Filmas: "Juodasis strazdas" / "Blackbird"

 Sveiki,

Pernai pasaulį palikęs garsus režisierius Roger Michell (1956-2021) per savo gyvenimą sukūrė ne vieną populiarų filmą, tarp kurių ir „Noting Hilas“ (1999) bei „Mano pusseserė Reičel“ (2017). Vienas paskutiniųjų vaidybinio kino darbų buvo drama „Juodasis strazdas“ (angl. Blackbird) (2019), kuris tapo danų sėkmingo kino projekto „Tylioji širdis“ (2014) perdirbiniu. Tikriausiai šio filmo taip ir nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jame nebūtų nusifilmavusios tokios mega žvaigždės kaip Susan Sarandon, Kate Winslet, Sam Neill ir Mia Wasikowska, kurių šiaip stengiuosi nepraleisti pro akį, nebent filmas visiškas niekalas.

 

Visgi „Juodasis strazdas“ dar nėra visiškas niekalas, netgi dėl aktorių amplua žiūrisi gana įdomiai. Istorija pasakoja apie šeimą, kurioje sena motina serga nepagydoma liga, ji kasdien paralyžiuojama vis labiau ir labiau, o po kelių savaičių ji nebegalės ne tik vaikščioti, bet ir nuryti maisto, todėl ji sukviečia savo dukras su šeimomis į atsisveikinimo pobūvį, o po to jos mielasis vyrelis daktaras pasirūpins, kad ji nuryti amžinų migdomųjų... Visgi siužetas nebe naujas ir kiek nuvalkiotas. Vėl ašaros, vėl šeiminiai pykčiai, bandymai susitaikyti, dukterų paslaptys ir staigūs prisipažinimai, nes mirštančios suicidės motinos akivaizdoje reikia elgtis atvirai ir teisingai. Visa tai gana neblogai galite atpažinti ir iš filmų apie vėžiu sergančius žmones, kurie nori taikios ir orios „namų eutanazijos“, tačiau sukyla artimųjų pasipriešinimas.

 

Jaunėlė lesbietė dukrelė prisipažįsta esanti priklausoma nuo narkotikų, vyresnioji perfekcionistė ir tobula mama gana dovanų vibratorių... Pokštai, dovanos ir ašaros sukuria trafaretinį teatralizuotą atsisveikinimo šou, kuris, nepaisant aktorių rolių, yra gana schematiškas. Vis žiūrėdamas filmą prisimindavau man patikusį kitą analogišką istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tik anas man labiau patiko nei šis. Bet neapsigaukite, filmas nėra jau toks prastas, nors ir liūdnokai nuspėjamos pabaigos. Stoiškiausia tarp verkiančių ir pasimetusių namiškių atrodo, žinoma, mirštančioji, kuri anūkui į Rilkės knygą įdeda dovanų 100 dolerių kekšėms ir narkotikams, o per suinicijuotą Kalėdų vakarienę su visais „peša dūmą“ ir skaldo anekdotus, kai aplinkinių galvose vien mirties nejaukumas. Kad ir kaip atrodytų filmas graudžiai nuoširdus, neapleidžia jausmas, jog vis tiek žiūriu danse macabre šou.   

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano pusseserė Reičel" / "My Cousin Rachel"

Sveiki, skaitytojai,

Viena naujausių kostiumų dramų ir literatūros kūrinių ekranizacijų buvo „Mano pusseserė Reičel“ (angl. My Cousin Rachel) (2017), kuri jau buvo anksčiau adaptuota kine. Istorija pasakoja Viktorijos laikų meilės istoriją apie aistringą ir jauną kilmingą vyruką, kuris apakintas meilės atiduoda savo pusseserei Reičel visus savo turtus, naiviai tikėdamasis atsako į savo jausmus, tačiau vyrukas nežino, kad yra paskendęs savo paties iliuzijose, kurios galiausiai įvilioja jį į nebeišraizgomas likimo pinkles...

Tiesą sakant, istorija atitinka laikmetį – romantizmas, naivumo ir iliuzijų amžius, kurio čia tikrai netrūksta, tačiau žiūrint filmą vis nepaliauji savęs įtikinėti, kad ne vyrukas yra paskutinis mulkis šioje žemėje, nemąstantis ir nenumatantis savo veiksmų, o tiesiog diktuojama epochos mąstymo forma, kuriai negali priešintis nei scenarijus, nei režisūra, todėl tie kvaili ir erzinantys romantiniai klišiniai veikėjų poelgiai turėtų būti „dovanotini“. Tiesą sakant, labai nervino pats scenarijus, siužetinė linija, kuri absoliučiai šįkart buvo tuščia ir netgi nuobodi. Netrūko momentų, kai žvilgsnis tiesiog nuslysdavo prie laikrodžio: ar dar ilgai kankinsimės šioje viską numanomoje istorijoje? Galbūt reiktų kurti panašiu stiliumi kokį nors mistifikuotą, jau šiomis dienomis parašytą istoriją apie Vikrotijos laikų veikėjus su visai nauju žvilgsniu ir perspektyvomis? Kiek žiūrėjau šį filmą, nepalioviau galvoti, o kuo ši ekranizacijos versija yra geresnė, pranašesnė ir visais atžvilgiais tobulesnė versija už buvusią? Nepajutau nei naujo žiūros taško, nei savasties, tik dar vieną versiją, dar vieną adaptaciją be kibirkšties.

Jeigu ir verta žiūrėti „Mano pusseserė Reičel“ tai nebent dėl pagrindinių aktorių, kurie savo karjeroje sukūrė sau netipinius vaidmenis, jie buvo naivūs, juslūs ir tikrai „sėdėjo savo rogėse“, tą, beje, galima pasakyti ir scenografiją bei rūbus. Bet pati istorija ir jos užpildymas – neįsimenantis, neturintis savo išskirtinumo tokių filmų sraute.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela