Dienos citata: Hermann Göring, nacių nusikaltėlis, apie tai, kaip lengva tautą valdyti patriotizmo idėjomis

 

Sveiki!

 

„Aišku, paprasti žmonės nenori karo [...] Bet, šiaip ar taip, politiką lemia šalies vadovai, taigi visai nesunku priversti žmones dalyvauti, ar tai būtų demokratija, ar fašizmas, ar parlamentas arba komunistinė diktatūra. [...] Tai labai paprasta. Nereikia nieko daryti, tik pasakyti liaudžiai, kad ją puola, o pacifistus apkaltinti neturint patriotizmo ir tvirtinti, neva jie kelia šaliai pavojų. Šis metodas veikia bet kurioje šalyje.“ Hermann Göring

 

Hermannas Göringas buvo vienas įtakingiausių Trečiojo reicho veikėjų, nacių partijos narys nuo pat ankstyvųjų jos gyvavimo metų bei pagrindinis Adolfo Hitlerio bendražygis. Jis užėmė aukščiausias pareigas valdžioje: buvo Liuftvafės (Vokietijos oro pajėgų) vadas, „ketverių metų plano“ vadovas ir ilgą laiką laikytas oficialiuoju Hitlerio įpėdiniu. Jų ryšys buvo grindžiamas visiška ištikimybe fiureriui, o Göringas, pasinaudodamas savo įtaka, tiesiogiai prisidėjo prie nacių diktatūros įtvirtinimo, ekonominės kontrolės bei vėliau vykdytų karo nusikaltimų organizavimo. Apie jį iš esmės sukurtas 2025 metų filmas „Niurnbergas“, sakyčiau, verta pažiūrėti.  

 

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Göringas buvo suimtas sąjungininkų ir Niurnbergo procese pripažintas kaltu dėl nusikaltimų žmoniškumui bei karo nusikaltimų. Nelaisvėje, laukdamas nuosprendžio, jis bendravo su psichologu Gustavu Gilbertu. Šiuose pokalbiuose Göringas atvirai demonstravo cinizmą dėl valdžios mechanizmų veikimo, pabrėždamas, kad politinę kryptį visada diktuoja šalies vadovai, nepriklausomai nuo valstybės santvarkos. Jis teigė, kad manipuliuoti visuomene yra itin paprasta: užtenka sukurti išorinės grėsmės iliuziją, o visus taikos šalininkus apkaltinti nepatriotizmu ir šalies išdavyste, taip efektyviai nutildant bet kokią opoziciją.

 

Šis Göringo komentaras atskleidžia sisteminį požiūrį į žmonių masinį valdymą per baimę ir propagandą, kuris buvo esminis nacių režimo įrankis. Visgi, Göringo gyvenimas baigėsi prieš pat įvykdant mirties bausmę. 1946 metų spalio 15 dieną, likus vos kelioms valandoms iki numatytos egzekucijos pakariant, jis kalėjime nusižudė išgėręs paslėptą kalio cianido kapsulę. Tokiu būdu jis išvengė mirties per koriką, tačiau paliko istorijoje itin tamsų palikimą kaip vienas pagrindinių Holokausto ir agresyvaus karo architektų.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Juozas Tumas-Vaižgantas apie meilę Lietuvai ir vyžotiems arielkininkams lietuviams

 

Sveiki,

 

„Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai!“ Juozas Tumas-Vaižgantas

 

Tai tikriausiai viena garsiausių visuomenininko ir kunigo žodžiai, parašyti 1932 metais, tikina, kad Kaune, likus maždaug metams iki mirties. Citata įkūnija jo realistinę ir kartu besąlygišką meilę Lietuvai ir jos žmonėms. Rašytojas pradeda Tėvynės apibūdinimu, naudodamas žodžius „Vyžota, lopyta“, kurie reiškia vargingą, skurdžią ir nepilnai išsivysčiusią šalį, istoriškai nukentėjusią ir pažymėtą sunkumų.

 

Toliau, kreipdamasis į tautiečius, Vaižgantas vartoja tam tikrus, tuo metu būdingus, apibūdinimus: „Lininiai“ nurodo į paprastus, kaimo darbus dirbančius žmones, nešiojančius lino drabužius; „arielkininkai“ – tai alkoholio (arielkos – degtinės) vartotojai, o „mėšluočiai“ – kaimo žmonės, nuolat užsiėmę žemės ūkiu, purvini, galbūt necivilizuoti, tačiau tai yra kaimo realybės atspindys. Pati stipriausia kritika išreiškiama rusišku žodžiu „padliecai“ (liet. niekšai, niekadėjai, šunsnukiai), atkreipiančiu dėmesį į tautos moralinius trūkumus, ydas ir smulkmeniškumą. Vis dėlto, po šio atviro ydų išvardijimo, citata keičia esmę besąlygišku priėmimu: „bet – mano broliai!“ Šis kontrastas pabrėžia Vaižganto požiūrį: jis mato ir pripažįsta visus tautos trūkumus, bet tai jam netrukdo jausti gilios ir neabejotinos meilės bei broliškumo. Ši frazė tapo Vaižganto „deimančiukų“ filosofijos simboliu – net ir grubiame „mėšlo“ sluoksnyje jis matė neįkainojamą tautos širdį.

 

Maištinga SIela

Aktualijos: ar kovotum ir numirtum už Lietuvą šiandien?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tai nebus nei pozityvus, nei dar kažkuo ypatingas įrašas. Tiesiog iš egzistencinės pajautos, apmąstant tai, kas vyksta.

 

Šiandien – Sausio 13-oji ir visus, kurie išdidžiai socialiniuose tinkluose deklaruoja meilę Lietuvai ir laisvei, nutariau susilaikyti nuo sveikinimų, vėliavų ir mėlynų žiedlapių. Prisiminti neprisimenu, juk dar tą dieną buvau beveik kūdikis. Galiu tik kolektyviškai imituoti tam tikras pajautas, imituoti patriotiškumą, tapatintis su nepatirtais istoriniais įvykiais ir sakyti daugiskaitos pirmuoju asmeniu „mes nepamiršome“, bet tiesa tame, kad šiandien nelabai tą jaučiu.

 

Taip, suprantu protu tų dienų reikšmę istoriškai, taip, žinau, kad toji Sausio 13-oji svarbi mums, lietuviams, tačiau kas atsitiko su laisve, kurią iškovojo kiti, man sunku reflektuoti. Nors gyvenu Lietuvoje visą savo gyvenimą, tačiau nesijaučiu nei priimtas lietuvių, nei suprastas žmonių – ir nebemanau, kad kada patirsiu kolektyvinės vienybės džiaugsmą, kokį patyrė normalūs žmonės, augę šeimose, sulaukę palaikymo ir pritarimo. Deja, mano gyvenimo atveju to nebuvo, todėl toji atskirtis, kuri metais iš metų įsiėdė, leidžia kiek kitaip vertinti ir šią Sausio 13-ąją. Galiu tik džiaugtis, kad laisvė davė man šiokią tokią mizantropiją, galiu gyventi atskirtyje. Pernelyg dažnai susidurdavau su atmetimo reakcija, todėl nepavadinčiau savęs patriotišku, nesu ir iš tų, kurie drąsiai rėžia, kad kilus karui eitų herojiškai ginti Tėvynės. Deja. Manau, kad netgi tarp tų, kurie imituoja, kad prisimena, iš tikrųjų dalis darytų tą patį: gelbėtųsi, o nemirtų.

 

Bandau suprasti anuometinę situaciją. Žmones, kurie stojo už laisvę, palikę savo artimuosius. Kokia galinga tikėjimo galia turėjo juos nešti į Sausio 13-osios įvykius. Tai buvo kažkoks kolektyvinis darinys, man sunkiai nujaučiamas. Bijau baisiausios tiesos: kad tokie stebuklai vyktų ir žmonės vienytųsi, jaustų kolektyvinį pulsą, aukotųsi, reikia aiškaus priešo. Anuomet jis buvo. Šiandien? Bandoma prie to privesti, tą matome kaip aiškiai artikuliuojama žiniasklaidoje. Dažnai užsimerkiu, neskaitau, nesitapatinu, nes gyvenime nestinga asmeninių priešų. O juk dažnai gyvenime nutinka taip, kad patys sukuriame tankus ir gulamės po savo žudymo įrankiais, nes didžiausi priešai esame mes patys.

 

Aš nieko neprisimenu apie Sausio 13-ąjį, nei apie kitas XX amžiaus tragedijas. Viskas yra iš kitų rankų ir lūpų. Buvau mokytas tai gerbti, atkartoti kaip savo tautos patirtį, lyg pats TEN būčiau buvęs, tačiau susiduriu su tuo, kad imituoju ir net ap(si)gaudinėju. Sudėtinga man paaiškinti. Nors žiūrint „Baltijos kelio“ ar tų pačių Sausio 13-osios istorinius kadrus bėga ašaros.

 

Ką tik pradėjau skaityti Virginios Woolf romaną „Bangos“. 10 puslapių skaičiau šokiruotas, nes nesuvokiau, kaip reikės tą knygą pabaigti. Dar po 10 – koks keistai burbuliuojantis literatūrinis šedevras. Vienoje vietoje vienas iš balsų pasako, kad visi darome šiai akimirkai kažką tik dėl to, kad tai akimirka. Kitaip sakant, privaidiname, kurdami save čia ir dabar. Šios atstumtiems būsenos dieną klausiu savęs: kodėl taip viskas keistai butaforiška ir netikra? Neapgauna manęs jausmas, jog dabar daug vaidybos ir kaip ją sunku pripažinti, nes ji bus prilyginama išdavystei.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie europietiškas vertybes ir sovietinę santvarką

 

Sveiki,

 

LRT puslapyje publikuotas interviu su rašytoja Kristina Sabaliauskaite „Sabaliauskaitė: matau labai neskanų, tiesiog prostitutišką pataikavimą reitingams, bijant nepopuliarių žodžių“ tikriausiai yra geriausia, ką šiemet perskaičiau Vasario 16-osios kontekste apie patriotizmą ir meilę savo šaliai. Ne kokie skambiai didingi ir gracingo žodžiai iš tribūnos, ne protestuotojų šūksniai. Siūlau visiems perskaityti tą interviu, persmelktą europietiškomis vertybėmis. Vis dar daug pas mus, kurie Vakarus vadina „supuvusiais“, o Briuselį lobistų ir LGBTQ propagandos karteliu. Žinoma, visa tai nesąmonė, nes viskas, kas kada gero įvyko per 30 ir daugiau metų, buvo padaryta ne tų, kurie iki šiol dūsauja, kaip gerai, kai sovietiniais laikais duodavo bent butą ir darbo vietą iki grabo lentos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Juozas Lakis apie Lietuvos valstybės tvarumo kūrimą

 Sveiki,

Galimas daiktas, kad jau įgriso mano pasisakymai apie susiskaldžiusią Lietuvą, apie kylančią nesveiką nacionalizmą, kurie ripuoja apie tradicinių šeimų maršą. Organizatoriai ir aktyvistai – teisti valgys, turto grobstytojai ir šiaip agresyviai nusiteikę prieš atvirumą, ES vertybes. Sociologas Juozas Lakis Kultūros baruose (Nr. 2, 2021) straipsnyje Gyvenimas tarp darnos ir priešpriešos Lietuvoje pateikia tvarios Lietuvos valstybės politikos sampratą t. y. prisilaikyti saikingo nacionalizmo ir kartu priimti liberaliąsias globalias pasaulietines vertybes. Žinoma, apie tokią dermę kokie tradicinių maršo organizatoriai nenori nė girdėti, jiems ne tik, kad ES yra priešas, jiems net vyriausybė yra priešas, o skambios frazės apie tai, kad Hitleris turėjo laimėti karą, kad būtų tvarka, rodo, kaip žmonės su tomis galimybėmis ir laisve nežino, ką daryti.

Jūsų Maištinga Siela

Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Ir nėra pabaigos Vasario 16-ajai

(fot. Bess Hamiti)

Sveiki,

Vasario 16-oji mūsų tautai itin svarbi. Net neketinau daryti šio įrašo, nes viską jau susakėme socialiniuose tinkluose. Mano gyvenimas tarp „laisvų“ lietuvių gana prieštaringas. Tai kartais panašu į nuoširdžias krepšinio rungtynes: jeigu tu nežaidi lietuvių komandoje, vadinasi, nelabai tau kas yra veikti ir pačioje Lietuvoje. Kas toji Lietuva? Gyvūnas ar rugio varpai – nė motais ta Lietuva, tai tik mums, žmonėms ji yra reikšminga. Šiandien pagalvojau, kad esu menkas patriotas, nes būti patriotu yra labai didelė grėsmė būti nacionalistu, todėl labai atsargiai reiškiu meilę tėvynei. Pamenu, per nacionalines mūsų šventes sumušti kitataučiai. Juk iš meilės Lietuvai, ne kitaip. Jie nešė Vytauto atvaizdą, mojavo trispalve ir tuo pačiu prie batų buvo prilipęs svečio iš Maroko kraujas...

 

Nenoriu kalbėti, kokia graži yra Lietuvos idėja be tamsiosios realybės pusės, be to, kad Lietuva gali būti ir galingas ginklas niekinti, skriausti, skaldyti ir talžyti (prisiminkime Vytauto paminklo ir Šimašiaus paplūdimio karus Lukiškių aikštėje). Labai noriu, kaip ir kasmet, kad to liktų mažiau ir mažiau. Kad mažiau būtų aiškinančių, kas gali atvykti gyventi į Lietuvą, kas gali mylėti ir tuoktis, o kas negali.

 

Man patiko šiandien perskaitytos Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės Birutės Sabatauskaitės mintys apie tai, kad Lietuva kaip valstybės darinys yra, o štai žmonės vis dar sugraduoti pagal tam tikrus požymius. Kai kas iš lietuvių kitus laiko mažiau lietuviais, pavyzdžiui, išvykusius dėl nepritekliaus dirbti svetur. 30 metų šlovinama laisvė taip dar ir netapo tikra realybė tarp pačių žmonių. Dar skaudžiai ir kantriai mokomės, net ne metais ir naujais įstatymais, bet kartomis. Tai šimtmečio klausimas, nes taip lėtai kinta lietuvio savimonė. Tam tikrose grupėse, socialiniuose sluoksniuose – taip, bet vieningos Lietuvos idėja vis dar tėra tik idealas, siekiamybė. Tikriausiai visada taip ir bus, kol būsiu gyvas, nes tai mūsų visų gerumo matas, mūsų tobulėjimo tikslas, tai, kas mus daro geresniais. Toji vizija labai svarbi, bet mes žinome, kaip lengva prisidengus nacionalistiniais ženklais visur ieškoti priešų, netgi tarp savų lietuvių.

 

Šią nuotrauką padarė Bess Hamiti Kosove. Ant jos uždėjau Lietuvos vėliavą, nes ir Kosove, ir Kanadoje, ir Madagaskare lietuvis turi išlikti visų pirma ne tiek lietuviu, o žmogumi. Be žmogiškumo ir empatijos, negalioja joks „lietuvio“ statusas. Tai nereiškia, kad niekinu ir menkinu lietuvių tautą ar tapatumą, tik sakau, kad judame link savo idėjos, o bejudėdami taip tobulėjame, kad nusimetame bet kokius skirtumų supriešinimus ir pagaliau pripažįstame lėtai ir skausmingai, o kartais beveik nenoriai kiekvieno iš mūsų unikalumą. To ir linkiu. Būti žmonėmis lietuviais.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Ar tu tikrai myli Lietuvą?

Sveiki,

Vakar visi išdidžiai šventė mūsų valstybės 101-ąjį gimtadienį. Aš nešvenčiau. Gulėjau lovoje, žiūrėjau juokingus YouTube vaizdelius ir amerikietiškus (nelietuviškus!) filmus. Negaliu apsimesti, kad turiu dėl to prisiklijuoti valstybės vėliavą, pereiti gatvę, pilietiškai nufotografuoti namus, kurie neiškėlė vėliavos ir įskųsti vardan tos Lietuvos... Nes ji, vargšė, visada kentėjo ir tebekenčia. Jai baisiai skaudu. Lietuva nelaiminga.

Ką jauti, kai tavęs paklausia, ar tu myli Lietuvą?

Jaučiuosi tartum būtų užduotas klausimas: ar masturbuojiesi?

Kažkaip nemalonu atsakyti: ne, nemyliu. Visi žino, koks atsakymas teisingas. Nuoširdumas, kalbant apie patriotinius ir nacionalistinius dalykus, yra nereikalingas. Netgi žalingas. Turi meluoti arba korektiškai išsisukinėti.

Ne, aš Lietuvos nemyliu, bet... Palaukit, o kodėl aš ją turiu mylėti? Kas toji Lietuva išvis yra? Taip, mokykloje skalbė mano smegenis, kas tik netingėjo. Sudvasinta Lietuvos vėliava, istorijos apie tremtį, partizanus ir tuos laikus, kai negyvenau. „Ak, mes ne už tokią Lietuvą kovojome!“. Lietuva mano širdyje... Kažin koks bedieviškas klišinis mąstymas išprievartavęs mane, kad ir aš žliumbdavau, žiūrėdamas filmukus apie tą nuostabiąją Lietuvą. Kiti dar geriau – norėjo grumtis už ją, svajojo apie automatą, daug priešų, tapti herojais. Pagaunate, link kur suku? Čia pat kalbame apie gilius dvasinius dalykus, o šalia jau tame pačiame sakinyje kalbame apie trokštamą smurtą. Kas toji Lietuva, jeigu šalia nėra priešų ir nereikia jos ginti? Supuvusių Vakarų provincija, į kurion kaip negarbingais kryžiuočių laikais atžygiuoja pigus modifikuotas maistas, įteisinta pedofilija ir Briuselio primesti įstatymai – sakytų dažnas lietuvis. Ne už tokią Lietuvą kovojome.

Aš nemyliu man tokios dailios ir „primestos“ Lietuvos su aukos teikėte. Nors kiek protaujantis žmogus suvoks, kad toks dalykas kaip Lietuva egzistuoja tik žmonių sąmonėje ir ji nėra materiali. Jeigu būčiau laukinis šernas ir gyvenčiau tarp Baltarusijos ir Lietuvos – man absoliučiai dzin, kurioje šalyje rupšnoju ąžuolo giles. Jeigu Lietuva yra sąmonės dalis plius šūsnis net velniui nesuprantamų popiergalių, „įteisinančių“ šią valstybę (kaip, beje, ir visas kitas), kodėl aš turėčiau mylėti pačią idėją, kažkokius sisteminius žmonių susitarimus?

Mes sakome, kad Lietuva tikrai yra daugiau nei dviračiu pervažiuota Skvernelio marmūzė ar Jurgitos Petrauskienės oranžinis biolaukas, iščiulpiantis mokytojų paskutinį orumo lašą. Bet realybėje, atsimerkime, būtent taip ir yra. Sveikas žmogus yra reikalingas šiai valstybei tik tol, kol moka mokesčius, o po to tampa našta. Tave žemina įvairiausios institucijos, tu esi vergas, įkinkytas į tą sistemą, kuri ir yra Lietuva. Jeigu būčiau ateivis iš gretimos galaktikos ir pamatyčiau, kaip žmonės parklupę bučiuoja trispalvę, pamanyčiau, kad iš tikrųjų patekau į menko mentaliteto civilizaciją. Žinoma, mūsų metaforinis ir emocionalusis mąstymas labai patinka valdantiesiems, nes jie puikiai ta sukurpta simbolika manipuliuoja netikromis vertybėmis, dažnai iš to išlošdami. Jie puikiai supranta, kaip svarbu, kad eilinis lietuvis tikėtų valstybe ne kaip politinį ir sisteminį darinį, bet kaip dvasinį konstruktą, aptaisytą gražiomis ir graudžiomis istorinėmis pasakaitėmis. Deja, Lietuvos tokios nematau ir neketinu prisidėti prie vergovinės santvarkos šlovinimo savo sentimentų sąskaita.

Sakysite, koks antipatriotinis įrašas, bet gyvenu jau pakankamai ilgai, kad suvokčiau, kad vertybės, kurios nuolat kinta politiniams vėjams papūtus, nėra tikros vertybės. Nacionalizmas gimdo smurtą, nors mums sako, kad išsaugoja autentiškumą. Kam tas autentiškumas, jeigu jo pamasindami užblokuojame įvairovę? Bijome būti ištižėliai, nutautėję, bet tuo pačiu metu nenorime atsilikti nuo kitų. Daugybė prieštarų kuria toji Lietuva kaip sisteminis monstras, ryjantis ir valdantis savo „laisvuosius“ šalies gyventojus.

Nesu joks prieš Lietuvą nusistatęs žmogus. Čia gera gyventi, bet tik tiek, kiek mes patys lietuviai sukuriame bendražmogiškuosius ryšius ir dvasinį gerbūvį, o ne per primestas simbolikas ir toli gražu ne pagal supuvusią Skvernelio politiką. Jeigu mano kiemas yra Lietuvoje, ar aš tikrai turiu bučiuoti jos vėliavą? Arba bet kurią vėliavą? Yra sistemos gerbimas, priėmimas tų įstatymų (nors realiai ir neturi kitokio pasirinkimo, nes esi sistemos vergas), bet Dievas mato, nuo kada aš turiu tai mylėti? Mylėti mechanizmą, kuris iš manęs išlupa 30 procentų atlyginimo, o kai būsiu pasiekęs pensiją, vis tiek sakys, kad turi gyventi už 200 eurų, nes nieko neuždirbau, nes Lietuvos biudžete vien skylės. Tada tikrai reiks apsikabinti Lietuvos trispalvę ir paverkti.

Šiaip ar taip visi savo Lietuvą mato vis kitaip. Aš irgi matydavau ją kitokią, sudievintą, kaip Marijos žemelę, kaip šventą vietą, kurioje gyvena vien teisingi, nuostabūs žmonės, kurie eidami gatvėje plačiai iškėlę galvas patriotiškai ir išdidžiais sako:

– Blet, turi cyzo ir ugnies?

Taigi, neturiu aš tos ugnies Lietuvai, neturiu. Turiu tik jos žmonėms.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: patriotizmas ir karo veiksmai kaip blogybė ir manipuliuojančios valdžios forma (pagal Tomislav Budak)

Sveiki,

Po to, kai sulaukiau iš savo draugų ir pažįstamų smerktino žvilgsnio dėl asmeninės nuostatos dėl ginkluotės prieš Rusiją ir negatyvaus žvilgsnio į šauktinius, ilgai galvojau, gal aš kažko nesuprantu? Kaip žmonės gali eiti ginti, paveikti patriotinių romantinių idėjų, filosofuoti ir žavėtis smurtu ir karu, kai pasaulyje visi žmonės yra kaip žmonės? Kaip jie gali lengvai pasiduoti manipuliuojančioms valdžios formoms, kai smegenys plaunamos tokiomis sąvokomis kaip tėvynė, gintis nuo priešų, mes geresni už kitus ir t. t.? 

Juk tai taip akivaizdu! Kad visas tas patriotinis reikalas tėra dar viena idėjų lygmenyje valdžios forma pajungti žmones ir juos išnaudoti, kuriant valstybės vargšės Izauros vaidmenį. Kai visi, rodos, mane suėdė savo kontrargumentais, nustojau apie tai galvojęs. Gal aš kažko nesuprantu ir klystu, tačiau vakar, beskaitydamas puikią kroato Tomislav Budak dvasinio teoretiko ir praktiko knygą „Karmos keitimas“, staiga radau aiškiai juodu ant balto parašytas tas tiesas, kurias bandžiau paaiškinti žmonėm. Kadangi nesu nušvitęs ir nesu joks pranašas, į mano nuomonę buvo galima ir numoti, tačiau kai randi netikėtai bendraminčių, tiesiog pasijauti nebe toks nesusipratėlis. Šįkart cituoju Tomislav Budak:

„Tą patį daro valdžios, kai nori savo žmones įtraukti į karą. Valdžios atstovai visada stengiasi išlaikyti žmones paklusnius, priklausomus ir savęs nerealizavusius – nesuvokiančius savo galimybių ir tikrųjų politinių veiksmų bei sprendimo motyvų. Todėl joks kvietimas kariauti nėra reklamuojamas, pateikiant tikruosius tikslus arba tai, kas nuolatos vyksta karuose: civilių žmonių žudymas, moterų ir vaikų prievartavimą, mirtis arba galūnių praradimą. Valstybė kviečia mus kariauti dėl „garbingų priežasčių“, dėl patriotizmo, savo kaimynų apsaugos arba „demokratijos“ išsaugojimo. Valdžia kuria iliuziją, kad esame pavojuje, aiškiai įvardija priešą, tą, kuris kaltas dėl mūsų problemų, o karą apibūdina labai romantiškai, lyg tai būtų nuotykis stovyklaujant. Įdomu tai, kad militaristinės logistikos atstovai į mūsų lauką pristato didžiulį kiekį karstų, kojų protezų ir opiatų, nes puikiai žino, kas iš tikrųjų ten vyksta. 

Neracionalia idėja, kuria teisinamas kariavimas, dažniausiai siekiama spekuliuoti kolektyviniu žmogaus nepilnavertiškumo-pranašumo kompleksu. Šis kompleksas lengvai nugalės logiką ir sveiką protą, nes yra įvyniotas į patrauklų mūsų pačių pranašumo ir dorybių paketą, pateikiamas kaip didžiausias delikatesas, kuriam neįmanoma atsispirti. Kol visi neigiami pasąmonės modeliai veikia, labai lengva manipuliuoti žmonėmis, kurie turi daugybę ribojančių įsitikinimų. Jie panašūs į mašinas ir, žinant tam tikrus mygtukus, galima jais groti kaip smuiku. (p. 89-90)“.

Būtų galima dar tęsti ir tęsti, tačiau akivaizdu, kad dažnas lietuvis visgi rinksis patriotinę netikrų „vertybių“ paketą, nei nukreips savo gyvenimą kita linkme. Štai, kodėl taip smagiai pasiduodame visokioms militaristinėms idėjoms ir su džiugesiu regime savo vaikus karinėse uniformose, o iš tikrųjų?

Jūsų Maištinga Siela

Karinė prievolė ir šauktiniai - reikia ar nereikia Lietuvai karinės prievolės? Manipuliacijų aukos, įtikėjusios, kad yra didvyriai.

Sveiki,

Tiesą sakant, ilgai vengiau šios temos, nes kažkaip ir pyktis ėmė, tai gal dėl to, kad turėjau labai daug pasakyti ir kartais išsprūsdavo vienas kitas necenzūrinis žodis. Paskutiniu metu tiesiog pasidarė bloga nuo žiniasklaidoje prasidėjusio propagandinių nuomonių karo dėl karinės prievolės sugrąžinimo. Turiu aiškią savo nuomonę, kurios su jokia vėzda neišmuši.

Manau, kad grąžinti karinę tarnybos prievolė buvo pasityčiojimas iš jaunuomenės.

Suprantu tą signatarų kartą ir tuos, kurie ten prie tanko stovėjo iškėlę rankas ir tą patriotiškumo bumą, kurį jie išgyveno, tačiau siūlau į tai pažiūrėti šiandien blaiviomis akimis ir šiek tiek plačiau. Karinė ginkluotė ir pasirengimas karui visais laikais iššaukia priešingos genties atsaką ir ginklavimąsi, apskritai esu ne tik prieš šauktinių grąžinimą, bet apskritai prieš karininkus, jų „profesiją“, nes tai kelia grėsmę mūsų visų žmonių saugumui ir provokuoja aplinkines valstybės imtis to paties. Ką šiuo metu ir matome Rusijoje. Reiktų nepamiršti ir dar vieno dalyko, kad karas, ginkluotė, gynybinė parinktis visada buvo verslas ir visada už kario kažkas stovėjo, trynė rankas, rinko kapitalą ir lobo, o tautai primetė vertybių retorinę mišrainę ir moralės blizgučius, visa tai įgalino tokias slidžias sąvokas kaip „meilė tėvynei“, „patriotas“, „vyriškumo mokykla“, „mirk už tėvynę“ ir šiais žodžiais kuo puikiausiai pavergiama, nes jie smūgiuoja kaip prievolė. Karo kapitalistams tai tik į naudą, o patiklioji liaudis tiesiog nuostabiai įtikėjusi, kad ugdosi, kad turi savo vertybės, kad gina savo žemę, o nemato toliau savo nosies – jie tėra fabriko mėsa, iš jų pelnomasi. Griežtai pasisakau prieš prievolę, sąmoningai sakau ne ir raginu Lietuvos jaunuolius visais įmanomais būdais tai parodyti valdžiai ir propagandininkams, kad ši jaunuolių karta atsisako karo, atsisako ginklo, atsisako finansų į purvą ir ginklą ir geriau finansuoja švietimo, kultūros, galų galiausiai sveikatos sferoms, o ne karinei parengčiai, kuri labai gražiai vadinama „gynyba“.

Mane siutina nuolat žiniasklaidą užplūstantys straipsniai, kaip gera atlikti pilietinę pareigą, piešiama tai kaip kokia didžiulė garbė ir pasididžiavimas – vėl plaunamos per vertybes ir moralės nuostatas vargšų ir menkai mąstančių žmonių smegenėlės. O dar geriau – manipuliuojama vyriškumo sąvokomis, kai buvę karininkai ima kalbėti apie discipliną ir vartoja tokias sąvokas kaip „bobiškumas, turi skystus kiaušus“ ir kalba apie visai kitą plotmę – heteroseksualaus vyro visuomenėje (o tiksliau karo kapitalizmo) normų atitikimą, o tai einama iki to, jei tu netarnavai kariuomenėje, tai nesi tikras vyras, kaip antai, jei moteris nepašaudė patranka penkių vaikų į pasaulį, ji „nelabai“ moteris. Iki kokių mes stereotipinių smulkmenų nusigyvenome, kai kalbėdami apie žmonių išnaudojimą kaip barikadą nevisai savo valia, gvildenama vyriškumo sąvoka, kuri neturi JOKIO sąlyčio su vyro gyvenimo patirtimi, nes jos absoliučiai skirtingos ir per karinę prievolę vienodinti vyrų standartus yra prigimties, sakyčiau, žaginimas. Juolab, kad į kariuomenę gali eiti ir moterys – savo valia, o tai reiškia, kad jos tampa vyriškesnės už vyrus netarnavusius? Protaukime, žmonės!

Aišku, nieko prieš ir tą reklaminį papirkinėjimą, kad ten mokslus finansuos, kad pasibaigus prievolę, galės atidėti darbus, niekas nieko neišmes, bus sudarytos sąlygos tam ir anam. Ok, papirkinėjimas gerai, nes kažkas išlošia, jeigu nuo kažko bėga. Sakau, viskas gerai, bet tik tiems savanoriams, kurie mato tikslą karo ginkluotės žaidime, turi laiko, neturi kitų tikslų, tegu jiems, o ne išplėštiems iš šeimų, darbų, karjeros, sumanymų, perspektyvų, planų. Nesąžininga eikvoti kitų žmonių (jaunuomenės) laiko, juolab, kad visa sistema daugiau ar mažiau pridengta moralės ir privilegijų lapais yra aiški kaip manipuliacinė. Atsisakymas šauktinių buvo, mano galva, žengtas didelis žingsnis į laisvę ir taiko, o jo grąžinimas vėl mus grąžino į rektūrinius laikus.

Gaila, kad jaunuomenė nesukėlė masinių protestų, nejausdami, kaip valstybė kėsinasi į jų savotišką laisvę ir kažkas iš to lobsta. Juokingi buvo ir tie paskaičiavimai, kad neva šauktinis atsieis pigiau nei profesionalas karys, tačiau profesionalų karių niekas nesumažino, o paskaičiavus realiai šauktinio išlaidas, skaičiai išaugo kone 6 karus – štai jums ir matematika. Čiut nenugriuvau nuo kėdės, kai kažkas parašė straipsnį, kad Izraelis yra pavyzdys, kaip turi būti tvarkoma gynybą, nes ten skiriami net 7-9 proc. nuo bendrų šalies pajamų. Nemanau, kad tas žmogus buvo blaivas, kad sugebėtų suvokti, kad kuo ginkluotesnė šalis, tuo daugiau ji priešų turi, o Izraelis nėra ta šalis, kuri būtų taikos pavyzdys mums ir pasauliui. Galų galiausiai reiktų prisiminti Gandžio filosofiją, o ne nuolat ugnyje gyvenantį Izraelį.

Žodžiu, ką aš noriu pasakyti? Šauktinio grąžinimas yra daug daugiau nei tik karinė prievolė – tai demokratinės valstybės dūmas, už kurio pinigus skaičiuojasi kapitalistai, žmonės mulkinami ir nepabijosiu grubaus žodžio „dūchinami“ vertybėmis, farširuojami meilėmis tėvynei ir kitomis abstrakčiomis romantinėmis sąvokomis, kurios kėsinasi į žmogaus orumą. Atsibuskite, valstybė tai mes, o ne pieštuku apvestas plotas žemėlapyje, ne ta vištidė Seimas, kuris nedelsiant įtvirtino grąžinimą, mes turime palaikyti taiką, o ne pelnyti kažkam pinigą, mes turime mokytis valdyti savo valdžią. O tie, kurie euforijoje skendi apie savo patirtis atlikę karinę prievolę ir išplautomis smegenimis pasakoja apie vyriškumo pamokas Lazdijų pasienyje, siūlau nepasiduoti, nes skalbimas skatina kitą smegenų skalbimą, kol galiausiai tampa norma ir niekas nebeklausia, o kam reikia tos prievolės, užmigdo žmogaus sąmonę. Todėl jaunuomenę skatinu atsigręžti į save, artimuosius, savo tikslus, o manipuliacijas, kurias dar prilaiko įstatymai, palikti politikams. Taip, gausite per galvą, gausite baudos kvitą, bet žinosite, kad turite galvą ir mąstote, ginate savo teisę spręsti, ką daryti su savo gyvenimo laiku. Būkite laimingi, sąmoningi ir ne visada darykite tai, ką liepia kiti dėl to, kad liepia, juk šiaip ar taip, kiekvienas jūsų veiksmas iškeliauja į kosmosą ir nulemia jūsų likimą ir mūsų visų likimus. 

Pridedu ištrauką iš Rasos Aškinytės interviu Bernardinai.lt, kuris nusako mano mintis iš šio konteksto – kas yra žmogus, kas yra patriotizmas ir apskritai, kaip fundamentaliai vertinu žmogaus gyvenimą, o ne abstrakčias manipuliacines sąvokas:

Esate tokia kosmopolitiška. O koks Jūsų požiūris į patriotiškumą?

Patriotiškumą suprantu labai paprastai. Jei esi patriotas, šiandien pat eik ir surink šiukšles savo gatvėje, nuoširdžiai nusišypsok kaimynui, nesvarbu, kokia jo tautybė, rasė, religija, lytinė orientacija, socialinė padėtis. Gali tuos keletą kartų per metus nemojuoti vėliava, geriau padaryk taip, kad tavo artimiausioje aplinkoje būtų gera gyventi ir tau, ir kitokiems nei tu.

Jums atrodo svarbiau valstybė ir jos gynyba ar atskiras individas, jo saugumas ir gyvybė?

Politiniai dariniai yra politikų žaidimo pasekmė. Gyvybė man atrodo svarbesnė.

Visą straipsnį galite paskaityti ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela