Knyga: Cormac McCarthy "Kraujo meridianas"

 Cormac McCarthy. „Kraujo meridianas“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 376.

 

„Jis šoka šviesoje ir šešėliuose, jis – visų numylėtinis. Jis niekada nemiega, tas teisėjas. Jis šoka, šoka. Jis sako niekad nemirsiąs (p. 367).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Daugelis amerikiečių moderniosios literatūros klasiko Cormac McCarthy (1933-2023) knygos Kraujo meridianas (angl. Blood Meridian), kurį į lietuvių kalbą išvertė Vidas Morkūnas, laukė kelerius metus. Iš kur mes pažįstame šį rašytoją, kad sakau, jog laukėme? Iš anksčiau buvusių dviejų jo kultinių romanų Kelias (2007) ir Laukinių arklių pakerėti (2007). Tiesa, nė vieno iki tol nebuvau skaitęs, knygos jau nugrimzdusios į bibliotekas, tačiau teko matyti 2009 metų režisieriaus John Hillcoat itin niūrią ir paveikiai brutalią „Kelio“ ekranizaciją, kuri dvelkė nepaprastai tamsiais apokalipsiniais vaizdiniais, tad galėjau tik spėlioti, o kokia tikroji toji C. McCharty literatūra, nes Kraujo meridianas taip pat žadėjo nemažiau smurto, apokalipsinių vaizdinių ir maksimaliai išgyvenimo instinktą patiriančius veikėjus ribinėse situacijose. Žinokite, tą ir gausite, jeigu dar neskaitėte.

 

Kraujo meridianas pristatomas kaip literatūrinis vesternas, nes jis mus nukelia į XIX a. vidurį, kada amerikiečiai su meksikiečiais pliekiasi dėl galutinių sienų ir teritorijos. Pagal tų metų žemėlapius galima matyti, kad Meksikos teritorija buvo kur kas didesnė, ji apėmė didžiąją dalį JAV vakarinės pakrantės, įskaitant ir Kalifornijos valstiją su Los Andželu. Žodžiu, kol Lietuvoje po Pirmojo sukilimo (1830-1831) bandoma kaip nors per kunigų luomą telkti šiokį tokį kultūrinį gyvenimą, kol dar tebeturime baudžiavą, kol Motiejus Valančius dar tik galąs savo plunksną, tada kitapus Atlanto vyko laukinių Vakarų gyvenimas, įkvėpęs vėliau ne vieną kino vesterno pastatymą XX amžiuje. Nors šiandien vesternas labiau romantizuojamas ir liko labiau turistinis kaubojų eros pramoginis simuliakras, visgi iš galvos neišeina puikus serialas Vakarų pasaulis (2016-2022), kuris anuomet per vakarą man asmeniškai nunešė stogą. Žvelgiant į literatūros lauką, tikriausiai be italų rašytojo Alessandro Baricco literatūrinių vesterno štrichų nelabai esu ką skaitęs, nebent vaikystėje pas močiutę palėpėje Dž. F. Kuperio knygas apie indėnus. Visgi žvelgiant į C. McCarthy literatūrą, ji nėra vien tik žanrinė vesterno literatūra, nes neatitiktų kanonų. Knygos žanro koloritas priartėja ir prie istorinio romano interpretacijos, ir prie postapokalipsinio Pašėlusį Maksą primenančios istorijos bei, kaip bepažiūrėsi, filosofinio idėjinio romano lygmens.

 

Istorija pasakoja apie bevardį nepilnametį jaunuolį, kuris palieka tėvo namus ir leidžiasi į gyvenimo kelią, nes suvokia, kad neturi ko prarasti. Dirbdamas pavienius darbus, girtuokliaudamas ir nuolatos įsiveldamas į muštynes vaikis vos negauna galo. Galiausiai gyvenime jam susiklosto taip, kad jis prisideda prie brutalios galvažudžių grupės, kuriam iš išorės vadovauja žiaurusis Glentonas, tačiau vidinius dvasinius gaujos santykius tvarko teisėjas Holdenas. Holdenas dar įdomus tuo, kad jis didžiulis aukšto intelekto albinosas, nepanašus į jokios kitos rasės žmogų, todėl jo klausomasi, nors ir nepasitikima. Atrodo, romano siužeto vingiai turėtų sekti vaikio nuotykius, tačiau labai dažnai pasakotojas jo net nemini, o tik pasakoja siautėjančios vaikio gaujos žiaurumus. Traukdama gauja iš Rytų į Vakarų pasaulį ant mulų ir žirgų kariauja su puldinėjančiais įvairių genčių indėnais, tačiau labiau patys mėgsta puldinėti ir žudyti.

 

Smurtas yra vienas svarbiausių romano varomųjų siužetinių jėgų. Kol siautėjančioji gauja nukeliauja iš taško A į tašką B, niekas tikriausiai nesuskaičiuos, kiek jie išžudė amerikiečių, meksikiečių ir indėnų. Plėšikavimas, prievartavimas lyg ir suprantami dalykai, bet galvažudžiai mėgaujasi savo ritualinėmis žudynėmis. Kas pjauna ir veria aukų ausis, kad galėtų prie laužo pasidžiaugti, kas renka skalpus, kas monetas ir pinigus. Šioji gauja romane vaizduojama kaip mirties stichija, kuri, nors ir turi savo vidinius gaujos susitarimus, bet kaip viena mirties stichija jokių taisyklių neturi. Keliaudami į Vakarus jie brėžia ištisą kančios, smurto ir kraujo šliūžę, meridianą, ženklindami JAV kruvinosios istorijos periferiją. Kita vertus, kenčia ne tik žmonės, bet ir gyvūnai (o mes tokie jautrūs pastaruoju metu tiems gyvūnėliams), visgi istorijoje žmogaus elgesys su gyvulių šioje istorijoje retsykiais pasirodydavo humaniškesnis. Bene įsimintiniausia scena apie nuodingos gyvatės į galvą įkirsto arklio kančios. Perteikta, patikėkite, išties įtikinamai ir įspūdingai.

 

Pačioje istorijoje ne kažin kas daug ir vyksta. Gauja plėšikauja tai miestą, tai kokią gyvenvietę prarasdama savo gaujos narius, tai įgydama naujų. Didelė romano dalis lyg kartojasi algoritmiškai, nebesupaistai, kuris čia jau miestelis ir kur dingo iš pasakojimo pagrindinis veikėjas. Manau, autorius norėjo susitelkti į kolektyvinio smurto kaip blogio instrumento vaizdavimą, todėl veikėjų reikšmingumą įgyja ne vienas veikėjas, bet vienas įdomiausių, žinoma, tampa albinosas teisėjas, kurį taip akylai stebi vaikis ir kiti gaujos nariai. Teisėjas pasižymi nepaprasta egocentrine filosofija, jis primena Mefistofelį iš Gėtės Fausto. „Paukščių laisvė mane užgauna. Aš juos visus laikyčiau zoologijos soduose (p. 226).“ Jis kūrinyje iš tikrųjų veikia antgamtiškai: būdamas albinosas, sugeba kuo puikiausiai prisitaikyti, moka daug užsienio kalbų, piešia išnykusių dinozaurų kaulus, geba kontrargumentuoti Biblijos motyvais buvusiam kunigui, o reikiamą akimirką netgi iš šlapimo padeda pagaminti šautuvams parako. Iš vienos pusės jis atrodo supratingas ir labai intelektualus, tačiau reikiamą momentą gali būti dar žiauresnis nei Glentonas.

 

Iš tikrųjų teisėjo paveikslas visame kūrinyje nevienareikšmiškas. Iš vienos pusės jis įkūniją patį archajinį blogį, egzistavusį dar prieš žmogaus civilizaciją. Štai kodėl jis domisi išnykusių dinozaurų likučiais. Albinosas nėra normalus ir tipinis žmogus, jis tarsi iš atskiros rūšies, susiformavo įvykus genetinei mutacijai ar kliaudai, todėl jis spinduliuoja demonišką aurą, energiją. O juk dar ir iš Fausto žinome, jog gundytojas niekada nėra ir nebuvo kvailys, todėl buvusio kunigo kaip veikėjo antitezė teisėjui Holenui yra visiškai klasiškai pateisinama kaip priešprieša blogiui, bet liūdniausia, kad mes visoje šioje gaujoje visgi neturime didvyrių, neturime, kas savo vidine valia galėtų atsverti teisėjo demoninę svarstyklių lėkštelę. Kitą vertus, balta teisėjo oda yra simbolis tam purvui ir žiaurumui, kuris vyksta aplinkui, jo išbalinta oda reiškia išsiurbtą, nunulintą ir prarastą žmogiškumo aspektą, o kai jo nėra, šaltas protas yra pasiryžęs nugalėti pasaulį žiaurumu ir kraujo praliejimu. Juk ir pati pravardė teisėjas šiame kūrinyje Holdenui tampa paradoksali, juk teisėjas ne tiesai atstovauja, o pasilieka sau galią teisti ir priimti įstatymus.

Cormac McCarthy

 

Labai įdomi romano pabaiga, kai vaikis ir teisėjas po daugel metų susiduria laukinių Vakarų miestelio vakaronėje ir jie susitinka akis į akį išvietėje. Niekas nepasakoma, kas ten įvyksta, tačiau vėliau kraupiai karnavalinėje prostitučių ir lėbautojų vakaronėje akcentuojamas jo nemirtingumas. Blogis niekada nemiršta, jis gali ateiti kaip balčiausia šviesa, kaip albinosas, ir žaisti karą kaip esminį žmogaus egzistencijos prasmės žaidimą, niekada nepavargti, niekada nepasiduoti ir visada būti virš visų kaip stebėtojas.  „Jis šoka šviesoje ir šešėliuose, jis – visų numylėtinis. Jis niekada nemiega, tas teisėjas. Jis šoka, šoka. Jis sako niekad nemirsiąs (p. 367).“ Galiausiai teisėjas Holdenas tampa ir viso kūrinio apibendrinamąja idėja: visos tos baisios beprasmės mirtys kyla iš prigimtinio žmogiškojo prado būti viršiausiu ir galingiausiu. Galia, kuri paniekina nuolankumą; drąsa, kuri suvokiama tik tiek, kiek turi suvėręs skalpų, tampa kruvinojo blogio pasaulio matmeniu, kraujo meridianu, jungiančiu kartų kartas.

 

Romanas pasižymi ir savita sakinio struktūra. Neturime įprastos sintaksės, čia tiesioginė kalba įsilydžiusi į pasakotojo kalbą. Kalbai apie postapokalipsinį smurtą labiausiai pasitarnauja groteskiški ir hiperbolizuoti vaizdiniai, kitaip sakant, visa baroko epochos gąsdinimo programa. „Visur maišėsi beglobiai našlaičiai, turgeliuose trainiojosi pikti neūžaugos ir visokie kvėšos, ir apsiseilėję prasilakėliai, jojo belaisviai ir pro mėsinių skerdyklas, kur dvokas laužė nosį, ant kobinių kybojo tiek musių apspisti, kad net juodi viduriai ir dideli raudoni, dienai įsibėgant patamsėję skerdenos luistai, ir plikai nuluptos karvių beigi avių kaukolės išsprogusiomis drumstai mėlynomis akimis, ir pastilę elnių ir pekarių, ir ančių, ir putpelių, ir papūgų, visokiausios laukinės tų kraštų gyvasties kūnai žemyn galvomis (p. 92).“ Netgi perteikdamas batalijas ar išskerstus miestelius, autorius atidus karnavalinei dance macabre detalėms, ritmiškai audžia mirties karaliavimo baisumą, kuris – vėlgi vertinant paradoksaliai – tampa smurto estetikos tekstu apie pačios mirties ir smurto prigimtį.  

 

„...elgetos ir elgetų įgaliotiniai, ir kekšės, ir sąvadautojai, ir prekeiviai, ir suskretę vaikai, visa armija neregių ir luošių, ir įkyruolių be paliovos kaulijo por dios, kai kuriuos jų ant kupros tempė tolydžio raginami niekšai, netrūko ir šiaip smalsuolių, įvairaus amžiaus ir padėties. Balkonuose sėdėjo vadinamosios namų šeimininkės, indigo ir raudonąja ochra neskoningai dažyti jų veidai priminė beždžionių pasturgalius, moteriškės iš už vėduoklių dirsčiojo į raitelius pabrėžtinai koketiškai, sakytum transvestitai beprotnamyje (p. 227).“ Kai kurie aprašymai toje tirštoje kakofonijoje išties šmaikštūs ir juokingi. Išversti tokį margą tarsi turkišką kilimą tekstą V. Morkūnui tikriausiai nebuvo labai lengva, nes kai kurios vietos pagavios ir itin poetiškai ritmiškos, pilnos pagavių aliteracijų ir asonansų.

 

Man Kraujo meridianas puikus kūrinys, bet skaitantiems teks priprasti prie laukinių Vakarų smurto. Siautėjanti Glentono gauja iš vienos pusės atspindi vesterno niekšelių galvažudžių sąjungą, o iš kitos pusės romanas pakelia skaitytoją virš to, kas pernelyg akivaizdu, ir leidžia apmąstyti praeities (ir šių dienų) kruviniausius žmonijos civilizacijos dalykus. Romanas sako, kol nėra, nebuvo ir nebus humaniškos gėrio atsvaros žmogiškumą stokojančiam prigimtinio blogio siautėjimui, tol veiksime žiauriai, amoraliai ir sadistiškai kaip kolektyvinė bendruomenė, nesuprasdami, kad esame blogio grandinės dalis. Galų gale kas leido siautėti ir jungtis Glentono bendruomenei į bendrą darinį? Tik smurto, nuotykių ir pažeminimo kultūra, tik nuskriaustieji ir nepritapę, patys kadaise patyrę didžiausias nemeilės apraiškas tampa didžiausiais monstrais. Štai taip pasaulyje veikia didysis blogis ir jis romane perteikiamas stulbinamai daugiabriauniškai, todėl romanas daro įspūdį ir dėl literatūrinės rašymo technikos, ir dėl jame besiskleidžiančių įvairių interpretavimo galimybių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Vidas Morkūnas apie rašymą ir tekstų biografiškumą

 

„...kai rašiau apie kokį žmogų, aš jį tartum įsimylėdavau. Man darėsi jo gaila. Grynai žmogiškai, nesmerkiant ir neteisiant. Jei tekstuose yra kažkas trapaus, tai todėl, kad labai išgyvenu dėl šitų žmonių. Man norėjosi, kad žmogus išliktų nors mano knygoje. Galbūt jis ilgai negyvens, bet liks nors knygų lentynose. Tai yra, gal ir per skambiai pasakius, paminklas, ir gali būti, kad esu pastatęs šitiems žmonėms nedidelius paminkliukus. Daugelio iš aprašytų žmonių tikriausiai jau nėra tarp mūsų. Man patiktų, jeigu jie žinotų, kad kas nors juos dar prisimena.“

 

Vidas Morkūnas

 

Citata paimta iš „Literatūra ir menas“ leidinio (2023 m. nr. 16) interviu, versto iš latvių kalbos „Nes niekas apie juos nežino“. Interviu autorė Undīne Adamaite. Citata įdomi tuo, jog tikriausiai tai ir yra viena iš kūrybos užduočių t. y., įprasminti savo ir kitų trumpalaikį buvimą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vidas Morkūnas "Pakeleivingų stotys"

Vidas Morkūnas. „Pakeleivingų stotys“ – Vilnius: Odilė, 2019 – 120 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Metų knygos rinkimuose nominuota Vido Morkūno (g. 1962) prozos knyga Pakeleivingų stotys jau susilaukė internete nemažai skaitytojų dėmesio ir netgi susižavėjimo. Pamaniau, kad knygą paimsiu į rankeles ir perskaitysiu per keletą vakarų, bet užsitęsė beveik iki savaitės. Nepaskaitoma knyga. Turiu galvoje, jos neįmanoma skaityti greitai kaip romaną, bet tai specifinis literatūrinis prozos žanras. Kuo proza trumpesnė, tuo labiau ji reikalauja juvelyrinio įdirbio ir lėtesnio, atidesnio skaitymo. Nors prozos tekstai nėra apibrėžti, bet visumoje tai būtų vaizdelių ir miniatiūrinių novelių, novelečių subalansuotas žanrų lydinys. Iš vienos pusės iki tikros novelės trūksta situacijos užbaigtumo, iš kitos tekstai turi novelei būdingos netikėtos atomazgos.

Viktorija Daujotytė, kalbėdama apie V. Morkūno tekstus, įvardija du esminius raktinius žodžius – šiurpą ir grožį. Tai kas pakankamai kontrastinga, bet iš esmės yra neatsiejama nuo paties gyvenimo. Kai buvau mažas, man gražu atrodė išskersta kiaulė, man patiko nagrinėti vidaus organus, stebėtis jų spalvą, tekstūrą ir tik paaugęs supratau, jog tai lavonas, tai šiurpus mirties aktas, žvėržudystė. Panašiai ir su V. Morkūno tekstais, kurie turi savitą grožio ir šiurpo formulę, išreikštą itin skvarbia, pagaulia literatūrine kalba.

Viename iš įspūdingiausių tekstų kalbama apie berniuką, kuris keliais ropoja atsiprašyti močiutės, bučiuoja dvidešimt kartų jos raukšlėtą ranką, o suaugusieji stebi jo egzekuciją. Tas pažeminimo, atgailos ir netgi traumuojančios vaikystės įdagas, deginamas į sąmonę; jis toks atpažįstamas kaip netikęs auklėjimo būdas, kad net primena sadistišką suaugusiųjų grifų puotą. Autorius pagaviai aprašo situacijų nuotaikas, kurios dažniausiai krypsta į vidurinės klasės arba visiškus paliegėlius, nuskurdusius žmones, kurie pamynę savo orimą arba jo net nesuvokę, kaip antai vandens bokšte mirusi prostitutė mergaitė, „išdalijusi“ save dykai, nes neturėjo geros šeimos ir galimybių tapti integralia visuomenės naria. Vyrukas dėvintis sportinę aprangą su blunkančiu Norge užrašu, iš kalėjimo grįžę nusikaltėliai, rytinės mankštos trenerė ir kiti, kurie paliudija sovietinių laikų, pirmąjį dešimtmetį, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kasdienybės realijas ir nuotaikas.

Galvodamas apie tekstų formulę, galėčiau išskirti keletą esminių Vido Morkūno rašymo ypatybių. Daug tekstų prasideda aplinkos aprašymu, tokiu netradiciniu, labiau krypstančiu pasakotojo žvilgsniu į socialinę aplinką: apleisti namai, kaimiškos ar urbanistinės lauko vietovės, aptrintų stočių detalės. Staiga aprašyme atsiranda koks nors veikėjas, išgyvenantis ypatingą momentą, išgyvenąs esminį egzistencijos potyrį – mirtį, netektį, išdavystę ar net netikėta kuriozą. Pavyzdžiui, vyrukas, kuris bando bare užkalbinti ilgaplaukį vyruką, nes iš šono palaiko jį mergina: „Jį apėmė neviltis, nusvilino gėda, pro storą neįmantrios būties plutą netgi prasikalė geibus vaizduotės daigelis. Vyrukui magėjo susitraukti, virsti pele ir kuo greičiau smukti į kokį tamsų pakampį. Tarpduryje šiek tiek pažįstamas drimba šiurkščiai stuktelėjo jam petimi. Atsitiesti jis neišdrįso – nebe vierchas buvo (p. 30-31).“ Visa tai perteikta vienoje plokštumoje ir labai kasdieniškai, atrodo, kad tai patyrė daugelis iš mūsų, tačiau prozos įtaiga ir pasakotojo filosofiniai pamąstymai atveria momento esmę, kuri pasako apie veikėjus ir patį gyvenimą kur kas daugiau nei pati aprašoma situacija, dažniausiai tai, kas lieka už paties teksto: veikėjo neišrašyta biografija, mąstymo maniera, pasaulėžiūra, kuriuos nesunkiai iš taupių detalių gali nusilipdyti skaitytojo vaizduotė.

Vidas Morkūnas

Trumposios prozos žanre svarbu yra detalės meistrystė. Vido Morkūno prozoje jų daugybė. „Toli praeityje likusią komandiruotę į Vidurinę Aziją jam primindavo puošnus išeiginis chalatas, kabantis spintoje, kurios durų vyriai kaskart sucypdavo, atidarant – vienaip, uždarant – šiek tiek kitaip (p. 95).“ Durų cypimo detalė romane būtų visiškai nereikšminga, netgi pretenzinga, tačiau trumpojoje V. Morkūno prozoje ji virkdo kaip smuikas; detalė kalba apie vienišus namus, vienišo vyro, parsidavusio ir išdavusio dvasinį skurdumą. Arba tokia visiems atpažįstama gyva detalių orkestruotė: „Prie atvirų durų suglumusi stovėjo Verutės duktė su didžiuliu šaltienos, aš sakydavau šaltinienos, dubeniu rankose. Atrodė, laiko mažytę užšalusią kūdrą. Po ledu kur ne kur dūlavo rusvos kerplėšos, oranžiniai rąstgaliai (p. 110).“

Pasakotojas neužsiiminėja farsu, atsisako cinizmo ir hiperbolizuotos ironijos, kas šiaip jau būdinga šiuolaikinei lietuvių prozai. Sakinio intonacija primena vyresnės lietuvių literatūros klasikus. Retsykiais Bronių Radzevičių, kartkartėmis Juozą Aputį, Bitė Vilimaitę, tačiau Vidas Morkūnas nepalyginamai atviresnis šiurpą keliančioms egzistencinėms akistatoms. Sakinio gestikuliacija turtinga ir išraiškinga meninėmis priemonėmis – aliteracijų ir asonansų orkestruotė leidžia aiškiai girdėti būties lygmeniu išreikštą veikėjų egzistencijos emocinę melodiją. Tai gana labai reta literatūroje, nes daugiau rašytojai „investuoja“ į fabulą ir struktūras, bando nustebinti intertekstualumu, sukurti daugiamatiškumą, akrobatinę dėlionę, o V. Morkūno proza priešingai – ravi ir naudoja truputį primirštą lietuvių kalbos verbalinį arsenalą. Neretai primena kaimišką, XX amžiaus lietuvių prozos sakinį, truputį granauskišką žemaitišką struktūrą. Gausybė įdomių jau labai retai šiuolaikinėje literatūroje sutinkamų žodžių formų, ypatingai žemaitiškos tarmės priesagos, vaizdingų veiksmažodžių retenybė, kad net truputį skaitydamas jautiesi primirštų žodžių muziejuje. Tokia proza stebina savo kalbine išraiška.

Netipinis ir Deimantės Rybakovienės knygos dizainas. Kad ir minkštu viršeliu ir vos 800 tiražu išleista knygelė visgi kaip maldaknygė reikalauja akylaus susikaupimo, o ne beaistrio poteriavimo iš puslapio į puslapį. Kai kuriuos tekstus tekdavo skaityti iš naujo, neregima įtampos gija priartėti prie atomazgos, išgyventi pasakotojo paruoštą egzistencinę mįslę, tos mįslės įminimą. Autorius vadinamas atsiskyrėliu, vienišu vilku ir rašo taupiai, mažai, leidžia retai, bet užtikrintai ir kokybiškai. Tai knyga, kuri ateina ne iš vaizduotės siautulio, bet iš gyvenimiškosios išminties, mąstant ir permąstant gyvenime sutiktus žmones, jų paliktus pėdsakus, kuriuos galime simboliškai pavadinti stotelėmis. Kiekvienas tekstas skaitytojui tampa priebėga nuo lietas, laukiant, kol atvažiuos autobusas arba nustos lyti.

Jūsų Maištinga Siela