Filmas: "Šokliai" / "Hoppers"

 

Sveiki!
 
Mėgstu animacinius komercinius filmus visai šeimai! Jie išties neša dažniausiai elementarias geras žinias, būna iš ko pasijuokti, susitapatinti, nors ir daugelis iš jų, galima sakyti, gana klišiniai. Norėčiau tokių filmų žiūrėti daugiau, tad pasirinkau gana gerai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą Daniel Chong kurtą animacinį filmą visai šeimai „Šokliai“ (angl. Hoppers) (2026), kuris pasakoja apie berniokiškos išvaizdos Mabelę, kuri labiausiai myli savo senelę, o laiką mėgsta leisti atokioje gamtoje, prie kūdros, ir valandų valandas stebėti tos aplinkos ekosistemą.
 
Mabelė be galo jautrios sielos asmenybė, ji jau nuo mažumės suvokė, kad gyvūnai turi gyventi darniai natūralioje aplinkoje, todėl suaugusi tampa aplinkosaugos aktyviste, kuri stengiasi kovoti prieš miesto mero Džerio užmačias statyti aplinkkelį per jau brangiausią teritoriją – gamtos vietelę, kuri padeda prisiminti močiutę. Galiausiai Mabelę dėl miesto mokslininkų sukurto aparato persikelia į dirbtinio bebro kūną ir patenka į natūralų gyvūnijos pasaulį, kuriame bando išspręsti tuos pačius galios ir paklusnumo įstatymus, kuriais apsėsti ir patys žmonės. Man keisčiausiai buvo pavaizduota gyvūnijos ėdesio sistema, t. y. kad žvėrys gyvena savo prigimtinį gyvenimą ir leidžiasi savanoriškai suryjami stipresnių už save, nors tuo pačiu gyvūnijos pasaulis įsiunta, kad Mabelė netyčia pritrėškia valdovę drugelį, kuriai balsą paskolino ne kas kitas, o būtent garsioji Meryl Streep.
 
Šiaip „Šokliai“ bando suartinti miesto žmogų prie gamtos pačiu keisčiausiu būdu – transplantuojant žmogaus sąmonę į gyvūno kūną, nes tik iš gyvūnijos pasaulio galima tapti dar labiau empatiškais aplinkai. Filmas iš serijos apie aplinkosaugą, nors gyvūnijos pasaulis, ar tai bebūtų diktatūros ištroškęs vikšras ar bebrų užtvankos hierarchinė bendruomenė, jie vis tiek personifikuoti kaip žmogiškojo pasaulio atspindys, o gyvūnų charakteriai konstruojami pagal žmogiškuosius archetipus. Ar tai padeda suprasti, ką jaučią bebras, drugelis ar meška? Tai tik filmo keliama iliuzija, tačiau neatimsi vieno – istorija padeda kurti atjautą aplinkai, kuria visos gyvybės formos dalijasi. Filmas, žinoma, neišvengė klišių, naratyvas nuspėjamas, o „Šoklius“ iš kitų animacinių filmų išskiria nebent nauja technologinė idėja transplantuoti sąmonę į gyvūnus ir jų robotų pakaitalus, tačiau pats filmo didaktinis turinys toli nepabėga nuo pirmtakų. Filmas, kurį galima žiūrėti su šeima.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: visi aktorės Meryl Streep geriausi vaidmenys

 

Sveiki,

 

Pasiilgstu savęs prieš septynerius-aštuonerius metus, kai masiškai filmus peržiūrinėdavau su aktore Meryl Streep. Daugiausia kartų „Oskarui“ nominuota aktorė vis dar tebesifilmuoja įvairiuose kino ir serialų projektuose. Žiūriu į šią fotografiją ir galiu beveik visus vaidmenis identifikuoti. Šiuo metu tikriausiai labiausiai iš naujo norėčiau peržiūrėti „Abejonė“ bei „Sofijos pasirinkimas“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Leisk jiems kalbėtis" / "Let Them All Talk"

 

Sveiki,

 

Vienas naujausių pripažinto ir žiūroviško režisieriaus Steven Soderbergh filmas „Leisk jiems kalbėtis“ (angl. Let Them All Talk) (2020) šiek tiek nustebino. Jeigu daugelis režisieriaus filmų gana žiūroviški, tai šitas nelabai, pagalvojau filmui įpusėjus. Na, kitą vertus, koks jaunimas ar vidutinio amžiaus žiūrovas tikėdamasis iš kino pramogos, žiūrės filmą apie tris senas moteriškes kelioniniame laive per Atlantą ir analizuos jų pokalbius? Žinoma, nebent susigundysite kino legendomis kaip Meryl Streep, Dianne Wiest, Candice Bergen, kurios ir sukūrė pagrindinius personažus šiame filme.

 

Labai mėgstu filmus apie rašytojus ir jų kūrybines kančias! Čia mes turime Pulitzcerio premija įvertintą pasaulinio garso rašytoją Alice, kuri negalėdama skristi lėktuvu, pasiima sūnėną, dvi drauges ir leidžiasi laivu, kad atsiimtų premiją. Rašytoją slegia vienos knygos šlovė, nors jai patinka kita jos kūrybos pusė. Jausdama nuolatinę kaltę, bet gal to iš dalies nepripažindama, jog sėkmingai knygai siužetą ji „pavogė“ iš geriausios draugės, kuri taip pat yra šioje kelionėje. Jos beveik nesikalba apie tą įvykį, kalbasi apie kelionę, knygas, kūrybą, o tikroji „tiesa“ tarsi lieka visada užnugaryje, todėl žiūrovui belieka laukti sprogimo, kuris, žinoma, filme anksčiau ar vėliau įvyksta, bet kiek kitaip, nei tikėtasi. Iš tikrųjų šis Soderbergho filmas ganėtinai snobiškas (kas nėra blogai, žinoma), didžioji jo dalis nufilmuota laive ir truputį primena intelektualius W. Alleno pasikalbėjimo filmus, todėl nesnobiško kino mėgėjams gali filmas ir nepatikti.

 

Nepaisant visko, įsiminė M. Streep sukurtas egocentrikės rašytojos vaidmuo. Tuštoki pokalbiai apie darbo ir kūrybos reikalus atvirai reiškė, jog su veikėjų santykiais tikrai kažkas negerai. Šiurkštokas ir familiarus elgesys bei nutylėjimai filme pasako kur kas daugiau, nei atviri dialogai. Šioje lėtoje kelionėje per Atlantą galbūt lėkštoka pasirodė kai kurie komedijos elementai. Pagyvenusios senos moterys trokšta romantinio vienos nakties nuotykių ir pinigų, egocentrikė rašytoja nepriima savo asistentės, o jaunasis Romeo sūnėnas kaip tik nusižiūri tą asistentę. Visgi filmas atmosferinis, šiek tiek literatūriškas, keliantis nostalgijas. Kas lieka, kai perplauki ne tik Atlantą, bet ir visą savo gyvenimą? Ar mūsų darbai ir būtis jau tokie reikšmingi, jeigu visi vieną dieną išnyksime? Filmo pabaigoje suskamba viena esmingiausių minčių apie kolektyvinės sąmonės poveikį individams, kaip gyvenimo tėkmėje per kūrybą galima „susikalbėti“ vieni su kitais, pratęsti ir suteikti gyvenimo tęstinumo reikšmę. Tai stebuklas, sako pagrindinė veikėja, o aš tik galiu paantrinti.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nežiūrėk aukštyn" / "Don't Look Up"

 Sveiki,

 

Vienas labiausiai pasaulyje paskutiniuoju metu aptariamas filmas – „Nežiūrėk aukštyn“ (angl. Don‘t Look Up) (2021), kurį režisavo daugeliui žinomas ir pripažintas socialinių dramų režisierius Adam McKay. Naujausiame savo filme jis šiek tiek keičia žanrą ir kuria pasaulio pabaigos dramą su absurdiškos komedijos elementais, susikvietęs ryškiausias nūdienos Holivudo žvaigždes ir legendas. Jau vien ką reiškia Meryl Streep, suvaidinusios egocentrikės prezidentės, pasirodymas.

 

Istorija pasakoja apie du mokslininkus, kurie išsiaiškina, kad į Žemės planetą po 6 mėnesių rėšis beveik 10 kilometrų asteroidas. Nuo čia prasideda tikroji komedija, kai pasauliui ir JAV prezidentei mokslininkai bando paaiškinti, jog visiems gresia pražūtis. Iš pradžių pernelyg rimta komedija tampa panaši į nūdienos politikos farsą: žmonės ima abejoti politiniais sprendimais, prie Vyriausybės ir aikštėse rengia pop muzikos pasirodymus, raginama nežiūrėti į kometą, į viršų, nes viskas tėra tik konspiracija. Tuo tarpu rengiami absurdiški bandymai pasiųsti raketą ir pakeisti jos trajektoriją, vėliau – išgręžti ir gauti iš uolienos deimantų. Visos žmonijos išsigelbėjimo pastangos primena mūsų silpnos vyriausybės parodiją. Gal ne tiek parodiją, kas režisieriui pavyko, bet būtent tam tikrą mūsų jau įsigalėjusioje visuomenėje esančius manipuliacijos būdus. Pavyzdžiui, prezidentės ir jo patarėjo kalbos iš tribūnų, per kurias juokiausi, bet visgi susizgribau, jog tokia retorika jau seniai taikoma prieš kiekvieną tragediją ar rinkimus. Žmonių minios, socialinių medijų pokštavimai puikiai pravertė perteikti tą absurdiškai tirpstantį ir varvantį politinį grimą.

 

Kad ir kokia šioji komedija atrodytų nejuokinga, ji išvengia stačios parodijos pačiu taikliausiu būdu – ji tiesiog panaudoja tikrovės atšvaitus. Absurdiškame pasaulyje mes jau gyvename. Kaip veikia karkasinė visuomenė? Netikras vertybes deklaruojanti politika, karai, nesutarimai, reitingai ir iškreiptos vertybės? Filme visa tai vyksta kaip absurdo kakofonija, „Armagedono“ filmo atvirkštinė variacija. Žiūrint tokį filmą kaip „Nežiūrėk aukštyn“, visgi norisi pasakyti, kad kaip gerai, kad tokia niekinga civilizacija, kuriame dominuoja paviršutiniškumas ir vartotojiškumas netrukus išnyks nuo žemės paviršiaus.

 

Režisierius šiuo filmu kritikuoja mūsų įpročius, lengvabūdišką gyvenimo būdą, tuštybę ir empatijos jausmo stygių. Kitą vertus, filmas nesiekia būti tikroviškas, veikėjai vienkrypčiai – daugelis iš jų persmelkti ydų, kurias suformavo karjera, iškreiptos prasmės siekimas. Žinoma, kad ant žemės gyvena ir kitokių žmonių, tačiau filmas nesakyčiau, kad „puola“ nuodėmingąjį žmogų, visgi didžioji filmo idėja yra perteikti pūvančios sistemos pavergtus ir apgautus žmones, kurie elgiasi patikliai kaip avinų banda. Žiūrint į nūdienos vakcinacijos politiką, apgailėtinus Galimybių pasus, mobinguojančius politikus, kai persekiojami abejojantys ir lipdomos antivakserių etiketės, darau prielaidą, kad tas pasaulio pabaigos absurdiškas chaosas jau vienaip ar kitaip vyksta „skaldyk ir valdyk“ politinėje arenoje. Nereikia net kometos. Tu pabandyk nepritarti, suabejoti mokslu, pabandyk nepasitikėti ir tu tapsi „dugnu“, parodijos subjektu. Nors filmas apie pasaulio pabaigą, visgi jis daugiau apie mūsų civilizacijos valdymo ir masinės kultūros paviršutiniškas formas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažosios moterys" / "Little Women"

Sveiki,

Jau nebežinau, kiek kartų per visą XX amžių buvo ekranizuotas Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“ (angl. Little Women) (2019). Viena įsimenamų ekranizacijų tikriausiai būta su Winona Ryder 1994 metų versija, todėl kiek netikėtas pasauliniu mastu pripažintos režisierės Gretos Gerwing sprendimas ekranizuoti dar kartą ir taip jau kultinėmis klasikomis tapusias ankstesnes filmo versijas. Kitą vertus jaučiu, kad paskutiniu metu pasaulis ilsisi nuo kostiuminių Viktorijos epochą vaizduojančių dramų – juostų pasirodo kasmet vos viena kita ir ne visada patenka į aktyvų žiūrovų kino lauką. Prieš kelerius metus G. Gerwing labai išpopuliarėjo pristačiusi „Oskarui“ nominuotą dramą „Boružėlė“ (Ladybird), kuri absoliučiai, nors ir gerai pastatyta, man nepadarė labai įsimenamo filmo įspūdžio. Iki šiol šio filmo sėkmė man tebėra paslaptis...

Na, o „Mažosios moterys“ išties turi kuo pasigirti. Ištisa galybė kino žvaigždžių, pradedant Saoirse Ronan, kuri, mano akimis, viena geriausių didžiojo kino savos kartos aktorių, ir baigiant kino legenda Meryl Streep... Matyt, kiekvienai kartai reikia turėti savo „Mažosios moters“ versiją, kuri nepasakyčiau, kad itin daug kuo režisūra skiriasi nuo 1994 metų versijos, gal tik tiek, kad čia daugiau interjero ir aplinkos apgalvotų detalių, labiau išryškinamas prabangus ir skurdus Anglijos gyvenimas, moters troškimas lygiaverčiai veržtis į rašytojų pasaulį, kuris labiau priklauso vyrams... Visgi šioji ekranizacija pasirodė kaip pasakų namelis, kur itin spalvinga, dinamiška, jauku ir suteikiama pozityvumo. Nesunku pasinerti į Viktorijos epochos nuotaiką, pajusti netgi šiokią tokią nostalgiją pozityvioms romantinėms kostiumų dramoms.

Nors siužetiškai režisierė išlaiko knygoje aprašomus įvykius ir nieko novatoriško nepateikia kaip režisierė, tačiau stipriausia šio filmo pusė yra mokėjimas perteikti seserų bendravimo niuansus, chronologiškai šokinėjančius per laiką įvykius ir skirtingas nuotaikas perteikiančias pasakojimo struktūrines gijas, iš kurių gebama nuausti margą pasakojimo kilimą. Paprastai kostiuminės dramos gana niūrios, jos labiau akcentuoja moters suvaržymą, tamsiąsias epochos tendencijas, o šiame filme daug mergaitiško, jauno ir naivaus žavesio, kuriame stiprus koziris yra išgautas nestabdomas, ne dirbtinai stacionariai teatralizuotos mizanscenos, o paprastas gyvumas. Laisvumas, kuris sklinda iš kai kurių scenų, atrodo, kad režisierė leido tiesiog jaunosioms aktorėms valiūkiškai išdykauti; to, tiesa, esama ir 1994 versijoje. Visgi šis gaivus, spalvingas ir šviesus filmas leido atsitokėti nuo tų kartais pernelyg tamsių juostų virtinės apie politinius skandalus, beprotiškas asmenybių biografines interpretacijas ir truputį pasijausti kaip pasakoje be specialiųjų užgriozdintų efektų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mamma Mia! Štai ir mes" / "Mamma Mia! Here We Go Again"

Sveiki,

Ką galima žiūrėti per šventes, kad visi daugiau ar mažiau būtų patenkinti? Žinoma, kokią nors nuotaikingą filmą, kuris tiktų visokiausiam žiūrovui ir prisiminęs prieš dešimt metų matytą „Mamma mia“ filmą, pasiūliau pasižiūrėti antrąją dalį „Mamma Mia! Štai ir mes“ (angl. Mamma Mia! Here We Go Again) (2018), kuri kaip ir ankstesnioji yra įkvėpta grupės ABBA dainų.

Šiame miuzikle toliau tęsiama istorija, tik, deja, jau po Meryl Streep kuriamo personažo Donos mirties, kada dukra Graikijos saloje tęsia motinos restorano verslą. Šioje dalyje daug grįžimo į praeitį, į jaunystės Donos dienas ir pasakojama istorija, kaip ji susitiko su dukros potencialiais tėvais. Discko stiliaus atmosfera Graikijos peizaže absoliučiai nesujaudino, net neįtikino. Miuziklo dvasios praktiškai nepajutau kaip ir pačios ABBOS. Na, galbūt įdomesnė scena visgi buvo, kai buvo atlieka „Waterloo“ prancūziškos atmosferos kavinukėje. Visa kita istorijos dalis apie vyrus, kad ir kaip norėta iš romantinių scenų išspausti emocijų aliejų, kūrėjams nepavyko. Scenarijus išties labai skurdus ir jeigu ne Graikijos vaizdai, egzotika, manau, amerikietiškoje aplinkoje filmas būtų absoliučiai nepažiūrimas. Neįtikino ir aktorių vaidyba, kuri absoliučiai šabloniškai ir teatrališkai medinė, nors ką padarysi, toks miuziklo žanras. Kiek gyvesnė ir organiškesnė aktorė visgi buvo Lily James, visi kiti kaip pritempti, nenatūralūs, užspausti savo nepavykusiuose komedijų žanro narvuose.

Filmo neišgelbėja ir trumpam filmo gale pasirodžiusi Cher – medinė, nelanksti ir truputį panaši į transvestitą. Atsiprašau, Cher labai mėgstu, tačiau tai vienas prasčiausių jos pasirodymų kine. M. Streep nieko neišgelbsti ir apskritai filmas nei labai nuotaikingas, nei jaudina, tai netgi pasijutau šiek tiek kaltas, kad per šventes kitiems įbrukau tokią prastą juostą, bet iš esmės aplinkiniai, apsvaigę nuo kalėdinio vyno, nelabai to ir sureikšmino, visgi filmas foninis, kurio nepamatę nieko neprarasite.

P. S. Visgi padaryti gerą miuziklą yra nepaprastai sunku, daug sunkiau už rimtą ir prasmingą dramą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adaptacija" / "Adaptation."

Sveiki,

Retai kada žiūriu filmą antrąkart, bet pastebėjau tendenciją, kad yra filmų, kuriuos noriu „patirti“ antrąkart, nes jausmai ir atmintis dažnai nublunka. Vienas iš tokių filmų buvo „Oskarais“ įvertinta kino juosta „Adaptacija“ (angl. Adaptation) (2002). Taip jau nutinka, kad kai kurie režisieriai tiesiog savo kūrinius, kad ir kokius besukurtų, yra pasmerkę milžiniškam populiarumui ir „Oskarams“. Režisierius Spike Jonze sukūręs tokius hitus, laikomais šedevrais kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013) bei „Maksas ir maksimonstrai“ (2009) iš tikrųjų savo unikalia kino kalbėjimo forma moka papasakoti istoriją.

Filmas „Adaptacija“ – daugiasluoksnė drama, kurioje pasakojama apie kūrybines dirbtuves, ilgą adaptacijos laikotarpį, kai aktoriaus Nicolo Cage personažas bando iš knygos apie orchidėjas pritaikyti scenarijų kino filmui, na, o tada prasideda... Keliais laiko juostomis pasakojama istorija, iš esmės pasakoja ir knygos turinį, ir scenaristo gyvenimo užkulisius, ir rašytojos-žurnalistės gyvenimo istoriją. Kas smagiausia, geriausia šiame filme? Tikriausiai, kad kalbant apie scenarijaus adaptavimą kinui, pats filmas kaip ir gyvenimas įgauna adaptavimosi procesų, todėl išeina toks gana originalus eksperimentinis dalykas, kaip dvigubas gyvenimas kine, išreikštas erotiškai, lengvai kriminalizuojant veikėjų gyvenimus. Labai graži poetinė kalba, sklindanti iš knygos, leidžia įgalinti filosofinį lygmenį, gretinant orchidėjų ypatumus su žmogaus prigimties raiškos įvairove.

Puikius vaidmenis sukuria Meryl Streep ir Nicolas Cage, įdomus ir „Oskaru“ už šį vaidmenį įvertintas aktorius Chris Cooper. Gal kai kam ši istorija atrodys chaotiška, ne tokia šmaikšti, kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, bet būtent istorijos poetiškumas, ta kūrybos kibirkšties kančia man labiausiai ir patiko šiame užburiančiame ir malonumą teikiančioje juostoje. Visgi vienas dalykas nuvylė – staigi ir „netikėta“ pabaiga pelkėse, kai romus ir filosofinis pasakojimas staiga įgauna kažin kokių rašytojams „iš durnumo“ tikriausiai, išspraustos trilerio pabaigos. Krokodilų draskomas nusikaltėlis, narkomanė žurnalistė... kažkaip viskas praplaukė pabaigoje kaip pigi nesąmonė, tačiau netgi toje nesąmonėje galima įžiūrėti tam tikrą norą pasijuokti ir išspręsti scenarijaus trūkumo problemas pačiu šabloniškiausiu būdu – mirtimi ir drama. Nieko neprikibsi, genialu.

P. S. Pasirodo, ČIA yra senasis įrašas apie šį filmą, darytas 2011 metais ir įvertinas sutapo su šiandienos įvertinimu. Nesiadaptuoju?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valstybės paslaptis" / "The Post"

Sveiki,

Jau seniai nebestebina, kad kasmet sukuriama po itin politizuotą amerikietišką filmą, kuris nori-nenori vis tiek bus prastumas į „Oskarų“ ceremoniją. Jau seniai Holivudas tapo politizuoto kino kulto apdovanojimas ir nepamatyti tame sąraše naujausio S. Spielberg filmo „Valstybės paslaptis“ (angl. The Post) (2017) tikriausiai būtų kiek keista. Kitą vertus mums, lietuviams, gyvenantiems šiek tiek atokiau nuo Amerikos realijų tai yra galimybė suvokti šios supervalstybės raidą, istoriją ir kultūrą. Ir ko čia slėpti – tai galimybė šiek tiek ir patiems apsikuopti.

„Valstybės paslaptis“ – tai istorinis filmas apie dienraščio „The Washington Post“ atliktą žygdarbį aštunto dešimtmečio pradžioje, kai Amerikos prezidentai melavo amerikiečiams apie Vietnamo karo užkulisius – pralaimėtas bergždžias karas ir tūkstančiai mirusiųjų tebuvo vienas didelis manevras palaikyti amerikietiškam išpūstam išdidumui, kad šalis esanti galinga ir garbinga. (Panašiai man čia su perdėta D. Thrump‘o amerikietiška vizija šiandien ir tik keista, kodėl Amerika dar ne kare, juk tai taip „didvyriška“). Taigi dėmesio centre – The Post savininkai, kurie priima esminį sprendimą paviešinti žinią, rizikuodami ne tik kampanija, bet ir savo visu gyvenimu. Aišku, kaip jau būna tokio tipažo kine, viskas baigiasi skaidriosios pusės pergale – juk kitaip nė nebūtų tokio kino! Filmas man priminė prieš kelerius metus matytą „Didžioji skola“ (2015), kuris panašia ofisinio stiliaus drama, kai visa tautos sąžinė suguldoma ant vieno stalo.

Nors galima kaltinti dėl „Oskarų“ polinkio palaikyti politizuotus filmus, kartu toks kinas iš tikrųjų yra ir apsivalymas patiems amerikiečiams, klaidų pripažinimas – mes, lietuviai, tikriausiai irgi tokį kiną palaikome. Prisiminkime „Emilija iš Laisvės alėjos“... Visgi Tom Hanks ir Meryl Streep buvo kaip visada šaunūs. Nežinau, ar būčiau nominavęs M. Streep į geriausias aktores už šį vaidmenį, nes, Dievas mato, ji turėjo kur kas geresnių vaidmenų savo karjeroje, tačiau kaip „Oskarai“ be M. Streep? Kažkaip jau net nebe „Oskarai“, tad nieko nenustebino, kad ji tepasitenkino eiline nominacija. Visgi filmas įtraukiantis, atmosferinis, aštrokas politikos ir viešumos žaidimas. Manau, filmui pavyko tai, ko tikėtasi – paklausti žiūrovo: o kaip tu būtum pasielgęs šių veikėjų vietoje?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptis iš praeities" / "Vakaras" / "Evening"

Sveiki,

Vengrų režisierė Lajos Koltai ėmėsi antrojo ilgametražio savo darbo su vienais ryškiausių komercinio kino aktorių pasaulyje ir nufilmavo filmą „Vakaras“, kaip kur dar verčiama kaip „Paslaptis iš praeities“ (angl. Evening) (2007), kuris, DIEVE TU MANO, yra absoliuti romantinė meilės istorija.

Jeigu ne stulbinantis aktorių kraitis šiame filme, pamaniau, kad tokio filmo tikriausiai niekada nė nebūčiau žiūrėjęs. Pradėjęs žiūrėti visgi pamaniau: gal ir nesuklydau, nes filmas lyg ir primena mano labai mėgiamą šeimos istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tačiau kuo toliau ėjo filmas, tuo labiau jutau, kaip jis skysta, o kartu su juo ir mano jausmai atbunka.

Manau, kalta dėl visko paviršutiniška režisūra ir apskritai nevykusiai perteikta mintis. Merdinti senolė lovoje grįžta atminties keliais į savo praeitį ir prisimena pirmosios tikrosios meilės skonį ir kvapą. Kur tai mačiau? Kur tai skaičiau? Kad nuobodu, nieko nepadarysi, tačiau tas siaubingas nusaldinimas, absoliučiai nukenksmina net pikčiausią žiūrovą – iš vienos pusės romantinių filmų gerbėjai turėtų tiesiog ryti tokį filmą, tačiau jis absoliučiai tuščiaviduris ir klišinis. Vien istorijos idėja siaubinga – lyg „Angelai Amerikoje“ personažai pasakotų iš merdinčiosios pozicijos apie tai, kaip ji su kavalieriumi pavadino žvaigždes moters vardu. Nugyventas gyvenimas, o lemtinga vasara atrodo svarbesnė už bet kokį likusią gyvenimo atkarpą – nė velnio neįtikina. Filmas karkasinis, teatrinis, pilnas netikrumo ir tipažinių charakterių bei sukonstruotų dirbtinių scenų.

Nepaisant visko, manau, filmas daugeliui komercinio kino žiūrovui tiks ir patiks. Nesu tokių nusladintų filmų mėgėjas, viskas atrodė pernelyg banalu, netikra ir net bandydamas šiame filme įžvelgti privalumus, sunkiai be aktorių pavardžių jų randu. Filmas kokiai Valentino dienai, kai nelabai į jį ir žiūrima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svarbiausia nepakenk" / "...First Do No Harm"

Sveiki,

Dar vienas filmas su Meryl Streep tikriausiai niekam nepakenktų, ypač jeigu esate šios aktorės gerbėjai kaip aš. Drama „Svarbiausia nepakenk“ (angl. First Do No Harm) (1997) yra televizinis filmas, sukurtas remiantis tikra istorija apie epilepsijos traukulių kamuojamą mažą berniuką, dėl kurio ima kovoti viena amerikiečių šeima, bandydama išgelbėti sūnui gyvybę...

Nesu tikras, ar filmas geras kaip meninė juosta, tačiau beveik neabejoju, kad edukacinę funkciją jis atliko kuo puikiausiai, ypač tiems, kurie su epilepsija yra susidūrę realiai. Neslėpkime, filmas lyg užsakymas, sukurtas šviesti žmones. Gale filmo M. Streep balsu įgarsinta tekstinė žinutė su adresais tik paliudija, kad aktorė veikiau prisidėjo prie labdaringos akcijos, nei rimto vaidybinio filmo kūrimo. Visgi M. Streep pelnė „Emmy“ nominaciją. Mažabiudžetis filmas parodo medicininės rinkos standartais grįstą verslumą, slepiama informacija apie veiksmingus gydymo būdus gali pražudyti ne tik šią vaizduojamą šeimą, bet ir milijonus gyventojų – ką jau seniai kalba įvairūs nepriklausomi dokumentiniai filmai apie farmacijos rinką. Epilepsijos gydymas badavimo dieta, dėl kurio pasveiko tūkstančiai žmonių, sukrėtė ne vieną, tačiau pasaulyje dar iki šiol gydoma itin sunkiais būdais...

Filmas absoliučiai vidutiniškas, jaudina drama ganėtinai menkai, nes vaizdavimo būdai šabloniški, dialogai sukalti švietėjiškai, terminai kartojami aktorių lūpomis taip, kad juos išmoktų pats žiūrovas. Visais atžvilgiais tai itin vidutiniškas filmas, net jeigu jame pasirodė M. Streep. Nepaisant visko, pati istorija gana ašaringa ir graudinanti – verta pamatyti nors vieną sykį gyvenime, kad sužinotume, kokios ligos tyko pasaulyje, tačiau kaip meniniam filmui šiai juostai mano vertinimas būtų netgi prastas, tačiau yra kaip yra.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela