Filmas: "Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija" / "The Guernsey Literary and Potato Peel Pie Society"

Sveiki,

Nepatinka man filmai ilgais ir labai griozdiškais pavadinimais kaip, pavyzdžiui, šis „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“ (angl. The Guernsey literaty and potato peel pie society) (2018), bet visgi ilgėdamasis žavingos britiškos ano amžiaus atmosferos, ryžaisi surizikuoti ir pažiūrėti šią pusiau istorinę, pusiau kostiuminę, pusiau rimtą filmą apie netikėtai vokiečių okupantų prigautus „baliavotojus“, kurie prisistatė esantys skaitytojų klubas, kurio pavadinimas „Bulvių lupenų pyragas“.

Tiesą sakant, filmas gražus, techniškai jis išties puikiai surėdytas – kostiumai, laikmetis, parinkti aktoriai, kas apskritai britiškame komerciniame kine visada yra kaip išskirtinis bruožas. Tačiau pati istorija, kuri turėjo itin didelio potencialo gana rimtu tonu papasakoti neįtikėtiną išsigelbėjimo ir žmonėms sunkiu laikotarpiu vilties suteikiančią istoriją, atsitiko taip, kad kūrėjai pasuko romantinės meilės-seilės keliu. Graži paskos ir Volto Disnėjaus stiliumi pasakojama istorija dviem laiko linijomis – vienas laikas, vokiečių okupantų ir salos gyventojų vargas, kitas – po karo į salą atvykusi mergina. Išties žavi ta knyginė atmosfera, kad knygos susieja likimus ir pan., atmosfera, britų namų interjeras, tas laikmečio grožis (kiek jis perspaustas, sunku pasakyti), bet iš esmės istorija, kuri turėjo mane sujaudinti ir tikrai vienu metu buvau bepradedąs tikėti, ėmė ir kūrėjams išslydo iš rankų – susismulkino į pagrindinės veikėjos meilės trikampį, kuris pernelyg stereotipinis ir atpažįstamas, pernelyg žinome, kuo viskas pasibaigs.

Neįtikina ir tokios banalios meilės scenos, kai du veikėjai skaitytojų klube pasilenkia paimti nukritusio daikto ir jie vienas į kitą, pasilenkę pakelti, susižvalgo, o juos stebi pykčio pritvinkęs trečiojo stebėtojo žvilgsnis – na, taigi čia „Santa Barbaros“ efektas, kuris nebent labai neišlepusiam ir masinį kiną mėgstančiam žiūrovui. Aišku, kad elitiniame kine trūksta šviesos ir pozityvumo, kad esame pernelyg rimti, tačiau šiame filme viskas pernelyg banalu, pernelyg banalus siužetas, perdėta ir negyva vaidyba, paremta estetiniu ir teatriniu principu, todėl filmas savo potencialą pražudo vos tik įsibėgėjęs, kai viskas vienaip ar kitaip jau tampa aišku. Verta žiūrėti nebent dėl atmosferinės aplinkos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lemiamas taškas" / "Match Point"

Sveiki visi, kino gerbėjai,

Vėl grįžtu prie savo mėgiamo Woody Allen‘o ir šįkart teko pasimėgauti jo filmu „Lemiamas taškas“ (Match Point) (2005). Na, po tokio šedevro kaip „Vidurnaktis Paryžiuje“, net nesitikėjau, kad Allen‘as kažkuo labai nustebins, bet visgi nustebino. „Lemiamas taškas“ – tai britiška dvasia pritvinkęs sudėtingas pasakojimas apie kaltę ir pasirinkimą. Neabejotinai filmas remiasi į Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ – šią knygą skaito ir pagrindinis filmo personažas istorijos pradžioje, tačiau Allen‘ui rūpėjo nekopijuoti Raskolnikovą, bet veikiau sukurti atvirkštinį jo prototipą – „kaltę paslepiame po kilimu ir gyvename toliau.“

Filme atpažinau Allen‘ui būdingų intelektualų buržuazinių ir intelektualų antiburžauzinių veikėjų charakterius, kurie labai įsismelkę į kultūros šaknis. Kaip visada čia kalbama apie operą, dailę, meną, muziejus, ką labai mėgsta ir pats režisierius. Tarp socialinių skirtybių atsiranda dvasinė trintis, charakterių nesutapimai ir pagrindinio herojaus nepilnavertiškumo kompleksas. Nors Krisas pasiekia visko, ko jis nori, tačiau dabai didelį filmo dalį jis blaškosi ir yra įsitempęs balansuojantis ties nervų riba. Jį kamuoja ne tiek teisingas pasirinkimas, kiek pasirinkimas, kuris jam būtų naudingas – tuo jis skiriasi nuo Raskolnikovo. Kaltė jo neveikia, jis tik bijo, kad neteks privilegijų ir patogumų, o prigesus aistrai, lieka tik patogaus gyvenimo įvaizdis ir saugumas, kuriems apgint jis pasiryžęs drastiškiems poelgiams. Tie poelgiai gal kiek nebūdingi Allen‘ui, sakyčiau, labiau priminė Q. Tarantinui būdingą atomazgą su kriminaliniais fejerverkais. Vyras, atsidūręs ties nervų krizės riba, taip pat gali daug kam pasiryžti, nemažiau nei kuriamos Almodovaro moterys.

Bet kokiu atveju, tai gan sudėtingas ir apgaulus personažas, kuris dėl lengvų, bet rafinuotų tonų atrodo iš pradžių pakankamai melodramatiškas ir banalus, bet tai trunka tik pirmąją filmo valandą, kai gėrimės flirtu, opera, intelektualiais pokalbiais, vynu ir šampanu. Pagrindinį vaidmenį sukuria žavusis Jonathan Rhys Meyers, kuris tokio fantastiškai dailaus sukirpimo galėjo išvesti iš proto ne vieną Allen‘o sukurtą moters personažą, o ką jau kalbėti apie Scarlett Johansson, kuri šiame dešimtmetyje pasirodė ne vienoje ir ne dvejose Alle‘no juostose, tik dar ne visas suspėjau pamatyti – tai moteris apsigimusi būti ne tik graži aktorė, bet ir BAISIAI talentinga. Ji tiesiog užburia... kaip ir visas filmas, kuris, mano akimis, tikrai buvo geresnis už „Kasandros prakeiksmą“ (2007). Kanų kino festivalyje žiūrovai plojo iki apsiputojimo, matyt, tikrai buvo už ką.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela