Sveiki!
Prancūzų režisierė Julia Ducournau visada turi ką nors
papasakoti provokuojančio. Ankstesnieji jos filmai, ypač debiutinis „Šviežiena“
(2016), nustebino visokio siaubo ir mistinio filmo mačiusius žiūrovus, o „Titanė“
(2021) Kanuose netikėtai pelnė patį garbingiausią apdovanojimą – Auksinę palmės
šakelę. Nors „Titanė“ buvo geras ir ekspresyvus filmas, novatoriška idėja,
tačiau net po jos peržiūros pajutau, kad lyg iki Auksinės palmės šakelės man
kažko būtų dar pristigę. Panašiai jaučiausi šiandien išėjęs iš „Kino pavasario“
salės po naujausio režisierės darbo „Alfa“ (pranc. Alpha)
(2025), kuriame kino kūrėja jau jai įprastomis siaubo, dramos ir mistinėmis
priemonėmis atskleidžia savitą apokaliptinę žmonijos viziją.
Neapsigaukite, filmas „Alfa“ gan neblogas ir jis
tikrai turėtų surasti savo žiūrovą Lietuvoje. Tai kiek provokatyvesnis filmas,
bet ne toks, kokio nebūtų įmanu išgliaudyti. Ducournau mus nukelia į galimai XX
amžiaus 10 dešimtmečio paralelinę tikrovę, kuri iš esmės atspindi mūsų 10
dešimtmetį ir nevaldomus AIDS laikus, tik šioje tikrovėje siautėja dar
keistesnis virusas, kuriuo užsikrėtus per kraują žmonės pradeda pamažu virsti
marmurinėmis skulptūromis. Dėmesio centre – 13 paauglė Alfa, gyvenanti su
vieniša berberų kilmės motina. Vieną dieną jų namuose pasirodo seniai dingęs motinos
brolis, nuo narkotikų priklausantis Aminas, su kuriuo paauglei tenka dalytis bendru
kambariu. Be to, jos motina mano, kad dukra taip pat užsikrėtė marmuro liga per
nešvarią adatą viename jaunimo vakarėlyje besidarydama tatuiruotę...
Iš tikrųjų režisierė perkonstruoja baimės, prietarų,
atstūmimo procesus, patirtus ne tik AIDS laikotarpiu, kai šia liga sergantieji buvo
marginalizuojami, bet, man regis, ir COVID pandemijos laikotarpį. Filmo „Alfa“
idėja yra parodyti, kaip baimė ir liga gali paversti visuomenę (ir pačius
žmones) šaltais bei kietais kaip akmuo, ir kad tik empatija gali išlaikyti mus
„minkštus“ ir gyvus. Vienas įdomesnių siužetinių vingių filme yra įtikėjimas,
kad paauglė serga, nors ji neserga ir kaip toji baimė veikia sapnus ir tikrovę
bei realiuosius motinos ir dukters santykius. Sužinojusi apie galimą ligą
paauglė mokykloje atstumiama, namie ji bando iššokti pro langą ir nusižudyti,
instinktyviai jaučia, kad motinai yra pernelyg sunki našta. Alfos, pagrindinės
veikėjos, baimė dėl ligos susipina su natūraliu kūno brendimu. Kraujas, žaizdos
ir odos pokyčiai filme tampa fizine išraiška to chaoso, kurį jaučia
besiformuojanti asmenybė.
Filmui šiokio tokio chaoso bando įnešti dvi pasakojimo
laiko linijos, kurias jungia kadaise miręs Aminas ir Aminas vėl pasirodęs
namuose, palikęs mergaitės atsiminimuose neišdildomą įspūdį apie gyvenimą ir
mirtį. Iš dalies režisierė naudoja Aminą kaip metaforą vaiduoklio pavidalu, tad
kadaise miręs dėdė tampa Alfos ir demonu, ir angelu sargu, kovojant su
visuomenės baime ir prietarais. Į filmą įterpiami berberų Prancūzijoje esančios
diasporos kultūriniai rudimentai, pvz., kalba, dainos, prietarai, tad
išgaunamas šioks toks egzotiškas kontekstas tiek prancūzams, tiek kitiems
žiūrovams.
Visgi režisierė daug investuoja į vizualumą ir netikėtas
idėjas, tų idėjų formas, kurios gali stebinti savo ekspresija, sukelti įtaigumo
įspūdį, bet iš esmės, atmetus kelias futuristines vizijas, filmas man pasirodė
gan paprastas ir vietomis siužetiškai nuobodokas: paauglė pasinaudojo nešvaria
adata, galimai galėjo užsikrėsti mirtina liga, motina kone nepaklaiksta iš
siaubo. Tiek. Itin metaforiška filmo pabaiga, kai trylikametė su motina ir
vaiduokliu išeina tiesiogine to žodžio prasme vizualiai į Raudonąjį berberų
vėją. Galimos kelios pabaigos interpretacijos: a) Alfa susinaikina; b) Alfa
pereina į kitą pusę ir peržengia mirtingumo ribą; c) Alfa susitaiko su šeima ir
mirtingumu.
Filmas iš vienos pusės tiek metaforizuotas ir
keistokas, kad įdomu visada mąstyti, o ką nori režisierė mums pasakyti. Ekspresijos
ir vaidybos prasme filmas puikus, jis tarsi praeities istorijomis pranašauja
niūrią ateitį. Ir visai ne dėl virusų, nuo kurio akmenėja žmonės, o dėl
atsikartojančių politinių, visuomeninių ir individualių reakcijos modelių gilių,
apokaliptinių krizių metu. Manau, ateityje ši režisierė dar driokstelės kaip
reikiant.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 50/100
IMDb: 5.9
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą