Sveiki,
„Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet –
mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet
– mano broliai!“ Juozas Tumas-Vaižgantas
Tai tikriausiai viena garsiausių visuomenininko ir
kunigo žodžiai, parašyti 1932 metais, tikina, kad Kaune, likus maždaug metams
iki mirties. Citata įkūnija jo realistinę ir kartu besąlygišką meilę Lietuvai
ir jos žmonėms. Rašytojas pradeda Tėvynės apibūdinimu, naudodamas žodžius
„Vyžota, lopyta“, kurie reiškia vargingą, skurdžią ir nepilnai išsivysčiusią
šalį, istoriškai nukentėjusią ir pažymėtą sunkumų.
Toliau, kreipdamasis į tautiečius, Vaižgantas vartoja
tam tikrus, tuo metu būdingus, apibūdinimus: „Lininiai“ nurodo į paprastus,
kaimo darbus dirbančius žmones, nešiojančius lino drabužius; „arielkininkai“ –
tai alkoholio (arielkos – degtinės) vartotojai, o „mėšluočiai“ – kaimo žmonės,
nuolat užsiėmę žemės ūkiu, purvini, galbūt necivilizuoti, tačiau tai yra kaimo
realybės atspindys. Pati stipriausia kritika išreiškiama rusišku žodžiu
„padliecai“ (liet. niekšai, niekadėjai, šunsnukiai), atkreipiančiu dėmesį į
tautos moralinius trūkumus, ydas ir smulkmeniškumą. Vis dėlto, po šio atviro
ydų išvardijimo, citata keičia esmę besąlygišku priėmimu: „bet – mano broliai!“
Šis kontrastas pabrėžia Vaižganto požiūrį: jis mato ir pripažįsta visus tautos
trūkumus, bet tai jam netrukdo jausti gilios ir neabejotinos meilės bei
broliškumo. Ši frazė tapo Vaižganto „deimančiukų“ filosofijos simboliu – net ir
grubiame „mėšlo“ sluoksnyje jis matė neįkainojamą tautos širdį.
Maištinga SIela

Komentarų nėra:
Rašyti komentarą