Dienos citata: Juozas Tumas-Vaižgantas apie meilę Lietuvai ir vyžotiems arielkininkams lietuviams

 

Sveiki,

 

„Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai!“ Juozas Tumas-Vaižgantas

 

Tai tikriausiai viena garsiausių visuomenininko ir kunigo žodžiai, parašyti 1932 metais, tikina, kad Kaune, likus maždaug metams iki mirties. Citata įkūnija jo realistinę ir kartu besąlygišką meilę Lietuvai ir jos žmonėms. Rašytojas pradeda Tėvynės apibūdinimu, naudodamas žodžius „Vyžota, lopyta“, kurie reiškia vargingą, skurdžią ir nepilnai išsivysčiusią šalį, istoriškai nukentėjusią ir pažymėtą sunkumų.

 

Toliau, kreipdamasis į tautiečius, Vaižgantas vartoja tam tikrus, tuo metu būdingus, apibūdinimus: „Lininiai“ nurodo į paprastus, kaimo darbus dirbančius žmones, nešiojančius lino drabužius; „arielkininkai“ – tai alkoholio (arielkos – degtinės) vartotojai, o „mėšluočiai“ – kaimo žmonės, nuolat užsiėmę žemės ūkiu, purvini, galbūt necivilizuoti, tačiau tai yra kaimo realybės atspindys. Pati stipriausia kritika išreiškiama rusišku žodžiu „padliecai“ (liet. niekšai, niekadėjai, šunsnukiai), atkreipiančiu dėmesį į tautos moralinius trūkumus, ydas ir smulkmeniškumą. Vis dėlto, po šio atviro ydų išvardijimo, citata keičia esmę besąlygišku priėmimu: „bet – mano broliai!“ Šis kontrastas pabrėžia Vaižganto požiūrį: jis mato ir pripažįsta visus tautos trūkumus, bet tai jam netrukdo jausti gilios ir neabejotinos meilės bei broliškumo. Ši frazė tapo Vaižganto „deimančiukų“ filosofijos simboliu – net ir grubiame „mėšlo“ sluoksnyje jis matė neįkainojamą tautos širdį.

 

Maištinga SIela