Filmas: "Leisk jiems kalbėtis" / "Let Them All Talk"

 

Sveiki,

 

Vienas naujausių pripažinto ir žiūroviško režisieriaus Steven Soderbergh filmas „Leisk jiems kalbėtis“ (angl. Let Them All Talk) (2020) šiek tiek nustebino. Jeigu daugelis režisieriaus filmų gana žiūroviški, tai šitas nelabai, pagalvojau filmui įpusėjus. Na, kitą vertus, koks jaunimas ar vidutinio amžiaus žiūrovas tikėdamasis iš kino pramogos, žiūrės filmą apie tris senas moteriškes kelioniniame laive per Atlantą ir analizuos jų pokalbius? Žinoma, nebent susigundysite kino legendomis kaip Meryl Streep, Dianne Wiest, Candice Bergen, kurios ir sukūrė pagrindinius personažus šiame filme.

 

Labai mėgstu filmus apie rašytojus ir jų kūrybines kančias! Čia mes turime Pulitzcerio premija įvertintą pasaulinio garso rašytoją Alice, kuri negalėdama skristi lėktuvu, pasiima sūnėną, dvi drauges ir leidžiasi laivu, kad atsiimtų premiją. Rašytoją slegia vienos knygos šlovė, nors jai patinka kita jos kūrybos pusė. Jausdama nuolatinę kaltę, bet gal to iš dalies nepripažindama, jog sėkmingai knygai siužetą ji „pavogė“ iš geriausios draugės, kuri taip pat yra šioje kelionėje. Jos beveik nesikalba apie tą įvykį, kalbasi apie kelionę, knygas, kūrybą, o tikroji „tiesa“ tarsi lieka visada užnugaryje, todėl žiūrovui belieka laukti sprogimo, kuris, žinoma, filme anksčiau ar vėliau įvyksta, bet kiek kitaip, nei tikėtasi. Iš tikrųjų šis Soderbergho filmas ganėtinai snobiškas (kas nėra blogai, žinoma), didžioji jo dalis nufilmuota laive ir truputį primena intelektualius W. Alleno pasikalbėjimo filmus, todėl nesnobiško kino mėgėjams gali filmas ir nepatikti.

 

Nepaisant visko, įsiminė M. Streep sukurtas egocentrikės rašytojos vaidmuo. Tuštoki pokalbiai apie darbo ir kūrybos reikalus atvirai reiškė, jog su veikėjų santykiais tikrai kažkas negerai. Šiurkštokas ir familiarus elgesys bei nutylėjimai filme pasako kur kas daugiau, nei atviri dialogai. Šioje lėtoje kelionėje per Atlantą galbūt lėkštoka pasirodė kai kurie komedijos elementai. Pagyvenusios senos moterys trokšta romantinio vienos nakties nuotykių ir pinigų, egocentrikė rašytoja nepriima savo asistentės, o jaunasis Romeo sūnėnas kaip tik nusižiūri tą asistentę. Visgi filmas atmosferinis, šiek tiek literatūriškas, keliantis nostalgijas. Kas lieka, kai perplauki ne tik Atlantą, bet ir visą savo gyvenimą? Ar mūsų darbai ir būtis jau tokie reikšmingi, jeigu visi vieną dieną išnyksime? Filmo pabaigoje suskamba viena esmingiausių minčių apie kolektyvinės sąmonės poveikį individams, kaip gyvenimo tėkmėje per kūrybą galima „susikalbėti“ vieni su kitais, pratęsti ir suteikti gyvenimo tęstinumo reikšmę. Tai stebuklas, sako pagrindinė veikėja, o aš tik galiu paantrinti.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela