Knyga: Vidas Morkūnas "Pakeleivingų stotys"

Vidas Morkūnas. „Pakeleivingų stotys“ – Vilnius: Odilė, 2019 – 120 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Metų knygos rinkimuose nominuota Vido Morkūno (g. 1962) prozos knyga Pakeleivingų stotys jau susilaukė internete nemažai skaitytojų dėmesio ir netgi susižavėjimo. Pamaniau, kad knygą paimsiu į rankeles ir perskaitysiu per keletą vakarų, bet užsitęsė beveik iki savaitės. Nepaskaitoma knyga. Turiu galvoje, jos neįmanoma skaityti greitai kaip romaną, bet tai specifinis literatūrinis prozos žanras. Kuo proza trumpesnė, tuo labiau ji reikalauja juvelyrinio įdirbio ir lėtesnio, atidesnio skaitymo. Nors prozos tekstai nėra apibrėžti, bet visumoje tai būtų vaizdelių ir miniatiūrinių novelių, novelečių subalansuotas žanrų lydinys. Iš vienos pusės iki tikros novelės trūksta situacijos užbaigtumo, iš kitos tekstai turi novelei būdingos netikėtos atomazgos.

Viktorija Daujotytė, kalbėdama apie V. Morkūno tekstus, įvardija du esminius raktinius žodžius – šiurpą ir grožį. Tai kas pakankamai kontrastinga, bet iš esmės yra neatsiejama nuo paties gyvenimo. Kai buvau mažas, man gražu atrodė išskersta kiaulė, man patiko nagrinėti vidaus organus, stebėtis jų spalvą, tekstūrą ir tik paaugęs supratau, jog tai lavonas, tai šiurpus mirties aktas, žvėržudystė. Panašiai ir su V. Morkūno tekstais, kurie turi savitą grožio ir šiurpo formulę, išreikštą itin skvarbia, pagaulia literatūrine kalba.

Viename iš įspūdingiausių tekstų kalbama apie berniuką, kuris keliais ropoja atsiprašyti močiutės, bučiuoja dvidešimt kartų jos raukšlėtą ranką, o suaugusieji stebi jo egzekuciją. Tas pažeminimo, atgailos ir netgi traumuojančios vaikystės įdagas, deginamas į sąmonę; jis toks atpažįstamas kaip netikęs auklėjimo būdas, kad net primena sadistišką suaugusiųjų grifų puotą. Autorius pagaviai aprašo situacijų nuotaikas, kurios dažniausiai krypsta į vidurinės klasės arba visiškus paliegėlius, nuskurdusius žmones, kurie pamynę savo orimą arba jo net nesuvokę, kaip antai vandens bokšte mirusi prostitutė mergaitė, „išdalijusi“ save dykai, nes neturėjo geros šeimos ir galimybių tapti integralia visuomenės naria. Vyrukas dėvintis sportinę aprangą su blunkančiu Norge užrašu, iš kalėjimo grįžę nusikaltėliai, rytinės mankštos trenerė ir kiti, kurie paliudija sovietinių laikų, pirmąjį dešimtmetį, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kasdienybės realijas ir nuotaikas.

Galvodamas apie tekstų formulę, galėčiau išskirti keletą esminių Vido Morkūno rašymo ypatybių. Daug tekstų prasideda aplinkos aprašymu, tokiu netradiciniu, labiau krypstančiu pasakotojo žvilgsniu į socialinę aplinką: apleisti namai, kaimiškos ar urbanistinės lauko vietovės, aptrintų stočių detalės. Staiga aprašyme atsiranda koks nors veikėjas, išgyvenantis ypatingą momentą, išgyvenąs esminį egzistencijos potyrį – mirtį, netektį, išdavystę ar net netikėta kuriozą. Pavyzdžiui, vyrukas, kuris bando bare užkalbinti ilgaplaukį vyruką, nes iš šono palaiko jį mergina: „Jį apėmė neviltis, nusvilino gėda, pro storą neįmantrios būties plutą netgi prasikalė geibus vaizduotės daigelis. Vyrukui magėjo susitraukti, virsti pele ir kuo greičiau smukti į kokį tamsų pakampį. Tarpduryje šiek tiek pažįstamas drimba šiurkščiai stuktelėjo jam petimi. Atsitiesti jis neišdrįso – nebe vierchas buvo (p. 30-31).“ Visa tai perteikta vienoje plokštumoje ir labai kasdieniškai, atrodo, kad tai patyrė daugelis iš mūsų, tačiau prozos įtaiga ir pasakotojo filosofiniai pamąstymai atveria momento esmę, kuri pasako apie veikėjus ir patį gyvenimą kur kas daugiau nei pati aprašoma situacija, dažniausiai tai, kas lieka už paties teksto: veikėjo neišrašyta biografija, mąstymo maniera, pasaulėžiūra, kuriuos nesunkiai iš taupių detalių gali nusilipdyti skaitytojo vaizduotė.

Vidas Morkūnas

Trumposios prozos žanre svarbu yra detalės meistrystė. Vido Morkūno prozoje jų daugybė. „Toli praeityje likusią komandiruotę į Vidurinę Aziją jam primindavo puošnus išeiginis chalatas, kabantis spintoje, kurios durų vyriai kaskart sucypdavo, atidarant – vienaip, uždarant – šiek tiek kitaip (p. 95).“ Durų cypimo detalė romane būtų visiškai nereikšminga, netgi pretenzinga, tačiau trumpojoje V. Morkūno prozoje ji virkdo kaip smuikas; detalė kalba apie vienišus namus, vienišo vyro, parsidavusio ir išdavusio dvasinį skurdumą. Arba tokia visiems atpažįstama gyva detalių orkestruotė: „Prie atvirų durų suglumusi stovėjo Verutės duktė su didžiuliu šaltienos, aš sakydavau šaltinienos, dubeniu rankose. Atrodė, laiko mažytę užšalusią kūdrą. Po ledu kur ne kur dūlavo rusvos kerplėšos, oranžiniai rąstgaliai (p. 110).“

Pasakotojas neužsiiminėja farsu, atsisako cinizmo ir hiperbolizuotos ironijos, kas šiaip jau būdinga šiuolaikinei lietuvių prozai. Sakinio intonacija primena vyresnės lietuvių literatūros klasikus. Retsykiais Bronių Radzevičių, kartkartėmis Juozą Aputį, Bitė Vilimaitę, tačiau Vidas Morkūnas nepalyginamai atviresnis šiurpą keliančioms egzistencinėms akistatoms. Sakinio gestikuliacija turtinga ir išraiškinga meninėmis priemonėmis – aliteracijų ir asonansų orkestruotė leidžia aiškiai girdėti būties lygmeniu išreikštą veikėjų egzistencijos emocinę melodiją. Tai gana labai reta literatūroje, nes daugiau rašytojai „investuoja“ į fabulą ir struktūras, bando nustebinti intertekstualumu, sukurti daugiamatiškumą, akrobatinę dėlionę, o V. Morkūno proza priešingai – ravi ir naudoja truputį primirštą lietuvių kalbos verbalinį arsenalą. Neretai primena kaimišką, XX amžiaus lietuvių prozos sakinį, truputį granauskišką žemaitišką struktūrą. Gausybė įdomių jau labai retai šiuolaikinėje literatūroje sutinkamų žodžių formų, ypatingai žemaitiškos tarmės priesagos, vaizdingų veiksmažodžių retenybė, kad net truputį skaitydamas jautiesi primirštų žodžių muziejuje. Tokia proza stebina savo kalbine išraiška.

Netipinis ir Deimantės Rybakovienės knygos dizainas. Kad ir minkštu viršeliu ir vos 800 tiražu išleista knygelė visgi kaip maldaknygė reikalauja akylaus susikaupimo, o ne beaistrio poteriavimo iš puslapio į puslapį. Kai kuriuos tekstus tekdavo skaityti iš naujo, neregima įtampos gija priartėti prie atomazgos, išgyventi pasakotojo paruoštą egzistencinę mįslę, tos mįslės įminimą. Autorius vadinamas atsiskyrėliu, vienišu vilku ir rašo taupiai, mažai, leidžia retai, bet užtikrintai ir kokybiškai. Tai knyga, kuri ateina ne iš vaizduotės siautulio, bet iš gyvenimiškosios išminties, mąstant ir permąstant gyvenime sutiktus žmones, jų paliktus pėdsakus, kuriuos galime simboliškai pavadinti stotelėmis. Kiekvienas tekstas skaitytojui tampa priebėga nuo lietas, laukiant, kol atvažiuos autobusas arba nustos lyti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alvydas Šlepikas "Lietaus dievas ir kiti"

Alvydas Šlepikas. „Lietaus dievas ir kiti“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 – 152 p.

Sveiki,

Kai prieš dešimt metų į savo biblioteką priėmiau Alvydo Šlepiko (g. 1966) knygelę Lietaus dievas (2005), tiesą sakant, net negalvojau, kad kada imsiu ir perskaitysiu. Juolab apie mažo miestelio istorijas. Tuomet kaimiškos aplinka ir problemos manęs absoliučiai nedomino ir, kažin, ar kas būtų privertę perskaityti tas noveles, bet 2016 metais perleista knyga su papildytomis naujomis novelėmis ėmė vilioti. Jau buvau perskaitęs lietuvišką autoriaus bestselerį Mano vardas – Marytė, tad galbūt jau atėjo metas ir Lietaus dievui.

Mažo miestelio istorijos šįkart atrodė kaip paminklas mūsų nykstantiems kaimams ir miesteliams. Galima tik iš dalies sakyti, kad šios istorijos kiek primena 7-8 dešimtmečių novelių tematiką, turint galvoje, kaip anuomet meistriškai rašė šio žanro atstovai Juozas Aputis ir Bronius Radzevičius. Visgi yra tam tikrų skirtumų. Visų pirma A. Šlepiko novelės aprėpia jau Nepriklausomos Lietuvos pirmųjų dviejų dešimtmečių realijas, emigracijos padarinius ir dažnai juntama pasakotojo retrospekcija – laikas, kuris jau pasibaigė, jaučiama laiko distancija tarp buvusių įvykių, nors kartais ir pasakojama esamuoju laiku. Beskaitant šmėžuoja nuojauta, kad šios novelės asmeninės autoriaus perpasakotos, pertransformuotos istorijos, kurios turi savo prototipus.

Dažna novelė pasakojama iš vaiko pozicijos, todėl visumoje atrodo, kad autoriui svarbu „susigrąžinti“ prisiminimus, juos permąstyti, panaudoti kaip elementus konstruojant nuoseklų pasakojimą. Pavyzdžiui, viena jautriausių novelių Violončelė, už kurią autorius pelnė Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją, pasakoja apie mergaitę Živilę, kuri grįžta žiemą per didelė sniegą namo, tačiau nesėkmingai, nes autobusas neatvažiuoja ir mergaitei tenka bristi per sniegą namo, o galiausiai dar ir paklysta... Violončelė kaip svajonė ir pragaištinga našta, nulemianti Živilės likimą. Kaimų bobų plepalai žeidžia labiau nei smūgiai, todėl mergaitei muzika išsigelbėjimas nuo aplinkinio žiauraus pasaulio, netobulos jos motinos, kuri turi vaikus nuo skirtingų vyrų. Iš esmės realistinėje novelėje veriasi violončelės simbolika kaip raktas į mirties pasaulį. Finale galiausiai autorius pasitelkia haliucinacijas, budistinį bardo būseną, kada benamių rankos mostu sužydi žibuoklės, o mergaitei tenka išsipirkti gyvenimą. Priešingai nei Jurgos Ivanauskaitės novelėje Pakalnučių metai (dabar man ji labiau siejasi su H. Marukamiu), ta transcendencija, riba tarp gyvenimo ir mirties labiau pasakiška, primenanti animacinį filmą Dvylika mėnesių, tačiau nepaisant kai kurių nesunkiai atsekamų sprendimų, novelė įtraukia savo jautrumu, kuris veriasi per kaimo gyventojų pasaulėžiūrą ir sprendimus. Juk autobusas su kaimo pletkininke galėjo ir neapsisukti, tada kaip būtų pasibaigęs Živilės gyvenimas? Galbūt kaip jautriojoje Janinos Degutytės pasakoje Pelėdžiuko sapnas – pusnyje amžinu miegu užmiega pelėdžiukas.

Alvydas Šlepikas

Stebukliniai motyvai dažniausiai istorijose pritaikomi novelių pabaigoje, pavyzdžiui, novelėje Lapė berniukas, supleškinęs senelio tvartą, nakties gūdumoje randa kadaise pasikorusio tėvo šmėklą. Nugaišusi ugninė lapė jį nuveda į keistą simbolinę erdvę, nors dar visai neseniai novelės pasakotojas kuo puikiausiai poetine kalba nupasakojo realistinį rudens grožį. „Berniukas pritupia prie skubančio į rudenį moliusko, atsargiai pirštu paliečia jo ragučius – sraigė išsigąsta, slepiasi saugiame kalcio kiaute. Kažkur trekšteli šakelė, nuo medžio pabyra sunkūs lašai – tai paukščiai ar voverės trumpam pažadino snaudžiančius medžius (p. 79)“. Reiktų atkreipti dėmesį į Alvydo Šlepiko kalbos poetiškumą, kurioje pilna muzikos – aliteraciją keičia asonansas, todėl sakiniai retsykiais tampa itin plastiški. Kai pasakotojas kalba apie žmonių likimus, neretai „įsikūnija“ į kurį nors miestelio veikėją, pavyzdžiui, novelėje Gegužės sūkuriai, iš medžio apžvelgdamas miestelį pasakoja senis, kuris savo kalbos maniera išreiškia savo pasaulėžiūrą ir santykį ne tik su kiekvienu pastebėtu gyventoju, bet ir su pačiu Dievu.

Šios istorijos gali pasirodyti gan paprastos, tačiau už jų veriasi egzistenciniai perliukai, nūdien gal kiek primiršti, tačiau, kas yra vasaroję kaime arba ten gyvenę, nesunkiai pajus autentiškumo dvelksmą. Štai novelėje Mėlynojo vakaro ralis net mane patį vertė prisiminti, kaip karstydavomės vaikystėje po medžius, įsirengdavome žaidimo kampelius, pro šakas stebėdavome praeinančius kaimelio gyventojus.

Viena pagrindinių A. Šlepiko novelių jungčių būtų veikėjų intuicija, mirties ar didelės nelaimės atėjimas, kuri persismelkia tekstą ir tampa esminga intrigos varomąja jėga. „Aš labai susijaudinau, mane apėmė keistas jausmas, kad kažkas turi atsitikti, kažkas įvykti, kažkas, ko dar nesu patyręs, matęs, išgyvenęs... (p. 46)“. Štai taip nusako savo jausmus pasakotojas berniukas, kuris ėjo į daržinę žiūrėti keistojo valkatos po atlaidų, kuris galiausiai apsirijęs miršta. Visą laiką skaitytojui kirba nuojauta, ko tas vaikas to valkatos bijo? Visgi tai mirties nuojauta, intuicija grįsta pirmaprade baimė – mirtis palaidūnė atsėlina ir palieka pirmąją suvokimo žymę, kad visi žmonės yra mirtingi ir todėl berniukui apsiverčia pasaulis.

Esama knygoje išties puikių novelių ir tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad man šioji knyga patiko kiek labiau už romaną Mano vardas – Marytė, kadangi autorius čia išlieka autentiškas, pasakoja įtikinamai, o romane lieka labiau fiktyvus, kinematografiškas. Labiausiai Lietaus dievą ir kiti vertinu už galimybę prisiminti savo paties vaikystę kaime, prisiminti tas realijas, aiškiai perteiktas būsenas ir potyrius, kuriuos galėčiau apibrėžti kaip atskirą lietuvių gyvenimo filosofiją, neatsiejamą nuo jo tapatumo su kaimiškąja kultūra kaip viena esminių ir pamatinių tradicinių mūsų tautos šaknų.

Jūsų Maištinga Siela