Knyga: María Gainza "Regos nervas"

Maria Gainza. „Regos nervas“ – Vilnius: Rara, 2022. – p. 158.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

„... galop ar ne visi iš tiesų geri kūriniai tam tikra prasme yra veidrodžiai? Gal geras kūrinys klausimą „kas vyksta“ apverčia į „kas man vyksta“? Negi bet kokia teorija nėra ir autobiografija? (p. 126).“

Puikioji nepriklausoma leidykla Rara toliau tęsia Lotynų Amerikos literatūros populiarinimą ir šįkart ji išleido Argentinos sostinėje Buenos Airėse gyvenančios prozininkės ir meno kritikės Marios Gainzos (g. 1975) debiutinį romaną Regos nervas (ispn. El nervio optico), kurį į lietuvių kalbą išvertė Alexandra Bondarev. Kūrinys parašytas iš autorės patirties dirbant Buenos Airių Nacionalinėje dailės galerijoje, kur eksponuojami ne tik Argentinos, bet ir viso pasaulio žymiausi dailės kūriniai. Autorė kaip kokia gidė panardina į paveikslų prasmes, sulieja autofikcines detales su tapytojų gyvenimo istorijomis ir bando iš esmės paaiškinti subjektyvų meno kūrinio poveikį stebėtojui. Knygos gale reprezentaciniame straipsnelyje apie autorę buvo paminėta, jog pati Maria Gainza šį efektą vadina „... grožio šoku – gelminiu sukrėtimu, asmenybės perorganizavimu, nelemtu meno kūrinio didybės ar tiesiog reikšmingos jo sąsajos su asmeniniu gyvenimu (p. 161).“

Tiesą sakant, labai tikėjausi iš romano pagaviai ir turiningai suveržto pasakojimo, kuris mane praturtintų netikėtais paradoksais ir žiniomis, kokias išskaičiau pernai taip pat Raros išleistame Čilės rašytojo Benjamino Labatuto knygoje Kai liaujamės suprasti pasaulį. Tiesą sakant, su anuo kūriniu Regos nervas turi tam tikrų techninių pasakojimų panašumų, nes romane taip pat nardoma po įvairias menininkų biografijas, tačiau būtent sąryšis su autofikcine pasakojimo gija gana padrikas. Autorė nesistengia tiesiogiai suraišioti vaizduojamos moters visuminio vaizdinio, kuri ir yra jos pačios prototipas. Knyga sudurstyta iš mažų skyrelių, kuriuose kalbama apie kokį nors žinomą paveikslą ir pasakotojos gyvenimo atkarpą, kuri nebūtinai turi kokių nors sąryšių su ankstesniu skyreliu, todėl atrodo, jog tokiu būdu autorė pabėga nuo autofikcijos ir atskleidžia vis kitą moterį su atskira biografija. Toks išakėtas ir fragmentuotas autofikcinės linijos nesulopymas, manau, nepadėjo atsiskleisti visumai, kuri, mano galva, būtų kur kas įtraukesnė ir įdomesnė.

Skaitydami šalia turėkite internetą, nes ne kartą reikės pasižiūrėti dailės paveikslų, kurie nėra knygoje pateikti. Pavyzdžiui, autorė aprašo prancūzų dailininko Huberto Roberto (1733-1808) dailės ikoniškumą. Tapytojas įteisino stoiškai romantizuotą griuvėsių vaizdavimą, labai panašius į senovės Romos miesto likučius su visokiais ant griuvėsių ir kolonų besiilsinčiais šuneliais ir pan. Šalia paradoksaliai autorė perteikia tiesiogines asociacijas su savo motina: „Retsykiais jus suartina vien Hubert‘as Robert‘as, ir kai šitaip nutinka, atstumas tarp jūsų šiek tiek sumažėja. Tai tik akimirka, šviesos blyksnis, nušviečiantis santykius, jei nebūtumėte bijojusios, kad nukris karūna nuo galvos. Tačiau dabar rasti kelią sudėtinga. Visada jai būsi ta, kuri iššvaistė savo laimę, maža ir paika kairuolė, gyvenanti kaip atskalūnė. Kai ji suerzina tave, atšauni, kad tai tavo pasirinkimas, kad tau patinka šitaip gyventi – niekieno žemėje – ir kad vieną dieną iš jos baldų nuolaužų pasistatysi namus (p. 49).“

Maria Gainza

Vienas iš įdomesnių dailininkų Markas Rothko (1903-1970): „Į pietus nuo Sankt Peterburgo įsikūręs Daugpilis, vadintas Dvinsku. Šiandien ši teritorija priklauso Latvijai, tačiau XX amžiaus pradžioje joje viešpatavo carinė valdžia. <...> .... suaugęs Rothko pasakojo: „Kazokai nusivedė būrį žydų į mišką ir liepė išsikasti bendrą kapą. Tą kvadratinė kapą mintyse mačiau taip aiškiai, kad net nežinant, ar žudynės iš tiesų įvyko, ar jas išsigalvojau, tasai vaizdas persekiojo mane visą gyvenimą (p. 93).“ Tai įdomu, nes pasižiūrėjęs Rothko dailės darbus internete, pasakytum, kad jis apsėstas tais išsiliejusiais ryškiaspalviais kvadratais. Kitą vertus, pasakotoja nestokoja gidei būdingų pasakojimo tono ir enciklopedinio pasakojimo, kuris atveria šiaip dailininkų psichologinius ryšius su kūriniais, be kurių tikriausiai romanas taptų labai snobiškai nuobodus.

Vienas įspūdingiausių pasakojimų istorijos dalykų buvo romano pabaigoje apie tapytoją El Greco, istorijoje žinomo kaip Doménicos Theotokópoulos (1541-1614), kilusio iš Kretos ir savo tapyboje vaizdavusio Jėzaus Kristaus ir kitų šventųjų gyvenimus. Autorė jo keliones po Europą ir darbus sieja su savo baime skraidyti, aukščio perspektyva tiek savo gyvenime, tiek dailėje bei broliu gėjumi narkomanu Santjagu, gyvenančiu San Franciske. Su pastaruoju ji bando atnaujinti ryšius, vaikšto po sekvojos mišką, atskleidžia susiskaldžiusios šeimos sutrūkinėjusių ryšių paveikslą, tačiau nedetalizuoja ir nedramatizuoja kurdama vientisą ir nuoseklų tradicinį epinį pasakojimą.

Kitą vertus, romano pabaigoje autorė prisipažįsta: „Kažkokiu paslaptingu būdu galima nuspėti savo likimą; kai kurie įvykiai mums atsiskleidžia kaip pranašystės dar gerokai prieš jiems išsipildant. Kalbu ne apie hipochondriją, o apie tai, ką sakė Jean Rhys: „Ir supratau visą gyvenimą žinojusi, jog taip nutiks.“ Dvejus metus jaučiau, kad kažkas mano viduje negerai. Kai man diagnozavo užkrūčio liaukos vėžį, kone pajutau palengvėjimą (p. 156).“

Regos nervas iš esmės intelektualus skaitymas. Iš vienos pusės autorė suduria meno mokslo įdomybes ir imituoja reklaminį lankstinukų muziejų medžiagą, o iš kitos – lipdo ir kuria savo gyvenimo patirčių ir pažinotų žmonių santykių žemėlapį, pagrįstą pastiprinamaisiais dailės meno kūriniais. Gal tai ir nebus pati mėgstamiausia mano skaityta Raros knyga, tačiau prisiminsiu aistringą autorės polinkį juslingai analizuoti ir perteikti betarpišką meno poveikį: „Grynumo idėja Courbert buvo nė motais: jis siekė kurti paveikslus, kurie persekiotų žmogiškąsias jusles. Štai iš kur radosi Pjero Schjeldahilio mintis, jog išvydus Courbert paveikslą užplūsta noras tekinam bėgti, vesti liaudį į revoliuciją, pulti mylėtis arba sugraužti obuolį. Jo paveikslai kelia žiūrovams vizualiąją karštinę (p. 67).“

Huberto Roberto paveikslas.

Vienas iš Marko Rothko kvadratų.

El Greco vienas iš paveikslų.

Gustave Courbet "Audringa jūra"

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alejandro Zambra "Bonsai. Asmeninis medžių gyvenimas"

 

Alejandro Zambra. „Bonsai. Asmeninis medžių gyvenimas“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 120.

 

Sveiki,

 

2022 savo literatūrinius metus pradėjau su leidyklos Rara knygų asortimentu ir šįkart susipažinau su Čilės rašytoju Alejandro Zambra (g. 1975) ir jo pirmuoju vertimų į lietuvių kalbą (vertė Alexander Bondarev) Bonsai. Asmeninis medžių gyvenimas (ispan. Bonsai / La vida privada de los arboles). Tai du garsaus ir pripažinto rašytojo apsakymai, kurie išmoningai knygoje pateikti veidrodiniais viršeliais t. y. apvertus knygą iš kitos pusės galima skaityti kitą apsakymą kaip naują kūrinį, tačiau abi istorijos pasakoja apie vieną ir tą patį subjektą Chulianą. Būtent su pirmuoju debiutiniu apsakymu Bonsai 2005 metais įsiveržia į Lotynų Amerikos literatūros pasaulį, o po metų pristato ir Asmeninį medžių gyvenimą.

 

Su tokiais floros pasaulį žyminiais pavadinimais galima tikėtis itin glaudaus pasakojimo apie gamtą, kaip, pavyzdžiui, Richard Powers Medžių istorija, tačiau autorius absoliučiai nenagrinėja nei gamtos, nei medžių, nors keliais taupiais epizodais apie juos užsimena. Pasakojimo centre – jaunas vyrukas Chulianas, kurį iš abiejų apsakymų galima apibūdinti kaip vienišą vyruką, kurio gyvenimo ašį sudaro nuolatinė moterų kaita ir bandymai tapti tikru rašytoju. „Iš tikrųjų jis nenorėjo rašyti romano – norėjo tiesiog susikurti miglotą ir vientisą erdvę prisiminimams kaupti. Jis norėjo įdėti atmintį į maišą ir nešiotis šį tol, kol svoris sukniuždinsiąs jam nugarą (p. 29).“ Bonsai apsakyme Chuliano jaunystės dienos. Jis bando įsidarbinti teksto kompiuteriu rinkėju, sudaryti darbo sutartį su garsiu rašytoju, o šalia rutuliojama jo meilės istorija su Emilija, kuri galiausiai jį palieka ir išvyksta į Madridą, kuriame panyrą į beprasmį narkotikų gyvenimą ir galiausiai miršta. Chulianas bando terapinį procesą t. y. išgirdęs iš kažkur, jog tikras menas yra užauginti tikrą dekoratyvinį medį bonsai, jį nuolat prižiūrėti ir aprašinėti.

 

Antrojoje apsakymo dalyje tas pats Chuilianas po maždaug dešimties metų gyvena su kita moterimi vardu Veronika. Veronika ilgai negrįžta namo, o jis migdo jos dukrelę ištikimai laukdamas jos sugrįžtant. Kuo toliau, tuo tampa aišku, kad Veronika niekada nebegrįš, todėl jis pasakoja Danielai, jos dukrelei, istorijas apie medžius, tačiau kartu permąsto savo santykius su Veronika, prieš tai turėtus santykius su Karla... Jeigu kas nors skaitėte G. G. Marquez plonytį romaną Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes, galima sakyti, kad šių apsakymų ašis gana panaši t. y. nostalgiškai iš vyriškosios perspektyvos permąstyti savo seksualinį, šeiminį ir socialinį gyvenimą, įterpiant menininko realizavimo problematiką. Nieko nepridursi, siužetas daugiau nei banalus, jis vienkryptis, literatūroje gana nualintas XX amžiaus rašytojų ir ne paslaptis, kad būtent vyrų rašytojų. Vienišo vyruko, kuris yra meniškos prigimties, niekaip negali susikurti tvarių santykių, jį nuolat palieka moterys. Belieka svarbiausias šių apsakymo klausimas: kaip klasikinę istoriją papasakoti taip, kad ji suskambėtų kitaip?

 

Žvelgiant į apsakymo struktūrą ir pobūdį, ryškėja esminės A. Zambros kūrybos ypatybės. Viena ryškiausių yra pasakojimo fragmentiškumas, nėra vientisos struktūros. Pasakojimas sudurstytas iš kintančių laikotarpių, tarsi po trupinėlį, o trūkstamas veikėjo gyvenimo dalis nesunkiai skaitytojas užpildo įsivaizduojama čilietiška tikrove. Autorius modeliuoja dviprasmiškas tikroves, tarsi Chulianas perrašinėtų savo gyvenimą, todėl kartais nebeaišku, kur tikroji riba tarp pasakotojo ir veikėjo, ar tik ne Chulianas kuria pasakotoją nuolat sekmadieniais rašydamas savo asmeninį gyvenimą, kurį literatūriškai „prižiūri“ tarsi bonsai, jautriai ir fundamentaliai apsvarstydamas kiekvieną savo gyvenimo seismologinį virptelėjimą, lapelio prasikalimą, šakelės pasvyrimą. Iš tikrųjų bonsai yra išklaipytas medukai vazoje, jie neauga tiesūs ir yra tikras menas jį suformuoti tarsi architektūrą, todėl medžio paraleli sąsaja su Chuliano gyvenimu būtų tokia: ar gali užsiimti kruopščia filosofiška medžio kūrimo architektūra ir kartu prisiimti atsakomybę valdyti ir konstruoti savo paties gyvenimą?

Alejandro Zambra

 

Apsakyme esama ir įdomesnių pasakojimo semiotika, pavyzdžiui, pasakotojas pasakoja apie Chuliano vaikystę, kai šis su šeima žaisdavo Monopolį, o tuo pačiu pasakojimo dabartyje brėžiamos Santjago, Čilės sostinės gatvės, kurias veikėjas jau yra nugyvenęs, todėl vaikystėje žaistas Monopolis primena tam tikrą pranašystę, jog veikėjui bus lemta gyventi nuolat geografiškai kintančiose miesto erdvėse tarsi žaidžiant Monopolį, kitaip sakant, kiekviena gatvė – atskiras patirtas meilės romanas.

 

Apsakymuose išryškėja ir kasdienis kritiškas požiūris į Čilės socialinę santvarką, vienoje scenoje veikėjas pateisina, kad jo įdukra Daniela nemoka anglų kalbos, nes jų šeima nepataikauja imperialistinių šalių kalboms. Kitoje kritiškai išsako Čilės gyventojų netvarumą: „Bet Čilėje nėra taip jau baisu dėstyti italų poeziją nemokant itališkai, mat Santjagas pilnas anglų kalbos dėstytojų, nemokančių angliškai, ir dantistų, vargiai tegalinčių ištraukti dantį, ir asmeninių trenerių, turinčių antsvorio, ir jogos instruktorių, kurios nesugebėtų vesti pamokos prieš tai dosniai neįkalusios raminamųjų (p. 18).“

 

Abi Chuliano papasakotos gyvenimo atkarpos išmoningai sulietos: Chuliano tikrovę dengia jo galvoje nuolat dėliojama autobiografinių detalių prisodrinta kita istorija, todėl įspūdis toks, kad Chulianas nėra įsižeminęs, jis pasiklydęs tarp įsivaizduojamo užrašomo gyvenimo ir savo patirčių, todėl tikrovės nesėkmes, nelaimingas santykių atomazgas jis tarsi pateisina kaip rašomos knygos istoriją. Ar tai būdas menininkui išgyventi? O gal jis tik pateisina savo nesėkmingą gyvenimą? Užsiima saviapgaule? Sunku pasakyti, kadangi kiekvienas įžvelgs šiame pasakojimo prasmių akrobatikoje vis kitą pateisinimo perspektyvą.

 

Visgi knyga taupiai poetiška. Antrąjį apsakymą skaičiau klausydamas Lanos del Rey albumą Ultraviolence, kuriame daug melancholiškos psichodelinės muzikos garsų. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad abu pasakojimai šioje knygoje taip pat sukuria psichodelinio pasakojimo įspūdį, ypač, kai Chulianas ima įsivaizduoti ateities galimybes ir gyvenimo vingius, kaip Daniela skaitys jo parašytą knygą, kai ji ieškos savęs jo knygoje... Bet ar ne taip ir yra? Juk mes vis skaitydami knygas ieškome ne tik malonumo, bet ir to naujo savęs suvokimo. Knygoje ne kartą minima Lotynų Amerikos dainininkės Violetos Parros (1917-1967) dainos eilutė: „Lai mano sodo gėlės / tampa mano slaugėm (p. 50)“, kuri labai svarbi Chulianui, galima svarbi ir pačiam Alejandro Zambrai, kadangi šie žodžiai tampa ir esmine knygos paaiškinimo visrakčiu: kai žmonių gyvenimas toks nepastovus ir besikeičiantis, tave gali paguosti tie vienoje vietoje pasodinti augalėliai, kurie visada ištikimai laukia tavęs skausmingą valandą, nepriklausomai nuo to, kas ir koks tu esi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anne Carson "Raudonos autobiografija"

 Anne Carson. „Raudonos autobiografija“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 160.

Sveiki,

 

1998 metais pasirodęs kanadiečių rašytojos Anne Carson (1950) kūrinys Raudonos autobiografija (angl. Autobiography of Red) beregint tapo postmodernizmo klasikiniu pavyzdžiu, kaip į mažos apimties kūrinį galima sulipdyti istorinius faktus, fikciją, pačius įvairiausius žanrus ir jų formas. Skaitant Rara leidyklos išleistą kūrinį, kurį į lietuvių kalbą mums išvertė Alexandra Bondarev, darosi sudėtinga apibrėžti šio kūrinio tinkamą žanrą ir įvardyti tinkamą nišą. Iš vienos pusės knyga tokia postmoderni, kad vien perprasti jos struktūrą ir vidinę logiką reikia laiko.

 

Nedidukėje pačioje žinomiausioje savo knygoje autorė sukuria fiktyvią autobiografiją, remdamiesi Antikos laikų kūrėjo Stesichoro išlikusio kūrinio apie raudoną pabaisą Gerijoną, kurį per dešimtąjį savo žygį Heraklis nužudo. Nors raudona sparnuota pabaisa, atrodo, nieko blogo nepadarė, Heraklis nudaigoja saloje esančias karves, raudonos pabaisos šuniuką ir patį Gerijoną. Autorė Stesichorui skiria ypatingą vietą, tikriausiai tarp savo atraminių autorių – Homero ir Gertrūdos Stein. Pasak legendos, pats Stesichoras buvo apakintas Trojos gražuolės Helenės, nes šis savo kūryboje atsiliepė apie ją negražiai... Kuo skiriasi Stesichoras nuo aklojo Homero? Ogi tuo, kad jis susigrąžina regėjimą atgailaudamas. Autorė taip pat išskiria iš jo kūrybos fragmentus, kurie turėjo papasakoti kiek kitokią Raudonos pabaisos istoriją, kadangi ši per amžius sudūlėjo, pasimetė, ji ryžtasi atstatyti neteisybę ir suteikti Raudonai kitą balsą.

 

Ką galima rekonstruoti iš skurdžių užuominų? Autorė yra Antikos literatūros profesorė, ji išmoningai pasakoja visai kitą istoriją apie Raudoną pabaisą Gerijoną, kuris gyvena šiuolaikiniame pasaulyje. „Ar daug berniukų manosi esą / Pabaisos? Bet mano atveju aš teisus tarė Gerijonas / Šuniui jiedu sėdėjo ant skardžio Šuo žvelgė į jį / Su džiaugsmu (p. 20).“ Esminis viso kūrinio klausimas (nors jų kyla daug) visgi, mano galva, yra ką reiški būti kitokiu? Po pateiktų išlikusių originalių fragmentų, autorė kuria Gerijono paveikslą. Iš pradžių pasakoja, kaip Gerijonas su broliu eina į mokyklą, kurioje pasireiškia visi Gerijono autizmo bruožai. Galiausiai skaitytojas pradeda suvokti, kad galbūt tai ne autizmas, o tas prigimtinis kitoniškumas. Gerijonas – raudonas, po savo drabužiais slepia sparnus. Augdamas yra priverstas tenkinti vyresniojo brolio seksualinius įgeidžius, kęsti nepritapimą mokykloje, motinos silpnavališkumą, o galiausiai būdamas paaugliu sutinka jaunuolį vardu Heralis, su kuriuo užmezga romaną...

 

Nors originalioje istorijoje Heraklis nužudo Gerijoną, šioje alternatyvioje istorijoje autorė kuria vienoje plotmėje LGBTQ+ meilės istoriją tarp jaunuolių, o iš kitos – žaidžia, interpretuoja žudančios meilės istoriją. Pamažu Gerijonas ima pažinti pasaulį, domisi menu ir fotografija. Heraklio namuose daug klausosi apie ugnikalnius. Pastarasis pavaizduotas ir ant šios knygos viršelio. Heraklio namai lyg ir paprasti, žmogiški, kurioje nuolatos sutiksi močiutę ir antrame aukšte esančią mamą, o iš kitos – tai dievų buveinė. Ugnikalnis ir jo karšta lava iš esmės rezonuoja su Gerijono spalva ir prigimtimi. Ar jis gimęs iš ugnikalnio lavos, todėl toks raudonas? Ieškodamas egzistencinių atsakymų Gerijonas išvyksta į Buenos Aires, Argentiną, ir ten kurį laiką gyveną, kol jis vėl sutinka Heraklį ir jo naująjį Andų kalnų draugą. Visi trys, įsivėlę į meilės ir geismo trikampį, leidžiasi į Peru provinciją, kur vietos gyventojai tokius kaip Gerijonas laiko prakeiktaisiais ir jų saugojasi. Autorė į savo pasakojimą įpina ir Lotynų Amerikos mitologijos.

Anne Carson

 

Visgi šis kūrinys, kurį būtų galima skaityti kaip modernų romaną, o kai kada kaip poemą, skaitomas asociatyviai. Nuolatos balansuojama ant netikrumo ribos. Tai tarsi idėjų romanas, kurio ritmą ir mintį plėtoja tikrovės neapčiuopiamumas. Autorė integruoja Antikos veikėjus taip, tarsi vienu metu jie būtų žmonės, o kitą – jau mitologinės būtybės. Nesvarumo būsena ir pasakojimo turbulencija sukuria daugiasluoksnį literatūrinį pasakojimą, kuriame veriasi istoriniai, kultūriniai, socialiniai kontekstai, sužiba intertekstualumas. „Heraklis paaiškino, kad jiedu su Ankašu keliauja po Pietų Ameriką /drauge įrašinėdami ugnikalnius. / Čia filmui, – pridūrė Heraklis. Apie gamtą? Ne visai. Dokumentika / apie Emili Dikinson. / be abejo, – tarė Gerijonas. Jis stengėsi pritaisyti šitą Heralį prie to, kurį pažinojo. Mano vulkaną dengia žolė“, – / tęsė Heraklis, – vienas jos eilėraščių (p. 113).“

 

Knygoje taip pat yra ryškių aliuzijų į žymiausius Antikos filosofus, kurių idėjas pagrindinis veikėjas savaip išgyvena, ieškodamas gyvenimo tiesos. Galiausiai simboliška pabaiga apie Andų ugnikalnių papėdėje kepamą duoną išvengia Heraklio tiesioginio žudymo. Ir tai keista, nes ilgai po perskaitymo grįžinėjau prie atomazgos ir bandžiau suvokti, kodėl ji tokia. Galiausiai tikriausiai aiškaus atsakymo ir nėra. Gerijonas priartėja prie ugnikalnio ugnies, prie savo tikrosios prigimties, regi ir mato, priima pasaulį ir savo baisumą tokį, koks jis yra. Gerijono gera širdis, jis jautrus ir jo monstriška išvaizda neatitinka prigimtinio jautrumo. Ši fiktyvi autobiografija tarsi įsiterpia iš laiko nuotolio į Antikos literatūros nišą ir byloja tuo balsu, kurio stigo anų laikų literatūroje. Galgi tos visos pabaisos ir monstrai, kurių bijome, kuriais šlykštimės ir džiaugiamės, kai herojai pusdieviai juos pribaigia kaip pasaulio blogio pradą, iš tikrųjų yra nesuprasti ir neišgirsti. Galbūt jiems (čia labai tinka tas Gerijono homoseksualumas) iš tikrųjų įkūnija grožio ir žiaurumo stereotipinius šablonus, įsitikinimus tiek literatūroje, tiek realiame gyvenime.

Galiausiai knygos pavadinime esantis būdvardis tampa vienu iš tūkstančių kitų būdvardžių, įsiterpiančių tarp veiksnio ir tarinio, tarp veiksmo ir subjekto. Koks galingas kartais yra būdvardis, kuris gali suartinti ir tuo pačiu atskirti nuo pasaulio. Veikėjas nagrinėja laiką ir jo prasmę, bando suvokti, kaip laikas veikia, pasitelkęs mokslinius apibrėžimus apie taškus ir judėjimą erdvėje, tačiau iš tikrųjų veikėjas už šio klausimo turi ir tą tikrąjį, knygoje neištartą: kodėl mes gyvename tik tam tikrą skirtą laiką? Ilgą laiką laukiau sprogimo, ugnikalnio išsiveržimo, Heraklio dešimtojo žygio ir Gerijono galo, tačiau tam tikroms istorijoms, kad ir kokios jos būtų panašios į antikines, nelemta pakartoti tokios pačios lemties. Autorė tyčia nieko nesusprogdina, ugnikalniai tyliai rusena, Gerijonas toliau sau gyvena nuolat kintančiame savivokos pasaulyje; kol Antikiniuose mituose dažniausiai viskas išsprendžiama herojų pergalėmis ir mirtimi, šioje alternatyvioje šiuolaikinio Gerijono visatoje leidžiama patyrus dvasinį lūžį atsitiesti ir pradėti viską iš naujo. Vilties kupina istorija apie nelengvus gyvenimo procesus.

Išmoningai parašytas kūrinys, kuris stebina savo neapčiuopiamumu, autorės gebėjimu kurti originalią realybę, kuri perteikia galimai istorijos tėkmėje prislopintus ir kiek nepatogius balsus ir nepopuliarius žiūros kampus. Antiką „įvilkdama“ į šiuolaikinį gėjų meilės istoriją, ji moderniai perteikia tai, ką kritikai įvardija kaip „tolimo artumo paradoksą“ susiedama tiek literatūrą, tiek žmogaus brandos amžinąsias problemas.

 

Jūsų Maištinga Siela