Filmas: "Šokliai" / "Hoppers"

 

Sveiki!
 
Mėgstu animacinius komercinius filmus visai šeimai! Jie išties neša dažniausiai elementarias geras žinias, būna iš ko pasijuokti, susitapatinti, nors ir daugelis iš jų, galima sakyti, gana klišiniai. Norėčiau tokių filmų žiūrėti daugiau, tad pasirinkau gana gerai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą Daniel Chong kurtą animacinį filmą visai šeimai „Šokliai“ (angl. Hoppers) (2026), kuris pasakoja apie berniokiškos išvaizdos Mabelę, kuri labiausiai myli savo senelę, o laiką mėgsta leisti atokioje gamtoje, prie kūdros, ir valandų valandas stebėti tos aplinkos ekosistemą.
 
Mabelė be galo jautrios sielos asmenybė, ji jau nuo mažumės suvokė, kad gyvūnai turi gyventi darniai natūralioje aplinkoje, todėl suaugusi tampa aplinkosaugos aktyviste, kuri stengiasi kovoti prieš miesto mero Džerio užmačias statyti aplinkkelį per jau brangiausią teritoriją – gamtos vietelę, kuri padeda prisiminti močiutę. Galiausiai Mabelę dėl miesto mokslininkų sukurto aparato persikelia į dirbtinio bebro kūną ir patenka į natūralų gyvūnijos pasaulį, kuriame bando išspręsti tuos pačius galios ir paklusnumo įstatymus, kuriais apsėsti ir patys žmonės. Man keisčiausiai buvo pavaizduota gyvūnijos ėdesio sistema, t. y. kad žvėrys gyvena savo prigimtinį gyvenimą ir leidžiasi savanoriškai suryjami stipresnių už save, nors tuo pačiu gyvūnijos pasaulis įsiunta, kad Mabelė netyčia pritrėškia valdovę drugelį, kuriai balsą paskolino ne kas kitas, o būtent garsioji Meryl Streep.
 
Šiaip „Šokliai“ bando suartinti miesto žmogų prie gamtos pačiu keisčiausiu būdu – transplantuojant žmogaus sąmonę į gyvūno kūną, nes tik iš gyvūnijos pasaulio galima tapti dar labiau empatiškais aplinkai. Filmas iš serijos apie aplinkosaugą, nors gyvūnijos pasaulis, ar tai bebūtų diktatūros ištroškęs vikšras ar bebrų užtvankos hierarchinė bendruomenė, jie vis tiek personifikuoti kaip žmogiškojo pasaulio atspindys, o gyvūnų charakteriai konstruojami pagal žmogiškuosius archetipus. Ar tai padeda suprasti, ką jaučią bebras, drugelis ar meška? Tai tik filmo keliama iliuzija, tačiau neatimsi vieno – istorija padeda kurti atjautą aplinkai, kuria visos gyvybės formos dalijasi. Filmas, žinoma, neišvengė klišių, naratyvas nuspėjamas, o „Šoklius“ iš kitų animacinių filmų išskiria nebent nauja technologinė idėja transplantuoti sąmonę į gyvūnus ir jų robotų pakaitalus, tačiau pats filmo didaktinis turinys toli nepabėga nuo pirmtakų. Filmas, kurį galima žiūrėti su šeima.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Papuolei" / "Tag"

Sveiki,

Kai norisi „prastumti laiką“ arba neįpareigojančiai tiesiog pasijuokti, renkuosi dažniausiai amerikietišką komediją. Reaguoju įvairiai, kartais net bukiausia komedija gali sublizgėti įdomiomis spalvomis, gal to ir tikėjausi iš amerikietiškos komedijos „Papuolei“ (angl. Tag) (2018), kuri sukurta pagal tikrą istoriją apie vaikinų gaują, kuri dar nuo kiemo vaikystės laikų žaidžia gaudynes, kurios nusidriekusios per visą jų gyvenimą. Trumpi dokumentiniai kadrai filmo pabaigoje tai patvirtina.

Tačiau pats filmas mažai ką turi bendro su realybe, ji „sukalta“ pagal pramoginį principą, kurioje suaugę vaikinai elgiasi kaip nebrendylos. Aktoriai surinkti iš tipažinių panašių projektų, tokių kaip „Pagirios Las Vegase“ ir kitų filmų, tad net amplua nenustebina, jie nesudėtingi, vienkrypčiai, perdėtai komiški lyg žiūrėtume ne komediją, o perspaustą parodiją. Nieko nuostabaus, nes tokios komedijos tonas amerikiečiams itin būdingas. Visos tos gaudynės ganėtinai smagios, kai kada sublyksi ir viena kita gera dialogo kombinacija, vykęs juokelis, tačiau visumoje filmas atrodo skystokas dėl lėkštų ir vis atsikartojančių su tais pačiais aktoriais charakterių tipažo ir tie amerikietiškos kultūros atributai, be kurių reta komedija neapsieina: be lėkštų seksualinių juokelių, žalytės rūkymo ir kt., ką per tokius filmus jau priimame vos ne kaip savo atpažįstamos kultūros reiškinį.

Visgi tai karnavališkas ir dinamiškas filmas, juk šiaip ar taip tai yra gaudynės. Kai kada smagios, kai kada perspaudimas nesukelia absoliučiai jokios reakcijos, kai kada pernelyg viskas nuspėjama. Tokių komedijų visgi pasirodo kasmet po keliasdešimt, visos jos panašaus tono, panašios dinamikos, tad išskirtinumo ir itin didelio linksmumo nesitikėkite, nebent esate tik išskirtinai tokio masinio kino gerbėjas.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikis ant ratų" / "Baby Driver"

Sveiki,

Dar vienas pramoginio tipažo filmas „Vaikis ant ratų“ (angl. Baby Driver) (2017) gali dar kartą paliudyti, kad nemoka lietuviai versti pavadinimų. Vaikis ant ratų – savaime neįmanoma, nes jis turėtų sėdėti, gulėti ar tupėti ant ratų, o ne ratuose? Pagal prasmę jau savaime yra nesąmone, tačiau visiems ten nusispjauti, svarbu, kad žmonės vartotų, pirktų ir liudytų filmo sėkmę. Filmo sėkmės formulė labai paprasta ir jau išmėginta daugybė sykių – daug pramoginio greičio, paviršutiniškos įtampos, šmaikštumo dozė ir, žinoma, sudėtinga pagrindinio veikėjo vaikystė...

Filmas nufilmuotas vingrus ir,  atrodo, visomis prasmėmis itin profesionalus, tačiau, pripažinkime, pernelyg lėkštas. Tarsi pritempiant truputį iki Tarantino filmo manieros, lyg ir prisilaikant kažkokių Holivude įvertintų autoritetų, filmas, kad ir koks jis smagus, kad ir koks jis būtų įtraukiantis, po seanso išgaruoja kaip amoniakas – nieko nebeliko ir kitą dieną nebėra net ko papasakoti apie šį filmą. Palaukit, ar tai kažkas panašaus į „Taksi“? Kažkas klausė ir aš atsakiau. Panašus į daugelį filmų, kad savitumo lieka tik tiek, kiek režisieriui pavyko surėdyti visokiausių režisierių ir filmų koliažą ir išvesti savo vištų veislę. Pagrindinis personažas, nuolat besiklausiantis muzikos, iš esmės ir nervina, ir neįtikina – komikso lygio herojus, tarsi žmogus voras su specifiniais gebėjimais, iš esmės neturi nieko bendra su realybe ir tai šiek tiek nuvilia, tačiau šarminga filmo kompozicija, kuri ir linksmina, ir įtraukia, visgi yra paveiki pasiglemžti žiūrovo dėmesį – o ko bereikia tiesiog geram pramoginiam filmui?

Prisiskaitęs neblogų atsiliepimų visgi iš šio filmo tikėjausi šio bei to, bet dabar prastūmiau laiką ir jaučiuosi niekuo nepraturtėjęs – tai vėlgi pramoginio filmo trūkumai, tiesiog jie nebegali pripildyti išlepinto žiūrovo, todėl jų misija tėra išlaikyti dėmesį ir tai jau yra gero filmo rodiklis. Štai kokios mintys man kilo po seanso „Vaikis ant rato“. Susimildmi, tik nebekurkite jokių tęsinių, nes tikrai nebežiūrėsiu, kad ir kaip gerai jis bebūtų įvertintas – tiesiog nebeaktualūs tokie „Desperado“ ir kitus filmus primenantys kūriniai. Vsio.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela