Sveiki, skaitytojai!
Šiandien Iranas politiškai yra po padidinamuoju
stiklu. O jūs gi žinote, koks paveikus būna Irano režisierių kinas, todėl dar
prieš prasidedant šio sezono „Kino pavasariui“, kuris parodys Irano
režisieriaus Jafar Panahi filmą „Tiesiog atsitikimas“, ėmiau ir pažiūrėjau jo
ankstesnį darbą, taip pat rodytą „Kino pavasaryje“ pavadinimu „Lokių čia
nėra“ (angl. No Bears) (2021). Labai gailiuosi, kad tą
padariau, nes „Lokių čia nėra“ man absoliučiai nepatiko, sunkiai įtraukė,
siužetas nuobodus ir net absurdiškas. Kodėl? Nes pati režisieriaus padėtis yra
absurdiškai sunki ir sudėtinga. Čia tikriausiai reikėtų šiek tiek konteksto
apie Jafarą Panahį.
2010 metais Irano valdžia J. Panahi nuteisė šešeriems
metams kalėjimo ir skyrė 20 metų draudimą kurti filmus, rašyti scenarijus bei
išvykti iš šalies. Jis buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ po to, kai
palaikė antivyriausybinius protestus. Nepaisydamas draudimo, jis tęsė kūrybą.
Pavyzdžiui, savo filmą „Tai ne filmas“ (2011) jis nufilmavo savo bute ir
išsiuntė į Kanų kino festivalį paslėptą USB atmintinėje, kuri buvo įkepta į
pyragą. Savo filme „Lokių čia nėra“ Panahi toliau savaip priešinasi Irano diktatūros
absurdiškumui. Sunku man įvardinti šio filmo žanrą. Ar jis galėtų būti autofikcijos
miksas su šiokia tokia dokumentika?
Filme išskirtos dvi pasakojimo linijos. Viena iš jų –
paties Panahi, kuris atokiame Irano kaimelyje dirba nuotoliu, t. y. filmuoja
filmą Turkijoje, tačiau viską režisuoja ir stebi per kompiuterio kamerą. Siužetas
apie Turkiją, kurioje mergina Zara turi pasidaryti suklastotą pasą, su kuriuo
pabėgtų į Europą man pasirodė neįdomi, neišplėtota ir visiškai, atleiskite,
nejaudinanti. Nelabai mane jaudino ir Panahi istorijos dalis. Jis sėdi tame
kaime, bendrauja su pagarbą „vaidinančiais“ kaimo žmonėmis, kurie iš jo prašo
keistos nuotraukos, kurioje užfiksuoti įsimylėjėliai meilužiai. Pasirodo, ten
paprotys toks: vyras savo jaunai būsimai žmonai ką tik gimusiai nupjauna
bambagyslę ir kai ši subręsta tampa jo moterimi. Tai filmas apie absurdiškus
papročius, kurie pareikalauja kraujo praliejimo, tačiau filme visa tai perteikta
be įdomesnės režisūros. Dažniausiai užsispyręs Panahi tiesiog sėdi tuose
namuose ir klausosi namo, kurį nuomojasi, plepalų, pasyviai stebi kaimo
intrigas ir įtampas.
Aš suprantu, kad filmas sukurtas itin sudėtingomis
sąlygomis, jo kontekstai kalba apie Irano režimą, o pats režisierius padaręs
save pagrindiniu šio filmo veikėju yra tikras menininkas, kuris negali nekurti.
Ėmiau abejoti, ar noriu pamatyti Auksine palmes šakele įvertintą jo filmą „Tiesiog
atsitikimas“, jeigu istorija ir braižas bus labai panašūs, nes bijau... vėl
nusivilti. Nepaisant visko, vis tiek žiūrėsiu, nes įdomus pats faktas: 2026 m.
sausio 4 d. Teherano revoliucinis teismas vėl nagrinėjo režisieriaus bylą. Jis
buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ būtent dėl savo naujausio filmo „Tiesiog
atsitikimas“, kuris laimėjo Kanuose. Jam buvo leista išvykti iš Irano atsiimti
apdovanojimą, bet politinio prieglobsčio nepasiprašė, todėl grįžo į Teheraną.
Įdomu, kuo dabar, kai Irane tokie neramumai, Panahi gyvena.
Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 93/100
IMDb: 7.2
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą