Serialas: "Sekso terapija" / "Sex Education" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

 

Vasarą puikus metas grįžti prie serialų, kuriuos anuomet praleidau ir nutariau šįkart suteikti šansą itin populiariam „Netflix“ projektui pavadinimu „Sekso terapija“ (angl. Sex Education) pirmajam sezonui, kurį sudaro 8 serijos. Kol kas serialas yra sulaukęs 3 sezonų, buvo kuriamas 2019-2023, taigi užgriebė ir nepatogų tiek aktoriams, tiek kūrėjams pandeminį laikotarpį. Bandau vis sugalvoti, ar šis filmas tikrai pateisina jaunimo serialo kategoriją, nes, kaip ir sakė pati aktorė Gillian Anderson, sukūrusi sekso terapeutės vaidmenį, savo vaikams šio serialo nerodytų ir nerekomenduotų, nes jis pernelyg atviras ir pati abejojanti dėl turinio vertybiniu aspektu.

 

Na pradėkime nuo to, kad serialas apie seksą, seksualinę trauką, jo nebūvimą, troškimą patirti orgazmą, neigimą ir į šias sureikšmintas problemas inkorporuoti tiek paauglių, tiek suaugusiųjų santykiai. Aišku, galima daug sakyti, kad tokio serialo labai trūko, kad jis galėtų edukuoti, šviesti jaunąją kartą įvairiais seksualiniais klausimais, tačiau didaktikos visgi seriale ne tiek jau ir daug, tačiau vyresniųjų klasių veikėjai eksperimentuoja ir tyrinėja kūnus ir seksą pačiais įvairiausiais lygmenimis, nevengia ir itin didelio vulgarumo. Pastarasis neatrodo labai jau baisus, nes įrėmintas į komiškas, kartais perspaustai nenatūralias situacijas, kadangi serialas palaiko situacinių komedijų žanro liniją.

 

Serialo pasakojimo epicentre – jaunuolis Otis, kuriam maždaug 16, o jo motina išsiskyrusi sekso terapeutė Džina. Pastarojo namai pilni falų, edukacinių porno leidinių, paveikslų ir viskas, atrodo, kad varo jautrų Otį iš proto. Ne gana to, visi klasėje netrukus sužino, kad Očio mama sekso išmanytoja. Otis turi kaimyną juodaodį gėjų draugą Eriką, o netrukus sudaro sandorį ir su žemo socialinio statuso mergina Maeve. Pastaroji lyg ir norėtų padėti santykius su įsimylėjusiu Očiu, tačiau jis pernelyg paprastas ir mielas, priskiriamas prie outsaiderių. Per šiuos mokslo metus Otis mokykloje įgauna didelį pagalbininko statusą, nes pritaikydamas motinos terapeutės žinias pats nelegaliai už pinigus ima vesti seksualinio turinio patarimus bendraamžiams. Įdomiausi ir netikėčiausia, kad visi labai drąsiai pas jį veržiasi su pačiais keisčiausiais klausimais.

Kadrai iš serialo.

 

Yra ir antraeilių veikėjų, pavyzdžiui, mokyklos direktoriaus sūnelis, tikras chamas, tačiau netrukus jis išsiaiškina, ko nori iš tikrųjų. Vystoma terapeutės motinos keistoka meilės neigimo istorija, Maevės nėštumas ir santykiai su didžiausiu mokyklos sportininku, LGBTQ meilės ir santykių peripetijos, sekso maniakės negražuolės, kuri trokšta pasimylėti, bet niekas nenori... Visa tai makabriškai sukasi kaip kokiame 90-ųjų „Berverly Hilse 90210“, tik šįkart hiper seksualizuotoje versijoje.

 

Visgi paradoksalu, kad didžiausiai išminčiai dažniausiai būna šarlatanai ir kvailiai, o hiper seksualūs žmonės neretai frigidiški ir turintys daug seksualinių problemų. Otis bijo penių, masturbuotis ir negali patirti orgazmo. Motina apie tai bando parašyti knygą ir tai tampa didžiuoju motinos ir sūnaus konfliktu šiame sezone. Otis patarinėja visiems seksualiniais klausimais, nors pats negali išspręsti savo bėdų. Aišku, serialas bando išlaikyti toną keliais kampais – humoras, seksas ir šiokie tokie saikingi ir neirzlūs, tačiau neretai prie apibendrinamųjų situacijų tono vedantys didaktiniai prieskoniai, juos tikrai pajusite, todėl serialas nėra vien tik apie antrą galą.

 

Kita vertus, labai smagūs ir spalvingi personažai, nors jie retsykiais pasirodo pernelyg tiesmukiškai idėjiški, ypač antraplaniai, kurie atrodo ne kaip jaunuoliai, o veikiau „paturbinti“ aplinkybių karikatūriniai, kad žiūrėtųsi įdomiau, šmaikščiau ir įdomiau, todėl serialas labai pramoginio sukirpimo. Bet man jis labai patiko ir buvo vietomis juokinga, net retsykiais išsižiodavau, nes dinamikos ir susuktų scenariškai siužeto vingių netrūko. Nesumeluosiu, kad tai šiuolaikiškai madingas serialas, nes apima tą politkorektiškumo sferą: aktorių pačių įvairiausių rasių, seksualinės orientacijos ir amžiaus. Sakoma, kad jeigu nėra šių sudedamųjų, gali pamiršti apie „Emmy“. O kas prisimena nedorąjį serialą „Begėdis“? Tai šis tikrai neišvers iš klumpių, patikėkite.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas dryžuota pižama" / "The Boy in the Striped Pajamas"

Sveiki, skaitytojai,

Kai prieš dešimt metų mačiau pirmą kartą „Berniukas dryžuota pižama“ (angl. The Boy in the Striped Pajamas) (2008) net neabejojau, kad filmas kaip ir „Šindlerio sąrašas“ ir visi „holokaustiniai filmai“ taps tikra klasika. Praėjus dešimtmečiui, visgi neklydau ir filmas tikrai tokiu tapo. Šiandien žiūrėdamas šį filmą vėl prisiminiau, kaip tirtėjau pirmą kartą, nes istorija emocionaliai paveiki ir jeigu nežiūrėjote anonso ir net niekada nesate matę ir girdėję šio filmo, manau, verta jį pasižiūrėti nė nesidomint apie jį, nes nuostaba dėl siužetinio manevro išlieka kur kas gilesnė, nei, tarkim, mano atveju, kai žiūrėjau antrąsyk.

Filmų apie dujų kameras išties daug ir kasmet jų vis atsiranda vis įdomesnių, originalesnių ir vis labiau jaudinančių. Aišku, epiškumu ir užmačiomis „Šindlerio sąrašo“ kol kas, mano supratimu, niekas neišjudino, kaip, sakykime vengrų filmas „Sauliaus sūnus“, kuris praktiškai panardina į lagerio gyvenimą ir sukuria kažin kaip būvimą kartu su lagerio žmonėmis. Štai „Dievų miškas“ tarp tų gretų atrodo neužbaigtai nukvėpęs ir nevertas gero filmo vardo – atleisk, Algimantai Puipa, bet „Vilniaus getas“ kur kas geriau.

Kuo geras „Berniukas dryžuota pižama“? Tuo, kad jį gali žiūrėti ir mokiniai, kurie gali susipažinti su nacistiniu rėžimu. Istorija pasakojama iš aštuonmečio perspektyvos ir nuosekliai veda prie šeimos tragedijos, kuri „suskamba“ visos žydų tautos tragedijos fone kaip grįžtamasis ryšys. Visą filmą prasmunkančios koncentracijos stovyklos detalės audrina jautresnio žiūrovo vaizduotę, nors aiškių ir „didingų“ smurto protrūkių filme nerasite, viską filtruoja mažo berniuko sąmonė per pasaulio pažinimą, tad net suaugusieji atrodo nesuprantami ir dekoratyvus, aišku, iki tam tikros ribos. Šioji vaiko perspektyva kaip ir filme „Gyvenimas yra gražus“ veikia kiek kitaip ir leidžia pajusti, koks kartais gali būti nesuprantamas ir iškreiptas „civilizuotas“ nacionalistinis pasaulis. Žinoma, filmo finalas yra tai, dėl ko susmūgiuoja žiūrovą, todėl visas filmas yra ne tiek padariniams apmąstyti, kiek tiksliau paveikti žiūrovą emociškai. Nesiginčysiu, filmui tai ir pavyksta padaryti, gal dėl refleksijos trūkumo šis filmas kiek ir nusileidžia, tarkim, „Pano labirintui“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hugo išradimas" / "Hugo"

Sveiki, skaitytojai,

Penktadienio vakarą geriausia nusileisti ir rinktis pramoginį filmą, jeigu nenorite susipykti su artimaisiais ir norite, kad ir jie liktų po seanso patenkinti, tad tokiais atvejais rimtas ir geras kinas palauks. Be to, nėra taip jau blogai pažiūrėti ir komercinį filmą, juolab, jei jis nominuotas „Oskarui“ kaip „Hugo išradimas“ (angl. Hugo) (2012).

Filmas iš serijos „visai šeimai“ tikriausiai visu šimtu procentu atitinka patogų, pernelyg vaikų psichikos neluošinančių filmų kategoriją, kuris savo turiniu lyg primintų Oliverio Tvisto sunkius laikus, tačiau čia viskas nepalyginamai nusaldinta ir socialinė atskirtis bei skurdas netgi savotiškai našlaitystė taip suromantizuota, kad galima pagalvoti: ar vaikas neįsigeis netekti savo tėvų, kad galėtų taip įdomiai gyventi kur nors po laikrodžiu? Juokas juokais, tačiau pati istorija pernelyg pasirodė vienplanė ir nuobodoka, pernelyg viskas sukramtyta ir gražiai papuošta petražolių šakele, kad  moralas ir tai, kas lieka už kadrų beveik nediskutuotina, nes nėra diskutuoti apie ką – totalus populiariojo kino bruožas – didelis malonumas, o turinys kaip iš paprasto XIX amžiaus romano vaikams ir paaugliams. Kitą vertus, „Hugo išradimas“ nepaprastai lepina vaizduotę ir akis – dėl ko ir nominuotas „Oskarui“, nes vizualumo katedra tokia ryški ir pilna dvasios (kas, kad kompiuterinės!), kad net akimirkai norisi pagyventi tuose Londono ūkanose, kur viskas taip teatralizuota, taip gražiai ir sodriai pateikta, kad kartais atrodo, jog žiūri ne filmą, o spektaklį, savotišką geležinkelio sustyguotą kabaretą.

Tikriausiai vien dėl vizualumo, kuris, žinoma, neturi nieko bendra su realiai egzistavusiu XX amžiaus pradžios Londonu, ir verta žiūrėti šį filmą, nors pati istorija, bent jau man, kaip kino lepūnui, nors ir norėjo aptraukti mano akis ašaromis, tačiau kūrėjams to padaryti nepavyko, nes vietoj graudulio jutau nebent siužete stingdantį nuobodulį, kurį prablaškydavo sodri Londono pasakiška atmosfera.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai" / "Miss Peregrine's Home for Peculiar Children"

Sveiki,

Kultinis amerikiečių režisierius Tim Burton, sukūręs ne vieną filmą hitą-žudiką, šįkart vėl grįžta prie savo mėgstamo literatūrinės pasakos su siaubo elementais žanro „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ (angl. Miss Peregrine‘s Home of Peculiar Children) (2016). Prisipažinsiu, kad man šis režisierius sunkiai įtinka. Man sunku pamėgti jo kūrinius, nes akivaizdu, kad tai kičas su tam tikrais manieringais elementais. Gal ir visai nieko, sakyčiau, juk „Mano gyvenimo žuvis“, kuri absoliučiai panašaus braižo ir pasakojimo pobūdžiu kaip ir naujausias darbas, rodos, susižiūrėjo pakankamai gerai, bet negali būti viskas tas pats ir dėl to gerai. Norisi visgi išvysti T. Burton įdomesnį, evoliucionuojantį, eksperimentuojantį, kokį mačiau jį filme „Didelės akys“.

Grįžtant prie paties filmo, galiu pasakyti, kad filmo pradžia pasirodė ypatingai nuobodi, neefektinga ir tiesiog be įdomesnių provokacijų: viskas daugiau ar mažiau matyta. Gal čia šiek tiek kaltas ir pats scenarijus, o gal ir knyga nėra tokia gera, kurią, beje, turime išsivertę į lietuvių kalbą. Apskritai sakant, filmo „gerumas“ prasideda tik jau įpusėjus juostai arba, geriau sakant, kai pusė salės žiūrovų metę popkornus į šiukšlių dėžes išeina iš salės. Filmas iš esmės prastokas, nes istorija rutuliojasi nuobodžiai, vienas įdomesnis dalykas – ypatingų vaikų gebėjimai, tačiau tų vaikų ne tiek ir daug, kad pajėgtų pritrenkti žiūrovą savo fantazija. 

Pagrindinį vaidmenį sukuria „Berniukas dryžuota pižama“ vaikinukas Asa Butterfield, kuris apskritai nemoka vaidinti. Tikrai, visa jo veido mimika, gestai tiesiog pribloškiamai „pro šalį“, neįtikinantys ir tiesiog, galvoju, netgi turėtų būti gėda pačiam režisieriui, kuris nepareikalavo daugiau iš vaikino, nes daryti tokį falšyvinį personažą sąmoningai yra tiesus šūvis sau į koją. Apskritai be kelių įdomesnių literatūrinių personažų dar vienas geresnis daykas yra efektingosios Evos Green pasirodymas. Ji jau yra dirbusi su šiuo režisieriumi, todėl žino su valgoma druska. Ji išties atrodo bauginančiai įtaigi – jauniesiems aktoriams yra ko pasimokyti, bet kalbant apie pačios Peregrinės personažą, darosi nuobodoka, o jos biografija ir likimas menkai ką besujaudina. 

Apibendrinant galiu pasakyti, kad tai tikriausiai vienas silpniausių Tim Burtin filmų, keli stiprūs pliusai neįtraukė į pasakojimą, kad akivaizdūs brokai tiesiog sunaikina bet kokias žiūrovų simpatijas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDB: 7.0

Jūsų Maištinga Siela