Filmas: "Kasinėjimai" / "The Dig"

 

Sveiki,

Pagal britų žurnalisto ir novelisto John Preston romaną Simon Stone pastatytas vaidybinis filmas „Kasinėjimai“ (angl. The Dig) (2021) pasakoja apie mažą britų gyvenvietę Sutton Hoo rytinėje Didžiosios Britanijos dalyje. Šiame miestelyje 1938 m. turtinga ir įtakinga našlė Edita Preti nusamdo kasinėtoją, kuris turėtų atkasti jos žemėje esančius pilkapius. Kadangi poniai rūpi istorija ir kultūra, ji leidžia gana nelengvo būdo kasinėtojui Basiliui užsispyrusiai kasti pilkapius, kol vieną dieną viename iš jų randamas anglosaksų laikų įtakingo kario kapas su laivu...

Įdomu tai, jog filmas pastatytas ne tik pagal romaną, bet ir tikrus buvusius įvykius, mat iš tikrųjų egzistuoja ši vieta ir atrasti lobiai bei to laikotarpio istorinės asmenybės. Šiaip filmas nėra nei kažin koks „aštrus“, nei itin įmantrus ar šokiruojantis, jo tikslas – įprasminti archeologinius atradimus, apipinant istorinį įvykį platoniška kasinėtojo ir našlės mentorės istorija. Galiausiai besimezgančiai intymiai simpatijai lemta sugriūti, kadangi Basilis turi žmoną, o Edita serga širdies liga ir kasdien vis jaučiasi prasčiau ir prasčiau. Negana to, kad pilkapį nuolat ardo ir skalauja britiški lietūs, į atradimus kėsinasi britų garsus muziejus bei virš galvų vis skrendantys lėktuvai, žadantys Europoje didįjį pasaulinį karą.

Tiesą sakant, filmą rinkausi dėl aktorių Carey Mulligan ir Ralph Fiennes dueto, kurių pasirodymas iš tikrųjų nenuvylė. Neapsiriksiu, jeigu pasakysiu, kad filmas „labai britiškas“, kuriame rasite nemažai nacionalistinių ketvirto dešimtmečių britiškos kultūros atributų. Gražios ir tirštos vakarėjančios spalvos perteikia tam tikrą laikmečio dekadansą ir jautrumą, atsisveikinimą su epocha iki karo. Simon Stone režisūra nors ir neeilinė, visą laiką jutau, jog šio filmo pasakojimo manierai įtaką darė amerikiečių režisierius Terence Malick. Bėgantys kadrai „į priekį“ papildyti pasakojimais iš būsimų ir tuoj rodysimų scenų sukuria filmo išskirtinį jausmingumą, netgi tam tikrą „nuojautą“, jog tuoj kažkas nutiks. Beje, nuojauta yra vienas svarbiausių šio filmų raktažodžių, kurį naudoja ir veikėja Edita. Bandomas kurti tas kiek sentimentalus, bet nepasakyčiau, kad banalus, jausminis nuojautomis grįstas pasakojimas. Taigi filmas su gerais aktoriais, vizualiai švelnus, nebanalus ir dar supažindina su britų archeologijos užkulisiais.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mamma Mia! Štai ir mes" / "Mamma Mia! Here We Go Again"

Sveiki,

Ką galima žiūrėti per šventes, kad visi daugiau ar mažiau būtų patenkinti? Žinoma, kokią nors nuotaikingą filmą, kuris tiktų visokiausiam žiūrovui ir prisiminęs prieš dešimt metų matytą „Mamma mia“ filmą, pasiūliau pasižiūrėti antrąją dalį „Mamma Mia! Štai ir mes“ (angl. Mamma Mia! Here We Go Again) (2018), kuri kaip ir ankstesnioji yra įkvėpta grupės ABBA dainų.

Šiame miuzikle toliau tęsiama istorija, tik, deja, jau po Meryl Streep kuriamo personažo Donos mirties, kada dukra Graikijos saloje tęsia motinos restorano verslą. Šioje dalyje daug grįžimo į praeitį, į jaunystės Donos dienas ir pasakojama istorija, kaip ji susitiko su dukros potencialiais tėvais. Discko stiliaus atmosfera Graikijos peizaže absoliučiai nesujaudino, net neįtikino. Miuziklo dvasios praktiškai nepajutau kaip ir pačios ABBOS. Na, galbūt įdomesnė scena visgi buvo, kai buvo atlieka „Waterloo“ prancūziškos atmosferos kavinukėje. Visa kita istorijos dalis apie vyrus, kad ir kaip norėta iš romantinių scenų išspausti emocijų aliejų, kūrėjams nepavyko. Scenarijus išties labai skurdus ir jeigu ne Graikijos vaizdai, egzotika, manau, amerikietiškoje aplinkoje filmas būtų absoliučiai nepažiūrimas. Neįtikino ir aktorių vaidyba, kuri absoliučiai šabloniškai ir teatrališkai medinė, nors ką padarysi, toks miuziklo žanras. Kiek gyvesnė ir organiškesnė aktorė visgi buvo Lily James, visi kiti kaip pritempti, nenatūralūs, užspausti savo nepavykusiuose komedijų žanro narvuose.

Filmo neišgelbėja ir trumpam filmo gale pasirodžiusi Cher – medinė, nelanksti ir truputį panaši į transvestitą. Atsiprašau, Cher labai mėgstu, tačiau tai vienas prasčiausių jos pasirodymų kine. M. Streep nieko neišgelbsti ir apskritai filmas nei labai nuotaikingas, nei jaudina, tai netgi pasijutau šiek tiek kaltas, kad per šventes kitiems įbrukau tokią prastą juostą, bet iš esmės aplinkiniai, apsvaigę nuo kalėdinio vyno, nelabai to ir sureikšmino, visgi filmas foninis, kurio nepamatę nieko neprarasite.

P. S. Visgi padaryti gerą miuziklą yra nepaprastai sunku, daug sunkiau už rimtą ir prasmingą dramą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija" / "The Guernsey Literary and Potato Peel Pie Society"

Sveiki,

Nepatinka man filmai ilgais ir labai griozdiškais pavadinimais kaip, pavyzdžiui, šis „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“ (angl. The Guernsey literaty and potato peel pie society) (2018), bet visgi ilgėdamasis žavingos britiškos ano amžiaus atmosferos, ryžaisi surizikuoti ir pažiūrėti šią pusiau istorinę, pusiau kostiuminę, pusiau rimtą filmą apie netikėtai vokiečių okupantų prigautus „baliavotojus“, kurie prisistatė esantys skaitytojų klubas, kurio pavadinimas „Bulvių lupenų pyragas“.

Tiesą sakant, filmas gražus, techniškai jis išties puikiai surėdytas – kostiumai, laikmetis, parinkti aktoriai, kas apskritai britiškame komerciniame kine visada yra kaip išskirtinis bruožas. Tačiau pati istorija, kuri turėjo itin didelio potencialo gana rimtu tonu papasakoti neįtikėtiną išsigelbėjimo ir žmonėms sunkiu laikotarpiu vilties suteikiančią istoriją, atsitiko taip, kad kūrėjai pasuko romantinės meilės-seilės keliu. Graži paskos ir Volto Disnėjaus stiliumi pasakojama istorija dviem laiko linijomis – vienas laikas, vokiečių okupantų ir salos gyventojų vargas, kitas – po karo į salą atvykusi mergina. Išties žavi ta knyginė atmosfera, kad knygos susieja likimus ir pan., atmosfera, britų namų interjeras, tas laikmečio grožis (kiek jis perspaustas, sunku pasakyti), bet iš esmės istorija, kuri turėjo mane sujaudinti ir tikrai vienu metu buvau bepradedąs tikėti, ėmė ir kūrėjams išslydo iš rankų – susismulkino į pagrindinės veikėjos meilės trikampį, kuris pernelyg stereotipinis ir atpažįstamas, pernelyg žinome, kuo viskas pasibaigs.

Neįtikina ir tokios banalios meilės scenos, kai du veikėjai skaitytojų klube pasilenkia paimti nukritusio daikto ir jie vienas į kitą, pasilenkę pakelti, susižvalgo, o juos stebi pykčio pritvinkęs trečiojo stebėtojo žvilgsnis – na, taigi čia „Santa Barbaros“ efektas, kuris nebent labai neišlepusiam ir masinį kiną mėgstančiam žiūrovui. Aišku, kad elitiniame kine trūksta šviesos ir pozityvumo, kad esame pernelyg rimti, tačiau šiame filme viskas pernelyg banalu, pernelyg banalus siužetas, perdėta ir negyva vaidyba, paremta estetiniu ir teatriniu principu, todėl filmas savo potencialą pražudo vos tik įsibėgėjęs, kai viskas vienaip ar kitaip jau tampa aišku. Verta žiūrėti nebent dėl atmosferinės aplinkos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikis ant ratų" / "Baby Driver"

Sveiki,

Dar vienas pramoginio tipažo filmas „Vaikis ant ratų“ (angl. Baby Driver) (2017) gali dar kartą paliudyti, kad nemoka lietuviai versti pavadinimų. Vaikis ant ratų – savaime neįmanoma, nes jis turėtų sėdėti, gulėti ar tupėti ant ratų, o ne ratuose? Pagal prasmę jau savaime yra nesąmone, tačiau visiems ten nusispjauti, svarbu, kad žmonės vartotų, pirktų ir liudytų filmo sėkmę. Filmo sėkmės formulė labai paprasta ir jau išmėginta daugybė sykių – daug pramoginio greičio, paviršutiniškos įtampos, šmaikštumo dozė ir, žinoma, sudėtinga pagrindinio veikėjo vaikystė...

Filmas nufilmuotas vingrus ir,  atrodo, visomis prasmėmis itin profesionalus, tačiau, pripažinkime, pernelyg lėkštas. Tarsi pritempiant truputį iki Tarantino filmo manieros, lyg ir prisilaikant kažkokių Holivude įvertintų autoritetų, filmas, kad ir koks jis smagus, kad ir koks jis būtų įtraukiantis, po seanso išgaruoja kaip amoniakas – nieko nebeliko ir kitą dieną nebėra net ko papasakoti apie šį filmą. Palaukit, ar tai kažkas panašaus į „Taksi“? Kažkas klausė ir aš atsakiau. Panašus į daugelį filmų, kad savitumo lieka tik tiek, kiek režisieriui pavyko surėdyti visokiausių režisierių ir filmų koliažą ir išvesti savo vištų veislę. Pagrindinis personažas, nuolat besiklausiantis muzikos, iš esmės ir nervina, ir neįtikina – komikso lygio herojus, tarsi žmogus voras su specifiniais gebėjimais, iš esmės neturi nieko bendra su realybe ir tai šiek tiek nuvilia, tačiau šarminga filmo kompozicija, kuri ir linksmina, ir įtraukia, visgi yra paveiki pasiglemžti žiūrovo dėmesį – o ko bereikia tiesiog geram pramoginiam filmui?

Prisiskaitęs neblogų atsiliepimų visgi iš šio filmo tikėjausi šio bei to, bet dabar prastūmiau laiką ir jaučiuosi niekuo nepraturtėjęs – tai vėlgi pramoginio filmo trūkumai, tiesiog jie nebegali pripildyti išlepinto žiūrovo, todėl jų misija tėra išlaikyti dėmesį ir tai jau yra gero filmo rodiklis. Štai kokios mintys man kilo po seanso „Vaikis ant rato“. Susimildmi, tik nebekurkite jokių tęsinių, nes tikrai nebežiūrėsiu, kad ir kaip gerai jis bebūtų įvertintas – tiesiog nebeaktualūs tokie „Desperado“ ir kitus filmus primenantys kūriniai. Vsio.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela