Knyga: Anne Carson "Raudonos autobiografija"

 Anne Carson. „Raudonos autobiografija“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 160.

Sveiki,

 

1998 metais pasirodęs kanadiečių rašytojos Anne Carson (1950) kūrinys Raudonos autobiografija (angl. Autobiography of Red) beregint tapo postmodernizmo klasikiniu pavyzdžiu, kaip į mažos apimties kūrinį galima sulipdyti istorinius faktus, fikciją, pačius įvairiausius žanrus ir jų formas. Skaitant Rara leidyklos išleistą kūrinį, kurį į lietuvių kalbą mums išvertė Alexandra Bondarev, darosi sudėtinga apibrėžti šio kūrinio tinkamą žanrą ir įvardyti tinkamą nišą. Iš vienos pusės knyga tokia postmoderni, kad vien perprasti jos struktūrą ir vidinę logiką reikia laiko.

 

Nedidukėje pačioje žinomiausioje savo knygoje autorė sukuria fiktyvią autobiografiją, remdamiesi Antikos laikų kūrėjo Stesichoro išlikusio kūrinio apie raudoną pabaisą Gerijoną, kurį per dešimtąjį savo žygį Heraklis nužudo. Nors raudona sparnuota pabaisa, atrodo, nieko blogo nepadarė, Heraklis nudaigoja saloje esančias karves, raudonos pabaisos šuniuką ir patį Gerijoną. Autorė Stesichorui skiria ypatingą vietą, tikriausiai tarp savo atraminių autorių – Homero ir Gertrūdos Stein. Pasak legendos, pats Stesichoras buvo apakintas Trojos gražuolės Helenės, nes šis savo kūryboje atsiliepė apie ją negražiai... Kuo skiriasi Stesichoras nuo aklojo Homero? Ogi tuo, kad jis susigrąžina regėjimą atgailaudamas. Autorė taip pat išskiria iš jo kūrybos fragmentus, kurie turėjo papasakoti kiek kitokią Raudonos pabaisos istoriją, kadangi ši per amžius sudūlėjo, pasimetė, ji ryžtasi atstatyti neteisybę ir suteikti Raudonai kitą balsą.

 

Ką galima rekonstruoti iš skurdžių užuominų? Autorė yra Antikos literatūros profesorė, ji išmoningai pasakoja visai kitą istoriją apie Raudoną pabaisą Gerijoną, kuris gyvena šiuolaikiniame pasaulyje. „Ar daug berniukų manosi esą / Pabaisos? Bet mano atveju aš teisus tarė Gerijonas / Šuniui jiedu sėdėjo ant skardžio Šuo žvelgė į jį / Su džiaugsmu (p. 20).“ Esminis viso kūrinio klausimas (nors jų kyla daug) visgi, mano galva, yra ką reiški būti kitokiu? Po pateiktų išlikusių originalių fragmentų, autorė kuria Gerijono paveikslą. Iš pradžių pasakoja, kaip Gerijonas su broliu eina į mokyklą, kurioje pasireiškia visi Gerijono autizmo bruožai. Galiausiai skaitytojas pradeda suvokti, kad galbūt tai ne autizmas, o tas prigimtinis kitoniškumas. Gerijonas – raudonas, po savo drabužiais slepia sparnus. Augdamas yra priverstas tenkinti vyresniojo brolio seksualinius įgeidžius, kęsti nepritapimą mokykloje, motinos silpnavališkumą, o galiausiai būdamas paaugliu sutinka jaunuolį vardu Heralis, su kuriuo užmezga romaną...

 

Nors originalioje istorijoje Heraklis nužudo Gerijoną, šioje alternatyvioje istorijoje autorė kuria vienoje plotmėje LGBTQ+ meilės istoriją tarp jaunuolių, o iš kitos – žaidžia, interpretuoja žudančios meilės istoriją. Pamažu Gerijonas ima pažinti pasaulį, domisi menu ir fotografija. Heraklio namuose daug klausosi apie ugnikalnius. Pastarasis pavaizduotas ir ant šios knygos viršelio. Heraklio namai lyg ir paprasti, žmogiški, kurioje nuolatos sutiksi močiutę ir antrame aukšte esančią mamą, o iš kitos – tai dievų buveinė. Ugnikalnis ir jo karšta lava iš esmės rezonuoja su Gerijono spalva ir prigimtimi. Ar jis gimęs iš ugnikalnio lavos, todėl toks raudonas? Ieškodamas egzistencinių atsakymų Gerijonas išvyksta į Buenos Aires, Argentiną, ir ten kurį laiką gyveną, kol jis vėl sutinka Heraklį ir jo naująjį Andų kalnų draugą. Visi trys, įsivėlę į meilės ir geismo trikampį, leidžiasi į Peru provinciją, kur vietos gyventojai tokius kaip Gerijonas laiko prakeiktaisiais ir jų saugojasi. Autorė į savo pasakojimą įpina ir Lotynų Amerikos mitologijos.

Anne Carson

 

Visgi šis kūrinys, kurį būtų galima skaityti kaip modernų romaną, o kai kada kaip poemą, skaitomas asociatyviai. Nuolatos balansuojama ant netikrumo ribos. Tai tarsi idėjų romanas, kurio ritmą ir mintį plėtoja tikrovės neapčiuopiamumas. Autorė integruoja Antikos veikėjus taip, tarsi vienu metu jie būtų žmonės, o kitą – jau mitologinės būtybės. Nesvarumo būsena ir pasakojimo turbulencija sukuria daugiasluoksnį literatūrinį pasakojimą, kuriame veriasi istoriniai, kultūriniai, socialiniai kontekstai, sužiba intertekstualumas. „Heraklis paaiškino, kad jiedu su Ankašu keliauja po Pietų Ameriką /drauge įrašinėdami ugnikalnius. / Čia filmui, – pridūrė Heraklis. Apie gamtą? Ne visai. Dokumentika / apie Emili Dikinson. / be abejo, – tarė Gerijonas. Jis stengėsi pritaisyti šitą Heralį prie to, kurį pažinojo. Mano vulkaną dengia žolė“, – / tęsė Heraklis, – vienas jos eilėraščių (p. 113).“

 

Knygoje taip pat yra ryškių aliuzijų į žymiausius Antikos filosofus, kurių idėjas pagrindinis veikėjas savaip išgyvena, ieškodamas gyvenimo tiesos. Galiausiai simboliška pabaiga apie Andų ugnikalnių papėdėje kepamą duoną išvengia Heraklio tiesioginio žudymo. Ir tai keista, nes ilgai po perskaitymo grįžinėjau prie atomazgos ir bandžiau suvokti, kodėl ji tokia. Galiausiai tikriausiai aiškaus atsakymo ir nėra. Gerijonas priartėja prie ugnikalnio ugnies, prie savo tikrosios prigimties, regi ir mato, priima pasaulį ir savo baisumą tokį, koks jis yra. Gerijono gera širdis, jis jautrus ir jo monstriška išvaizda neatitinka prigimtinio jautrumo. Ši fiktyvi autobiografija tarsi įsiterpia iš laiko nuotolio į Antikos literatūros nišą ir byloja tuo balsu, kurio stigo anų laikų literatūroje. Galgi tos visos pabaisos ir monstrai, kurių bijome, kuriais šlykštimės ir džiaugiamės, kai herojai pusdieviai juos pribaigia kaip pasaulio blogio pradą, iš tikrųjų yra nesuprasti ir neišgirsti. Galbūt jiems (čia labai tinka tas Gerijono homoseksualumas) iš tikrųjų įkūnija grožio ir žiaurumo stereotipinius šablonus, įsitikinimus tiek literatūroje, tiek realiame gyvenime.

Galiausiai knygos pavadinime esantis būdvardis tampa vienu iš tūkstančių kitų būdvardžių, įsiterpiančių tarp veiksnio ir tarinio, tarp veiksmo ir subjekto. Koks galingas kartais yra būdvardis, kuris gali suartinti ir tuo pačiu atskirti nuo pasaulio. Veikėjas nagrinėja laiką ir jo prasmę, bando suvokti, kaip laikas veikia, pasitelkęs mokslinius apibrėžimus apie taškus ir judėjimą erdvėje, tačiau iš tikrųjų veikėjas už šio klausimo turi ir tą tikrąjį, knygoje neištartą: kodėl mes gyvename tik tam tikrą skirtą laiką? Ilgą laiką laukiau sprogimo, ugnikalnio išsiveržimo, Heraklio dešimtojo žygio ir Gerijono galo, tačiau tam tikroms istorijoms, kad ir kokios jos būtų panašios į antikines, nelemta pakartoti tokios pačios lemties. Autorė tyčia nieko nesusprogdina, ugnikalniai tyliai rusena, Gerijonas toliau sau gyvena nuolat kintančiame savivokos pasaulyje; kol Antikiniuose mituose dažniausiai viskas išsprendžiama herojų pergalėmis ir mirtimi, šioje alternatyvioje šiuolaikinio Gerijono visatoje leidžiama patyrus dvasinį lūžį atsitiesti ir pradėti viską iš naujo. Vilties kupina istorija apie nelengvus gyvenimo procesus.

Išmoningai parašytas kūrinys, kuris stebina savo neapčiuopiamumu, autorės gebėjimu kurti originalią realybę, kuri perteikia galimai istorijos tėkmėje prislopintus ir kiek nepatogius balsus ir nepopuliarius žiūros kampus. Antiką „įvilkdama“ į šiuolaikinį gėjų meilės istoriją, ji moderniai perteikia tai, ką kritikai įvardija kaip „tolimo artumo paradoksą“ susiedama tiek literatūrą, tiek žmogaus brandos amžinąsias problemas.

 

Jūsų Maištinga Siela