Filmas: "Napoleonas" / "Napoleon"

 Sveiki,

 

Pažiūrėjęs naujausią Ridley Scott filmą „Napoleonas“ (angl. Napoleon) (2023) bandau suprasti internetinių heiterių ir anšlago atstovų sukeltą kakofoniją. Filmo aptarimai ir įspūdžiai panašiai rezonuoja su vasarą pro teatrus praėjusiais „Openheimeriu“ bei „Barbe“. Tiesa, kino teatrai jau nebelūžo kaip vasarą, tačiau filmas vis tiek sukėlė šurmulį. Jau kino apdovanojimų sezonas baigia įsibėgėti ir, deja, „Napoleonas“ nėra iš tų favoritų, kokio buvo galima tikėtis.

 

Pustrečios valandos R. Scott kino epas iš tikrųjų tampa dar vienu didingu režisieriaus kino projektu. Žvelgiant į jo kino ilgametę patirtį, tai yra vienas iš tų kino mohikanų, kuris išlieka konceptualiai ištikimas savo kino užmojams: didelės masinės scenos, prabangūs ir gausūs kostiumai, istorinių faktų laikymasis, herojaus dvilypumo kūrimas, mūšių vaizdavimai, meilės istorinė linija bei žymūs aktoriai. Visas šis nekintantis Ridley receptas kaip koks Margaritos kokteilis niekada nekeičia savo sudėties, „Napoleonas“ irgi. Visgi mano mėgstamiausias jo kino reginys tebėra legendinis „Gladiatorius“.

 

Tiesa, nesu istorikas ir didelis Napoleono Bonaparto asmenybės žinovas. Iš istorijos pamokų vis menu jo graudų ir nesėkmingą žygį į Maskvą ir mirtinai sušalusius kareivius žaimą Vilniaus gatvėse. Masinė palaikų kapavietė sukurta ir Vilniaus Antakalnio kapinėse. Tiesa, esu daug girdėjęs ir mitų, kad Bonapartas buvęs neūžauga liliputas, kuris pasiekęs didžiules pergales dėl savo ūmaus ir karšto būdo. Filme visgi visi šie mitai paneigiami ir mes matome aktoriaus Joaquin Phoenix (geresnio varianto šiam vaidmeniui ir negalėjo būti) sukurtą mąslaus ir jautraus karo genijaus portretą.

 

Nesistengsiu analizuoti naratyvo ir visko, kas vyko filme – tam reiktų tikrinti ne vieną istorinį šaltinį, tačiau Austerlico ir Vaterlo mūšiai pavaizduoti įspūdingai, aišku, pasitelkiant kompiuterinę grafiką. Kiek gal nuvylė Napoleono Maskvos pralaimėjimas, apie kurį daugiau buvau girdėjęs. Bet filmas, nors ir karinis, tačiau nėra vien mūšių strateginis analizės dokumentika, mūšiai praplaukia epizodiškai įprasmindami Napoleono pergales ir pralaimėjimus. Kur kas tikroviškiau ir įtaigiau pavaizduota kretanti Prancūzija po Marijos Antuanetės nukirsdinimo ir visa Napoleono epocha šalies viduje, kuriai atsvara buvo aristokratės kalinės Žozefinos ir Bonaparto meilės istorija, kuri tikriausiai filme dramatiškai geriausiai perteikta. Daug faktų nebuvau girdėjęs, nors dar pernai Luvre akylai stebėjau originalius karūnacijos paveikslus, bet net nebūčiau pagalvojęs, kad dėl palikuonių Žozefina turėjo atsisakyti karūnos ir užleisti vietą vaisingajai.

 

Filmo visuma itin spalvota ir, nebemeluokime, labai vykusiai prabangi. Kostiumai yra vienas svarbiausių filmo atributų, dėl ko ne kartą galima išsižioti, kaip tiksliai pagal dokumentus ir paveikslus atkurti tam tikri vaizdiniai. Kitą vertus, neįmanoma neanalizuoti paties Napoleono charakterio dvilypumo: iš vienos pusės jis nuo moters ir mamytės priklausantis graudenantis berniūkštis, o iš kitos – bebaimis karo vadas per savo vadovavimą pražudęs per 3 milijonus gyvybių. Aktoriaus perteiktos tam tikros manieros, Napoleono leidžiami geismo garsai, čepsėjimai, miegamojo flirtas ir karo stovėsena leidžia jį regėti ir kaip garbėtrošką, ir kaip besiaukojantį kitų labui. Iki šiol Napoleonas prancūzų yra labai gerbiamas autoritetas, nors jo tragedijų pabaigoje visuomenė ir neapkentė. Visgi filmas man labiausiai suveikė kaip istorinių spragų užpildymas, nepamenu, kad kažką rimtesnio būčiau matęs apie Napoleoną, net keista, kad kinas neišnaudojo šios personos. Nepaisant visko, gal ir trūksta filmui gylio, nueita holivudiniais vaizdų dirginimo keliais, o ne pavojingesniu – asmenybės interpretavimo galimybėmis, kaip pavyzdžiui, buvo rizikuojama filme „Spencer“ apie princesę Dianą. Nepaisant visko, pastaruoju metu nedaug žiūriu didžiojo kino reginių, savitai buvau tokio pasiilgęs ir mano lūkesčius, ko buvo galima tikėtis iš režisieriaus, išpildė.

P. S. Ar niekam akių nebadė juodaodžiai žemesnio rango karininkai ir tai, kad filmas anglų kalba ir puikiai be vertėjų kalbasi tiek Napoleonas, tiek Aleksandras, tiek britų generolas? Tarsi vietomis visgi istorinė tiesa pasiduoda kino tarimai tolerancijai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5 

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Mano policininkas" / "My Policeman"

 Sveiki,

 

Britų režisierius Michael Grandage daugeliui žinomas dėl filmo „Genijus“ (2016), o naujausias jo kūrinys, pastatytas ir pagal neseniai Lietuvoje pasirodžiusio Bethan Roberts to paties pavadinimo romaną „Mano policininkas“ (angl. My Policeman) (2022), jau daugel susilaukė įspūdžių, mat, vieni filmą gyrė, kiti peikė, dar kiti liko abejingi. LGBTQ temos filmas apie XX amžiaus vidurio britų policininką, kuris palaikė slaptus santykius žmonai palei nosį daug ką stebino ir graudino, o pagrindine filmo razina tapo „One Direction“ vokalistas Harry Styles, pastarasis paskutiniu metu nusifilmavo net keliose naujose juostose ir tikriausiai bando įsitvirtinti kaip aktorius.

 

Filmas apie dvigubą gyvenimą ir santykius Britanijoje, kai gėjų santykiai buvo kriminalizuojami, manau, apie tai filmų rasime ne vieną ir ne du. „Mano policininkas“ iš esmės (kaip ir filme „Genijus“) režisierius gana tradiciniais poetiniais potėpiais bando perteikti to meto sudėtingus pasirinkimus. Trijulės santykių trikampis perteikia centrine figūra – Marion, kurios pagrindinė jaunosios vaidmenį sukūrė kaip ant mielių iškilusi ir po serialo „Karūna“ princesės Dianos vaidmeny sužibusi aktorė Emma Corrin. Pastaroji, sakyčiau, buvo juslingiausia visoje toje trijulėje. Vaidyba išties labai schamatiška ir primena klasikinius vidutinius manieringus  filmus iš 90-ųjų. Gausu nenatūralių pauzių, teatralizuotų ilgesingų atsidūsėjimų, gamtos peizažų tarsi atvirukų užsklandėlių ir lėtai ištemptas naratyvas, nors jau nuo pat pradžių žinoma, kaip viskas pasisuks, todėl man, kuris tikėjosi, jog tikrai pratrūksiu bliauti ašarų upeliais, teko servetėles atidėti į šalį, nes filmas absoliučiai nepaveikė emociniame lygmenyje.

 

Harry Styles atliktas vaidmuo buvo schamatiškas ir nebuvo individualaus santykio, tarsi režisierius jį numarino bandydamas kurti savo prislopintą dramatizmą po manieringa teatrališka poetika. Manau, filmas būtų visai kitame lygmenyje, jeigu Harry Styles atliekamo Tomo vaidmuo būtų išreikštas taip pat dramatiškai kaip E. Corrin sukurtos veikėjos, dabar garsiam atlikėjui teko nusifilmuoti mažiausiai trijose neblogose gėjiškose sekso scenose, o tai, ką reiškia prarasti policininko statusą ir netekti tapatybės sunkiais laikais, liko tarsi prislopinta ir nutylėta... Visgi naiviai (nežinau, kaip rašytoja tą padarė knygoje, nes jos neskaičiau) perteikta ir Marion savivertė. Ji ilgą laiką net neįtaria, kad prisitrynęs intelektualus dailės žinovas rėžia sparnelį aplink jos vaikiną, o vėliau ir sutuoktinį, kol pati juos neužklumpa. Senatvėje Marion suvokdama, jog gyvenimas praplaukė jos vyrui nemielas, ji imasi globoti sunkiai sergantį Patriką, kurio namuose engia senstelėjęs Tomas, nes kaltina jį išdavyste. Kokio reikia būti naivumo, ką? Visumoje filmas kiek nuviliantis, nes režisieriaus senamadiškame kinematografiniame ritme paskandina visą dramatizmą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Juodasis veidrodis" / "Black Mirror" (1 sezonas / season 1)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu aptikau serialą „Juodasis veidrodis“ (angl. Black mirror), kurį sėdausi taip smagiai žiūrėti ir taip tikėjausi nesikamuodamas pažiūrėti pirmąjį sezoną, kad net aiktelėjau, kai pamačiau, jog viso labo pirmąjį sezoną sudaro tik trys serijos! Praktiškai nėra ko žiūrėti laiko atžvilgiu, bet nepaisant to, serialas pakankamai įdomus ir verčiantis mąstyti vartotojišką ir prie sistemos prisitaikiusį žmogų.

Kadangi serijų nebuvo daug, trumpai aptarsiu visas tris.

Pirmoji serija „Nacionalinis himnas“.

Pirmoji serija užkabina savo „Kortų namelį“ primenančia įtampa. Vienoje serijoje papasakota šalies premjero pasidulkinimas su kiaule per visas žiniasklaidos transliavimo priemones istorija. Ir vardan ko? Vardan princesės Siuzanos gyvybės išsaugojimo, kuri yra paimta įkaite. Iš esmės pirmoji serija jau ir brėžia viso sezono aiškias juodojo veidrodžio metaforas – prisitaikėliškos visuomenės, kuri trokšta valdžios ir galios, tačiau ji sukuriama žmones gniuždančiais būdais. Pažeminti šitaip šalies premjerą – daugiau nei aštri idėja, tai tarsi visuomenės iškreipto veidrodžio simbolis. Pasikrušęs su kiaule premjeras ne tik išsaugo postą, bet dar tampa ir šalies didvyriu.

Antroji serija „Penkiolika milijonų nuopelnų“.

Tai mėgstamiausia mano šio sezono serija, kuri pasakoja distopinę pasakojimą apie mūsų netolimą ateitį, kada žmonės tampa visuomenės vergais ir savo primestų svajonių įkaitais. Visi minantys dviračius renka gyvenimo taškus ir trokšta patekti į TV šou, panašų į X faktorių ir pagaliau tapti žvaigžde. Netrunka žiūrovas „pagauti“ šio iškreipto, netikro žmogiškumo sistemą, paremta žmogaus žlugdymu prasmę. Mano asmenine nuomone, šioje serijoje puikiai pasirodė filmo „Get Out“ žvaigždė Daniel Kaluuya.

Trečioji serija „Visa tavo istorija“.

Tikriausiai prastesnė serija, nors idėja ir gera – implantas leidžia atsukti praeities įvykius ir juos regėti tarsi filmą. Tokia galia žmogų praturtina atminties galiomis, tačiau galiausiai pati galia atsigręžia prieš žmogų – jis sunaikina santykius. Galima tik diskutuoti: ar gerai, kad tokiomis priemonės atskleidžiama tiesa, ar geriau gyventi melu grįstoje santuokoje. Kuo ši serija pasirodė silpnesnė už pirmąsias dvi? Gal dėl to, kad anos buvo šiek tiek globalesnės, o šioji pernelyg padvelkė myliu-noriu-negaliu muilo operos tendencijomis. Nepaisant visko, scenarijus vis tiek neprastas. 

Televizijos kampanija Netflix įsigijo teisę toliau tęsti šio serialo tęsinius nuo trečiojo sezono -padaugėjo ir serijų. Manau, kad dar grįšiu prie šio serialo ir pagriebsiu antrąjį sezoną. Tokie sveiko proto ir verčiantys kritiškai žvelgti į mūsų civilizacijos paradoksus, man iš tikrųjų patinka.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktis be karūnos" / " A Royal Night Out"

Sveiki,

Yra filmų, kuriuos žiūriu dėl mados, todėl, kad negaliu peršokti balos, nesušlapęs kojų. Šįkart sušlapau kaip reikiant, pasirinkęs britų romantinę komediją „Naktis be karūnos“ (angl. A Royal Night Out) (2015), kuri pasakoja Antrojo pasaulinio karo pabaigos fiestą Londone. Į naktinį šurmulį pasileidžia tuokart dar visai jauniklės monarchės Elžbieta ir Margaret. 

Visą filmą žiūrėjau ir galvojau: ką pagalvotų tikroji Elžbieta matydama save tokią linksmą? Filmas absoliučiai toli nuo realybės ir skirtas labiau mėgėjiškai pramogai, nei rimtam ir užkietėjusiam gurmanui, o tuo labiau britiškos manarchijos gerbėjams. 

Scenarijus ganėtinai skystas ir iš jo neišvirsi jokio kisieliaus, kadangi juokingai romantinės scenos priminė pigias muilo operas. Tik šis filmas nė kiek nepigus, viskas tviska prabanga: aktoriai, kostiumai, masinės scenos, tačiau akivaizdu, jog toki prabanga tuštoka, o scenarijus erzinančiai nuobodus: Elžbieta po miestą vaikosi savo jaunėlę, kuri nusitašiusi patenka į tuometinį bordelį... Daug triukšmo dėl nieko, neįtikina net tuometiniai „blogiukai“, nes viską griauna komedijinis žanras. Daug absurdiškų situacijų, kurios turėjo prajuokinti žiūrovą, o išėjo nevykęs šou, kur nei juoktis, nei verkti. Neįtikino manęs nei aktoriai, nei jų personažai: viskas kryptingai šabloniška ir galvoju, kad Madonnos sukurtas „Mes tikime meile“ apie monarchus buvo nepalyginamai stipresnis filmas už šį dėmesio nevertą juostą, kurią galima tiesiog žiūrėti mezgant kojines ir šalikus: ir dėl fono, ir dėl to, kad nieko išskirtinio vis tiek nepamatysite.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai" / "Miss Peregrine's Home for Peculiar Children"

Sveiki,

Kultinis amerikiečių režisierius Tim Burton, sukūręs ne vieną filmą hitą-žudiką, šįkart vėl grįžta prie savo mėgstamo literatūrinės pasakos su siaubo elementais žanro „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ (angl. Miss Peregrine‘s Home of Peculiar Children) (2016). Prisipažinsiu, kad man šis režisierius sunkiai įtinka. Man sunku pamėgti jo kūrinius, nes akivaizdu, kad tai kičas su tam tikrais manieringais elementais. Gal ir visai nieko, sakyčiau, juk „Mano gyvenimo žuvis“, kuri absoliučiai panašaus braižo ir pasakojimo pobūdžiu kaip ir naujausias darbas, rodos, susižiūrėjo pakankamai gerai, bet negali būti viskas tas pats ir dėl to gerai. Norisi visgi išvysti T. Burton įdomesnį, evoliucionuojantį, eksperimentuojantį, kokį mačiau jį filme „Didelės akys“.

Grįžtant prie paties filmo, galiu pasakyti, kad filmo pradžia pasirodė ypatingai nuobodi, neefektinga ir tiesiog be įdomesnių provokacijų: viskas daugiau ar mažiau matyta. Gal čia šiek tiek kaltas ir pats scenarijus, o gal ir knyga nėra tokia gera, kurią, beje, turime išsivertę į lietuvių kalbą. Apskritai sakant, filmo „gerumas“ prasideda tik jau įpusėjus juostai arba, geriau sakant, kai pusė salės žiūrovų metę popkornus į šiukšlių dėžes išeina iš salės. Filmas iš esmės prastokas, nes istorija rutuliojasi nuobodžiai, vienas įdomesnis dalykas – ypatingų vaikų gebėjimai, tačiau tų vaikų ne tiek ir daug, kad pajėgtų pritrenkti žiūrovą savo fantazija. 

Pagrindinį vaidmenį sukuria „Berniukas dryžuota pižama“ vaikinukas Asa Butterfield, kuris apskritai nemoka vaidinti. Tikrai, visa jo veido mimika, gestai tiesiog pribloškiamai „pro šalį“, neįtikinantys ir tiesiog, galvoju, netgi turėtų būti gėda pačiam režisieriui, kuris nepareikalavo daugiau iš vaikino, nes daryti tokį falšyvinį personažą sąmoningai yra tiesus šūvis sau į koją. Apskritai be kelių įdomesnių literatūrinių personažų dar vienas geresnis daykas yra efektingosios Evos Green pasirodymas. Ji jau yra dirbusi su šiuo režisieriumi, todėl žino su valgoma druska. Ji išties atrodo bauginančiai įtaigi – jauniesiems aktoriams yra ko pasimokyti, bet kalbant apie pačios Peregrinės personažą, darosi nuobodoka, o jos biografija ir likimas menkai ką besujaudina. 

Apibendrinant galiu pasakyti, kad tai tikriausiai vienas silpniausių Tim Burtin filmų, keli stiprūs pliusai neįtraukė į pasakojimą, kad akivaizdūs brokai tiesiog sunaikina bet kokias žiūrovų simpatijas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDB: 7.0

Jūsų Maištinga Siela