįkart pjovikai nė to nesiteikė susitvarkyti).

 

Pavyzdžiui, Andriaus Tapino Kauno tarybos narių medžioklė prasidėjusi su švietimo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės medžiokle (nelemta būti Jurgitoms ministrėms – jau antra, kuri krito). Metinės išlaidų ataskaitos pavirto piktais šunimis, o Tapinas susiruošė į medžioklę su varovais. Ar mane piktina, kad praktiškai beveik visi valdininkai vagia? Kodėl ne tiek, kiek tas ąžuolas? Čekiai, kurių ministrė netaupė, nes praktikoje niekas niekada jų nereikalaudavo, plūduriuoja kažkur kosmose. Aišku, Tapinas dabar sutvarkys šią kiaulidę ir iš gyvulių ūkio perkonstruos valdančiųjų tvartelį į civilizuotą ir lygiateisišką darbo stovyklą. Vogti blogai, tą suprantame, tačiau Linčo teismas ir tiesos paieškos, skandalų srutos, kuriose yra priversti maudytis kartu su kaltaisiais visa Lietuva, atrodo, kaip koks amžinas cirkprūdis, kuriame turškiasi lapės su vištomis.

 

Visame tame savaitės pradžios skandalų padaže it musė įpuolė komikas Olegas Šurajevas, kuris vienu metu iš kailio kone nėrėsi ir plaukus rovėsi rinkdamas aukas Ukrainai, bet kai drėbė neskanų juokelį apie Visvaldą Matijošaitį, tai ir pats apsidrėbė. Ir visai ne dėl to, kad Kauno meras būtų šio anekdoto nevertas, bet dėl šviesaus atminimo Almos Adamkienės. Ar reikia piktintis Tapino ir Šurajevo riteriškumu? Kai šiame pasaulyje viskas verčiasi ne metais, o valandomis, nespėsime didvyrių veidus perdažyti ir pakeisti atminimų lenteles, nes visa garbė ir šlovė gali pasikeisti nuo vienos papuvusios kaip obuolys Zamzos nugaroje antraštės. Katučius ir peace ženklus pakeisti nuo kolūkio užsilikusiomis šakėmis, kai dar mėžėm žalmargių mėšlą ir nevalgėm europinių picų ir skrudintų egiptietiškų bulvyčių už du eurus pem.

 

Vakar perskaičiau, kad orkos išmoko apversti ir paskandinti žmonių laivus. Labai sparčiai tai parodo draugams ir dabar orkos pamažu elgiasi pagal algoritmą. Viena orka gali netyčia pradėti elgtis teisingai, rinkti čekius, o tai, kaip matome, užkrečiantis pavyzdys.

 

Jūsų Maištinga Siela

2022 metų "Auksinio proto" sezoną laimėjo Severija Daugirdaitė

 Sveiki,

Nors Severija Daugirdaitė buvo apgaulinga, ji vis tiek sugebėjo laimėti šį sezoną ir tuo labai džiaugiamės, kaip džiaugėmės ir keista Arūno Valinsko ir Andriaus Tapino padovanota statulėle, kuri visus mus ir prajuokino, ir pradžiugino.

Sveikiname!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marijus Gailius "Oro"

Marijus Gailius. „Oro“ – Vilnius: Odilė, 2019. – 432 p.

Sveiki, skaitytojai,

Iš tikrųjų laukiau naujausios šio autoriaus knygos. Nors lentynoje dar dūla neskaityta debiutinė knyga Šlapias spalis (2012), šįkart nusprendžiau griebti jautį už ragų ir perskaityti sunkiasvorį distopinį romaną Oro, kurį parašė gana gerai lietuvių literatūros lauke žinomas autorius Marijus Gailius (g.1983).

Iki tol distopinius romanus ir apsakymus lietuvių literatūroje rašęs Jaroslavas Melnikas jau prasimušė į tarptautinę literatūros rinką. Jo išties puikus romanas Tolima erdvė, kurį autorius tikina parašęs visiškai neskaitęs G. Orlwelio, tapo bestseleriais Ukrainoje ir Prancūzijoje. Neskaitant kai kuriuos kitus artimus žanrus, kaip antai mokslinę fantastiką, tikriausiai nelabai ką ir turėjome lietuviškai, ką galėtume įvardyti kaip distopinį romaną. Štai į šią literatūros nišą bando įsirašyti – sąmoningai ar nelabai – Marijus Gailius.

Prisipažinsiu, kad distopinis žanras man labai patinka, tačiau ne visada sužavi išplėstų faktų gausa, o ne žmogaus emocija, sodrūs fantastinio ateities pasaulio technologijų aprašai, naujakalbės, visokiausi hibridai, kurie vienaip ar kitaip patvirtina lakią rašytojų vaizduotę, tačiau skaitytoją neretai nualina sunkiai ištariamais anglicizmais ar kitų kalbų (tarmių) autorių ir vertėjų sukurtais kalbiniais hibridais. Regis, pas M. Gailių kaip tik toks alinantis tekstas, kuris iš pat pradžių sukelia nemalonumą ir atmetimo reakciją – neįspėsi, ką skaitai, nes tekstas šarada, tekstas mįslė, tekstas žaidimas, nors aišku, kad reikia kūrinį „ištverti“ iki galo, kad atsidengtų visos paslaptys – čia kaip D. Browno Da Vinčio kode – tačiau, kur tada norimas skaitymo malonumas?

Teko diskutuoti apie šį romaną netgi su tais, kurie po šimtojo puslapio numetė, neištvėrė. Verdiktas: rašo gerai, bet nemalonu skaityti, neįtraukia, nesusidėlioja. Tenka išties nemažai paantrinti tokiems subjektyviems vertinimams, nes ir man kirbėjo šioji mėlynoji knyga rankoje, kilo daug abejonių. Nebūtinai intelektualumo ir sodrumo, galvosūkio ir žaismės literatūra bus įdomi ir įtaigi, jeigu ją darysime kuo įmantresnę. Būtent autoriaus akivaizdus intelektualus strategavimas pasakojimo laikais ir veikėjais padarė knygą ne visiems įveikiamą ir ne dėl to, kad stigtų pačiam skaitytojui intelektualumo, tiesiog nuo tokio teksto pavargstama. Aišku, galima sakyti, kad romanas „atstovauja“ elitinei literatūrai ir ne visiems privaloma būti greitai suskaitomas ir apskritai paskaitomas. Romane yra ir naujakalbė, ir naujas išplėtotas ateities variantas, technologijų terminija, meilės istorijos, politinės aferos, vaikai mėgintuvėliuose, plati geografinė zona, ekologinė apokalipsė ir intelektualinis (Dan Brown stiliaus) paslėptas kodas, kuris intelektualinėje dėlionės literatūroje iš esmės įgalina ir pramoginio žanro difuziją.

Taip, romanas tirštas ir jo ryškesnis vaizdas pradeda dėliotis tik antrojoje romano pusėje, kai jau daugiau ar mažiau aišku, kur pasakotojas veda visą istoriją. Iki tol vien nuorodos, istorijos padriki fragmentai, netgi intelektualus užsiplepėjimas, – sakoma „autorius užsižaidė“, – todėl tekstas vietomis atrodo „neužveržtas“, bereikšmiškai išplėtotas neįdomiais aprašymais, kurie neduoda nieko pačiai istorijos visumai. Manau, norint suvaldyti šitiek veikėjų skirtingose realybių plotmėse reikėjo pasirinkti kitokį pasakotojo toną ir strategiją, gal būtų pavykę gerėliau. Ypač daug gražių, bet iš esmės populiariame meilės romane primenamų aprašų, pavyzdžiui, kaip flirtavimas, vyro požiūris į moterį bare, vyno ir burbono gurkšnojimas, jų elgesio pokyčiai po vyno butelio... Visi tie pop literatūros lengvi įvaizdžiai įtaigos pačiam romanui nepridėjo, tačiau įnešė tam tikro lengvesnio balanso.

Marijus Gailius

Kitą vertus, žavi, kaip autorius valdo kalbą, kaip logika grįsta kalba, kone kietai atsverianti šiaip iš esmės gana poetišką juslinę kalbą grožinėje literatūroje, galima sakyti, kad šis romanas yra „vyriško rašymo“ pavyzdys greta dažnai aptariamo „moteriško rašymo“. Savaime lytis nieko neįrodo, tai teksto mąstymo energetinis lygmuo, kurį pajunta, manau, patys jautriausi skaitytojai ir jis kokybės nenusako. Autorius šiame romane ne kartą panaudoja kalbinį charakteringumą, kurdamas per dialogą personažų charakteristiką, todėl neapkaltinsi, negyvais ir mediniais dialogais. Viena iš autoriaus teksto kūrimo ypatybių – netikėtai blykstelėję perliukai-palyginimai: „... jis tiesiog toks buvo – patvarus kaip vokiška žemės ūkio technika, gyvenimo nepalaužiamas kaip Kernavės piliakalnis (p. 268); Izabelės sesutė atrodė kaip rašytojo siaubas prieš pirmąjį kūrinio sakinį (p. 301); įsitaisė ant sofos kvepianti ir baltutėlė, atrodė lyg skaisčiausioji mergelė prieš ėmimo dangun procedūrą (p. 360)“.

Ateities naujakalbė neatsiejama nuo technologijų ir anglicizmų. Veikėjų internetiniai prototipai kalba naujai autoriaus sudurstyta (pranašiška?) kalba. Man asmeniškai priminė Laimanto Jonušio verstą David Mitchell Debesų atlasą, kada jis pasitelkęs šiaurės aukštaičių dialektą, sukūrė išties vykusį vertimo stebuklą. Bet kokiu atveju, tos naujalbės dažnam skaitytojui būna nelabai įdomios – bent jau man – įtariu, kad tai autoriams linksmas kalbinių galimybių testavimas ir žaismingas skaitymas patiems kalbininkams.

Iš pajūrio kilęs Marijus Gailius daug dėmesio skiria nūdienos realijoms ir pajūrio geografinėms zonoms – šiokia tokia atsvara Vilniaus romanų bumui. Daug politinių niuansų įdėta į romaną kaip autentiškumo priemonė atsekti pranašiškas pasakotojo spėliones. Dažnai panaudodamas nūdienos realijas, autorius taikliai ironizuoja: „Pats GAP tais laikais, vadovaudamasis sąjunginės pasaugų direktyvos dvasia, prastūmė Seime pataisą, pagal kurią už pašykštėtą klientui šypseną užtekdavę skundo ir vaizdo įrašo, kad darbuotojas būtų atleistas be įspėjimo, galimybės pasitaisyti ar apgailestavimo ritualo – tik dėl tokių kompleksinių priemonių Lietuva 2041 metais primą kartą tapo Europos šypsenų sostine (p. 79)“. Juokas juokais, tačiau esame draudimų įstatymo eros ir negatyviosios statistikos vergai ir itin skaudžiai bandoma manipuliuoti skaičiais net pačiuose absurdiškiausiuose skaičiavimuose. „Rimta nebent dėl dvigubos vė, kuri Lietuvoje baisiau nei dvi promilės prie vairo (p. 218).“

Nesileisiu į dideles diskusijas ir analizę dėl istorijos niuansų ir veikėjų charakteristikos, manau, šiame iš esmės solidžiame kūrinyje yra sudėta daug žurnalistikos, daug paties autoriaus žinių. Gal kiek tikėjausi, kad ekologijos katastrofa (Danielius) bus išplėtojama labiau moksliškai, tačiau toji daug žadėta tema liko tik kontekste. Nesu tikras, ar visa šioji knygos struktūra veikia tinkamai, daug užsižaista, nors knygos finalas atperka ir viskas galiausiai išaiškėja kaip mįslinguose detektyvuose, tačiau neapleidžia jausmas, kad struktūra nesuveikė, liko nesuveržta, iki galo neįtraukianti ir pripažinkime – norėta išties plačiai apžioti, tačiau gal būtų pavykę su kur kas mažiau personažų? Sveikinu su ambicingumu, nes tokių kūrinių, kurie rizikuotų ir norėtų daugiau nei įprastai rašoma romanuose, manau, lietuvių literatūroje trūksta. Vis skaičiau kūrinį ir vietomis galvodavau: na gerai, ką man visa tai primena? Tikrai ne J. Melniką. Na, ką? Ogi Andriaus Tapino Vilko valandą, kuriame iš esmės pertransformuoti pagal kitą žanrą Lietuvos istorijos faktai. Panašiai jaučiausi skaitydamas Vilko valandą, nors Oro nepalyginamai ambicingesnis ir originalesnis kūrinys, turintis savyje nemažai intelektualios jėgos.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Prašau man pateikti Jurgitos Petrauskienės galvą, nes "je suis mokytojas"

Sveiki,

Mokytojai tapo savo orumo įkaitais. Tokią išvadą galima padaryti, kai Švietimo Ministrė Jurgita Petrauskienė ciniškai kartu su Sauliumi Skverneliu atkerta, kad dabartinis mokytojų streikas yra nereikšmingas, nes pagal juos (nežinia, iš kokios velnio subinės ištraukti skaičiai) streikuoja tik trys procentai pedagogų, nors skaičiai yra jau masiniai ir ta abiejų politikų retorika tiesiog reiškia nepagarbą mokytojams, menkina mokytojų bendruomenės susivienijimą prieš visą visuomenę. Štai S. Skvernelis leptelėjo (eilinį sykį neigiamai apie pedagogus), kad jiems jokia vertybė nei tėvai, nei mokiniai, (o kas Skverneliui yra vertybė? Tikrai ne mokytojas), o J. Petrauskienė netgi visą tą streiką nesibodėdama pavadino šou. Žodžiu, mokytoja karvės torto vietoje, tariamai už kontaktines valandas prie lentos šokanti striptizo šokėja, kaip sakė A. Tapinas.

Ar turėtų stebinti Skvernelio ir Petrauskienės požiūris į mokytojus? Jis iš esmės atspindi visos tautos požiūrį į mokytojus – patarnautojai, kurie amžinai blogai dirba, neužima vaikų, jų neparuošia, neišmokina ir priedu dar daug atostogauja, Skvernelis netgi pasakė, kad gauti 1000 eurų į rankas ir nieko neveikti – tai joks pedagogas to negaus. Į-si-vaiz-duo-ja-te, anot jo, pedagogai nieko neveikia! Šitą dainelę po kiekvienu straipsniu porina kas tik netingi, nors streikas sulaukė ir pritariamojo tono. Atsirado daug tėvų ir sąmoningų mokinių, kurie per socialinius tinklus sakosi palaikantys mokytojus.

Man asmeniška protu nesuvokiamas vienas dalykas. Kaip J. Petrauskienė, iš esmės negerbdama mokytojų, išmokusi savo baisią kosmetinę retoriką, šneka ir juodai nusišneka apie kažkokias vertybes, iššūkius ir vizijas bei kitas abstrakcijas ir iš esmės vengia konkretumo. Kaip tokia parazitinė, atsiprašau, atmata, gali tapti Švietimo Ministre? Jūs man paaiškinkite, kodėl Lietuvoje ministrais tampa tie, kurie nekenčia savo valdomos nišos žmonių, jais akiplėšiškai nesirūpina, neina į dialogą ir vaizduojasi su dirbtina šypsena, kad problemos nėra, mažina skaičius, meluoja prieš kameras ir nė neketina atsistatydinti. Priešingai, netgi vaizduojasi aukomis.

Baisiausia, kad tokie ponai jaučiasi teisūs, nes slepiasi už dirbtinai išpūstų statistinių duomenų, o mokytojas, na, tai jis, čia kaip ir valytoja 0.5 etato, labai greitai pakeičiamas. Kaip nutiko, kad aiškią nepagarbą, po kuria galbūt slepiasi netgi arši neapykanta mokytojams už, atsiprašau, zyzlų ministerijos trukdymą, gali atstovauti ir tarnauti mokytojams ir apskritai švietimui šioji pabaisa? Kaip gali užlipusi ant scenos per Mokytojų dieną ir kaip eilėraštį taukšti apie mokytojų pasiaukojimą, išbandymus, o paskui pasisukusi ant kulno neraudonuodama aiškinti apie mokytojų nekonstruktyvų elgesį švilpiant per jos retoriką. Gėda! Tai yra aukšto cinizmo pilotažas ir visi mokytojai yra be galo šaunūs, kurie prisidėjo ir prisideda prie šio streiko. Ypač pagarbos vertas profsąjungos pirmininkas Andrius Navickas. Nežinau, ką išsidirbinėja Jurgelevičius, susireikšminęs ir purvais apsidrabstęs populistas ir kiek gal gavo palaikymo iš ministerijos, tačiau drąsiai jį galima vadinti tiesioginiu mokytojų Judu.  

Kol mokytojai streikuoja, kol Jurgita Petrauskienė, paantrinta Skvernelio, toliau tebėra dantimis įsikibusi posto ir it saldų kremą triedžia sveiku protu nesuvokiamas kalbas, tol manau, kad ši suirutė turi tęstis. Tai jau net nebe etatinio ir užmokesčio reikalas, tai turėtų būti visos ministerijos galvų reikalavimas, principo ir garbės reikalas išspirti tą moteriškę su visais patarėjais, dokumentais ir statistikos lapais bei vizijomis, misijomis. To ir linkiu mokytojams. Mes jus palaikome, nes je suis mokytojas!

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Andrius Tapinas apie mokytojų etatinį apmokėjimą arba nepavykusią reformą

Sveiki,

Ar begali kas nors dar labiau pažeminti mokytojo profesiją nei palyginimas su striptizo šokėja? Gal ir gali, tik reikia pasitelkti vaizduotę. Visgi Andriaus Tapino ironiškose žodžiuose yra tiesos. Negalime mes kalbėti apie mokytojo prestižą jokiais būdais, kai ministrė Jurgita Petrauskienė nuo švietimo yra atitrūkusi kaip šuo nuo grandinės ir laksto palaida kaip kalytė nežinia kokiais vizijų laukais, o mokytojai išeina iš darbo... Etatinis nepavyko, ką gi. Ir if I could turn back time, kažin, ar Petrauskų Jurgitukas ką nors keistų, bet bent mokytojai gali šokti aplink... lentą, o mokiniai kaip suteneriai ir klientai mėtyti iš matiekos sąsiuvinio iškarpytus eurus.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Rugsėjo 1-ąją įžvelkime optimizmo švyturio šviesas

Sveiki,

Rugsėjo pirmoji! Kokia nuostabi šventė! Sėlinau pro vieną mokyklą ir praėjau pro pasipuošusią mamą kartu su devintoku. Jis dėvėjo apiplyšusius džinsus ir marškinėlius su baisiais užrašais. Eina kaip paskutinis šioj žemėj maištininkas ir sako mamai:

– O man visiškai pochuj, kas ką, blet, daro.

Mama jam antrina:

– Taip, taip...

Štai ir gyvenimo ištrauka. Gerai, pradėjau labai negatyviai, tačiau paskutiniu metu vis einame link to, kad mokytojas verčiamas tarnautoju, o mokykloje svarbiausias asmuo – mokinys. Mokytojas lieka tik inkščiantis dėl atlyginimo ir kritusio statuso asmuo, į kurį mažiausiai kas kreipia dėmesio, kasmet reikalavimai jam didėja, tačiau aplinkinių nuomonė tebėra ta pati: sėdėk, mokytojau, tyliai, kelk kvalifikaciją ir nedrįsk dejuoti. Žodžiu, nokautas. 

Bet grįžkim prie pochuj. Net neabejoju, kad atsakomybė pirmiausia kristų ant to devintoko mokytojo. Niekaip nepamiršiu Andriaus Tapino leptelėtus žodžius, kai komentavo jaunas paneles, kurios prieš keletą metų dalyvavo Miss buvusios Sovietų Sąjungos grožio rinkimuose, A. Tapinas tai traktavo gana teisingai – kaip tėvynės išdavystę, tačiau pirmiausia buvo įvardyta, kad turėtų būti gėda tų panelių mokytojams. Tarsi mokytojai, mokydami sąmoningumo, kaskart už kiekvieną individą turėtų prisiimti atsakomybę. Už 500 eurų išmokyti kiekvieną žvelgti į pasaulį patriotiškai viena kryptimi, optimistiškai ir kultūringai elgtis! Šalia to devintoko staiga įsivaizdavau dar ir pavargusį ir nervais ištampytais mokytoją, kuris irgi pritaria: taip, taip, gal ir viskas išties pochuj...

Iš tikrųjų ne taip norėjau parašyti. Norėjau pasidžiaugti, bet tikriausiai esu įtrauktas į tą bendrą negatyvų ratą, visur įžvelgti (ne)pavyzdines situacijas. O pavyzdinių yra! Visiems šįkart norėčiau palinkėti ne kaltinimų ir susilaikymo nuo atsakomybės, bet įžvelgti teigiamą pusę ir galiausiai girti ne tik mokinius, bet ir mokytojus. Reiktų daugiau teigiamų atsiliepimų ir pavyzdžių, kurie kažkur „nueina“ į antrą planą po purvinų skandalų, atkišami visuomenės rykliams kaip delikatesą, kad pamažu iš tikrųjų imama tikėti, jog ir tėvams, ir mokiniams, ir mokytojams viskas giliai pochuj. Taip nėra ir niekada nebus, nors ir kiek besistengtų sutrypti ir eilinį kartą „įrodyti“, kaip viskas blogai Lietuvoje ir vis kudakuoti tą „viskas, ryt emigruoju!“. 

Linkiu, kad kasmet Rugsėjo 1-oji būtų ne pochuj ir iš tikrųjų būtų svarbu, kas ką daro. Nebijokime daryti gerą ir mažiau vieni kitus teisti. To ir linkiu Rugsėjo 1-osios proga!

Jūsų Maištinga Siela