Filmas: "Vaikis ant ratų" / "Baby Driver"

Sveiki,

Dar vienas pramoginio tipažo filmas „Vaikis ant ratų“ (angl. Baby Driver) (2017) gali dar kartą paliudyti, kad nemoka lietuviai versti pavadinimų. Vaikis ant ratų – savaime neįmanoma, nes jis turėtų sėdėti, gulėti ar tupėti ant ratų, o ne ratuose? Pagal prasmę jau savaime yra nesąmone, tačiau visiems ten nusispjauti, svarbu, kad žmonės vartotų, pirktų ir liudytų filmo sėkmę. Filmo sėkmės formulė labai paprasta ir jau išmėginta daugybė sykių – daug pramoginio greičio, paviršutiniškos įtampos, šmaikštumo dozė ir, žinoma, sudėtinga pagrindinio veikėjo vaikystė...

Filmas nufilmuotas vingrus ir,  atrodo, visomis prasmėmis itin profesionalus, tačiau, pripažinkime, pernelyg lėkštas. Tarsi pritempiant truputį iki Tarantino filmo manieros, lyg ir prisilaikant kažkokių Holivude įvertintų autoritetų, filmas, kad ir koks jis smagus, kad ir koks jis būtų įtraukiantis, po seanso išgaruoja kaip amoniakas – nieko nebeliko ir kitą dieną nebėra net ko papasakoti apie šį filmą. Palaukit, ar tai kažkas panašaus į „Taksi“? Kažkas klausė ir aš atsakiau. Panašus į daugelį filmų, kad savitumo lieka tik tiek, kiek režisieriui pavyko surėdyti visokiausių režisierių ir filmų koliažą ir išvesti savo vištų veislę. Pagrindinis personažas, nuolat besiklausiantis muzikos, iš esmės ir nervina, ir neįtikina – komikso lygio herojus, tarsi žmogus voras su specifiniais gebėjimais, iš esmės neturi nieko bendra su realybe ir tai šiek tiek nuvilia, tačiau šarminga filmo kompozicija, kuri ir linksmina, ir įtraukia, visgi yra paveiki pasiglemžti žiūrovo dėmesį – o ko bereikia tiesiog geram pramoginiam filmui?

Prisiskaitęs neblogų atsiliepimų visgi iš šio filmo tikėjausi šio bei to, bet dabar prastūmiau laiką ir jaučiuosi niekuo nepraturtėjęs – tai vėlgi pramoginio filmo trūkumai, tiesiog jie nebegali pripildyti išlepinto žiūrovo, todėl jų misija tėra išlaikyti dėmesį ir tai jau yra gero filmo rodiklis. Štai kokios mintys man kilo po seanso „Vaikis ant rato“. Susimildmi, tik nebekurkite jokių tęsinių, nes tikrai nebežiūrėsiu, kad ir kaip gerai jis bebūtų įvertintas – tiesiog nebeaktualūs tokie „Desperado“ ir kitus filmus primenantys kūriniai. Vsio.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" / "The Fault in Our Stars"

Sveiki, kino gerbėjai,

Na, gerai, pažiūrėjau ir aš visų išliaupsintą filmą „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ (angl. The Fault in Our Stars) (2014), bet prisipažinsiu, kad jau pradeda nusibosti vėžio ir netekties tema kino filmuose. Galėčiau sakyti vis tas pats per tą patį, bet režisieriai, kalbėdami jautriomis temomis, vis suranda kitokių raiškos būdų, intonacijų. Šio romano ekranizacija nepaliko daugelį abejingų, įskaitant ir mane patį.

Negaliu pakęsti, kai kažkas ima vardyti geriausius filmus, tokius kaip „Įsimintinas kelias“ ar „Užrašų knygutė“, tada sakau, kad žmogus paprasčiausiai nėra matęs gero kino. Stengiuosi šito atsikratyti ir gana pretenzingai į tokius filmus nežiūrėti – tegu kas nori, tas tą tegu ir mėgsta, laiko geriausiu. „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ yra neabejotinai nusaldinta romantinė dramelė, kuri iki begalybės pataikauja žiūrovui, spausdama ne tik ašaras, bet ir šypsenas – žodžiu, stengiasi visais įmanomais būdais pamanipuliuoti žiūrovų jausmais. Vengiu tokių kino filmų, bet jie nuolatos ateina iki manęs, nes nusprendi kažkaip pažiūrėti ką nors lengvesnio ir paprastesnio.

Ir visgi, man šis filmas patiko. Labiau nei pernai, berods, matytas filmas „Dabar viskas gerai“ su Dakota Fanning. Šitas filmas labiau išrutuliotas, siužetas vis tiek nuspėjamas, finalas irgi, tačiau labiausiai sujaudino pasvarstymai apie begalybę, apie tai, kodėl visatoje yra taip, o ne kitaip – poetika ir estetika kartais šiame filme blyksteli iš po saldybių sijono. Mažiausiai jaudino jaunuolių jausmai, pernelyg surežisuotas optimistinis vaikinuko personažas, kuris suorganizuoja draugei kelionę į Amsterdamą. Viskas atrodo iš fantazijos srities. Aišku, tikslas ir yra pakylėti žmogaus vertybes, pasaldinti apkabinimais, atodūsiais... Na, ir tebūnie. Visai neblogai, netgi gražu. Viena geriausių scenų – Deizės lipimas laiptais į palėpę, kurioje Ana Frank slapstėsi su šeima nuo nacių. Kino kūrėjams pavyko pademonstruoti atkaklumą. 

Rekomenduoju visgi visiems. Net neabejoju, kad šis filmas kai kam taps vienu geriausiu kada nors matytu filmu. Deja, ne man, bet filmas vietomis tikrai buvo įdomus. Didelių nuostabų iš manęs sulaukė aktorė Shailene Woodley, suvaidinusi Deizę. Simpatiška aktorė, kažkuo priminė Jennifer Lawrence.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kerė" / "Carrie"

Sveiki,

Visai neseniai per Lietuvos kino teatrus pralėkė kino juosta „Kerė“ (Carrie) (2013) – tai jau antroji Stepono Kingo garsiojo romano ekranizacija, pirmoji pasirodė 1976 metais. Na, šioji versija visgi nebuvo iškart sutrypta kino kritikų, o ir recenzijų bei atsiliepimų pasirodė pačių įvairiausių, bet viską susumavus, aišku, kad filmas toli gražu ne šedevras ir ne toks įtemptas, koks buvo „Išvarymas“ (2013).

Filmas prasidėjo gana efektingai – aktorė Julianne Moore pagimdo mergaitę, kurią vos žirklėmis nenuduria ir staiga viskas nutrūksta. Viskas rutuliojasi palengva iki „didžiojo sprogimo“, žodžiu, viskas vyksta taip, kaip ir būdinga S. Kingo romanuose, dėl to priekaištų neturiu. Kur kas labiau likau nustebęs nelabai vykusiu režisieriaus sprendimu dėl Kerės vaidmens – jaunosios kartos aktorė Chloe Grace Moretz, kuri man pasirodė labai abejotina. Šioji aktorė tikrai nėra tikras talentas, neretai jos kuriamas personažas pasirodė perspaustas, todėl ir neįtikinamas, bet ir pernelyg šabloniškas, ypatingai tas keistas vaikščiojimas duše, prisidengus rankšluosčiu – lyg kas kėsintųsi ją išprievartauti, o veido mimikos būdavo tokios „nemirtingos“, kad galėjai tik juoktis iš visų situacijų, ko nepasakysi apie veteranę J. Moore, kuri pasirodė gal ir ne fantastiškai, bet tikrai gerai. Jos sukurtas motinos fanatikės vaidmuo buvo kone pats įtikinamiausias ir pripažinkime – įdomiausias visame filme.

Taigi, filmas „Kerė“ nėra tas klasikinis siaubo filmo variantas, kadangi jame nėra nei vaiduoklių, nei vampyrų, nei raganų ar ateivių... Tačiau čia yra antgamtinių galių turinti mergina, kuri nesusidoroja su savo galiomis, todėl filmo pabaiga tampa ypač siužetiškai efektinga, tačiau nuostabos kažkodėl nekelianti. Iš viso filmas tikriausiai labai skiriasi nuo savo pirmtako, čia įvestos tokios naujovės kaip išmanieji ir „Youtube“ kanalai – ko anksčiau tikrai neturėjo būti – nauja karta. Nemanau, kad siaubo filmų perkūrimas pasiteisina Holivudui apskritai, toks jausmas, kad atgaivinamos senienos, o nauji siužetai ir galimybės nugrūstos į stalčius, aišku, tai kalba apie siaubo kino filmų merdėjimą. Nepatiko ir dar vienas dalykas, tokios gal net loginės klaidos, nors gal taip ir gali būti, pvz. merginai prasideda mėnesinės prieš išleistuves, o ji nieko apie jas nežino – argi amerikietiškas švietimas to nepaaiškino dar penktoje klasėje, išmaniųjų ir „Youtube“ demonstruojamoje kartoje? Be to, manding, merginoms tai nutinka kur kas anksčiau nei filmo personažui, kuri baigia mokyklą. Be to trikdė dar ir tai, kad aktorė ryškiai per jauna, o jos kolegos ryškiai per brandūs būti vienoje klasėje – daug tokių neapgalvotų loginių klaidelių, kurie bent man labai rėžė akį.

Bet kokiu atveju žiūrėti buvo gan įdomu, nes įvykis seka įvykį, šis tas vyksta dėka S. Kingo.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela