Sveiki!
Manau, lenkų režisieriui Jan
Komasa, kurio lenkiškus filmus dilogiją „Savižudžių kambarys“ (2011, 2020) bei „Kristaus
kūnas“ (2019) labai mėgau, nelabai nusisekė projektas su anglakalbe kompanija
naujausiame filme „Geras berniukas“ (angl. Good Boy)
(2025). Pirminėje darbinėje versijoje filmas angliškai vadinosi „Heel“, bet
galutinėje produkcijoje išleistas kaip „Good Boy“. Bandau sugalvoti įdomesnių
argumentų, kodėl manęs filmas nepaveikė ir neįtikino, tačiau visur atsitrenkiu
į anglosaksiško kino struktūras ir klišes, tad beveik neabejoju, kad, jeigu
Komasa būtų tą pačią medžiagą statęs Lenkijoje su nepriklausomo kino komanda, filmas
būtų kur kas paveikesnis.
Istorija pasakoja apie
jauną chuliganą ir narkomaną Tomį (aktorius Anson Boon), kurį vieną dieną
nusitašiusį nuo kelkraščio paima atokaus dvaro turtuolis Kristas (serialo „Paauglystė“
aktorius Stephen Graham), kurį prirakintą pradeda laikyti rūsyje, tikėdamasis
baisiais metodais perauklėti, t. y. ne tik atjunkyti nuo narkotikų, bet ir
pertransformuoti jo asmenybę, kad jis taptų kuo panašesnis į prieš tai buvusį
ir mirusį sūnų. Tas tėvystės ir motinystės pažeistas potrauminis motyvas kine
tiesiog metai iš metų maitina pusę psichologinių trilerių ir galo, aišku,
nematyti. Po namu slampinėja gilioje depresijoje skendinti sadistė žmona
Ketrina (aktorė Andrea Riseborough) ir jų prasižengti bijantis sūnelis
Jonatanas. Žodžiu, didžioji filmo istorija turėjo sukelti psichologinį aštrumą,
paremtą psichologiniu veikėjų spaudimu Tomiui. Tiesą sakant, scenarijuje tas ir
numatyta, bet tai nuobodu. Galiausiai Tomis iš tikrųjų pamažu pasiduoda Kriso
šeimai, retkarčiais ima justi laimę, savotišką pritapimą prie jų, bet niekada
neužmiršta, kad tėra tik prie grandinių prirakintas kalinys...
Psichologiškai
sutraumuoti veikėjai elgiasi drastiškai patologiškai. Gal ne taip psichiškai
kaip Hitchcocko „Psyche“, tačiau režisierius labai jau stengiasi pateisinti ir
atskleisti šios sutraumuotos šeimynėlės žmogiškąją pusę. Iš tikrųjų ko gaila,
tai to mažo berniuko, kuriam liepia iki vėmulio rūkyti cigaretes už jų slėpimą,
o visas tas melancholinis skausmas ir šmėkšliška Ketrina primena perspaustą ir
hiperbolizuotą komiksų personažą. Gal net tą vaiduoklę mergytę verksnę iš Hario
Poterio dušo...
Scenarijus nieko naujo
nepasiūlo. Schemos ir modeliai atpažįstami, o filmo koloritas britiškai
amerikietiškas, nekeliantis didelės intrigos. Galiausiai netgi pabaigą pavyko
įspėti, kai auka buvęs narkomanas pats sugrįžta pas savo budelius, nes pradeda
suvokti, kad jų smurtingas ir radikalus būdas „gydyti“ gali padėti jo
merginai... Baikime! Tai tikrai labai holivudinė ir nuvilianti istorijos
pabaiga, bet ar galėjo būti kitaip? Scenarijaus plėtotė žanriškai vidutiniška,
tarsi režisieriui buvo pasiūlyta „pasibandyti“, jeigu nori, pagal šią istoriją
statyti su britais kiną. O kas nenorėtų, juk tokia galimybė! Deja, „Geras
berniukas“ tampa smurto istorija, kuri nieko neišgydo, tik sukuria iliuziją,
kad Tomis pradeda elgtis nors per nago juodymą teisingai, tačiau jis imasi tos
pačios struktūros ir modelio, nuo kurio pats kentėjo. Ką nori pasakyt filmas? Kad
muštru galima viską „išmušti“, o iš bevalio ir klausimų nekeliančio individo
užtenka tik „taip“ ir jau galima dėti prie veido choroformos ir vilkti į rūsį?
Visgi filmas išlaiko pramoginį lygį, nors veda per kažkokias edukacinių formų
patologijas, bet kartu leidžia smagintis psichuojančių veikėjų angeliškais
žvilgsniais, trokštančiais susigrąžinti to, ko neįmanoma. Galiausiai filmas apie
iliuzijas ir pats kūrinys labai jau iliuzinis. tad daugeliui pramogai, manau,
patiks. Jaučiuosi peraugęs tokį kiną.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.9
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą