Filmas: "Juodasis strazdas" / "Blackbird"

 Sveiki,

Pernai pasaulį palikęs garsus režisierius Roger Michell (1956-2021) per savo gyvenimą sukūrė ne vieną populiarų filmą, tarp kurių ir „Noting Hilas“ (1999) bei „Mano pusseserė Reičel“ (2017). Vienas paskutiniųjų vaidybinio kino darbų buvo drama „Juodasis strazdas“ (angl. Blackbird) (2019), kuris tapo danų sėkmingo kino projekto „Tylioji širdis“ (2014) perdirbiniu. Tikriausiai šio filmo taip ir nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jame nebūtų nusifilmavusios tokios mega žvaigždės kaip Susan Sarandon, Kate Winslet, Sam Neill ir Mia Wasikowska, kurių šiaip stengiuosi nepraleisti pro akį, nebent filmas visiškas niekalas.

 

Visgi „Juodasis strazdas“ dar nėra visiškas niekalas, netgi dėl aktorių amplua žiūrisi gana įdomiai. Istorija pasakoja apie šeimą, kurioje sena motina serga nepagydoma liga, ji kasdien paralyžiuojama vis labiau ir labiau, o po kelių savaičių ji nebegalės ne tik vaikščioti, bet ir nuryti maisto, todėl ji sukviečia savo dukras su šeimomis į atsisveikinimo pobūvį, o po to jos mielasis vyrelis daktaras pasirūpins, kad ji nuryti amžinų migdomųjų... Visgi siužetas nebe naujas ir kiek nuvalkiotas. Vėl ašaros, vėl šeiminiai pykčiai, bandymai susitaikyti, dukterų paslaptys ir staigūs prisipažinimai, nes mirštančios suicidės motinos akivaizdoje reikia elgtis atvirai ir teisingai. Visa tai gana neblogai galite atpažinti ir iš filmų apie vėžiu sergančius žmones, kurie nori taikios ir orios „namų eutanazijos“, tačiau sukyla artimųjų pasipriešinimas.

 

Jaunėlė lesbietė dukrelė prisipažįsta esanti priklausoma nuo narkotikų, vyresnioji perfekcionistė ir tobula mama gana dovanų vibratorių... Pokštai, dovanos ir ašaros sukuria trafaretinį teatralizuotą atsisveikinimo šou, kuris, nepaisant aktorių rolių, yra gana schematiškas. Vis žiūrėdamas filmą prisimindavau man patikusį kitą analogišką istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tik anas man labiau patiko nei šis. Bet neapsigaukite, filmas nėra jau toks prastas, nors ir liūdnokai nuspėjamos pabaigos. Stoiškiausia tarp verkiančių ir pasimetusių namiškių atrodo, žinoma, mirštančioji, kuri anūkui į Rilkės knygą įdeda dovanų 100 dolerių kekšėms ir narkotikams, o per suinicijuotą Kalėdų vakarienę su visais „peša dūmą“ ir skaldo anekdotus, kai aplinkinių galvose vien mirties nejaukumas. Kad ir kaip atrodytų filmas graudžiai nuoširdus, neapleidžia jausmas, jog vis tiek žiūriu danse macabre šou.   

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laimės gėlelė" / "Little Joe"

 Sveiki,

Mokslinė fantastika, kuri kažkada buvo vaizduojama kine, sakykim, prieš 30 ar daugiau metų, šiandien jau yra tapusi tikrove. Didžiuliai moksliniai šuoliai medicinos ir technologijų pramonėje, nepasakyčiau, kad žmones padarė laimingesniais. Priešingai, tapome dar labiau atsiriboję, pažeidžiami platesniame galimybių pasaulyje. Štai britų režisierė Jessica Hausner sukūrė mokslinės fantastikos filmą „Laimės gėlelė“ (angl. Little Joe) (2019), kuris žiūrovus galgi nesužavėjo, bet mane visgi pritraukė ir sudomino savo originaliu scenarijumi. Filme mokslininkai bando mus išgelbėti nuo depresijos, liūdesio ir nusivylimo ieškodami naujo vaisto...

Filmas pasakoja apie netolimą ateitį, o gal septinto-aštunto dešimtmečio madomis stilizuotą dabarties alternatyvią tikrovę. Iš esmės filmas tam tikra prasme distopija, kuri pasakoja apie laimės dirgiklių paiešką ir kaip iš to užsidirbti pinigų ir galbūt padėti žmonėms. Mokslininkė Alisa, nusižengdama etikai, panaudoja nepatvirtintas struktūras ir sukuria laimės žiedadulkes išskleidžiančias gėles, kurių įkvėpus, atrodo, kad žmogus tampa emociškai stabilesnis, ne toks pažeidžiamas, tačiau Alisa net neįtaria, kad jos mokslinis eksperimentas iš tikrųjų pagamino žmonijos civilizaciją pražudysiantį virusą. Įkvėpus augalo, atrodo, žmogus ima keistis, jo sąmonę uzurpuoja dirbtinis augalo intelektas, perimdamas buvusio žmogaus prisiminimus...

Iš tikrųjų dėl filmo realizacijos galima pasiginčyti. Vieniems ji atrodys stilinga ir spalvinga, o idėja aptinkama jau ne viename „šaltame“ britų mokslinės fantastikos filme. Tai nieko panašaus į tą „Invazija“ (2007) su Nikole Kidman, kur siužeto ritmas pagrįstas užaštrintu trileriu, kai į žmones įsikūnijo ateiviai. „Laimės gėlelė“ bando suderinti Holivudą ir kartu išlaikyti savitą pasakojimo braižą. Žiūrovas labiausiai yra priverstas jaudintis dėl motinos Alisos, kuri pastebi savo sūnaus pokyčius ir negeba iš pradžių atskirti nuo paauglystės maišto, tačiau netgi šiame iš pažiūros dekoratyviame filme veikia motinos instinktai. Gal ir nesvarbu, kuo viskas pasibaigs, nes kažin kaip galima nujausti Alisos pralaimėjimą ir dirbtinio intelekto laimėjimą. Stebina tiesiog netikėta paties dirbtinio intelekto forma, kurios dar kine nebuvau matęs šitaip plėtojant. Visgi filmas „įsuka“ ganėtinai lėtai, režisierė nesistengia šokiruoti, kurti tradiciškai aštraus trilerio, veikiau tyliai klausia: o kas, jeigu mes, žiūrovai, žiūrėdami šį filmą ir svarstydami apie šią ateities galimybę, iš tikrųjų gimstame ir mirštame nieko apie save iš tikrųjų nežinodami, nes už mus veikia kitos jėgos, kurios yra mumyse ir mus tiesiog apgavo, priversdamos galvoti, jog tai mūsų laisvas pasirinkimas... Taigi filmas galbūt jau apie įvykusius dalykus, kurių mes nenutuokiame įvykus, todėl man šis filmas patiko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Juodasis veidrodis" / "Black Mirror" (1 sezonas / season 1)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu aptikau serialą „Juodasis veidrodis“ (angl. Black mirror), kurį sėdausi taip smagiai žiūrėti ir taip tikėjausi nesikamuodamas pažiūrėti pirmąjį sezoną, kad net aiktelėjau, kai pamačiau, jog viso labo pirmąjį sezoną sudaro tik trys serijos! Praktiškai nėra ko žiūrėti laiko atžvilgiu, bet nepaisant to, serialas pakankamai įdomus ir verčiantis mąstyti vartotojišką ir prie sistemos prisitaikiusį žmogų.

Kadangi serijų nebuvo daug, trumpai aptarsiu visas tris.

Pirmoji serija „Nacionalinis himnas“.

Pirmoji serija užkabina savo „Kortų namelį“ primenančia įtampa. Vienoje serijoje papasakota šalies premjero pasidulkinimas su kiaule per visas žiniasklaidos transliavimo priemones istorija. Ir vardan ko? Vardan princesės Siuzanos gyvybės išsaugojimo, kuri yra paimta įkaite. Iš esmės pirmoji serija jau ir brėžia viso sezono aiškias juodojo veidrodžio metaforas – prisitaikėliškos visuomenės, kuri trokšta valdžios ir galios, tačiau ji sukuriama žmones gniuždančiais būdais. Pažeminti šitaip šalies premjerą – daugiau nei aštri idėja, tai tarsi visuomenės iškreipto veidrodžio simbolis. Pasikrušęs su kiaule premjeras ne tik išsaugo postą, bet dar tampa ir šalies didvyriu.

Antroji serija „Penkiolika milijonų nuopelnų“.

Tai mėgstamiausia mano šio sezono serija, kuri pasakoja distopinę pasakojimą apie mūsų netolimą ateitį, kada žmonės tampa visuomenės vergais ir savo primestų svajonių įkaitais. Visi minantys dviračius renka gyvenimo taškus ir trokšta patekti į TV šou, panašų į X faktorių ir pagaliau tapti žvaigžde. Netrunka žiūrovas „pagauti“ šio iškreipto, netikro žmogiškumo sistemą, paremta žmogaus žlugdymu prasmę. Mano asmenine nuomone, šioje serijoje puikiai pasirodė filmo „Get Out“ žvaigždė Daniel Kaluuya.

Trečioji serija „Visa tavo istorija“.

Tikriausiai prastesnė serija, nors idėja ir gera – implantas leidžia atsukti praeities įvykius ir juos regėti tarsi filmą. Tokia galia žmogų praturtina atminties galiomis, tačiau galiausiai pati galia atsigręžia prieš žmogų – jis sunaikina santykius. Galima tik diskutuoti: ar gerai, kad tokiomis priemonės atskleidžiama tiesa, ar geriau gyventi melu grįstoje santuokoje. Kuo ši serija pasirodė silpnesnė už pirmąsias dvi? Gal dėl to, kad anos buvo šiek tiek globalesnės, o šioji pernelyg padvelkė myliu-noriu-negaliu muilo operos tendencijomis. Nepaisant visko, scenarijus vis tiek neprastas. 

Televizijos kampanija Netflix įsigijo teisę toliau tęsti šio serialo tęsinius nuo trečiojo sezono -padaugėjo ir serijų. Manau, kad dar grįšiu prie šio serialo ir pagriebsiu antrąjį sezoną. Tokie sveiko proto ir verčiantys kritiškai žvelgti į mūsų civilizacijos paradoksus, man iš tikrųjų patinka.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Alisa Veidrodžių karalystėje" / "Alice Through the Looking Glass"

Sveiki, skaitytojai,

Po šešerių metų pertraukos sulaukėme filmo „Alisa stebuklų šalyje“ tęsinio pavadinimu „Alisa veidrodžių karalystėje“ (angl. Alice Through the Looking Glass) (2016). Po Tim Burton filmo tikriausiai jau nelabai kas tikėjo, kad kas imsis šio projekto tęsinio, bet galiausiai sulaukėme. Kino kritikai naujausią Alisos dalį tiesiogine to žodžio prasme sumalė į miltus, todėl ne labai entuziastingai su draugais ėmiausi šio filmo seanso, bet paskutiniuoju metu nutinka taip, kad komercinis kinas taip smarkiai nebenuvilia, kad ir kaip blogai pasiruošiu, įspūdis būna kur kas geresnis.

Taip šįkart nutiko ir su šiuo filmu. Pirmiausia akivaizdžiai trūko realumo ir estetikos niuansų, bent jau filmo pradžioje, kai Alisa darbuojasi jūroje, atrodo, kad būtų ne realiame gyvenime, o jau Veidrodžių karalystėje. Žinoma, net devynioliktojo amžiaus Londoną kūrėjams tenka iliustruoti kompiuterine grafika. Pradžia bauginančiai nuobodi ir, kol neišaiškėja tikroji siužetinė problema bei konfliktas, praktiškai filmas atrodo pernelyg ištęstas. O ir pats siužetas – ko iš jo norėti, juk filmas galiausiai kaip pasaka, skirtas šeimai. Nepasakyčiau, kad istorija kažkuo itin įdomi ir originali, tačiau ne tokia jau ir prasta, kad šeima negalėtų pažiūrėti šio filmo. Netgi nebūtinai šeima, galiausiai ir suaugę žmonės gali visai neblogai praleisti laiką žiūrėdami šį, sakyčiau, gana vidutinišką filmą, kurio siužeto pagrindas – konkurencija ir žaidimas laiko valdymo galiomis gana sustyguotos pagal akivaizdų pasakos pasakojimo struktūrą. 

Filme po penkerių metų sugrįžta tie patys aktoriai: Mia Wasikowska, Anne Hathaway, Johnny Depp ir kiti, kurie jau kuria tuos pačius puikiai T. Burtono spalvotai sukurptus personažus. Filmas pakankamai patrauklus, kažin ko nesitikėkite, tačiau pastangos išlaikyti masinės minios susidomėjimą prabangiomis detalėmis ir žinomais aktoriais visgi pavyko, nors ir toje pačioje masinėje minioje būta nemažai nusivylusių. Galiu pasakyti, kad tikėdamasis paties prasčiausio rezultato, nusivylęs nelikau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Christoferis ir tokie, kaip jis" / "Christopher and His Kind"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti filmą „Christoferis ir tokie, kaip jis“ (angl. Christopher and His Kind) (2011), kurį režisavo Geoffrey Sax. Su šiuo režisieriumi susidūriau pirmą kartą. Tai, sakytum, biografinis istorinis filmas apie gana gerai LGBT kultūroje žinomą rašytoją Christopher Isherwood. Lietuviams kino žiūrovams šis rašytojas nėra labai žinomas, gal labiau jo romano „Vienišas žmogus“ ekranizacija, kuri gali pasigirti neįtikėtinai gera atmosfera, dvasine veikėjų įtampa bei puikiais aktoriais. 

Filmas „Christoferis ir tokie, kaip jis“ nė iš tolo negali prilygti „Vienišo vyro“ ekranizacijai, deja, režisieriui pavyko tik vietomis užkamšyti veikėjus, bet kitą vertus, ar verta lyginti šiuos du filmus? Galiu pasakyti, kad filmo pradžia gana nemažai žadanti – Berlynas, anglas ambicingas rašytojas tučtuojau įsisuka į homoseksualų berlyniečių gyvenimą, bet Berlyne ima augti antisemitinės ir homofobinės nacistinės pažiūros, kurios iš esmės sugriauna gana bohemišką ir laisvamanišką Berlyno oazę. Tokioje terpėje filmo veikėjas myli, dulkinasi, suranda sau draugų ir „medžiagos“ rašymams...

Režisieriui pavyko iš kažkur gauti rūbų ir puikiai aprengti aktorius, sukurti aplinkos ir dešimtmečių atmosferą. Dirbti su gerais britų aktoriais, kurie čia parodo irgi neblogas savo kaip aktoriaus perspektyvas, tačiau filmas daugiau nueina „į formą ir rodymą“. Filmas daugiau apsiriboja aplinkos detalizavimu, demonstruoja nacistinius elementus, homoerotiką, tačiau neprisiliečia prie pagrindinio personažo dvasinių sukrėtimų, arba per personažą perbėgama kaip uodas per vandenį, neatveriant jokių esminių dvasinių lūžių, kurių taip tikėtasi filmo pradžioje. Na, tikrai, manęs nesujaudino tas gyvenimas, kurį galbūt norėjo pavaizduoti režisierius, buvo vizualiai gražu, tačiau trūko intensyvumo, istorijos ypatingumo ir kažkokios žinios iš paties filmo, eksperimentavimo su kamera, ką vis dėl to turėjo filmas „Vienišas vyras“.

Nesakau, kad filmas nepatiko, visgi buvo vietų neblogų. Retro muzikiniai intarpai lyg ir turėjo atskleisti Berlyno kabaretišką to meto dvasią, bet jie išliko pakankamai trafaretiški, būvimas dėl būvimo. O poetiniai intarpai, kaip antai knygų deginimas aikštėje, besisklaidant knygų ir ugnies draiskanoms, manding, nė kiek neatskleidė pagrindinio personažo ir visos epochos laidotuves, priešingai, pasirodė nuvalkiotai matyta ir priminė labiau imitavimą, nei emocinį lūžį. Nepaisant mano kiek kritiškesnio žvilgsnio, filme yra ir nemažai įdomių ir gerų dalykų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiko tiltas" / "About Time'

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti kino juostą „Laiko tiltas“ (angl. About Time) (2013), kurį kuo puikiausiai įvertino žiūrovai, tačiau ne itin susilaukė kino kritikų susižavėjimo. Tai dar vienas filmas, kuris leidžia įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti gyvenimas, jeigu galėtume atsukti laiką atgal ir ne tik viską pakartoti, bet ir ištaisyti klaidas. Kelionės laiku – tai, kas visada traukė meno kūrėjus tiek literatūroje, tiek kine.

Filmas man priminė prieš kelis metus matytą kino juostą „Keliautojo laiku žmona“, kuri man padarė labai gerą įspūdį, tačiau taip pat buvo kino kritikų neįvertintas. Ši kino juosta man pasirodė šiek tiek silpnesnė nei „Keliautojo laiku žmona“. Tiesa, abejose kino juostose nusifilmavo garsi aktorė Rachel McAdams, kuriai, sakyčiau, labai tinka filmuotis panašaus pobūdžio filmuose. Pagrindinį vaidmenį čia sukuria Domhnall Gleeson, mums labiau žinomas iš Hario Poterio epopėjos paskutiniųjų dalių. Ugniaplaukiui patikėtas vidutinio sudėtingumo vaidmuo ir, sakyčiau, susitvarkyta su tuo tikrai neblogai.

Visgi reikia pripažinti, kad tai lengva, pramoginė ir idiliška juosta, skatinanti pasidžiaugti šia akimirka po seansu, pasidžiaugti tuo, ką turime. Pozityvumas, išreikštas nebanaliais juokeliais, o veikiau sentimentaliomis scenomis gali sugraudinti jautresnį žiūrovą, tačiau labai didelių liaupsių juostai taip pat neskirčiau. Filmo pozityvumo galia yra vienas iš šio kūrinio kertinių akmenų, neprastas siužetas, išbaigtumas, žavūs aktoriai paprastas, neįnoringas garso takelis – kas apskritai būna beveik kiekviename filme. Net nežinau, nesu itin sužavėtas, bet tikrai nelikau apgautas, gavau tiesiog puikios romantiškos sentimentalizmo dozės. Kodėl sentimentalu? Todėl kad užtektinai esu matęs tokių filmų, kurie prasilenkia su realybe. Ak, kaip kartais norėtųsi apsikeisti vietomis su filmo personažais ir nugyventi tobulą gyvenimą, bet mes žinome, kad realybė yra kur kas sudėtingesnė ir kartais ne taip gražiai ištveriama. Visgi, manau, kad lietuviams ši juosta tikrai turėtų patikti, joje ras ir humoro, ir švento naivumo, ir romantikos, ir šiokių tokių dramų, fantastikos elementų, kurie sukuria neblogo filmo įspūdį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela