Šios dienos citata: Saulius Skvernelis prie vodkos apie mokytojų atlyginimus

Sveiki,

Šios dienos citata iš tikrųjų jau tikra Sauliaus Skvernelio stigma ir nuvalkiotu posakiu tapęs jo gėdos indikatorius, kuris sušvito per pernai vykusį mokytojų streiką, bet artėjant balsavimui verta ir vėl tą indikatorių įjungti ir pamiršusiems priminti. Man atrodo, kad žinau, už ką tikrai nebalsuosiu – už Lietuvos gėdą Saulių Skvernelį.

Vienintelis šios personos koziris rinkimuose – suokalbis apie pensijų didinimą. Gal bobulencijos ir užkimš balsadėžes apibraukusios Skvernelio vardą, tačiau mąstantis normalus lietuvis – tokių dar turėtų visgi šalyje būti – neleis pareigūniškai mąstančiam tardytojui sėsti už šalies vairo. Kitą vertus, jis daugiau gėdos ir galios turi būdamas Premjeru. Bet kokiu atveju, šio žmogaus neturėtų politikoje būti apskritai.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Ar tu tikrai myli Lietuvą?

Sveiki,

Vakar visi išdidžiai šventė mūsų valstybės 101-ąjį gimtadienį. Aš nešvenčiau. Gulėjau lovoje, žiūrėjau juokingus YouTube vaizdelius ir amerikietiškus (nelietuviškus!) filmus. Negaliu apsimesti, kad turiu dėl to prisiklijuoti valstybės vėliavą, pereiti gatvę, pilietiškai nufotografuoti namus, kurie neiškėlė vėliavos ir įskųsti vardan tos Lietuvos... Nes ji, vargšė, visada kentėjo ir tebekenčia. Jai baisiai skaudu. Lietuva nelaiminga.

Ką jauti, kai tavęs paklausia, ar tu myli Lietuvą?

Jaučiuosi tartum būtų užduotas klausimas: ar masturbuojiesi?

Kažkaip nemalonu atsakyti: ne, nemyliu. Visi žino, koks atsakymas teisingas. Nuoširdumas, kalbant apie patriotinius ir nacionalistinius dalykus, yra nereikalingas. Netgi žalingas. Turi meluoti arba korektiškai išsisukinėti.

Ne, aš Lietuvos nemyliu, bet... Palaukit, o kodėl aš ją turiu mylėti? Kas toji Lietuva išvis yra? Taip, mokykloje skalbė mano smegenis, kas tik netingėjo. Sudvasinta Lietuvos vėliava, istorijos apie tremtį, partizanus ir tuos laikus, kai negyvenau. „Ak, mes ne už tokią Lietuvą kovojome!“. Lietuva mano širdyje... Kažin koks bedieviškas klišinis mąstymas išprievartavęs mane, kad ir aš žliumbdavau, žiūrėdamas filmukus apie tą nuostabiąją Lietuvą. Kiti dar geriau – norėjo grumtis už ją, svajojo apie automatą, daug priešų, tapti herojais. Pagaunate, link kur suku? Čia pat kalbame apie gilius dvasinius dalykus, o šalia jau tame pačiame sakinyje kalbame apie trokštamą smurtą. Kas toji Lietuva, jeigu šalia nėra priešų ir nereikia jos ginti? Supuvusių Vakarų provincija, į kurion kaip negarbingais kryžiuočių laikais atžygiuoja pigus modifikuotas maistas, įteisinta pedofilija ir Briuselio primesti įstatymai – sakytų dažnas lietuvis. Ne už tokią Lietuvą kovojome.

Aš nemyliu man tokios dailios ir „primestos“ Lietuvos su aukos teikėte. Nors kiek protaujantis žmogus suvoks, kad toks dalykas kaip Lietuva egzistuoja tik žmonių sąmonėje ir ji nėra materiali. Jeigu būčiau laukinis šernas ir gyvenčiau tarp Baltarusijos ir Lietuvos – man absoliučiai dzin, kurioje šalyje rupšnoju ąžuolo giles. Jeigu Lietuva yra sąmonės dalis plius šūsnis net velniui nesuprantamų popiergalių, „įteisinančių“ šią valstybę (kaip, beje, ir visas kitas), kodėl aš turėčiau mylėti pačią idėją, kažkokius sisteminius žmonių susitarimus?

Mes sakome, kad Lietuva tikrai yra daugiau nei dviračiu pervažiuota Skvernelio marmūzė ar Jurgitos Petrauskienės oranžinis biolaukas, iščiulpiantis mokytojų paskutinį orumo lašą. Bet realybėje, atsimerkime, būtent taip ir yra. Sveikas žmogus yra reikalingas šiai valstybei tik tol, kol moka mokesčius, o po to tampa našta. Tave žemina įvairiausios institucijos, tu esi vergas, įkinkytas į tą sistemą, kuri ir yra Lietuva. Jeigu būčiau ateivis iš gretimos galaktikos ir pamatyčiau, kaip žmonės parklupę bučiuoja trispalvę, pamanyčiau, kad iš tikrųjų patekau į menko mentaliteto civilizaciją. Žinoma, mūsų metaforinis ir emocionalusis mąstymas labai patinka valdantiesiems, nes jie puikiai ta sukurpta simbolika manipuliuoja netikromis vertybėmis, dažnai iš to išlošdami. Jie puikiai supranta, kaip svarbu, kad eilinis lietuvis tikėtų valstybe ne kaip politinį ir sisteminį darinį, bet kaip dvasinį konstruktą, aptaisytą gražiomis ir graudžiomis istorinėmis pasakaitėmis. Deja, Lietuvos tokios nematau ir neketinu prisidėti prie vergovinės santvarkos šlovinimo savo sentimentų sąskaita.

Sakysite, koks antipatriotinis įrašas, bet gyvenu jau pakankamai ilgai, kad suvokčiau, kad vertybės, kurios nuolat kinta politiniams vėjams papūtus, nėra tikros vertybės. Nacionalizmas gimdo smurtą, nors mums sako, kad išsaugoja autentiškumą. Kam tas autentiškumas, jeigu jo pamasindami užblokuojame įvairovę? Bijome būti ištižėliai, nutautėję, bet tuo pačiu metu nenorime atsilikti nuo kitų. Daugybė prieštarų kuria toji Lietuva kaip sisteminis monstras, ryjantis ir valdantis savo „laisvuosius“ šalies gyventojus.

Nesu joks prieš Lietuvą nusistatęs žmogus. Čia gera gyventi, bet tik tiek, kiek mes patys lietuviai sukuriame bendražmogiškuosius ryšius ir dvasinį gerbūvį, o ne per primestas simbolikas ir toli gražu ne pagal supuvusią Skvernelio politiką. Jeigu mano kiemas yra Lietuvoje, ar aš tikrai turiu bučiuoti jos vėliavą? Arba bet kurią vėliavą? Yra sistemos gerbimas, priėmimas tų įstatymų (nors realiai ir neturi kitokio pasirinkimo, nes esi sistemos vergas), bet Dievas mato, nuo kada aš turiu tai mylėti? Mylėti mechanizmą, kuris iš manęs išlupa 30 procentų atlyginimo, o kai būsiu pasiekęs pensiją, vis tiek sakys, kad turi gyventi už 200 eurų, nes nieko neuždirbau, nes Lietuvos biudžete vien skylės. Tada tikrai reiks apsikabinti Lietuvos trispalvę ir paverkti.

Šiaip ar taip visi savo Lietuvą mato vis kitaip. Aš irgi matydavau ją kitokią, sudievintą, kaip Marijos žemelę, kaip šventą vietą, kurioje gyvena vien teisingi, nuostabūs žmonės, kurie eidami gatvėje plačiai iškėlę galvas patriotiškai ir išdidžiais sako:

– Blet, turi cyzo ir ugnies?

Taigi, neturiu aš tos ugnies Lietuvai, neturiu. Turiu tik jos žmonėms.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Saulius Skvernelis, naujasis diktatorius, kardinaliai pakeitė savo įvaizdį

Sveiki,

Juokas juokais, bet po vakarykščio įrašo negalėjau nepasidalyti šia po internetą sklandančia nuotrauka, kuri šiandien privertė mane juoktis. Išties, ne daug progų juoktis, kai žiūri į Premjerą Saulių Skvernelį, tačiau tokia proga visgi pasitaiko. Gal net tik kartą gyvenime. Tad kas mums, žemės dulkėms, prieš Skvernelio kurtumą ir aklumą belieka daryti? Tik juoktis arba nusilenkti.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Saulius Skvernelis - didžiausia Lietuvos gėda ir nusivylimas!

Sveiki,

Prieš skaitydami šį įrašą, turėtume žinoti, kad jame bus išliejama negatyvi emocija ir pasipiktinimas, todėl norėdami tik pozityvių minčių ir įkvėpimo, nuoširdžiai rekomenduoju šio įrašo toliau neskaityti.

Man žiauriai gėda. Dėl Lietuvos, jos žmonių ir Sauliaus Skvernelio.

Būtume sąžininga tauta, jau seniai būtume Skvernelį užmėtę akmenimis, o dabar sėdime susiskaldę, suraukę subines, kad oras neišeitų, nes, o kaip čia mes atrodysime, jeigu mitinguosime ir skųsimės? Geriau buitiškai prie keptuvėje kepamų bulvių su šeima paniurzgėsime. Viešumoje – oi, vaikuti, negražu, – geriau nešiokimės širdyje visą nusivylimą ir pyktį.

Žinote, kur yra lietuvio problema? Jis yra užglušintas, į kampą įspęstas, pilnas baimių ir kompleksų prifarširuotas žmogus, kuris mano, kad geriausi Lietuvos laikai buvo Vytauto laikai ir kad nuo Lietuvos „didybės“ subyrėjo Sovietų Sąjunga. Šnipštas. Išpūstas burbulas. Lietuvis nuo savo vergvaldžio negali apsiginti.

Baisiausia, kad Lietuvos žiniasklaidos antraštės dvelkia supuvusiu populizmu. Žiniasklaida tyli, reiškia Skvernelio demonizaciją-demokratiją neutraliai, tačiau kokią menkesnę valdžios žiurkę greitai su emocijomis suėda. Ar tai reiškia, kad Skvernelį kažkas laiko už skverno, neleidžia jo juodinti, net tada, kai jis rimtai pareiškia, kad jam nusispjauti tie mokytojai, tie nuolat skurstantieji, tiek durniai...? Žodžiu, buldogas Skvernelis tampa kažkam didvyriu, man asmeniškai protu nesuvokia, arba tie reitingai iš tikrųjų nupirkti tos „tyliosios“ žiniasklaidos.

Nesistengsiu įrodinėti Skvernelio nusišnekėjimų – jų nėra. Yra tik diktatūrinė pozicija ir iš lapo išmokti statistiniai skaičiai, kuriuos jis kaip buldogas atrajoja per kiekvieną savo policininko kalbą, lyg Lietuva būtų iš tikrųjų tik vienas didelis girtų vairuotojų automobilis – jo kalboje daugiau lozingų nėra. Bet koks jo pasisakymas tėra Skvernelio tikslas  išlaikyti partiją, iš kurios jį išspjovė į padanges. Dabar skrenda kaip erelis, bet turėtų leistis kaip višta. Kai pamatau jo suplotą snukį (turiu galvoje ne fiziologiją, o dvasinį stotą, nes juk net aš prieš patyčias, tačiau iš diktatūros apraiškų galima tyčiotis!), tada pasidaro bloga. Geriau jau Skvernelio nė neskaityti spaudoje. Kiekvienas jo pasisakymas yra antidemokratiškas, nukreiptas prieš laisvuosius piliečius ir aš iš esmės, (nors nebalsavau už šią baisiųjų partiją), Skvernelio politinės patrankos yra nukreiptos absoliučiai prieš mane ir mano pažįstamus. Ginamės nuo įstatymiškai apsaugoto karantino skleidėjo. Argi ne graudu?

Gėda. Žinoma, kad gėda, jog nieko nevyksta, kad leidžiama tokiam svolačui kalbėti, spręsti (bet ar jis ką sprendžia? Ar kalbasi su žmonėmis? Ar jiems tarnauja, kaip pagal demokratijos principus turėtų būti?) Šnipštas. Skvernelis yra didžiausia Lietuvai bausmė ir gėda – čia kaip „du viename“ šampūnas. Kitą vertus, žmonės visgi palaiko šį policininką. Velniai rautų, Premjeras buvęs policininkas? Čia gi jau triguba šalies gėda.

Vis galvoju, bandau blaiviai per savo ciniškas emocijos įvertinti, kodėl nutiko taip, kad ant mūsų šika, kakoja ir triedžia? Kaip nutiko, kad jaučiamės bejėgiai, beviltiški ir vienintelis mūsų skystas ginklas yra emigracija, kuri Skverneliui tik kelia šypsnį? Vadinasi, net emigracija, kuria taip dažnai grasiname valdžiai, tėra tik mūsų pačių paskutinės kaip laisvo piliečio „galios“ krenkštelėjimas.

Šlykšti man šioji politika. Šlykštus man Saulius Skvernelis. Ir šlykšti toji politika, kurioje tenka murgdytis. Iš esmės mes kiekvienas po tokios politikos sparnu esame Jėzus Kristus. Kiekvienas. Mes išėję į dykumą, esame gundomi baisingų dalykų – emigracijos, nežinomybės, savižudybės, menkavertiškumo ir t. t. Kovojame su jų pasiųstu šėtonu ir visada pralaimime, puldami išalkę prie pažertų kiaulėms pupų ir net mušamės dėl jų, nes mus moka suskaldyti manipuliacijomis ir pažadais. Tai yra didžiausias lietuvio pažeminimas. Ši valdžia. Šis Skvernelis. Priežasčių yra įvairių, bet didžiausia iš jų – mes esame suskaldyti baimingų prietarų ir abejingumo.

Mes turėtume pasakyti, ką turi dėl mūsų padaryti valdžia, tačiau išėjo taip, kad valdžia mums diktuoja, ką turime mes dėl jų karūnų ir krėslų daryti. Dar niekada nemačiau iš taip arti gyvatės vardu Demokratija, kuri nefunkcionuoja, o ryja savo pačios šešėlį.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Greta Thunberg apie švietimą, politiką, motyvaciją

Sveiki,

Šiemet mergaitė Greta Thunberg (g. 2003) iš Švedijos išgarsėjo protestuodama prieš klimato kaitą ir Švedijos vyriausybę, kuri nesilaiko pasirašyto pakto su ES. Nors jai tik penkiolika, ji kiekvieną penktadienį rengia streiko akcijas prieš žalingus valdžios sprendimus, kurie turi lemiamos įtakos klimato kaitai.

Ši mergaitė tapo ne tik internetine sensacija, bet ir pavyzdžiu visiems, kurie nedrįsta sąmoningai ginti pamatinių vertybių ir, kaip gaila, nuo mūsų pačios valstybės valdžios. Dabar ji turi tūkstančius pasekėjų ir sąjungininkų, kurie sąmoningai prisideda prie protestų, o štai pas mus netgi protestuojantys mokytojai yra laikomi (tik kai kurių) netgi šalies gėda, jie gėdinami, menkinami tiek valdžios, tiek kai kurių tėvų, kurie neturi kur palikti savo atžalų ir pila srutas internete. O kur tokios vertybės kaip pilietiškumas? Orumas? Pagarba? Jų nereikia? Tik prižiūrėkite mano vaiką, o išsilavinimas – kam jo reikia, jeigu pabaigęs išvyks silkių darinėt į Norvegiją.

Nors šie Gretos žodžiai pasakyti klimato kaitos protesto kontekste, bet kaip jie dabar puikiai tinka dabartinei mūsų situacijoje, ypač, kai buldogas Premjeras Saulius Skvernelis apie mokytojus kalba kaip apie kokius pusfabrikačius, niekingas atmatas. Iš esmės tai baisu ir tik galime kartais remtis į tokius šviesius žodžius kaip šios sąmoningos mergaitės ir laikytis, nepasiduoti, nes kuo mūsų daugiau, tuo valdžiai prasčiau. Jeigu ji regi mus kaip priešus ir atmatas, vadinasi, turime pasakyti, kad mums tokios „valdžios“ nereikia.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Prašau man pateikti Jurgitos Petrauskienės galvą, nes "je suis mokytojas"

Sveiki,

Mokytojai tapo savo orumo įkaitais. Tokią išvadą galima padaryti, kai Švietimo Ministrė Jurgita Petrauskienė ciniškai kartu su Sauliumi Skverneliu atkerta, kad dabartinis mokytojų streikas yra nereikšmingas, nes pagal juos (nežinia, iš kokios velnio subinės ištraukti skaičiai) streikuoja tik trys procentai pedagogų, nors skaičiai yra jau masiniai ir ta abiejų politikų retorika tiesiog reiškia nepagarbą mokytojams, menkina mokytojų bendruomenės susivienijimą prieš visą visuomenę. Štai S. Skvernelis leptelėjo (eilinį sykį neigiamai apie pedagogus), kad jiems jokia vertybė nei tėvai, nei mokiniai, (o kas Skverneliui yra vertybė? Tikrai ne mokytojas), o J. Petrauskienė netgi visą tą streiką nesibodėdama pavadino šou. Žodžiu, mokytoja karvės torto vietoje, tariamai už kontaktines valandas prie lentos šokanti striptizo šokėja, kaip sakė A. Tapinas.

Ar turėtų stebinti Skvernelio ir Petrauskienės požiūris į mokytojus? Jis iš esmės atspindi visos tautos požiūrį į mokytojus – patarnautojai, kurie amžinai blogai dirba, neužima vaikų, jų neparuošia, neišmokina ir priedu dar daug atostogauja, Skvernelis netgi pasakė, kad gauti 1000 eurų į rankas ir nieko neveikti – tai joks pedagogas to negaus. Į-si-vaiz-duo-ja-te, anot jo, pedagogai nieko neveikia! Šitą dainelę po kiekvienu straipsniu porina kas tik netingi, nors streikas sulaukė ir pritariamojo tono. Atsirado daug tėvų ir sąmoningų mokinių, kurie per socialinius tinklus sakosi palaikantys mokytojus.

Man asmeniška protu nesuvokiamas vienas dalykas. Kaip J. Petrauskienė, iš esmės negerbdama mokytojų, išmokusi savo baisią kosmetinę retoriką, šneka ir juodai nusišneka apie kažkokias vertybes, iššūkius ir vizijas bei kitas abstrakcijas ir iš esmės vengia konkretumo. Kaip tokia parazitinė, atsiprašau, atmata, gali tapti Švietimo Ministre? Jūs man paaiškinkite, kodėl Lietuvoje ministrais tampa tie, kurie nekenčia savo valdomos nišos žmonių, jais akiplėšiškai nesirūpina, neina į dialogą ir vaizduojasi su dirbtina šypsena, kad problemos nėra, mažina skaičius, meluoja prieš kameras ir nė neketina atsistatydinti. Priešingai, netgi vaizduojasi aukomis.

Baisiausia, kad tokie ponai jaučiasi teisūs, nes slepiasi už dirbtinai išpūstų statistinių duomenų, o mokytojas, na, tai jis, čia kaip ir valytoja 0.5 etato, labai greitai pakeičiamas. Kaip nutiko, kad aiškią nepagarbą, po kuria galbūt slepiasi netgi arši neapykanta mokytojams už, atsiprašau, zyzlų ministerijos trukdymą, gali atstovauti ir tarnauti mokytojams ir apskritai švietimui šioji pabaisa? Kaip gali užlipusi ant scenos per Mokytojų dieną ir kaip eilėraštį taukšti apie mokytojų pasiaukojimą, išbandymus, o paskui pasisukusi ant kulno neraudonuodama aiškinti apie mokytojų nekonstruktyvų elgesį švilpiant per jos retoriką. Gėda! Tai yra aukšto cinizmo pilotažas ir visi mokytojai yra be galo šaunūs, kurie prisidėjo ir prisideda prie šio streiko. Ypač pagarbos vertas profsąjungos pirmininkas Andrius Navickas. Nežinau, ką išsidirbinėja Jurgelevičius, susireikšminęs ir purvais apsidrabstęs populistas ir kiek gal gavo palaikymo iš ministerijos, tačiau drąsiai jį galima vadinti tiesioginiu mokytojų Judu.  

Kol mokytojai streikuoja, kol Jurgita Petrauskienė, paantrinta Skvernelio, toliau tebėra dantimis įsikibusi posto ir it saldų kremą triedžia sveiku protu nesuvokiamas kalbas, tol manau, kad ši suirutė turi tęstis. Tai jau net nebe etatinio ir užmokesčio reikalas, tai turėtų būti visos ministerijos galvų reikalavimas, principo ir garbės reikalas išspirti tą moteriškę su visais patarėjais, dokumentais ir statistikos lapais bei vizijomis, misijomis. To ir linkiu mokytojams. Mes jus palaikome, nes je suis mokytojas!

Jūsų Maištinga Siela