Filmas: "Knygynas" / "The Bookshop"

 

Sveiki,

Ispanų režisierė Isabel Coixet ne kartą pakliuvo su savo filmais į mano žiūros lauką. Jos filmai pripažinti tarptautiniu mastu: „Elegija“ (2008), „Niekas nenori nakties“ (2015), „Mano gyvenimas be manęs“ (2003)... Nors režisierė kuria filmus tiek anglų, tiek ispanų, tiek prancūzų kalbomis, negalėčiau pasakyti, kad tai mano režisierė favoritė. Nors ir turi ji savitumo, istorijos ir projektai gana skirtingi, todėl mane asmeniškai veda smalsumas, su kokiais aktoriais ir kokia medžiaga šįkart ji dirbs. Vienas naujesnių jos kino darbų „Knygynas“ (angl. The Bookshop) (2017), parengtas su britų aktoriais pagal Penelope Fitzgerald tuo pačiu pavadinimu parašytą romaną, pelnė net tris ispaniškais oskarais vadinamas „Goyos“ statulėles.

Istorija mus nukelia į 6 dešimtmečio lyčių standartų sukaustytą britų provinciją, kuriame našlė įsigijo senąjį namą ir jame netikėtai įrengia knygyną, tačiau to namo gviešiasi vietos turtingiausioji moteris, norėdama įrengti ten savo meno centrą. Knygyne pradedama pardavinėti V. Nabokovo „Lolita“ ir knygynas tampa modernus tų vietų traukos centras, bet ant kulnų moteriai lipa negailestingos intrigos...

Iš tikrųjų filmas nufilmuotas gerai, kaip iš gero, bet dulkėto britiško kino vadovėlio. Istorija tvarkinga, organiška, išvystyta ir su kulminacija (čia dėkoti romano siužeto apmatams), visgi žiūrint buvo nuobodu. Viskas atgyventa, viskas vienkryptiška, nes pagrindinė veikėja besąlygiškai pasižymi altruistės aukos vaidmeniu, o kerštingoji aristokratė muilo operos blogietės tipažu.

Siužetas laikosi vien ant knygyno naikinimo ir klestėjimo idėjos ir akivaizdu nuo pat pradžių, kad turtuolė sužlugdys varguolę ir kitaip negali būti. Išties toks siužetas ir pasakojimo ritmas tinka masiniam žiūrovui, istorija lengva, primena lengvus kino XX amžiaus pamokymus žiūrovui, todėl istorija nuobodi, kad ir kaip bepažiūrėsi. Žiūrėdamas vis galvojau, kad viskas lyg ir gerai su tuo filmu, bet ką aš tokio britiškai dailaus ir pataikaujančio buvau jau matęs? Ir prisiminiau tą nelemtą beveik visiems patikusį „Bulvių lupenų pyragą“ – lėkštą ir pasaldintą badaujančių žmonių meilės istoriją su Volto Disnėjaus štrichais. Iš esmės „Knygynas“ irgi karikatūrinis, pasaka apie Pelenę, kuri netapo princese ir gyvenimiškai už savo patiklumą ir perdėtą naivumą gavo į dantis. Gal tai ir yra teisingiausias ir geriausias šio filmo pamokslas t. y. kad nuolankumas kartais gali iš tavęs padaryti atmatos duobę, į kurią tuštinasi kas netingi. Kad ir kaip patiktų man aktoriai ir prijausčiau režisierei, šio filmo, kad ir apie knygas (o kaip aš mėgstu filmus apie knygas, knygynus, leidybą ir rašytojus!) toli gražu nesukėlė nei žavesio, nei snobiško mąslumo prie britiškos arbatėlės.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Larsas ir tikra mergina" / "Lars and the Real Girl"

Sveiki,

Filmas, pelnęs „Oskarą“ už originaliausią scenarijų ir Auksinį gaublį už pagrindinį Ryan Gosling vaidmens atlikimą – „Larsas ir tikra mergina“ (angl. Lars and The Real Girl) (2007), tiesą sakant, susižiūrėjo visai „skaniai“, tačiau tenka pripažinti, kad kaip kūrinys didelio įspūdžio nepadarė.

Viena stipriausių šio filmo sudedamųjų – R. Gosling vaidyba, kurią įvardyčiau kaip vieną įsimintiniausių jo karjeroje, nes šiaip jis vienas statiškiausių aktorių ir nors gauna išties įsidėmėtinus vaidmenis, jis man nejuslingas aktorius, tačiau šiame filme yra tai, ko dažniausiai jam trūksta – vidinės veikėjo dinamikos ir vidinės biografijos. Visa kita filme atrodo arba prėska, arba pernelyg lėkšta. Suprantu, kad daugeliui filmas patiks dėl nekomercinio priėjimo prie psichinių žmogaus problemų, tačiau camon, žmogus, kuris „myli“ lėlę ir bando susikurti kitą pasaulį – tai juk kine atgyvena! Štai japonai kasmet sukuria po panašų filmą, kaip vyrukas paskui save tamposi pripučiamą lėlę ir su ja mylisi ant tilto ar dar kur nors, o aplinkiniai iš jo „žvengia“. Prisiminiau ir J. Foster režisuotą šeimos dramą „Bebras“ (2011), kada M. Gibsonas nuo rankos niekaip nenusimovė bebro lėlės ir bandė savo psichologines problemas spręsti kvailoku būdu.

Tiesą sakant, filme mane labiausiai nervino ne pagrindinis veikėjas ir jo problemos, bet holivudinė, netikra ir perdėta aplinkinių reakcija, kuri absoliučiai tuščia. Kas čia? Tvin Peaksas, kad visi staiga ima ir prisitaiko prie Larso padėties? Aštrumo trūkumą lyg ir galėtume pateisinti žanro taisyklėmis, tačiau humoras vis tiek tvoskia „rimtu lėkštumu“. Neįsimenantis, tačiau vienam vakarui žiūrėti drąsiai galima.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vakarėlis" / "The Party"

Sveiki,

Pirmasis šiųmetis Scanoramos filmas, kurį pamačiau buvo britų režisierės Sally Potter juodojo humoro drama „Vakarėlis“ (angl. The Party) (2017). Tai jau trečiasis režisierės filmas, kurį mačiau. Prieš tai padarė gerą įspūdį „Orlando“ (1992) ir kiek blankesnis filmas „Džindžer  ir Roza“ (2012).

„Vakarėlis“ stebina nuo pat pirmųjų kadrų savo stambiais sodriais juoda-balta vaizdiniais, tokiuose filmuose aktoriai gali demonstruoti savo meistriškumą kiek tik gali, o režisierei pavyko susikviesti prestižinius aktorius – Patricia Clarkson, Kristin Scott Thomas, Timothy Spall ir kt., kurie iš esmės kuria juodo humoro prisodrintą dramą. Vieno veiksmo filmas viename prabangiame britiško stiliaus name, kur aktoriai juda tarsi molekulės iš esmės lyg ir nieko naujo. Tiesą sakant, priminė keletą filmų, ypač R. Polanskio „Kivirčą“, ar net J. Dolan „Tai tik pasaulio pabaiga“ tik šįkart S. Potter, kuri, beje, pati parašė šiam filmui scenarijų, kuria kur kas margesnius personažus: besilaukiančios trinukų lesbietės, svarbias gavusi politines pareigas neištikima žmona, į depresiją paniręs neištikimas sutuoktinis, narkotikus šniokščiantis ir keršto ištroškęs šeimos draugas bei meditacijų guru... Keistas kokteilis, tačiau juos vienija britiška kultūra, kitais atvejais atrodytų, jog jie iš skirtingų planetų.

Ką galima papasakoti, kai filmas viso labo vienos valandos ir vienuolikos minučių? Žinokite, užteko sočiai ir nebuvo nereikalingo pauzavimo ir užtęsimo. Daug ką davė jau žinomų aktorių gausa, nuo kurių sunkiai sekėsi atplėšti akis. Filmas gana teatrališkas, tačiau daug ką atperka taiklus juodas humoras, nuo kurio kvatojo pilna salė. Smagu, kad pati režisierė filmo pradžioje visiems Scanoramos žiūrovams siuntė išskirtinius linkėjimus, tad šalia to bambėjimo, kad moterų režisierių tiek mažai, manau, galima pasidžiaugti, kad vienu pagrindiniu filmų Scanoramoje tapo moters režisierės darbas.

Filmas įtraukiantis, juokingas ir tiek pat graudus. Filmas kaip literatūros kūrinys, kuris, jau kažkas iš lietuvių kino kritikų pastebėjo, gal net dar geriau atrodytų kokioje nors teatro scenoje, atrodo, jog jis sukurtas pagal pjesės principus. Tokių filmų atsiranda daug ir tokius aš mėgstu, tačiau visumoje, atsitolinus, visgi karnavališkų charakterių kokteilyje istorija nieko daugiau nepasakoja tik tas pačios muilo operos meilės seilės potekstes. Ir visgi, labai įtraukiančios muilo operos!

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Sieka

Filmas: "Hugo išradimas" / "Hugo"

Sveiki, skaitytojai,

Penktadienio vakarą geriausia nusileisti ir rinktis pramoginį filmą, jeigu nenorite susipykti su artimaisiais ir norite, kad ir jie liktų po seanso patenkinti, tad tokiais atvejais rimtas ir geras kinas palauks. Be to, nėra taip jau blogai pažiūrėti ir komercinį filmą, juolab, jei jis nominuotas „Oskarui“ kaip „Hugo išradimas“ (angl. Hugo) (2012).

Filmas iš serijos „visai šeimai“ tikriausiai visu šimtu procentu atitinka patogų, pernelyg vaikų psichikos neluošinančių filmų kategoriją, kuris savo turiniu lyg primintų Oliverio Tvisto sunkius laikus, tačiau čia viskas nepalyginamai nusaldinta ir socialinė atskirtis bei skurdas netgi savotiškai našlaitystė taip suromantizuota, kad galima pagalvoti: ar vaikas neįsigeis netekti savo tėvų, kad galėtų taip įdomiai gyventi kur nors po laikrodžiu? Juokas juokais, tačiau pati istorija pernelyg pasirodė vienplanė ir nuobodoka, pernelyg viskas sukramtyta ir gražiai papuošta petražolių šakele, kad  moralas ir tai, kas lieka už kadrų beveik nediskutuotina, nes nėra diskutuoti apie ką – totalus populiariojo kino bruožas – didelis malonumas, o turinys kaip iš paprasto XIX amžiaus romano vaikams ir paaugliams. Kitą vertus, „Hugo išradimas“ nepaprastai lepina vaizduotę ir akis – dėl ko ir nominuotas „Oskarui“, nes vizualumo katedra tokia ryški ir pilna dvasios (kas, kad kompiuterinės!), kad net akimirkai norisi pagyventi tuose Londono ūkanose, kur viskas taip teatralizuota, taip gražiai ir sodriai pateikta, kad kartais atrodo, jog žiūri ne filmą, o spektaklį, savotišką geležinkelio sustyguotą kabaretą.

Tikriausiai vien dėl vizualumo, kuris, žinoma, neturi nieko bendra su realiai egzistavusiu XX amžiaus pradžios Londonu, ir verta žiūrėti šį filmą, nors pati istorija, bent jau man, kaip kino lepūnui, nors ir norėjo aptraukti mano akis ašaromis, tačiau kūrėjams to padaryti nepavyko, nes vietoj graudulio jutau nebent siužete stingdantį nuobodulį, kurį prablaškydavo sodri Londono pasakiška atmosfera.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lemiamas taškas" / "Match Point"

Sveiki visi, kino gerbėjai,

Vėl grįžtu prie savo mėgiamo Woody Allen‘o ir šįkart teko pasimėgauti jo filmu „Lemiamas taškas“ (Match Point) (2005). Na, po tokio šedevro kaip „Vidurnaktis Paryžiuje“, net nesitikėjau, kad Allen‘as kažkuo labai nustebins, bet visgi nustebino. „Lemiamas taškas“ – tai britiška dvasia pritvinkęs sudėtingas pasakojimas apie kaltę ir pasirinkimą. Neabejotinai filmas remiasi į Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ – šią knygą skaito ir pagrindinis filmo personažas istorijos pradžioje, tačiau Allen‘ui rūpėjo nekopijuoti Raskolnikovą, bet veikiau sukurti atvirkštinį jo prototipą – „kaltę paslepiame po kilimu ir gyvename toliau.“

Filme atpažinau Allen‘ui būdingų intelektualų buržuazinių ir intelektualų antiburžauzinių veikėjų charakterius, kurie labai įsismelkę į kultūros šaknis. Kaip visada čia kalbama apie operą, dailę, meną, muziejus, ką labai mėgsta ir pats režisierius. Tarp socialinių skirtybių atsiranda dvasinė trintis, charakterių nesutapimai ir pagrindinio herojaus nepilnavertiškumo kompleksas. Nors Krisas pasiekia visko, ko jis nori, tačiau dabai didelį filmo dalį jis blaškosi ir yra įsitempęs balansuojantis ties nervų riba. Jį kamuoja ne tiek teisingas pasirinkimas, kiek pasirinkimas, kuris jam būtų naudingas – tuo jis skiriasi nuo Raskolnikovo. Kaltė jo neveikia, jis tik bijo, kad neteks privilegijų ir patogumų, o prigesus aistrai, lieka tik patogaus gyvenimo įvaizdis ir saugumas, kuriems apgint jis pasiryžęs drastiškiems poelgiams. Tie poelgiai gal kiek nebūdingi Allen‘ui, sakyčiau, labiau priminė Q. Tarantinui būdingą atomazgą su kriminaliniais fejerverkais. Vyras, atsidūręs ties nervų krizės riba, taip pat gali daug kam pasiryžti, nemažiau nei kuriamos Almodovaro moterys.

Bet kokiu atveju, tai gan sudėtingas ir apgaulus personažas, kuris dėl lengvų, bet rafinuotų tonų atrodo iš pradžių pakankamai melodramatiškas ir banalus, bet tai trunka tik pirmąją filmo valandą, kai gėrimės flirtu, opera, intelektualiais pokalbiais, vynu ir šampanu. Pagrindinį vaidmenį sukuria žavusis Jonathan Rhys Meyers, kuris tokio fantastiškai dailaus sukirpimo galėjo išvesti iš proto ne vieną Allen‘o sukurtą moters personažą, o ką jau kalbėti apie Scarlett Johansson, kuri šiame dešimtmetyje pasirodė ne vienoje ir ne dvejose Alle‘no juostose, tik dar ne visas suspėjau pamatyti – tai moteris apsigimusi būti ne tik graži aktorė, bet ir BAISIAI talentinga. Ji tiesiog užburia... kaip ir visas filmas, kuris, mano akimis, tikrai buvo geresnis už „Kasandros prakeiksmą“ (2007). Kanų kino festivalyje žiūrovai plojo iki apsiputojimo, matyt, tikrai buvo už ką.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela