Knyga: Álvaro Enrigue "Išsvajotos tavo imperijos"

Alvaro Enrigue. „Išsvajotos tavo imperijos“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 224.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Garsus meksikiečių rašytojas, šešių romanų autorius, Alvaro Enrigue (g. 1969) man pažįstamas iš puikaus romano Staigi mirtis (Rara, 2021). Anuomet knyga padarė didelį įspūdį ir tapo viena mėgstamiausia tuo metu perskaitytų grožinės literatūros kūrinių. Asmeniškai nudžiugau, kai sužinojau, kad leidykla Rara išleis dar vieną A. Enrigue knygą pavadinimu Išsvajotos tavo imperijos (ispn. Tu sueño imperios han sido), kurį į lietuvių kalbą vertė Simonas Bernotas.

 

Anuomet Staigi mirtis pasižymėjo itin intelektualiai paradoksalia istorinių buvusių ir tariamų įvykių eiga, kuri vertė įsitraukti į dailininko M. Caravaggio intriguojantį žaidimą. Labai panašų laikotarpį, tik kiek ankstesnius laikus – tiksliau 1519 m. lapkričio mėnesį – vaizduoja rašytojas savo naujausiame romane Išsvajotos tavo imperijos. Pasirinkęs actekų, vietos vadinami tenočiais, perspektyvą, jis kuria tarsi atsakomąją istorijos versiją europietiškai ekspansinei nusistovėjusiai tiesai. Nenuostabu, nes viską, ką mes paprastai žinome ir išmanome apie indėnų tautas Pietų ir Šiaurės Amerikoje, yra iš nukariautojų perspektyvos. Kitaip sakant, nugalėtojų niekas neteisia, jie rašo savo nugalėtojų istoriją, tad kaip iš tikrųjų vyko konkistadorų invazija į Naująjį pasaulį, tikriausiai, niekas iki šių dienų nė nežino. A. Enrigue atveria būtent tą galimą, nutylėtą perspektyvą kaip atsakomąjį baltosios rasės užkariautojų suformuotai istorinei tiesai.

 

Romanas iš dalies remiasi tikrais istoriniais įvykiais. Pernelyg nenukrypdamas nuo tiesos, autorius iš tikrųjų panaudoja konkistadoro Hernando Korteso asmenybę ir jo kapitonus, tiksliai perteikia datas, istorinius įvykius, kai Korteso armija su žirgais, tenočiams iki tol nežinomi suvėrimai (elniai be ragų), įžygiuoja į vieną garsiausių iki šių dienų actekų miestą Tenočtitlaną (isp. Tenochtitlan), įsikūrusį prie Tekosko ežero. Vėlesniais laikais šios vietovės bus gerokai apgriautos ir nusausintos bei įkurta dabartinė Meksikos sostinė. Šiandien šie griuvėsiai lankomi turistų. Taigi, romane veiksmas vyksta iš esmės vieną dieną šiame europiečiams atėjūnams magiškame ir keistos architektūros didingame mieste, kurį dažnai konkistadoras palygina su Florencija, Venecija ir Ispanijos miestais.

 

Nors romanas labai intelektualus, tačiau jį suprasti nesunku. Autorius pokštauja, montuoja istorines žinomas tiesas su actekų kultūros palikimu. Paprastai mes apie actekus žinome, kad jie buvo didingi, bet kartu labai žiaurūs dėl savo aukojimo ritualų. Pagrindinis Tenočtitlano imperatorius Moktesuma ir jo žmona-sesuo Atotoštli taip pat realiai egzistavę Korteso laikais valdovas ir valdovė, kurie įsileidžia atėjūnus į miestą. Niekas nesupranta, kodėl imperatorius juos priima kaip svečius, tačiau tai dar viena pasyvumo ir kartu paradoksaliai valdovo politinis galybės apreiškimas. Tai, kas europiečiams atrodo kaip pralaimėjimas, kitoje kultūroje gali būti kaip laimėjimas. Europiečiai išsigandę, jie net neabejoja, kad tas svetingumas nukariautojams tėra iliuzija, tad netrukus bus užpulti ir nugalėti. Moktesumos filosofija apie konkistadorus: „Jei kas nors ir ketina juos turėti, tai turime būti mes, ir jei juos sukultūrinsime, jie taps miesto puošmena; jei išmokysime juos drąsos, jų ugnies lazdos padės mūsų kariams (p. 129).“ Taigi valdovas mąsto apie naują „prijaukinimo“ diplomatijos būdą, nes konkistadorai jiems tėra laukiniai, kurie turi mokytis jų kultūros. Tai juokinga, nes būtent analogiškai apie vietos gyventojus galvoja patys europiečiai.

 

Svarbi indėnų ir europiečių kultūros sandūroje jungiamąja dalimi tampa kunigas Agilaras, 10 metų praleidęs majų nelaisvėje ir pramokęs jų kalbos, todėl geba išversti iš majų į ispanų kalbą. Taip pat vergė princesė Malinali (Doña Marina), kuri moka majų ir geba išversti iš vietos nahuatlių kalbos pačiam Agilarui. Iš esmės tai vertimas iš vertimo, kas savaime primena „sugedusį telefoną“, jis netikslus, prarandantis tikrovės emocijas, interpretuojamas. Galima sakyti, kad politiniai pokalbiai, derybos ir karo paskelbimai didele dalimi priklauso nuo vertėjų ir jų geranoriškumo. Iš to kyla ne tik komizmas, bet ir nemaža romano intriga. Ar konkistadoro išprievartauto Malinali iš tikrųjų keršys savo skriaudėjui, kuriam verčia pokalbyje su imperatoriumi metu?

Álvaro Enrigue

 

Kitas svarbus romano dėmuo – psichodelinis efektas, kurį kuria ne vien svaiginantys grybai ir kaktusų sultys, nuo kurių priklausomas liūdnasis imperatorius, bet ir pats pasakojimo būdas. Užkariautojai per maisto valgymo ceremoniją taip pat apsvaigsta, patys to nenutuokdami. Jie ima bastytis po imperatoriaus rūmus ir miestą klaidžiais architektoniškai sukonstruotais vieną į kitą panašiais keliukais, nė nenutuokdami, ar regi tikrovę, ar haliucinacijas. Rašytojas vedžioja veikėjus po didingą ir hipnotizuojantį miestą, išgyvenantį paskutines šlovės actekų metus, leidžia jiems gyventi iliuzijų pasaulyje, kurti strategiją apie išsvajotas imperijas. Beje, eilutė paimta iš Pedro Calderono, baroko laikotarpio ispano dramaturgo Gyvenimas – tai sapnas pjesės. Šiaip romane yra ne viena aliuzija ir ne vienas intertekstualumas su kitais svarbiais Lotynų Amerikos ir Ispanijos kūriniais, kuriuos, manyčiau, pastebės jau patys intelektualiausi ir labiausiai apsiskaitę. Taigi haliucinacija romane sukuria dviprasmybę, būseną, kada užkariautojai, kuriems jau viena koja priklauso šis didingas miestas, nebesupranta, ar jie laimėtojai, ar pačios imperijos kaliniai. Tas nesuvokimas, nors ir komiškas, tačiau jis sukuria actekų ir paties imperatoriaus Moktesumos pranašumą prieš svetimšalius.

 

Kaip ir romane Staigi mirtis, taip ir Išsvajotos tavo imperijos autorius naudoja panašią pašaukojimo struktūrą – jungia istorinius ir išmonės aspektus. Dažnai A. Enrigue vertinamas kaip intelektualus, bet žiniomis neperkraunantis rašytojas, manau, tą sušvelnina dažnai iš paradokso išgaunamas absurdas ir humoras. Nepaisant to, autorius poetiškas: „Tačiau labiausiai jį kankino melancholija. Įgimta arba galbūt nulemta pareigų. Nuo tam tikro amžiaus, karaliaus Akamapičlio palikuonys susilpnėdavo, įsibaimindavo ir nuliūsdavo. Vyrai, įpratę deginti šventyklas, griauti miestus ir plėšti širdis kaip pomidorus, vieną dieną pabudę dukart pagalvodavo prieš pakeldami nuo žemės brangakmenį (p. 70-71).“

 

Be poetikos svarbios pasakojimo detalės, actekų kultūros atributai, ceremonijos, žudymo aktai, besijungiantys su didingojo miesto kiemo baseinėliais, gėlėmis, šokoladu ir tuo pačiu pūvančia mėsa, dvokiančiu senu krauju ir išmatų rankiotojais: „.... tegul saulė niekada nesudegina tau kaklo, kai žengsi pirmyn, Tlakaelelio anūke, ir tegul tavo pirštai niekada nensusitepa, kai šluostysiesi užpakalį (p. 139).“ Kurdamas iškilmingas actekų kultūros ritualus, žodžius ir veikėjų mintis, atrodo, Enrigue šaržuoja, tarsi tyčia kuria iš žemosios kultūros aspektų aukštąją ir tariamai didingą actekų kultūros galybę, todėl atsiranda toks lengvas netikros didybės įspūdis, tai, ką galbūt dabar vietos Meksikos tautelės linkę sudvasinti, ieškodami savo šaknų.

 

Visgi man asmeniškai Staigi mirtis patiko kur kas labiau, nei šis naujasis autoriaus romanas. Pats Alvaro Enrigue parašė Benui Arvydui Grigui (laiškas kaip įvadas publikuojamas knygoje), Rara leidyklos įkūrėjui, laišką, kuriame aiškina vietovardžių ir vardažodžių rašybos niuansus, kurie iš esmės nemažai skaitant apsunkina teksto suvokimą. Gerai, kad knygos pradžioje duotas veikėjų sąrašas, nes tų vardų ir pareigybių maišatyje sunku išskirti besiaudžiančius politinius barjerus ir suvokti, kaip toji kultūrų sandūra persisluoksniuoja. Manau, knygos skaitymą apsunkino ir mano paties neišmanymas apie konkistadorus ir actekus, nes tai palyginti labai tolimi kultūriniai atšvaitai, paprastai padrikai ir paviršutiniškai girdėti istorijos pamokose ar matyti kokiuose nors filmuose. Nepaisant to, romanas kaip idėjinis kūrinys labai pavykęs, paties autoriaus parašytas maro laikotarpiu 2020-2022 (taip jis vadina pandemiją), vilioja tikrovės ir istorinės perspektyvos provokacijomis, bet labiausiai žavi tas išgautas kažin koks vaikiškas smalsumas tyrinėti istoriją kaip vieną didelę galimą žaidimų aikštelę su skirtingomis galimomis žaidimo baigties galimybėmis. Man knyga išties patiko.

 

Maištinga Siela

Knyga: Claudia Piñeiro "Elena žino"

 

Claudia Piñeiro. „Elena žino“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pirmąkart apie argentiniečių rašytoją Claudia Piñeiro (g. 1960) sužinojau iš 2022 metais paskelbto trumpojo Tarptautinio Booker literatūros nominantų sąrašo. Kadangi pasidomiu šiais sąrašais, tuokart vyliausi, kad šis neilgas romanas bus vieną dieną išverstas į lietuvių kalbą, o po to apie jį pamiršau... Tačiau leidykla Rara išties pateisina retų paukščių pasirodymą lietuvių knygynuose, tad ėmėsi kaip visada nekomercinio sprendimo – išversti ir išleisti Claudios Piñeiro romaną Elena žino (isp. Elena sabe), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kučinskienė.

 

Šiaip išduosiu paslaptį, kad mane kur kas labiau žavi ir jaudina istorijos, kuriose dažniau dėmesio centre yra pagyvenę žmonės arba jau visai seni, nes tada atsiveria kažin kokia kitokia gyvenimo ir pačios kuriamos istorijos suvokimo perspektyva, apie kurią paprastai nesame linkę pagalvoti. Argentinietės romane Elena žino – Parkinsono ligos kamuojama senolė Elena ir viena jos diena iš namų į Buenos Airių tolimo rajono pakraščius. Siužete nėra labai daug dinamikos, primena Ilga dienos kelionė į naktį, kur per vienos dienos kelionę atsiveria Elenos praeitis. Elena ieško teisybės, nes mano, kad jos 44 metų dukrą Ritą kažkas pakorė ant bažnyčios varpo, pati nusižudyti negalėjo, nors inspektorius, policija, kunigas ir aplinkiniai jai teigia, kad Rita nusižudė.

 

Kur Elena keliauja, sužinome ne iš karto, bet galiausiai atskleidžiama ir tragiška Izabelės istorija. Izabelę prieš 20 metų Elena ir Rita atkalbėjo nuo aborto ir parvežė ją atgal į namus, nors niekada daugiau jos nesimatė ir šiaip buvo nepažįstamos. Elena įsitikinusi, kad Izabelė turi grąžinti skolą ir padėti jai surasti Ritos žudiką... Po to romane grįžtama į Elenos praeitį, dažniausiai į tas scenas, kai ji bendravo su dukra Rita. Nors pabrėžiama Elenos motiniška meilė Ritai, bet, pasirodo, motina ir dukra nuolat bardavosi dėl visokiausių buitinių dalykų: „Ji mylėjo ir myli, nors to neišsakė, nors jos riedavosi ir pasitraukdavo viena nuo kitos, diskutuodavo tartum plakdamos rimbu, nors ji neglostė, nebučiavo, – motina myli. Ar ji vis dar motina, jei dukters nebėra? – klausia savęs (p. 51).“

 

Iš tikrųjų romanas kuriamas dviem ryškiomis kryptimis: viena iš jų – detektyvinė istorija (kas nužudė Ritą?), o kita – Elenos ir dukters Ritos santykių raida. Nors tai nėra kanoninis detektyvinis žanras, tik subtilios užuominos, visgi didžioji pasakojimo rašytojos fokusuojasi į įtampą, kurią kuria Elenos kūniškumas, o tiksliau – ligos pasireiškimas. Daug pagrindinės veikėjos fizinio neįgalumo vaizdavimo, Elena nuolat privalo vartoti tabletes ir gaivinti savo kūną tarsi robotą, kad galėtų keliauti per miestą. Negana to, ji dvokia šlapimu, bėga seilės, o judesiai lėti, žarnynas aptingęs, bet bene svarbiausias akcentas yra Elenos žvilgsnis į pasaulį: ji negali pakelti akių, jos žvilgsnis mato tik grindinį, žmonių batus, rankų judesius, tačiau jai retai tenka pamatyti veidą. Tai, sakyčiau, oidipiška, nes visą gyvenimą Elena nematė savo ir Ritos disfunkcinių santykių ir tik kuo mažiau matydama pasaulio, tuo labiau ji supranta apie savo ryšį su dukra.

 

„Kuo tampa žmogus, kai jam nebepriklauso ranka, nebepajėgianti apsivilkti striukės, koja, nepakylanti prieš žengiantį žingsnį, neišsitiesiantis kaklas, dėl kurio nebeišeina pažiūrėti į akis? Kai nebegali pakelti galvos ir į pasaulį žvelgti tiesiai, kas gi esi? Gal tu esi smegenys, kurios vis dar mąsto, bet jų nurodymų niekas nepaiso? O gal tu esi pačios mintys, kurių negali nei pamatyti, nei paliesti, nes slepiamame kaukolės? (p. 73).“ Elena išties nuolat kovoja su savo liga, kurią vadina kale. Ji susikūrusi ištisą ritualą, pvz., vardyti Buenos Airių gatvių vardus, vaistų ir raumenų pavadinimus, idant tokiu būdu išlaikytų protą, tačiau greitai skaitytojas suvokia, kad būtent šitoks „racionalus rožančius“ tėra būdas tvirtai laikytis savo teorijos apie Ritą. Štai kodėl ji instinktyviai trokšta Izabelės pagalbos, ji nori paliudijimo ir supratimo, kad Rita negalėjo nusižudyti.

 

Svarbus lietaus motyvas. Elena įsitikinusi, kad Rita negali nusižudyti bažnyčioje per lietų, nes paniškai bijojo būti nutrenkta žaibo, bet nepagalvoja, kad gal gyvenime Ritai kas nors buvo baisiau už žaibą. Elena įsitikinusi, kad pažinojo savo dukrą, suvokė Ritos negalėjimą susilaukti vaikų, tad motinystės privilegija laikė savo pačios iliuzijas, kad iš prigimties perprato Ritos pasaulį, tačiau, pasirodo, kad nė velnio... Iš tikrųjų romanas Elena žino yra apie tai, kad Elena nieko nežino apie Ritą, nes tai iliuzija, kylanti iš motinystės sureikšminto vaidmens, todėl Elenai apmaudu, kad Rita buvo bevaikė ir kad šiam pasaulyje net vaisingos motinos gali nenorėti vaikų.

Claudia Piñeiro

 

Didžiausias šio romano prasminis grožis atsiveria, kai autorė nuolat aprašydama Elenos senatvės ir ligos kamuojamą kūną iš tikrųjų kuria ir apie socialinių kūnų sąveiką, pvz., Elena mėgo kontroliuoti Ritos gyvenimą, nes manė, kad tam turi teisę kaip motina, nes Ritą laikė savo pačios kūno tąsa. Įdomus nematytas disfunkcinis bendravimo modelis kylantis iš motinos ir dukters santykių ir priklausomybių stereotipinių modelių savintis savo palikuonis kaip nuosavybę. Kadangi Izabelė prieš 20 metų buvo atkalbėta nuo aborto, Elena tiki, kad ir Izabelė mirtinai jai turi būti dėkinga, nes suteikė tą patį motinystės džiaugsmą, todėl Izabelė yra skolinga kūniškai Elenai, tad gali ja naudotis. Paradoksas tame: kad per kūniškumo „skolas“ (abortai, gimdymai) žmonės kuria ir socialinius ryšius, savinasi vieni kitų kūnus ne bet kaip, o šiuo atveju iš tariamų vertybinių stereotipų (aš tau padėjau išsaugoti vaiką, tu privalai man sugrąžinti Ritos bent jau teisingumą), kad kiekviena moteris turi gimdyti ir mylėti savo vaiką ir tai yra didžiausios laimės moters išraiška. Deja, Elena negali suprasti, kad šiuolaikiniame pasaulyje vaikas motinai retesniais atvejais gali būti dvasinis žlugimas. Taigi romanas apie moterišką vienkryptį solidarumo iliuziją, iš kurios paradoksaliai atsiranda ir vienybė, ir tas pats prievolės būti kaip visoms smurtas, kurį pati Elena darė savo dukrai tampydama dar mažą pas ginekologą tikrinti gimdos...

 

Žodžiu, šis romanas sudėtingas netobulos motinystės atlasas, kuris atveria nesąmoningu smurtu kaip tradicija grįstą elgesį. Galų gale koks iš tikrųjų buvo Elenos ir Ritos ryšys? Subordinuotas ar harmoningas? Vienoks Ritai, kitoks Elenai. Aišku, ne visi vaikai gali pakelti itin sunkiai sergančių tėvų priežiūros prievolę, kai sudėtingas charakteris visą gyvenimą galbūt griovė gyvenimą...

 

Visgi tai nėra lengvas romanas, jame veriasi sudėtingas argentiniečių moterų skirtingų kartų gyvenimas, galimai artimas ir mūsų lietuvėms. Daugiabriaunės situacijos leidžia kalbėti apie senatvę, ligas ir pažeidžiamumą, ateinantį ne tik iš kūniškumo, bet ir iš sociumo, kitaip sakant, romane tai tampa vienas kito veidrodiniais atspindžiais. Elena žino yra keletas kūnų, primena lėlę matriošką, kur galima besibaigiančio gyvenimo situacijas lukštenti kaip svogūną. Neįprasta ir romano kalba bei ritmas. Man sunku pasakyti, kaip lietuviškai pavyko vertimas, tegu tą lygina profesionalai, tačiau tekstas nėra iš lengvųjų, parašytas tokiu beveik sąmonės srautu, kuriame įvairūs dialogų ir pokalbių fragmentai susilieja su pasakotojos kalba, tačiau kaip palankų bruožą išskirčiau romano lakoniškumą ir taupumą. Visgi mačiau, kad daugelis romaną gyrė, tačiau iki pusės teko šiek tiek pasigalynėti. Neslėpsiu, kad įsitraukti buvo šiek tiek nelengva, tikėjausi didelės įtraukos, tačiau vėliau teko pasiduoti, kad reikia eiti per Elenos fizinių pojūčių nepatogumus, kad suprasčiau kaip Claudia Piñeiro kuria psichologinę įtampą. Bet kokiu atveju romanas sudėtingas ir nevienadienis, tačiau ar jis bus tarp tų geriausių Raros knygų? Man asmeniškai tikriausiai panašiai kaip su kitos argentinietės Marios Gainza Regos nervas romanu: supranti, kad gera, bet pasmerkta paskęsti kitų gerų knygų sraute. Bet kokiu atveju, nesigailiu, kad skaičiau.

 

Maištinga Siela

Knyga: Olga Ravn "Vaško lėlė"

  

Olga Ravn. „Vaško lėlė“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Mūsų čia net nėra. Buvome čia. Išgirsite mane naktį, po miegančio kūdikio alsavimu. Išgirsite mane, kai pavasarį keis vasara ir šviesoje atsivers kiaurymė, Elizabete, ateisi į Liucijos šventę, ką, Elizabete? Kerai – tai galimybė. Juokas – tai galimybė. Išeitis yra, Elizabete, išeitis yra... (p. 152).“

 

Prieš kelerius metus teko skaityti danų poetės ir prozininkės Olgos Ravn (g. 1986) novatoriškąjį romaną Darbuotojai (Rara, 2023), kuris mane keistai paveikė. Knyga buvo nominuota Tarptautiniam Bookeriui. Labai smagu, kad leidykla Rara pasirūpino, jog šioji įdomi danų rašytoja su vienu kūriniu nepaskęstų verčiamos literatūros sraute, tad po kelerių metų pristatė vieną naujesnių autorės romanų Vaško lėlė (dan. Voksbarnet), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė. Nežinau, kas dar be Raros apsiimtų leisti tokius literatūrinius eksperimentinius kūrinius, gal dar kokia mažesnė leidykla, kuri iš idėjos nori pristatyti alternatyviąją šiuolaikinę literatūrą, o tam reikia paminti troškimą, kad knyga bus pastebėta ir itin perkama. Dažniausiai visgi literatūros kritikai parašo kokią vieną recenziją, knyga pareklamuojama, tačiau išskirtinio skaitytojo skoniui. Be jokios abejonės Olgos Ravn literatūra būtent tokia ir yra – ne kiekvienam.

 

Naujausiame savo romane Vaško lėlė Olga Ravn gilinasi į raganavimą. Autorė kruopščiai rinko medžiagą apie Šiaurės Europoje (Norvegijoje ir Danijoje) vykusius raganų teismus, kurių archyviniai duomenys, t. y. teismų įrašai, laiškai ir t. t. fiksavo kadaise tikrai vykusias Olbergo miestelio prie fiordų teismus apie 1595-1621 metus. Pats Oblergo raganų teismas, kuriuo ir remiamasi rekonstruojant veikėjos Christenze Kruckow (knygoje Kristenzė Krukovė) (tikroji nukirsdinimo data 1621 m. birželio 26 d.) istoriją, į kurią įtraukia ir kitų tos vietos moterų istorijas: Dorte Jkearulf, Apelone Ibsdater, Maren Kneppis. Kitaip sakant, autorė fiktyviai sukuria jų istorinius balsus, paverčia literatūrinėmis personažėmis sudėtingais Danijos ir Norvegijos laikais, kai pamažu pradėjo pliekstis reformatų ir kontrreformatų karai, atnešę didelį prietaringumą ir gąsdinimo eretikų laužais, kitaip sakant, situacija padėjo pamatus prieštaringam Barokui. Apie raganų persiakėjimus paprastai mes matome amerikiečių-britų serialuose ar filmuose, kuriuose vaizduojame kolonistinė JAV, paprastai Salemo raganų persekiojimas ir teismai, kuriuos rengė puritonai. Olga Ravn šiuo romanu primena, kad raganų persekiojimo idėja visų pirma atsirado Europoje ir čionai taip pat labai daug nukentėjusių nuo religinio fanatizmo ir noro kontroliuoti moters gyvenimą.

 

Iš tikrųjų knygą sudaro dvi poetiškai dokumentuotos dalys. Pirmojoje vaizduojamos nuskurusios kilmingosios Kristenzės gyvenimas, jos pagalba daugybę kūdikių praradusiai Anei, kuri galiausiai Kritenzę Krukovę apkaltina dėl nesėkmių raganavimu ir jai tenka bėgti iš gimtojo Nakebiolės dvaro Danijoje. Visa tai pasakoja ne Kristenzė, o jos rankomis pagaminta vaškinė lėlė, kuri tampa visažiniu pasakotoju ir kartu stilizuoja polifoninius moterų pasišnekučiavimus bei mintis. Vaško lėlė savaimė nieko nelemia, nors ji sukurta sustiprinti, kitaip sakant, ne žaisti, o iš tikrųjų paveikti kitus, jos prigimtis yra valdyti ir stebėti, nors ką konkrečiai – knygoje nelabai aišku.

 

Galiausiai Kristenzė pabėga į Olborgę ir kurį laiką randa prieglobstį draugiškoje moterų bendruomenėje, kurios lyderę galima laikyti Maren Kneppis. Autorė gana subtiliai kuria erotiškumą tarp Maren ir Kristenzės. Jos ne tik padeda lėlę į skrynią, bet ir retkarčiais išties užsiima seksu. Kitaip sakant, pati Kristenzė yra netekėjusi ir kažkada galimai mylėjo savo buvusio dvaro ponią, kuri ją įskundė raganavimu. Kitaip sakant, romane labai subtiliai ne kartą užsimena apie kitokią Kristenzės seksualinę tapatybę, kuri vėlgi negalėjo pasireikšti to meto tikrovėje viešai, kai moters likimą nulemdavo vyrai. (Čia man šiek tiek priminė pernai skaitytą Lauren Groff romaną Matrix (Baltos lankos) apie vienuolyne esančias kitokias moteris). Kam Kristenzei toji lėlė? Kam rizikuoti ir kurti įkalčius, netgi sukviesti bendruomenės moteris keistam ritualui? Manau, tai yra savitas moterų maištas prieš patriarchatą, prieš vyrų ir kunigų/pastorių/teisėjų/burmistrų/karalių valdomą pasaulį, o žinojimas, kad gali moterų bendruomenėje daryti kerėjimus ir ritualus, iš esmės moterims suteikia psichologinio pranašumo, žinojimo, kad to negali sukontroliuoti vyrai, kuriems priklauso šis pasaulis. Deja, vaško lėlė, lėliukas nuo pat pradžių neslepia, kad Kristenzė ir kitos neišvengs ne tik teismo, bet ir pačios griežčiausios bausmės.

 

 „Jie [vyrai] skaitė demagogijos vadovėlius, knygas apie velnią, kur buvo rašoma: moterį šėtonui sugundyti paprasčiau, nes ji silpnesnė už vyrą tiek kūnu, tiek siela. Ir skaitė: moteris yra piktas ir netobulas gyvūnas. Moteris verkia tik norėdama apgauti vyrą (p. 67).“ Kitaip sakant, autorė priešina vyrų ir moterų pasaulį, o tai tampa valdžios, galios ir aukos kūrimo strategija. Ilgus šimtmečius patriarchato padiktuoti stereotipai apie moters veikė krikščioniškojo pasaulio visuomenę. Manau, bijodami prarasti kontrolę ir tariamą garbę, būti pranokti moterų, jie šią brutalią sistemą įsteigė ir kaip raganų (kitokių moterų persekiojimu) santvarka. Iš esmės tai klišė literatūroje, bet iš kitos pusės O. Ravn remiasi istoriniais priežasčių ir pasekmių sąsajomis, todėl neišradinėja dviračio.

 

Tai kur tas romano Vaško lėlė novatoriškumas? Manau, glūdi pačioje pasakojimo poetikoje ir fabuloje. Autorė mėgsta istoriją kurti fragmentiškai. Nors šįkart iš lakoniškų skyrelių galima susidėlioti aiškų siužetą, tačiau lyrinių nukrypimų labai daug. Autorė įterpia skirtingas perspektyvas, polifoninį moterų kalbėjimą, kalba labai metaforiškai ir įpinta labai daug šiaurietiškos mitologijos, pvz., Apelonė nuolat galvoja apie šaltuose vandenyse esančią mitinę Silkių karalienę, o Marenos dukra Karen teisme teigia, kad motina pagimdė trolį, nors iš tikrųjų buvo imituojamas paprastas gimdymas ir iš po kojų ištraukta vaško lėlė. Savaime aišku, vaško lėlės balsas tampa mistinio pasakojimo sąrangos tam tikra teksto kūrimo burtų lazdele, nes pasakojimas gali nusikelti ir perteikti, ką galvoja ir kalba vyrai, kokį laišką rašo karalius dėl raganų teismo, o pats pasakojimas prikaišiotas (dėl poetinių sumetimų) autorės išrankiotais ir istoriškai užrašytas užkalbėjimais, burtais, kerais, prietarais. „Kitaip papulsi burtininkams į nagus, paaiškino Kristenzė. Pakaks tų raganiškų kalbų, nukirto Elizabetė ir netyčia įsipjovė pirštą (p. 49).“ Kitaip sakant, kai kada autorė kuria tekstą imituodama skandinaviškas užkalbėjimo formules, pvz., su gausiais ritmingais pasikartojimais.

Olga Ravn

 

Pranašiški ženklai, tautosakinė leksika leidžia autoriai plėtoti romaną dviem kryptimis, t. y. kurti burtais ir kerais grįstą magiškąją pasakojimo plotmę ir istoriškai dokumentuotą bei tikrais įvykiais pagrįsta istoriją. Visgi autorė sulydo šias dvi pasakojimo plotmes ir iš tikrųjų eksperimentuoja, neįsipareigodama istorinio romano žanriniam tikslumui, todėl tai žaidybinė literatūra, rodanti savo išmonės galią ir gebėjimą pasakoti prozą tarsi poemą. Nesuklysiu sakydamas, kad Olgos Ravn visgi stipresnioji pusė yra lyriškumas ir eksperimentavimas, matyt, atėjęs iš poezijos kūrimo technikos, nes autorė, kaip minėjau, yra dar ir poetė.

 

Kur didžiausias šios knygos dramatizmas? Tikriausiai ne dėl to, kad moterys buvo sunaikintos – nekilmingos sudegintos, o kilmingoji nukirsdinta, – bet tai, kad patriarchatas galiausiai kankinimais ir liudijimais suskaldė pačių moterų įsipareigojimą laikytis savosios tiesos. Jos viena kita teismuose išduoda, neatlaikiusios savo smerkiamų vyrų ir vaikų. Galiausiai autorė palieka vietos ir tikrajam raganavimui – ar moterys iš tikrųjų yra vien tik vyrų aukos, ar jos iš tikrųjų užsiminėjo kerėjimu (juk atliko ritualus, tikėjo prietarais, sklido kalbos, mylėjosi su tos pačios lyties atstovėmis). Sudėtinga atsakyti apie tai, kai kalba eina apie XVI-XVII a. pradžią. Bet man ryškėja ta pati tendencija: kaip nemokėjome priimti kitų žmonių ir pasiduodavome daugumos primestai demagogijai ir socialiniam normatyvui, taip iki šiol tą darome. Pilnas mūsų internetas baisiausių komentarų kitokiems, tad raganų teismai vyksta netgi iš esmės rašant šias eilutes. Ir tikrai ne Šiaurės Korėjoje, o pačioje Lietuvoje.

 

Romanas Vaško lėlė labai poetizuotas, vietomis gal ir per daug jau tampantis nebe proza, o poetiniu tekstu, tačiau man patinka užuominos ir metaforiškumas, simboliai ir folkloriniai bei krikščioniškojo demonizuoto pasaulio įvaizdžiai, tad išties konteksto nepritrūko. Būtų sudėtinga man panašų romaną skaityti 500 puslapių su kas-kaip-kodėl išaiškinimais. Tiems, kurie nemėgsta abstraktesnės prozos, knyga gali pasirodyti pernelyg išdrikusi, reikalaujanti papildomų žinių. Nepaisant visko, man romanas patiko, ypač labai sėkmingą laikyčiau daug žadančią finalinę sceną, kada Kristenzė atsiduria karaliaus rūmuose, kai šis žaidžia Aklą vištą, o ji apsimeta mergaitė, kuri galiausiai leidžiasi sugauna – simboliška: patriarchas sugauna savąją raganaitę ir, deja... Stebuklų nebūna, karalius turi savoje epochoje elgtis pagal patriarchato vaidmenį. Šią sceną įsivaizdavau labai aiškiai, kaip kokį filmo pabaigoje nustelbiantį istorijos apgaulingai viltingą finalą. Visgi kažkiek romano naratyvas, t. y. vyrai – teisėjai, o moterys – raganos aukos man priminė kadaise skaitytą gerai išplėtotą ir dokumentuotą Hannah Kent romaną Paskutinės apeigos (Baltos lankos, 2016) apie paskutinę Islandijoje įvykdytą mirties bausmę moteriai. Knygos, sakyčiau, turi sąsajų ir laukia savų skaitytojų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: César Aira "Fulgencijus"

 

Cesar Aira. „Fulgencijus“ – Vilnius: rara, 2024. – p. 192.

„Fulgencijus savo ruožtu, lyg savo kūriniu nepatenkintas menininkas, kuriam nepavyko perteikti gyvojo pasaulio negyva forma, net ir suvokdamas, kad padarė viską, ką galėjo, smalsaudamas klausė savęs, kodėl gi jis visad gauna tik pasaulio fragmentus, o ne visus pasaulius (p. 77).“

Sveiki, skaitytojai,

Garsus ir produktyvus Argentinos prozininkas Cesar Aira (g. 1949) lietuviams jau žinomas iš išverstų ir Raros leidyklos knygų serijoje pristatytų kūrinių Vienas keliaujančio dailininko nutikimas (2020) ir Vaiduokliai (2021). Abi knygos man labai patiko, todėl laukiau romano Fulgencijus (ispan. Fulgentius), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kučinskienė. Autorius iš tikrųjų turi ritmišką ir pagavų pasakojimo ritmą, atrodo, kad kūrinį parašo be perstojo tarškindamas klavišus ar skrebindamas rašiklį, kol galiausiai pritrūkęs amo sustoja pačioje reikšmingiausioje kūrinio vietoje, taip atverdamas skaitytojui daugiaprasmiškas perspektyvas.

Šįkart rašytojas sukuria fiktyvų veikėja – romėnų laikų karvedį Fulgencijų, kuris ilgus metus tarnavo Romai ir jos imperatoriams, su legionieriais užkariaudamas provincijas. Fulgencijus iš patricijų kilęs vyras, kuris turi to meto geriausią išsilavinimą ir dar būdamas labai jaunas parašo teatrui skirtą pasakojimą apie save patį. Sulaukęs senatvės ir patraukęs į paskutinį savo gyvenimo žygį jis apmąsto savo gyvenimą, bet labiausiai rūpinasi savo vienintelio kūrinio palikimu ir jo pastatymais. Ten, kur jis įsikuria, stengiasi su savo kariais ar vietos gyventojais pastatyti pasakojimą, tiesa, naiviai suvokdamas teatro meno išgales ir kultūrą, veikiau absurdiškai tenkindamas savo egoistinius ir ganėtinai sureikšmintus interesus. Iš tikrųjų Fulgencijus nori sukurti šlovingą savo asmens kulto istoriją, kad būsimi ainiai galėtų statyti jo pjesę apie jo pergales, tačiau pats Fulgencijus šalinasi egoistinių paskatų ir visokiausiais sofistiniais būdais bando perteikti kitus šio spektaklio statymo motyvus, atrasti savo filosofiją ir prasmę, tačiau skaitytojas jau gali numatyti, kad Fulgencijus jau nusenęs ir šiek tiek nupušęs romėnų karių akimis, tą rodytų ir jo jaunasis palydovas, tikriausiai, jau besikėsinantis po šios kelionės užimti jo šlovingąją vietą...

Kaip jau būdinga C. Airai, taip ir šiame romane rašytojas pasakoja istoriją keliais sluoksniais. Iš vienos pusės turime pseudo istorinio romano karkasus, nes autorius pateikia romėnų įsiviešpatavimą Europoje, jų kariavimo ir nukariavimo strategijas, romane gausu to meto aplinkos, romėnų politikos detalių, tačiau kitas sluoksnis, be kurio romanas nebūtų toks įdomus, jis perteikia Fulgencijaus infantilizmą, susireikšminimą. Atrodo, kad romano rašymo procesu C. Aira ne tik nagrinėja Fulgencijų kaip asmenybę, bet ir balansuoja ant filosofinio meno briaunos: viena ranka veikėjas kariauja, plėšia, žudo ir ugnimi įvedinėja romėnišką tvarką, o kita – kuria ir galvoja, kaip provincijos vergai perteiks pjesės medžiagą ir sukurs karvedžio viziją sukurtos Romos imperijos viduriuose, kitaip sakant, Fulgencijus stato antrąją valstybę vidinėje imperijoje, kurio centru tampa jo egocentrizmas.

Apie savo asmens ir darbų mitologizavimą Fulgencijus išsiduoda ir istorijose savo palydovams, kurdamas stulbinamai absurdišką istoriją, kaip jis save patį pagimdė, apvaisintas deivės: „Tęsėsi ilgai ir buvo nelengva, skausmas pasiekė apogėjų, bet staiga ėmė sklaidytis, o tą, kas pasirodė, atpažinau persigandęs, bet ir nudžiugęs – tai buvo mano naujasis Aš, mano, kaip Romos generolo, Aš. Viskas išsyk nuskaidrėjo: iškęsti skausmai – tai šio ypatingo gimdymo skausmai. Toji, kuri mane apvaisino, buvo deivė, tuosyk persikūnijusi į vieną iš merginų, mokančių pradžiuginti vyrus. Šitokiu būdu tapau generolu (p. 75).“

Kaip jau minėjau, Fulgencijui nesvetima filosofija, kuri užmaskuoją jo paties susireikšminimą, jis netgi sukūrė požiūrio koncepciją apie tai, kad jis yra ne rašytojas, bet vieno kūrinio kūrėjas: „Mano tragedija autobiografiška, dėl to vienetinė, o vienetinė dėl to, kad autobiografiška. Aš turiu tik vieną gyvenimą, tad mano išrastas žanras čia ir pasibaigia. Galėjau pereiti prie kitų temų, tas tiesa, bet nejaučiau vidinio poreikio rašyti toliau, o neturint tokio poreikio, kurį priskirčiau jausmų sričiai, visa, ką parašai, skamba neįtikinamai – arba kaip tai, kas parašyta vien iš profesinės pareigos. Pagal profesiją esu kariškis, šlovingųjų Romos legionų generolas. Dramaturgijos srityje apibrėžčiau save kaip kilnų mėgėją (p. 57-58).“ Žinote, kodėl Airai pavyko įtikinamai sukurti egocentriško karvedžio portretą? Ogi dėl to, kad viskas perteikiama iš Fulgencijaus perspektyvos ir tik aliuzijomis į aplinką galima įtarti, ką kaip šunys paklūstantys kariai ir palydovai iš tikrųjų galvoja apie savo vadą Fulgencijų.

Cesar Aira

Viena svarbiausių Fulgencijaus kūrimo strategijų yra jo dvilypumo atskleidimas. Iš vienos pusės jam teatras yra malonumas ir paskutinėje kelionėje daugiausia mintys sukasi apie pjesę, kurio žodžius moka atmintinai, bet iš kitos pusės Fulgencijus yra iš tikrųjų žiaurus ir šaltas sadistas, abejingas žmonių kančioms ir mirtims, pvz., jis kalnuose alina romėnų karius laukdamas, kol pasibaigs žiema, tempia juos per lietaus pažliugusius kalnus ir susidūręs su priešais jų nepasigaili, nes per tiek metų jis išmoko likti abejingas nukariautoms tautoms. Tačiau autorius įspraudžia ir išties sudėtingesnes Fulgencijaus egzistencines prasmes, apie gyvenimo pabaigą, senėjimą, pasitraukimą iš darbo, štai ką jis rašo laiške savo žmonai: „Nerimas ima vien dėl to, kad tiesiog gyvenau, ne dėl to, kad sekėsi gerai ar blogai. Tik tiek – gyvenau. Ir to gailiuosi. Bet juk kitaip negalėjau. Jeigu ir būta alternatyvių gyvenimų, nė vienas nebuvo maniškis (p. 120).“

Kitaip sakant, Fulgencijaus išorinė didybė ir jo nuveikti darbai tampa parodija prieš tą vidinį veikėjo suvokimą, kad viskas eina prie pabaigos ir jam, kaip ir visiems šio pasaulio mirtingiesiems, teks anksčiau ar vėliau pasitikti mirtį. Griebtis savo paaugliškosios pjesės tėra Fulgencijaus baimės sukeltas refleksinis psichofizinis būdas susigrąžinti savo ankstyvąją šlovę, jėgą ir jaunystę, užpildyti dabartį prisiminimais, todėl statydamas savo jaunų dienų pjesę scenoje stengiasi pamatyti jauno aktoriaus jėgą, graciją ir didybę, kitaip sakant, bent akimirką vėlei būti suvedžiotas iliuzijų ir suinscenizuoti save jauną, patirti savo jaunų dienų šlovę – tai labai pavykęs rašytojo C. Airos psichologinis kūlverstis, atskleidžiantis Fulgencijos nusilpimą ir baimę numirti bei būti užmirštam. Fulgencijaus stotas ir saviapgaulę perteikiantys veiksmai iš tikrųjų sukuria atpažįstamą Don Kichoto personažo schemą, t. y. svajotojas, kuris taip niekada ir negyveno nė dienos laimingas.

Man patiko romanas Fulgencijus, manau jis psichologiškai labai niuansuotas ir vėlei atitinka jau pažinto Cesar Airos teksto kūrimo principą, t. y. niuansuotai atskleisti pagrindinio veikėjo prieštaras ir dvilypumą, laikantis pozicijos, kad visa tai, kas išoriškai ir žemiškai lyg ir pasiekta, viduje dažniausiai rodo esminius trūkumus ir baimes. Išties puiki knyga, kuri parodo, kad C. Airos literatūriniai mažieji romaniukai, (nes jie išties labai lakoniški), perteikia sudėtingus veikėjų pasirinkimus ir elgseną, apie kuriuos smagu ne tik skaityti, bet ir apmąstyti. Reikia manyti, kad tai dar ne paskutinė C. Airos knyga lietuviškai.

Maištinga Siela

Knyga: Benjamin Labatut "MANIAC'as"

 

Benjamin Labatut. „MANIAC‘as“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 344.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Nemenką literatūrinį praplėtimą prieš kelerius metus paliko Čilės rašytojo Benjamin Labatut (g. 1980) kūrinys Kai liaujamės suprasti pasaulį (Rara, 2022, vert. Alma Naujokaitienė), tad labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad toji pati leidykla išleis ir naujausią autoriaus kūrinį MANIAC‘as (angl. The MANIAC), kurį į lietuvių kalbą išvertė Rasa Drazdauskienė ir kurį su malonumu perskaičiau, tad šiandien trumpai apžvelgsiu, kaip šioji knyga mane paveikė, į ką verta atkreipti dėmesį.

 

2023 metų vasarą kino pasaulį sudrebino Christopherio Nolano filmas Openheimeris, kurį tikriausiai ėjo pasižiūrėti net ir tie, kurie šiaip kino teatre labai retai lankosi. Apie atominės bombos išradėją Robertą Openheimerį, kurį kai kas vadina apokalipsės velnio kūrėju, matyt, tik vėliau suprato, kokį baisų ginklą jis kartu su Manheteno projekto mokslininkais sukūrė. Skaitydamas B. Labatuto naujausią romaną MANIAC‘ą tarsi vėlei iš dalies sugrįžau prie ano filmo, nes romanas vaizduoja vengrų kilmės žydo mokslininko Johno von Neumanno gyvenimą, pastarasis taip pat nemažai prisidėjo prie Manheteno projekto. Didžioji knygos dalis pasakoja apie jį. Šiaip romanas triptikas sudarytas iš trijų mokslininkų paveikslų ir toji trinarė romano struktūra pasiteisina, nes autorius dar labiau ir beprotiškiau plėtoja įprastines žmogaus protines ribas plečiančių XX amžiaus mokslininkų gyvenimus. Lakoniškiausias pasakojimas – pirmasis apie Einšteino draugą fiziką Paulį Ehrenfestą, kuris pajutęs vokiečių nacių agresiją ir baimindamasis ką gali jo nesveikam vaikui ir jam pačiam padaryti nacių veiksmai, vieną dieną pasiima pistoletą, nušauna sūnų ir pats nusižudo, suvokęs, kad pasaulio tvarka nebeatitinka logiškos priežasčių ir pasekmių eigos, vis labiau jį valdo sunkiai nesuvokiama iracionalumo jėga. Antrasis, kaip jau minėjau, svarbiausias pasakojimas skirtas von Neumannui, o trečiasis – Pietų Korėjos žaidimo go vunderkindui Lee Sedolo kovai su dirbtinio intelektu, kai šis priėmė iššūkį įveikti kompiuterinį algoritmą 2016-aisiais.

 

Man regis, kuo lakoniškiau pasakoja Benjamin Labatut, tuo jam labiau sekasi atskleisti paradoksus ir istorijas, kurios kelia nuostabą savo istoriniais sutapimais. Sunku knygą įvardyti romanu, jo stilius, sakyčiau, nors ir priklausytų grožinės literatūros kanonams, tačiau tai be jokios abejonės primena faktografinę eseistiką, kuri, kaip būdinga autoriaus stiliui, daug į visų vaizduojamų įvykių virtinę pridedama emocingos refleksijos, neretai įvykius ir pačias asmenybes misfitikuojant, suteikiant jiems nežabotos demoniškos arba dieviškosios galios, pabrėžiant jų antžmogiškumą. Labai panašiai autorius kuria ir vengro Johno von Neumanno paveikslą, šįkart išbandydamas polifoninę pasakojimo būdą, kuris tik sustiprina asmenybės kulto ir mito kūrimo idėją. Nuo pat jaunų dienų vunderkindas von Neumannas vaizduojamas kaip antžmogis, kuris neatitinka įprasto vaiko elgsenos, kai kas jį vadina velniu, kai kas ateiviu, tačiau tuo pačiu kai kurie pabrėžia jo primityvumą, bėgančias seiles ir nepaprastą protą matematikai ir jos abstrakcijai. Po Antrojo pasaulinio karo J. von Neumannas su šeima pabėga į JAV, kur jis prisideda prie Manheteno projekto, sukuria žaidimų matematinę aksiomą/teoriją bei pirmąjį kompiuterį, pavadinimu MANIAC. Pastarasis žymi technologijų lūžį ir pakloja pamatus iš esmės dirbtiniam intelektui.

 

„Vengrija buvo Austrijos-Vengrijos imperijos aruodas, dėl karo metų nepritekliaus kviečių kainos taip pakilo, kad turtuoliai tik dar labiau paturtėjo. Todėl daugelis mūsų pakilo, kad turtuoliai tik dar labiau praturtėjo. Todėl daugelis mūsų elgėsi taip, tarsi nieko ypatingo nevyktų. Žinau, tai gali nuskambėti kraupiai, bet užtat aš labai anksti sužinojau vieną paprastą žmogišką tiesą: galima šokti net tuo metu, kai velnias beldžiasi į duris. Aš juk taip ir dariau, daugelis mūsų taip darė. Ar mus galima dėl to kaltinti? Vengrija, kurioje gimiau, buvo belle epoque laikų plutokratija. Budapeštas – sparčiai augantis Europos miestas. Čia buvo šeši šimtai kavinių, pirmasis žemyne požeminis traukinys ir operos rūmai, galintys varžytis su Vienos (p. 71),“ – sako B. Labatuto sukurtu balsu pasakojanti Mariette Kovesi. Tos laikmečio stulbinančios detalės, kurių neperskaitysi jokiame istoriniame vadovėlyje labai veikia knygos intelektualųjį lygmenį, romanas MANIAC‘as staiga tampa ir glausta XX amžiaus Europos paradoksų istorija.

 

Vienas svarbiausių visos knygos idėjinių svertų yra racionalumo ir iracionalumo mąstymo ir pasaulio patyrimo ašis. Kas iš tikrųjų buvo toks von Neumannas? Apsėstas idėjų beprotis genijus ar tik žmogiškąsias ribas peržengiantis apreikštasis? Mokslininkas tikėjo, kad viską galima skaitmenizuoti, suvesti ir mąstyti matematine kalba, nors tuo pačiu kai kurie kolegos, kaip antai Oskaras Morgensternas, sako: „O žmonės nėra mūsų įsivaizduoti tobuli pokerio lošėjai. Jie kartais elgiasi visiškai neracionaliai, pasiduoda veikiami emocijų, jie pilni prietaringumų. Ir nors dėl to kyla nesuvaldomas chaosas, kurį regime aplink save, bet kartu tai ir malonė, tarsi keistas angelas, saugantis mus nuo pamišusių racionalumo sparnų (p. 146).“

 

Skaitydamas vis mąsčiau, ar anuomet tie mokslininkai, išradinėję vandenilio bombas ir išmėginę atomines ant Nagasakio ir Hirosimos iš tikrųjų jautęsi naujaisiais Prometėjais, ar šis suvokimas jau atėjo tik tada, kai Vyriausybė pasinaudojo mokslininkų protais ir išmetė juos į konteinerį? „Tad tai nebuvo tik karštligiškos skubos rungtynės, stengiantis aplenkti nacius (o paskui rusus, paskui kinus, ir taip toliau, ir panašiai iki pat pasaulio pabaigos), tai buvo džiaugsmas gebėti mąstyti apie tai, kas nesuvokiama, ir kurti neįmanomus dalykus, išsiveržti už visų žmogui nustatytų ribų, iki baltumo deginant Prometėjo dovaną (p. 148)“, – mąsto Eugene‘as Wigneris. Ar ne keista, kad mokslininkams teikė malonumą atrasti ir suvokti bombos galią, kuri iš esmės yra demoniška ir pražūtinga visai planetai?

 

Įdomu ir tai, kad autorius taip ir nesuteikia pačiam von Neumannui balso prabilti, apie jo prieštaringą asmenybę ir beprotiškas idėjas byloja kiti mokslininkai iš savo perspektyvos, taigi autoriui nemažai teko apie kiekvieną iš jų domėtis, suprasti jų pasakojimo toną, didybę, politines ir mokslines pažiūras. Taip pat apie von Neumanną byloja ir jo neurotikė antroji žmona Klara Dan: „Kalbant apie Johnnį niekad negalima tvirtai žinoti. Galų gale kai dievybė nusileidžia į Žemę, įvyksta ne džiugus dviejų priešybių susitikimas, palaiminga materijos ir dvasios sąjunga. Įvyksta išprievartavimas. Gyvybė pradedama smurtiniu būdu. Staigus įsiveržimas, smurtas, kurį vėliau privalu nuplauti aukomis, Johnniui susidomėjus biologija aš pradėjau ne juokais nerimauti ar fizika, dar tebebuvo nepaliesta logikos, valdoma keistų atsitiktinumo ir chaoso jėgų, kurių iki šiol nesugebame sutramdyti ir išnaudoti (p. 201).“

Benjamin Labatut

 

Nemažai minčių man paliko von Neumanno sukurtas literatūrinis ir istorinis portretas, apie jį, tiesą sakant, nebuvau beveik nieko girdėjęs, tačiau jo paskutinės gyvenimo dienos (miršta nuo vėžio 53 metų, Vyriausybės pareigūnų kratomas paskutines gyvenimo akimirkas elektra), tarsi bandant jo protą perkelti į kokią nors mašiną – jo mirtis taip pat tampa žento Fordo akimis tokia pat paslaptimi, kaip ir jo asmeninis gyvenimas.

 

Visiškai netikėtu tapo paskutinis triptikas apie Lee Sedolo, paslaptingo ir man beveik nežinomo žaidimo go pasaulio čempiono gyvenimą. Netgi tie, kurie nežino šio žaidimo, manau, nesudėtingai supras B. Labatuto perteikiamą žaidimo meninę sampratą. Lee iš tikrųjų metė iššūkį „AlphaGo“ dirbtinio intelekto mašinai ir prieš ją netikėtai vieną žaidimo etapą laimėjo ir tapo didvyriu. Šios varžybos buvo transliuojamos YouTube visame pasaulyje ir manau, kad tikrai panaršius galima rasti to čempionato įrašus ir pasižiūrėti, kaip visa tai atrodė. Žmogus prieš mašiną, kuri per kelias sekundes gali perskaičiuoti tūkstančius įvairiausių šio žaidimo variacijų pralošia žmogui, kuriam žaidimas yra ne vien tik matematika, logika ir strategija, bet ir menas, peržengiantis racionalumo ribas.

 

Rašytojas išmoningai perteikia žmogaus ir mašinos varžybas, brėžia daug pamąstymų keliančių klausimų apie protinių galių beribiškumą, žmonijos ateities viziją, kurioje tikriausiai racionalumas ir apskaičiavimai taps kur kas vertingesni už malonumą, kūrybą ir meną, nes toks apskaičiuotas tikrovės variantas bus saugumo garantas, bet ar tai mūsų pačių kaip laisvos valios žmonių neįkalina ir neįrėmina? Lee Sedolo iš go žaidimo profesionalų pasitraukė 2019 metais, sakydamas, kad nebegalime varžytis su mašinomis, kitaip sakant, su antžmogiais, nauja gyvybės protaujančia forma, kuri pranoksta mūsų galias, o menu ir intuicija grįstas go žaidimas su mašinomis tampa ne kas kita, o tikru mūšiu ir karu, kurį žmonės anksčiau ar vėliau visiškai pralaimės. Bet kas gi tas mašinas sukūrė, jeigu ne patys žmones? Paleidę algoritmus jie pratęsė von Neumanno viziją ir iš esmės skaičius privertė daugintis kaip kokias biologine būtybes. Šiandien, kai naudoju DI (dirbtinį intelektą), kol kas man parašo, kad negali manęs jis nei suprasti, nei užjausti, nes ši programa tėra tik algoritmų funkcija. Bet tai KOL KAS, kol kas nors nesistemins mano rašytinės kalbos į suvokimo algoritmą ir mano jausmais nepradės kas nors aiškesnis ir bedieviško manipuliuoti.

 

MANIAC‘as yra baugi ir pranašiška knyga, o Benjaminui Labatutui ir vėl pavyko pratęsti savomis literatūrinėmis atrastomis formomis apie mokslo pasaulio betarpišką pakvaišimą, kai tėra tik vienas žingsnis nuo genialumo iki visiškos tamsios beprotybės. Kai kas sako, kad mes su visais savo jausmais ir biologinėmis funkcijomis iš tikrųjų gyvename iliuzijoje, kitaip sakant, kompiuterio simuliakre ir neturime žalio supratimo apie savo tikrovę (panašiai kaip filme Matrica, 1999), gali būti, kad Labatutas irgi teisus, ir mes esame tik kokio MANIAC‘o sudėtingi pikseliai šioje tikrovėje, kuriems suteikta galimybė jausti skausmą ir euforiją, meilę ir baimę... Knyga, kuri palieka nuostabaus ir sudėtingo pasaulio vaizdinį, visai kaip anuomet Kai liaujamės suprasti pasaulį, taip ir šiame kūrinyje rašytojas mus priartina prie naujo tikrovės koncepto. Sunku patikėti, kiek grožinė literatūra geba dekonstruoti ir naujai sukonstruoti idėjas, peržengiančias šiaip jau buitišką, primityvios politikos ir karo nesąmonių apgaubtą mūsų lėkštą tikrovę. Taip, Benjamin Labatut įsirašo į mano mėgstamiausių šiuolaikinių rašytojų Olimpą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Cormac McCarthy "Kraujo meridianas"

 Cormac McCarthy. „Kraujo meridianas“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 376.

 

„Jis šoka šviesoje ir šešėliuose, jis – visų numylėtinis. Jis niekada nemiega, tas teisėjas. Jis šoka, šoka. Jis sako niekad nemirsiąs (p. 367).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Daugelis amerikiečių moderniosios literatūros klasiko Cormac McCarthy (1933-2023) knygos Kraujo meridianas (angl. Blood Meridian), kurį į lietuvių kalbą išvertė Vidas Morkūnas, laukė kelerius metus. Iš kur mes pažįstame šį rašytoją, kad sakau, jog laukėme? Iš anksčiau buvusių dviejų jo kultinių romanų Kelias (2007) ir Laukinių arklių pakerėti (2007). Tiesa, nė vieno iki tol nebuvau skaitęs, knygos jau nugrimzdusios į bibliotekas, tačiau teko matyti 2009 metų režisieriaus John Hillcoat itin niūrią ir paveikiai brutalią „Kelio“ ekranizaciją, kuri dvelkė nepaprastai tamsiais apokalipsiniais vaizdiniais, tad galėjau tik spėlioti, o kokia tikroji toji C. McCharty literatūra, nes Kraujo meridianas taip pat žadėjo nemažiau smurto, apokalipsinių vaizdinių ir maksimaliai išgyvenimo instinktą patiriančius veikėjus ribinėse situacijose. Žinokite, tą ir gausite, jeigu dar neskaitėte.

 

Kraujo meridianas pristatomas kaip literatūrinis vesternas, nes jis mus nukelia į XIX a. vidurį, kada amerikiečiai su meksikiečiais pliekiasi dėl galutinių sienų ir teritorijos. Pagal tų metų žemėlapius galima matyti, kad Meksikos teritorija buvo kur kas didesnė, ji apėmė didžiąją dalį JAV vakarinės pakrantės, įskaitant ir Kalifornijos valstiją su Los Andželu. Žodžiu, kol Lietuvoje po Pirmojo sukilimo (1830-1831) bandoma kaip nors per kunigų luomą telkti šiokį tokį kultūrinį gyvenimą, kol dar tebeturime baudžiavą, kol Motiejus Valančius dar tik galąs savo plunksną, tada kitapus Atlanto vyko laukinių Vakarų gyvenimas, įkvėpęs vėliau ne vieną kino vesterno pastatymą XX amžiuje. Nors šiandien vesternas labiau romantizuojamas ir liko labiau turistinis kaubojų eros pramoginis simuliakras, visgi iš galvos neišeina puikus serialas Vakarų pasaulis (2016-2022), kuris anuomet per vakarą man asmeniškai nunešė stogą. Žvelgiant į literatūros lauką, tikriausiai be italų rašytojo Alessandro Baricco literatūrinių vesterno štrichų nelabai esu ką skaitęs, nebent vaikystėje pas močiutę palėpėje Dž. F. Kuperio knygas apie indėnus. Visgi žvelgiant į C. McCarthy literatūrą, ji nėra vien tik žanrinė vesterno literatūra, nes neatitiktų kanonų. Knygos žanro koloritas priartėja ir prie istorinio romano interpretacijos, ir prie postapokalipsinio Pašėlusį Maksą primenančios istorijos bei, kaip bepažiūrėsi, filosofinio idėjinio romano lygmens.

 

Istorija pasakoja apie bevardį nepilnametį jaunuolį, kuris palieka tėvo namus ir leidžiasi į gyvenimo kelią, nes suvokia, kad neturi ko prarasti. Dirbdamas pavienius darbus, girtuokliaudamas ir nuolatos įsiveldamas į muštynes vaikis vos negauna galo. Galiausiai gyvenime jam susiklosto taip, kad jis prisideda prie brutalios galvažudžių grupės, kuriam iš išorės vadovauja žiaurusis Glentonas, tačiau vidinius dvasinius gaujos santykius tvarko teisėjas Holdenas. Holdenas dar įdomus tuo, kad jis didžiulis aukšto intelekto albinosas, nepanašus į jokios kitos rasės žmogų, todėl jo klausomasi, nors ir nepasitikima. Atrodo, romano siužeto vingiai turėtų sekti vaikio nuotykius, tačiau labai dažnai pasakotojas jo net nemini, o tik pasakoja siautėjančios vaikio gaujos žiaurumus. Traukdama gauja iš Rytų į Vakarų pasaulį ant mulų ir žirgų kariauja su puldinėjančiais įvairių genčių indėnais, tačiau labiau patys mėgsta puldinėti ir žudyti.

 

Smurtas yra vienas svarbiausių romano varomųjų siužetinių jėgų. Kol siautėjančioji gauja nukeliauja iš taško A į tašką B, niekas tikriausiai nesuskaičiuos, kiek jie išžudė amerikiečių, meksikiečių ir indėnų. Plėšikavimas, prievartavimas lyg ir suprantami dalykai, bet galvažudžiai mėgaujasi savo ritualinėmis žudynėmis. Kas pjauna ir veria aukų ausis, kad galėtų prie laužo pasidžiaugti, kas renka skalpus, kas monetas ir pinigus. Šioji gauja romane vaizduojama kaip mirties stichija, kuri, nors ir turi savo vidinius gaujos susitarimus, bet kaip viena mirties stichija jokių taisyklių neturi. Keliaudami į Vakarus jie brėžia ištisą kančios, smurto ir kraujo šliūžę, meridianą, ženklindami JAV kruvinosios istorijos periferiją. Kita vertus, kenčia ne tik žmonės, bet ir gyvūnai (o mes tokie jautrūs pastaruoju metu tiems gyvūnėliams), visgi istorijoje žmogaus elgesys su gyvulių šioje istorijoje retsykiais pasirodydavo humaniškesnis. Bene įsimintiniausia scena apie nuodingos gyvatės į galvą įkirsto arklio kančios. Perteikta, patikėkite, išties įtikinamai ir įspūdingai.

 

Pačioje istorijoje ne kažin kas daug ir vyksta. Gauja plėšikauja tai miestą, tai kokią gyvenvietę prarasdama savo gaujos narius, tai įgydama naujų. Didelė romano dalis lyg kartojasi algoritmiškai, nebesupaistai, kuris čia jau miestelis ir kur dingo iš pasakojimo pagrindinis veikėjas. Manau, autorius norėjo susitelkti į kolektyvinio smurto kaip blogio instrumento vaizdavimą, todėl veikėjų reikšmingumą įgyja ne vienas veikėjas, bet vienas įdomiausių, žinoma, tampa albinosas teisėjas, kurį taip akylai stebi vaikis ir kiti gaujos nariai. Teisėjas pasižymi nepaprasta egocentrine filosofija, jis primena Mefistofelį iš Gėtės Fausto. „Paukščių laisvė mane užgauna. Aš juos visus laikyčiau zoologijos soduose (p. 226).“ Jis kūrinyje iš tikrųjų veikia antgamtiškai: būdamas albinosas, sugeba kuo puikiausiai prisitaikyti, moka daug užsienio kalbų, piešia išnykusių dinozaurų kaulus, geba kontrargumentuoti Biblijos motyvais buvusiam kunigui, o reikiamą akimirką netgi iš šlapimo padeda pagaminti šautuvams parako. Iš vienos pusės jis atrodo supratingas ir labai intelektualus, tačiau reikiamą momentą gali būti dar žiauresnis nei Glentonas.

 

Iš tikrųjų teisėjo paveikslas visame kūrinyje nevienareikšmiškas. Iš vienos pusės jis įkūniją patį archajinį blogį, egzistavusį dar prieš žmogaus civilizaciją. Štai kodėl jis domisi išnykusių dinozaurų likučiais. Albinosas nėra normalus ir tipinis žmogus, jis tarsi iš atskiros rūšies, susiformavo įvykus genetinei mutacijai ar kliaudai, todėl jis spinduliuoja demonišką aurą, energiją. O juk dar ir iš Fausto žinome, jog gundytojas niekada nėra ir nebuvo kvailys, todėl buvusio kunigo kaip veikėjo antitezė teisėjui Holenui yra visiškai klasiškai pateisinama kaip priešprieša blogiui, bet liūdniausia, kad mes visoje šioje gaujoje visgi neturime didvyrių, neturime, kas savo vidine valia galėtų atsverti teisėjo demoninę svarstyklių lėkštelę. Kitą vertus, balta teisėjo oda yra simbolis tam purvui ir žiaurumui, kuris vyksta aplinkui, jo išbalinta oda reiškia išsiurbtą, nunulintą ir prarastą žmogiškumo aspektą, o kai jo nėra, šaltas protas yra pasiryžęs nugalėti pasaulį žiaurumu ir kraujo praliejimu. Juk ir pati pravardė teisėjas šiame kūrinyje Holdenui tampa paradoksali, juk teisėjas ne tiesai atstovauja, o pasilieka sau galią teisti ir priimti įstatymus.

Cormac McCarthy

 

Labai įdomi romano pabaiga, kai vaikis ir teisėjas po daugel metų susiduria laukinių Vakarų miestelio vakaronėje ir jie susitinka akis į akį išvietėje. Niekas nepasakoma, kas ten įvyksta, tačiau vėliau kraupiai karnavalinėje prostitučių ir lėbautojų vakaronėje akcentuojamas jo nemirtingumas. Blogis niekada nemiršta, jis gali ateiti kaip balčiausia šviesa, kaip albinosas, ir žaisti karą kaip esminį žmogaus egzistencijos prasmės žaidimą, niekada nepavargti, niekada nepasiduoti ir visada būti virš visų kaip stebėtojas.  „Jis šoka šviesoje ir šešėliuose, jis – visų numylėtinis. Jis niekada nemiega, tas teisėjas. Jis šoka, šoka. Jis sako niekad nemirsiąs (p. 367).“ Galiausiai teisėjas Holdenas tampa ir viso kūrinio apibendrinamąja idėja: visos tos baisios beprasmės mirtys kyla iš prigimtinio žmogiškojo prado būti viršiausiu ir galingiausiu. Galia, kuri paniekina nuolankumą; drąsa, kuri suvokiama tik tiek, kiek turi suvėręs skalpų, tampa kruvinojo blogio pasaulio matmeniu, kraujo meridianu, jungiančiu kartų kartas.

 

Romanas pasižymi ir savita sakinio struktūra. Neturime įprastos sintaksės, čia tiesioginė kalba įsilydžiusi į pasakotojo kalbą. Kalbai apie postapokalipsinį smurtą labiausiai pasitarnauja groteskiški ir hiperbolizuoti vaizdiniai, kitaip sakant, visa baroko epochos gąsdinimo programa. „Visur maišėsi beglobiai našlaičiai, turgeliuose trainiojosi pikti neūžaugos ir visokie kvėšos, ir apsiseilėję prasilakėliai, jojo belaisviai ir pro mėsinių skerdyklas, kur dvokas laužė nosį, ant kobinių kybojo tiek musių apspisti, kad net juodi viduriai ir dideli raudoni, dienai įsibėgant patamsėję skerdenos luistai, ir plikai nuluptos karvių beigi avių kaukolės išsprogusiomis drumstai mėlynomis akimis, ir pastilę elnių ir pekarių, ir ančių, ir putpelių, ir papūgų, visokiausios laukinės tų kraštų gyvasties kūnai žemyn galvomis (p. 92).“ Netgi perteikdamas batalijas ar išskerstus miestelius, autorius atidus karnavalinei dance macabre detalėms, ritmiškai audžia mirties karaliavimo baisumą, kuris – vėlgi vertinant paradoksaliai – tampa smurto estetikos tekstu apie pačios mirties ir smurto prigimtį.  

 

„...elgetos ir elgetų įgaliotiniai, ir kekšės, ir sąvadautojai, ir prekeiviai, ir suskretę vaikai, visa armija neregių ir luošių, ir įkyruolių be paliovos kaulijo por dios, kai kuriuos jų ant kupros tempė tolydžio raginami niekšai, netrūko ir šiaip smalsuolių, įvairaus amžiaus ir padėties. Balkonuose sėdėjo vadinamosios namų šeimininkės, indigo ir raudonąja ochra neskoningai dažyti jų veidai priminė beždžionių pasturgalius, moteriškės iš už vėduoklių dirsčiojo į raitelius pabrėžtinai koketiškai, sakytum transvestitai beprotnamyje (p. 227).“ Kai kurie aprašymai toje tirštoje kakofonijoje išties šmaikštūs ir juokingi. Išversti tokį margą tarsi turkišką kilimą tekstą V. Morkūnui tikriausiai nebuvo labai lengva, nes kai kurios vietos pagavios ir itin poetiškai ritmiškos, pilnos pagavių aliteracijų ir asonansų.

 

Man Kraujo meridianas puikus kūrinys, bet skaitantiems teks priprasti prie laukinių Vakarų smurto. Siautėjanti Glentono gauja iš vienos pusės atspindi vesterno niekšelių galvažudžių sąjungą, o iš kitos pusės romanas pakelia skaitytoją virš to, kas pernelyg akivaizdu, ir leidžia apmąstyti praeities (ir šių dienų) kruviniausius žmonijos civilizacijos dalykus. Romanas sako, kol nėra, nebuvo ir nebus humaniškos gėrio atsvaros žmogiškumą stokojančiam prigimtinio blogio siautėjimui, tol veiksime žiauriai, amoraliai ir sadistiškai kaip kolektyvinė bendruomenė, nesuprasdami, kad esame blogio grandinės dalis. Galų gale kas leido siautėti ir jungtis Glentono bendruomenei į bendrą darinį? Tik smurto, nuotykių ir pažeminimo kultūra, tik nuskriaustieji ir nepritapę, patys kadaise patyrę didžiausias nemeilės apraiškas tampa didžiausiais monstrais. Štai taip pasaulyje veikia didysis blogis ir jis romane perteikiamas stulbinamai daugiabriauniškai, todėl romanas daro įspūdį ir dėl literatūrinės rašymo technikos, ir dėl jame besiskleidžiančių įvairių interpretavimo galimybių.

 

Jūsų Maištinga Siela