Filmas: "Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija" / "The Guernsey Literary and Potato Peel Pie Society"

Sveiki,

Nepatinka man filmai ilgais ir labai griozdiškais pavadinimais kaip, pavyzdžiui, šis „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“ (angl. The Guernsey literaty and potato peel pie society) (2018), bet visgi ilgėdamasis žavingos britiškos ano amžiaus atmosferos, ryžaisi surizikuoti ir pažiūrėti šią pusiau istorinę, pusiau kostiuminę, pusiau rimtą filmą apie netikėtai vokiečių okupantų prigautus „baliavotojus“, kurie prisistatė esantys skaitytojų klubas, kurio pavadinimas „Bulvių lupenų pyragas“.

Tiesą sakant, filmas gražus, techniškai jis išties puikiai surėdytas – kostiumai, laikmetis, parinkti aktoriai, kas apskritai britiškame komerciniame kine visada yra kaip išskirtinis bruožas. Tačiau pati istorija, kuri turėjo itin didelio potencialo gana rimtu tonu papasakoti neįtikėtiną išsigelbėjimo ir žmonėms sunkiu laikotarpiu vilties suteikiančią istoriją, atsitiko taip, kad kūrėjai pasuko romantinės meilės-seilės keliu. Graži paskos ir Volto Disnėjaus stiliumi pasakojama istorija dviem laiko linijomis – vienas laikas, vokiečių okupantų ir salos gyventojų vargas, kitas – po karo į salą atvykusi mergina. Išties žavi ta knyginė atmosfera, kad knygos susieja likimus ir pan., atmosfera, britų namų interjeras, tas laikmečio grožis (kiek jis perspaustas, sunku pasakyti), bet iš esmės istorija, kuri turėjo mane sujaudinti ir tikrai vienu metu buvau bepradedąs tikėti, ėmė ir kūrėjams išslydo iš rankų – susismulkino į pagrindinės veikėjos meilės trikampį, kuris pernelyg stereotipinis ir atpažįstamas, pernelyg žinome, kuo viskas pasibaigs.

Neįtikina ir tokios banalios meilės scenos, kai du veikėjai skaitytojų klube pasilenkia paimti nukritusio daikto ir jie vienas į kitą, pasilenkę pakelti, susižvalgo, o juos stebi pykčio pritvinkęs trečiojo stebėtojo žvilgsnis – na, taigi čia „Santa Barbaros“ efektas, kuris nebent labai neišlepusiam ir masinį kiną mėgstančiam žiūrovui. Aišku, kad elitiniame kine trūksta šviesos ir pozityvumo, kad esame pernelyg rimti, tačiau šiame filme viskas pernelyg banalu, pernelyg banalus siužetas, perdėta ir negyva vaidyba, paremta estetiniu ir teatriniu principu, todėl filmas savo potencialą pražudo vos tik įsibėgėjęs, kai viskas vienaip ar kitaip jau tampa aišku. Verta žiūrėti nebent dėl atmosferinės aplinkos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "45 metai" / "45 Years"

Sveiki, skaitytojai,

Kai pirmą kartą pamačiau režisieriaus Andrew Haigh filmą „Savaitgalis“ (2011), kuris paliko gan gero filmo įspūdį, pamaniau, na štai, tai dar vienas režisierius, kuris sukūrė filmą apie homoseksualus ir tikriausiai po šio filmo sėkmės toliau atsidės šios temo plėtojimui savo kine, bet kaip maloniai suklydau, kai pažiūrėjau naujausią darbą „45 metai“ (angl. 45 Years) (2015), kurį spėjo išliaupsinti tiek žiūrovai, tiek kino kritikai.

Na, filmas išties man priminė kino genijaus Michael Hanike filmą „Meilė“, kuris mane buvo itin sujaudinęs – apie senukų meilę ir santykius papasakota nepaprastai idiliškai, o štai filme „45 metai“ lyg properšomis britiško peizažo apsuptyje pasakojama irgi senukų istorija, tik čia įsisuka nedorėlė gyvatė – paslaptis, kuri sujaukia idilišką senolių gyvenimą ir lyg iš pamatų paplauna, rodos, neįveikiamą pasitikėjimo kalną. Rūpinimasis, maloni ir jauki senolių namų atmosfera, šuo, sulėtėjęs intelektualų gyvenimas atrodo nepakartojimas, nei ligos, nei anūkų klegesys, viskas taip vaisku ir tyra, bet štai senukas gauna laišką, kad rasta jo mylimoji, dingusi prieš 50 metų, įšalusi lede. Neįtikėtinas jausmas, jauna ir nepasenusi mylimoji lede ir jau gyvenimo saulėlydį pasitinkantis senukas, kuris 45 metus nugyveno su visai kita moterimi...

Ar bereikia sakyti, kad scenarijus šiam filmui puikus? Labai mėgstu, kai kinas nusilenkia jaunystės kultui ir tyrinėja visai kitus parametrus, o senolių gyvenimas, jų patirtys ir paslaptys, neslėpsiu, atrodo, kur kas įdomesnės ir netikėtesnės. Puikūs aktoriai, ypač puikiai pasirodė mano mėgstama aktorė Charlotte Rampling – visada elegantiška ir intelektuali, visada stoiška ir aristokratiška, tikriausiai sukūrė savo gyvenimo vaidmenį, už kurį ji jau nominuota „Oskarui“, regis, filmo aktorius ištiko toks pat likimas kaip kažkada M. Hanike „Meilė“ aktorius – sėkmė neabejotina. 

Apskritai tai subtilus, lėtas ir įdomus filmas, kur žvilgsnis, susimąstymas, judesys išduoda veikėjų mintis, ketinimus ir jausmus, tramdomus pagarbos ir įprasto etiketo. Turėjau retą malonumą išgyventi tokias gelmes be, rodos, staigių katastrofų, tačiau tylios dramos veikėjus ir kartu žiūrovus sužeidžia iki pačių gelmių.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela