Tęsiu Bašaro įrašų
seriją.
Bašaro mokymai teigia, kad Jėzus Kristus (kurį
jis vadina Jeshua) buvo realus, istorinis asmuo, kurio egzistencija buvo
skirta demonstruoti tai, ką jis vadina Kristaus sąmone. Ši sąmonė nėra
vieno žmogaus vardas, bet nuolatinė, nepertraukiama kolektyvinė Žemės pasaulio
sąmonė, kuri iš esmės yra identiška Budos prigimčiai ar Krišnos dvasiai. Ši
dieviškoji energija ir šviesa gali būti išreikšta per bet kurį individą, kai
jis vis labiau tampa savimi. Deja, Bašaro teigimu, Jeshuos perduoti žodžiai ir
dialogai bėgant laikui buvo pakeisti ir iškraipyti, daugiausia dėl politinės
galios ir tam tikros naudos siekio. Tai lėmė didelius nesusipratimus, o
tikrasis jo mokymų, kurie buvo itin metafiziniai, turinys tapo sunkiai
prieinamas.
Jėzaus misijos esmė, pasak Bašaro, buvo radikaliai
priešinga tam, kaip ji paprastai suprantama. Jis neketino kurti pasekėjų, o
siekė kurti lyderius. Jo pavyzdys, atspindėtas per frazę „Aš esu kelias“,
reiškė ne tai, kad žmonės turi sekti juo aklai, bet kad jie turi elgtis kaip
jis, nes jie visi yra Kristūs. Bašaras pabrėžia, kad Jėzus bandė parodyti
žmonėms, kad jie visi turi tą patį ryšį su Šaltiniu (Source) ir gali pasiekti
tokį patį visapusišką suvokimą. Didžiausias informacijos nesupratimas yra tai,
kad daugelis sukūrė religiją, o ne tapo lyderiais.
Bašaras taip pat atskleidžia, kad Jėzus pristatė
esminę pusiausvyros idėją per vyriškojo ir moteriškojo aspekto harmoniją. Jis
nurodo į Jėzaus ir Marijos Magdalietės porą kaip į reprezentaciją to, kas turi
būti balanse – ne tik dvasine, bet ir metafizine prasme. Kalbėdamas apie
kančią, Bašaras paaiškina, kad populiarus posakis „Jėzus mirė už jūsų nuodėmes“
buvo neteisingai interpretuotas. Jis teigia, kad Jėzus perėjo kančią, kad
parodytų žmonėms, jog jiems nebereikia to daryti. Tai buvo pavyzdys tam tikrų pasirinkimų
pasekmėms iliustruoti, o ne raginimas atpirkti nuodėmes per kančią.
Įdomi detalė, kurią Bašaras atskleidžia, yra Jėzaus ir
kitų dvasinių lyderių (kaip antai Budos, Krišnos) genetinis hibridiškumas.
Bašaras patikslina, kad Jėzus nebuvo ateivis ta prasme, kad būtų gimęs kitoje
planetoje. Tačiau jis buvo hibridizuota būtybė, kurio fizinis kūnas turėjo
genetinių alteracijų, susijusių su nežemiška genetika. Būtent šios
modifikacijos leido jam funkcionuoti ir demonstruoti tokį aukštą sąmoningumo
lygį. Tačiau Bašaras pabrėžia, kad visiems prieinamas esminis dvasinis
principas yra žinojimas, kad jūsų įsitikinimai sukuria jūsų realybę. Jis
primena ir Biblijos citatas, kurios rodo, jog tikėjimas padaro skirtumą, ir kad
Jėzus negalėjo daryti stebuklų savo gimtajame mieste, nes ten žmonės juo
netikėjo – tai pabrėžia kolektyvinio tikėjimo galią.
Galutinis raginimas sieja asmeninį pabudimą su
Kristaus būsena, kurią simbolizuoja deginanti širdis. Bašaras aiškina, kad ši
deginanti širdis reprezentuoja aistrą. Jis moko, kad nieko nėra svarbiau, nei
sekti savo aistra ir degti dėl jos, nes tai yra tiesiausias kelias, kuris
sujungia žmogų su tuo, kas jis iš tiesų yra. Tai leidžia individui prisikelti į naują gyvenimą, į naują suvokimą, kuriame
širdis dega aistra būti savimi. Šis procesas paverčia žmogų lyderiu ir laisvąja
būtybe.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą