Filmas: "Geras berniukas" / "Good Boy" / "Heel"

 

Sveiki!

Manau, lenkų režisieriui Jan Komasa, kurio lenkiškus filmus dilogiją „Savižudžių kambarys“ (2011, 2020) bei „Kristaus kūnas“ (2019) labai mėgau, nelabai nusisekė projektas su anglakalbe kompanija naujausiame filme „Geras berniukas“ (angl. Good Boy) (2025). Pirminėje darbinėje versijoje filmas angliškai vadinosi „Heel“, bet galutinėje produkcijoje išleistas kaip „Good Boy“. Bandau sugalvoti įdomesnių argumentų, kodėl manęs filmas nepaveikė ir neįtikino, tačiau visur atsitrenkiu į anglosaksiško kino struktūras ir klišes, tad beveik neabejoju, kad, jeigu Komasa būtų tą pačią medžiagą statęs Lenkijoje su nepriklausomo kino komanda, filmas būtų kur kas paveikesnis.

Istorija pasakoja apie jauną chuliganą ir narkomaną Tomį (aktorius Anson Boon), kurį vieną dieną nusitašiusį nuo kelkraščio paima atokaus dvaro turtuolis Kristas (serialo „Paauglystė“ aktorius Stephen Graham), kurį prirakintą pradeda laikyti rūsyje, tikėdamasis baisiais metodais perauklėti, t. y. ne tik atjunkyti nuo narkotikų, bet ir pertransformuoti jo asmenybę, kad jis taptų kuo panašesnis į prieš tai buvusį ir mirusį sūnų. Tas tėvystės ir motinystės pažeistas potrauminis motyvas kine tiesiog metai iš metų maitina pusę psichologinių trilerių ir galo, aišku, nematyti. Po namu slampinėja gilioje depresijoje skendinti sadistė žmona Ketrina (aktorė Andrea Riseborough) ir jų prasižengti bijantis sūnelis Jonatanas. Žodžiu, didžioji filmo istorija turėjo sukelti psichologinį aštrumą, paremtą psichologiniu veikėjų spaudimu Tomiui. Tiesą sakant, scenarijuje tas ir numatyta, bet tai nuobodu. Galiausiai Tomis iš tikrųjų pamažu pasiduoda Kriso šeimai, retkarčiais ima justi laimę, savotišką pritapimą prie jų, bet niekada neužmiršta, kad tėra tik prie grandinių prirakintas kalinys...

Psichologiškai sutraumuoti veikėjai elgiasi drastiškai patologiškai. Gal ne taip psichiškai kaip Hitchcocko „Psyche“, tačiau režisierius labai jau stengiasi pateisinti ir atskleisti šios sutraumuotos šeimynėlės žmogiškąją pusę. Iš tikrųjų ko gaila, tai to mažo berniuko, kuriam liepia iki vėmulio rūkyti cigaretes už jų slėpimą, o visas tas melancholinis skausmas ir šmėkšliška Ketrina primena perspaustą ir hiperbolizuotą komiksų personažą. Gal net tą vaiduoklę mergytę verksnę iš Hario Poterio dušo...

Scenarijus nieko naujo nepasiūlo. Schemos ir modeliai atpažįstami, o filmo koloritas britiškai amerikietiškas, nekeliantis didelės intrigos. Galiausiai netgi pabaigą pavyko įspėti, kai auka buvęs narkomanas pats sugrįžta pas savo budelius, nes pradeda suvokti, kad jų smurtingas ir radikalus būdas „gydyti“ gali padėti jo merginai... Baikime! Tai tikrai labai holivudinė ir nuvilianti istorijos pabaiga, bet ar galėjo būti kitaip? Scenarijaus plėtotė žanriškai vidutiniška, tarsi režisieriui buvo pasiūlyta „pasibandyti“, jeigu nori, pagal šią istoriją statyti su britais kiną. O kas nenorėtų, juk tokia galimybė! Deja, „Geras berniukas“ tampa smurto istorija, kuri nieko neišgydo, tik sukuria iliuziją, kad Tomis pradeda elgtis nors per nago juodymą teisingai, tačiau jis imasi tos pačios struktūros ir modelio, nuo kurio pats kentėjo. Ką nori pasakyt filmas? Kad muštru galima viską „išmušti“, o iš bevalio ir klausimų nekeliančio individo užtenka tik „taip“ ir jau galima dėti prie veido choroformos ir vilkti į rūsį? Visgi filmas išlaiko pramoginį lygį, nors veda per kažkokias edukacinių formų patologijas, bet kartu leidžia smagintis psichuojančių veikėjų angeliškais žvilgsniais, trokštančiais susigrąžinti to, ko neįmanoma. Galiausiai filmas apie iliuzijas ir pats kūrinys labai jau iliuzinis. tad daugeliui pramogai, manau, patiks. Jaučiuosi peraugęs tokį kiną.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Maištinga Siela

Filmas: "Juodasis strazdas" / "Blackbird"

 Sveiki,

Pernai pasaulį palikęs garsus režisierius Roger Michell (1956-2021) per savo gyvenimą sukūrė ne vieną populiarų filmą, tarp kurių ir „Noting Hilas“ (1999) bei „Mano pusseserė Reičel“ (2017). Vienas paskutiniųjų vaidybinio kino darbų buvo drama „Juodasis strazdas“ (angl. Blackbird) (2019), kuris tapo danų sėkmingo kino projekto „Tylioji širdis“ (2014) perdirbiniu. Tikriausiai šio filmo taip ir nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jame nebūtų nusifilmavusios tokios mega žvaigždės kaip Susan Sarandon, Kate Winslet, Sam Neill ir Mia Wasikowska, kurių šiaip stengiuosi nepraleisti pro akį, nebent filmas visiškas niekalas.

 

Visgi „Juodasis strazdas“ dar nėra visiškas niekalas, netgi dėl aktorių amplua žiūrisi gana įdomiai. Istorija pasakoja apie šeimą, kurioje sena motina serga nepagydoma liga, ji kasdien paralyžiuojama vis labiau ir labiau, o po kelių savaičių ji nebegalės ne tik vaikščioti, bet ir nuryti maisto, todėl ji sukviečia savo dukras su šeimomis į atsisveikinimo pobūvį, o po to jos mielasis vyrelis daktaras pasirūpins, kad ji nuryti amžinų migdomųjų... Visgi siužetas nebe naujas ir kiek nuvalkiotas. Vėl ašaros, vėl šeiminiai pykčiai, bandymai susitaikyti, dukterų paslaptys ir staigūs prisipažinimai, nes mirštančios suicidės motinos akivaizdoje reikia elgtis atvirai ir teisingai. Visa tai gana neblogai galite atpažinti ir iš filmų apie vėžiu sergančius žmones, kurie nori taikios ir orios „namų eutanazijos“, tačiau sukyla artimųjų pasipriešinimas.

 

Jaunėlė lesbietė dukrelė prisipažįsta esanti priklausoma nuo narkotikų, vyresnioji perfekcionistė ir tobula mama gana dovanų vibratorių... Pokštai, dovanos ir ašaros sukuria trafaretinį teatralizuotą atsisveikinimo šou, kuris, nepaisant aktorių rolių, yra gana schematiškas. Vis žiūrėdamas filmą prisimindavau man patikusį kitą analogišką istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tik anas man labiau patiko nei šis. Bet neapsigaukite, filmas nėra jau toks prastas, nors ir liūdnokai nuspėjamos pabaigos. Stoiškiausia tarp verkiančių ir pasimetusių namiškių atrodo, žinoma, mirštančioji, kuri anūkui į Rilkės knygą įdeda dovanų 100 dolerių kekšėms ir narkotikams, o per suinicijuotą Kalėdų vakarienę su visais „peša dūmą“ ir skaldo anekdotus, kai aplinkinių galvose vien mirties nejaukumas. Kad ir kaip atrodytų filmas graudžiai nuoširdus, neapleidžia jausmas, jog vis tiek žiūriu danse macabre šou.   

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela