Metų knygos rinkimai 2024: knygų sąrašai, kategorijos ir nominantai (geriausios 2024 metų lietuviškos knygos, literatūra)

 

Knygos paaugliams

 

Justina Kapeckaitė, dailininkas Paulius Uziela, „Tyroji Aušra“, išleido „Nieko rimto“;

Aušrinė Tilindė, iliustruotoja Roberta Railaitė, „Šiurpnakčio istorijos“, išleido „Alma littera“;

Rebeka Una, iliustruotoja Lena Klyukina, „Paskutiniai vaikai“, išleido „Nieko rimto“.

 

Knygos vaikams

 

Eglė Jasė, iliustruotoja Julija Račiūnaitė, „Kamandosė“, išleido Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“;

Rūta Kačkutė, iliustruotojos Eglė Rudžionytė-Meškėlienė, Reda Tomingas, „Gintaro kelias: nuo Romos iki Baltijos“, išleido „Alma littera“;

Vytautas V. Landsbergis, iliustruotoja Dalia Karpavičiūtė, „Pūkis ir kėkštas“, išleido „Dominicus Lituanus“;

Paulius Norvila, iliustruotoja Patricija Bliuj-Stodulska, „Tėčio Marselio liežuvis“, išleido „Baltos lankos“;

Paulius Norvila, iliustruotoja Salvija Vaičikonytė, „Išprotėję eilėraščiai“, išleido „Nieko rimto“.

 

Poezijos knygos

 

Austėja Jakas, „Mėlynieji malonumai“, išleido Baziliskas 

Jurgita Jasponytė, „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 

Mindaugas Nastaravičius, „Antra dalis“, išleido Tyto alba 

Tomas Petrulis, „Daikto kūnas“, išleido Baziliskas 

Vytautas Stankus, „Renkant kaulus“, išleido Baziliskas

 

Prozos knygos

 

Ieva Dumbrytė, „Negrįžtantys“, išleido Kitos knygos 

Mykolas Sauka, „Kambarys“, išleido Odilė 

Ieva Marija Sokolovaitė, „Pozuotoja“, išleido Baziliskas 

Kotryna Zylė, „Mylimi kaulai“, išleido Aukso žuvys 

Darius Žiūra, „Diseris“, išleido Kitos knygos su Vilniaus dailės akademijos leidykla 

 

Negrožinės knygos

 

Viktorija Daujotytė, „Kai rašai, nebijai. Autobiografiniai tekstai“, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 

Donaldas Kajokas, „Leistinas privatumas. Dienoraščiai: 1979–1999“, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 

Jolita Mulevičiūtė, „Regos politika. Lietuva Rusijos imperijoje“, išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas 

Rūta Oginskaitė, „Kartu. Jūratės Paulėkaitės istorija“, išleido Inter se 

Arūnas Streikus, „(Ne)meilės trikampis. Šventojo Sosto Rytų politika, sovietų režimas ir Lietuva“, išleido Naujasis židinys-Aidai  

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Daina Opolskaitė "Dienų piramidės"

Daina Opolskaitė. „Dienų piramidės“ – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 240.

Sveiki, skaitytojai,

Kaip teigia vienos geriausios praėjusiais metais išleistos lietuvių grožinės literatūros knygos Dainos Opolskaitės Dienų piramidės sudarytojai, šis novelių rinkinys pačios autorės brandintas net aštuoniolika metų. Iki tol autorė gana garsiai buvo įvardijama kaip vaikų literatūros atstovė. Dienų piramidės pelnė gausybę apdovanojimų, kai kurios atskiros novelės gavo savo apdovanojimus, o kiek girdėjau, po Europos Sąjungos premijos, knygą žadama versti ir į italų kalbą, todėl nusprendžiau dirstelėti, kas visgi rašoma šioje knygoje, kuo ji įdomi šiuolaikiniam skaitytojui. Tai jau paskutinė knyga iš Metų knygos rinkimų penketuko, kurios nebuvau skaitęs, pusę metų kantriai laukė savo eilės ant mano naktinio stalelio, kai pakėliau, net nustebau, kad buvo jau visai apdulkėjusi.

Knygoje publikuojama trylika novelių, kurios stilistiškai gana panašios. Dainos Opolskaitės kūrybą būtų galima apibūdinti kaip grįsta sukaupta, brandžia gyvenimiška patirtimi ir įžvalgomis. Bendraisiais bruožais tiek pasakojimai, tiek stilius primena septinto ir aštunto dešimtmečio lietuvių novelių meistrus, kaip ir Dainos Opolskaitės kūryba, pasižymėjo jautrumu, žmogiškumu, subtilumu. Danutė Kalinauskaitė, kurios kūryba taip pat iš dalies panaši į Dainos Opolskaitės, pažymėjo, kad autorės kalba švari, kad sakinys protingas ir apgalvotas. Kadangi novelės žanras įnoringas ir taupus, tenka atsakingai rinkti tekstą, išplėtoti pasakojimą taip, kad nedingtų ekspresija su netikėtai pabaigose nuaidinčia mintimi, dažnai netiesiogiai apibendrinančia visą pasakojimą. Toks pasakojimo būdas nėra patrauklus šiuolaikiniam skaitytojui, jis atrodo jau literatūroje išbandytas, atgyvenęs, „pasislėpęs“ už staigių ir aštrių siužetų turinčių knygų, todėl nebeužtenka atkartoti novelės struktūros ir jautrumo, gilios minties perteikimo, tenka į novelę eksploatuoti unikalius dalykus, kurie arba būtų tematiškai aktualūs dabarties skaitytojui, arba pasižymėtų rašytojo unikaliu gebėjimu savitai kurti tekstą.

Perskaičius knygą, man regis, kad šios iš esmės geros novelės toli nuo tradicijos neatsiplėšia, daugelis pasakojimų savo ritmika, elegancija primena senosios kartos novelistų ištarmes. Žinoma, knygos nėra rašomos vien tam, kad pranoktų ar pakeistų literatūros išraišką, sumodernintų, kaip šiuo atveju, novelės žanrą, tačiau būtent unikalumo ir savitumo pas Dainą Opolskaitę man šiek tiek pritrūko. Subtiliuose pasakojimuose, žinoma, skamba apgalvotas sakinys, žinoma, itin padirbėta su aliteracijomis ir asonansais; beveik kiekvienas daiktavardis turi prieš tai esantį būdvardį, kuris sukuria skambumą ir ryškumą, tačiau skaitant novelę po novelės susidaro įspūdis, kad autorė turi ryškų jausminio žodyno perteklių, nėra linkusi itin stilistiškai eksperimentuoti. Ne visada novelių pradžiose pasiteisina ilgos pastraipos, kuriose akcentuojama dar neįvardytų veikėjų ir jų situacijų būsenoms, kai skaitytojas aklai panardinamas į pasakojimo juslinį pasaulį, iš kurio aprašymo it fotografija galiausiai išryškėja pati situacija. Visgi kur kas įtaigiau, bet gal ne visada subtiliau, atrodo, kai novelės pradžioje pateikiama aiški situacija, arba pirmuoju asmeniu prabyla pasakotojas, kuris pasakojime dažnai yra apgaulingas, pasirodo esąs ne tai, ką matome pačioje pradžioje.

Kalbant apie novelių turinio bendrąsias sąsajas, akivaizdu, jog autorė šlietųsi prie Lauros Sintijos Černiauskaitės, Danutės Kalinauskaitės, iš dalies ir Vandos Juknaitės literatūros, kurioms kaip rašytojoms svarbus pamatinis šeiminis ryšys. Beveik visose novelėse plėtojama Bitės Vilimaitės novelių „mažojo žmogaus“ gyvenimo situacijos, kurios atitolusios arba atrodo tik kaip atskiros dėželės socialiniame, dideliame visuomenės darinyje. Dažni veikėjai yra dukros ir motinos, sūnūs ir tėvai, mylimieji, meilužiai – tai kas greta, artima, šalia, gyvenimiška, atpažįstama. Tie ryšiai veriasi subtiliais, bet skirtingais rakursais, ieško jungiančių dėsnių ir kartu skiriančių destruktyvių, bando subtiliai atskleisti vėtomo ir mėtomo paties likimo „mažojo žmogaus“ gyvenimo situacijas.

Šitiems veikėjų ryšiams nusakyti autorė pasitelkia kartais pernelyg angažuotą pomėgį ne per situacijas atskleisti ryšius, bet preciziškai gražiai ir poetiškai, – norisi sakyti, moteriškai, – aprašyti juslinį pasaulį, kas retsykiais susidaro įspūdis, kad autorė kai kuriose novelėse tampa jausmų aprašinėtoja: „Tai nebuvo paprasta tyla, atsitiktinė ir prisodrinta nejaukių pauzių, ne tokia, kuri užklumpa staiga ir niekuo neįpareigojanti, kai visi žodžiai netikėtai per greitai išspinduliuoja save ir išblėsta be pėdsako. Tai buvo graži ir svarbi tyla, kur kas reikšmingesnė ir ypatingesnė nei daugybė žodžių, apie tokią tebuvau skaičiusi knygose. O dabar jaučiu ją („Prieblandos valanda“, p. 186)“. Kai kada tie aprašymai būna itin veiksmingi, jie papildo psichologinį veikėjo pasaulį, nusako tarpusavio ryšius, tačiau kai kada atrodo tik dėl beletristinės estetikos, kuri nepateisina nei novelės meninės vertės, nei skaitytojų lūkesčių.

Novelės menine verte nelygiavertės. Kai kuriomis drioktelima įtaigiai ir kaip griaustinis iš giedro dangaus. Pavyzdžiui, viena mėgstamiausių ir įsimintiniausių, bent man, novelių yra Karūnos. Joje aprašomos beveik 24 valandų ir TV pagalbos socialinio paribio gyventojų realybės štrichai, atrodo, viskas jau girdėta, matyta, atrodo, ir toji pasileidusi, savivertės neturinti motina, skaldanti antausius dukrai, matyta ir regėta, tačiau pačioje pabaigoje, kai motina palinksta plauti dukters batų, ne savo, bet pirmiausia dukros, tada mergaitė pamato nematomą kasdienybės pasiaukojimo karūną, tokią užjuodintą banalių gyvenimiškų situacijų, kad skaitytojui net susopa, kaip tai meistriškai koreliuoja su močiutės garbinamu Marijos atvaizdu. Sakyčiau, Karūna turėjo pelnyti Antano Vaičiulaičio premiją, nes būtent tos labiausiai įvertintos novelės – Grotos, Ateik per ledą, – man pasirodė gana vidutinės.

Rašytoja Daina Opolskaitė

Viena iš labiausiai įsimenamų novelių yra Madlena ir aš, kur autorė leidžia sau šiek tiek paeksperimentuoti su pasakotojo perspektyvomis ir net apgauna skaitytoją. Tai veikia! Tos pačios „myli-nemyli“ temos atrodo įtaigiau, kai bandoma dar plėtoti ir įmantresnę pasakojimo strategiją, tada jaučiasi įdėta visapusiška pastanga sukurti ne tik turinį, sakinį, bet ir vadelioti pasakojimo žirgus. Kitą vertus, toje pačioje novelėje viskas yra banalu. Siužetinė linija absoliučiai siaubinga, ji primena muilo operą, netgi vardai (Madlena, Eduardas...) lyg iš Lotynų Amerikos serialų. Moteris susilaukia mergytės nuo savo gerokai vyresnio vyro sūnaus vienoje darbinėje išvykoje ir po 11 metų ji vėl susitinka su meilužiu, kuris atpažįsta savo dukrą. Na, banaliau negali būti! Ir finalas, kuriame mirštantis vyras prisipažįsta viską žinojęs – tritaškis į serialo baigtuves, tačiau veikia juslingumas, pasakotojo slėpynės, magiška mergaitės savistaba, kuri susilieja su pasakotoja, ir atrodo, kad tai bundančios intuityvios sąmonės suvokimas: kas aš esu? Ryšis čia veikia atpažįstamai per kraują, magišką ryšį, pralenkiant racionaliuosius, pavyzdžiui, DNR tyrimus kokioje nors „Ir turtuoliai verkia“ 102 serijoje.

Autorė nevengia pasakojimo kurti iš vyriško veikėjo perspektyvos. Nustebino novelė Tik tvanas, kurioje įnoringos moters užspęstas vyras, dirbantis statybų sektoriuje, turi daugiau žmogiškumo ir tėvystės instinktų nei tikroji motina, kuri rūpinasi tik savimi. Tai tarsi Žemaitės Petras Kurmelis, kada Marcė per dienų dienas gulėjo lovoje, o vyras Petras Kurmelis dėl jos viską darė, šiuolaikinis variantas. Šiuolaikiškai perteikti ir tėvo bei paauglės sutrūkinėję ryšiai: „Gustavas pirmą kartą savo gyvenime kalbėjosi su dukra. Ne žodžiais, o akimis. Viktorijos akys buvo kupinos skausmo, pykčio, kuris čia pat virto įniršiu, neapykanta ir dar kažin kuo, kuo – nebūtų galėjęs įvardyti. Žinoma, tai negalėjo tęstis ilgai. Staiga pašokusi nuo lovos Viktorija stumte išstūmė jį pro duris (p. 154).“ Labai gražiai pabaigoje struktūriškai išsprendžiama su tvano metafora, kuri įprasmina karmos dėsnį: kiekvienam už blogį bus atlyginta blogiu. Iš vyriškos perspektyvos pasakojama ir novelėje Iškyla, kur tėvas ir sūnus pasakojasi apie save nenoriai ir nejaukiai. Čia pas jaunuolį prabunda seksualinė trauka, sapne susikryžiuoja prisiminimai apie tėvą ir jo paties gyvenimas, o visa tai pavirsta į psichoanalizės vertą pasakojimą, kuriame išryškėja tėvo ir sūnaus veidrodiškai atspindinti gyvenimo elgsena.

Įsimintinesnė novelė Niekada, kada veikėja, pavargusi ir išsekusi emociškai ir protiškai motina novelėje pasako niekada du kartus, tačiau jie liudija skirtingus dalykus. Autorė grakščiai sužaidžia strateginį šio žodžio reikšmių pokerį ir subtiliai perteikia ne tik moters norą pabėgti nuo motiniškos naštos ir būti savimi, bet grąžina veikėjai savivoką, jog be visi to, ką moteris turi, niekas jos už saugaus šeiminio židinio nelaukia. Beje labai įtaigiai atskleista buitiška moters elgsena, nors gana tipiška (namų tvarkytoja), kuri traukia žoliapjovę, šveičia ir tvarko vien tam, kad psichofiziniais veiksmais susigrąžintų savastį. Novelėje Stebuklingas žmogus mokinė platoniškai įsimyli pas juos sodyboje pradėjusį dirbti pagalbininką, kuris ja rūpinasi, pasitinka iš po mokyklos ir mergaitė svajoja už jo ištekėti. Galiausiai novelės finalas labai pamokantis kaip Biliūno ar Savickio novelės: nevalia greitai pasitikėti svetimais ir įsileisti juos ne tik į namus, bet ir į savo širdį. Finalinis pamokymas taip siejasi subtiliai simboliškai su nupjautomis kriaušėmis ir ten aptiktomis drugelių lėliukėmis, kurios simbolizuoja senojo pasaulio sugriovimą ir atgimimą.

Sakoma, „Rafaelo“ – iškalbingiau už tūkstantį žodžių, tik kad „Rafaelo“ turi riešutą ir beskonį kremą. Štai novelė kaip žanras – iškalbingiau už romaną. Daugeliais atvejų D. Opolskaitei išties pavyko pasiekti meistrės lygį. Dėl kai kurių abstraktesnių, labiau idėjinių ir juslinių novelių suabejojau, jos atrodė labiau išskydusios, pasimetusios tarp kitų. Bet kokiu atveju, bendroji filosofinė novelių esmė yra byloti apie žmogų formuojantį laiką, kuris rinkinyje įgyja dienų piramidžių metaforą. Tai pasakojimai apie laiką ir atmintį, tai, kas trumpais momentais situacijose žmogų formuoja kaip turintį žmogiškumo požymį; kas žmogų daro žmogišką; kaip skiriasi geras žmogus nuo blogo; kokia poelgio (ne)atsakomybės kaina. (Su neįkyriais didaktiniais ir moralizavimo prieskoniais). Visose novelėse atsakymas yra apčiuopiamas tas pats – tik kito žmogaus būvimas, ryšis su kitu daro tave žmogumi, nes tik per kitus, kuriuose tu atsispindi, galima suvokti ne tik savo vertę, bet ir suvokti, esi tu geras, ar blogas žmogus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vidas Morkūnas "Pakeleivingų stotys"

Vidas Morkūnas. „Pakeleivingų stotys“ – Vilnius: Odilė, 2019 – 120 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Metų knygos rinkimuose nominuota Vido Morkūno (g. 1962) prozos knyga Pakeleivingų stotys jau susilaukė internete nemažai skaitytojų dėmesio ir netgi susižavėjimo. Pamaniau, kad knygą paimsiu į rankeles ir perskaitysiu per keletą vakarų, bet užsitęsė beveik iki savaitės. Nepaskaitoma knyga. Turiu galvoje, jos neįmanoma skaityti greitai kaip romaną, bet tai specifinis literatūrinis prozos žanras. Kuo proza trumpesnė, tuo labiau ji reikalauja juvelyrinio įdirbio ir lėtesnio, atidesnio skaitymo. Nors prozos tekstai nėra apibrėžti, bet visumoje tai būtų vaizdelių ir miniatiūrinių novelių, novelečių subalansuotas žanrų lydinys. Iš vienos pusės iki tikros novelės trūksta situacijos užbaigtumo, iš kitos tekstai turi novelei būdingos netikėtos atomazgos.

Viktorija Daujotytė, kalbėdama apie V. Morkūno tekstus, įvardija du esminius raktinius žodžius – šiurpą ir grožį. Tai kas pakankamai kontrastinga, bet iš esmės yra neatsiejama nuo paties gyvenimo. Kai buvau mažas, man gražu atrodė išskersta kiaulė, man patiko nagrinėti vidaus organus, stebėtis jų spalvą, tekstūrą ir tik paaugęs supratau, jog tai lavonas, tai šiurpus mirties aktas, žvėržudystė. Panašiai ir su V. Morkūno tekstais, kurie turi savitą grožio ir šiurpo formulę, išreikštą itin skvarbia, pagaulia literatūrine kalba.

Viename iš įspūdingiausių tekstų kalbama apie berniuką, kuris keliais ropoja atsiprašyti močiutės, bučiuoja dvidešimt kartų jos raukšlėtą ranką, o suaugusieji stebi jo egzekuciją. Tas pažeminimo, atgailos ir netgi traumuojančios vaikystės įdagas, deginamas į sąmonę; jis toks atpažįstamas kaip netikęs auklėjimo būdas, kad net primena sadistišką suaugusiųjų grifų puotą. Autorius pagaviai aprašo situacijų nuotaikas, kurios dažniausiai krypsta į vidurinės klasės arba visiškus paliegėlius, nuskurdusius žmones, kurie pamynę savo orimą arba jo net nesuvokę, kaip antai vandens bokšte mirusi prostitutė mergaitė, „išdalijusi“ save dykai, nes neturėjo geros šeimos ir galimybių tapti integralia visuomenės naria. Vyrukas dėvintis sportinę aprangą su blunkančiu Norge užrašu, iš kalėjimo grįžę nusikaltėliai, rytinės mankštos trenerė ir kiti, kurie paliudija sovietinių laikų, pirmąjį dešimtmetį, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kasdienybės realijas ir nuotaikas.

Galvodamas apie tekstų formulę, galėčiau išskirti keletą esminių Vido Morkūno rašymo ypatybių. Daug tekstų prasideda aplinkos aprašymu, tokiu netradiciniu, labiau krypstančiu pasakotojo žvilgsniu į socialinę aplinką: apleisti namai, kaimiškos ar urbanistinės lauko vietovės, aptrintų stočių detalės. Staiga aprašyme atsiranda koks nors veikėjas, išgyvenantis ypatingą momentą, išgyvenąs esminį egzistencijos potyrį – mirtį, netektį, išdavystę ar net netikėta kuriozą. Pavyzdžiui, vyrukas, kuris bando bare užkalbinti ilgaplaukį vyruką, nes iš šono palaiko jį mergina: „Jį apėmė neviltis, nusvilino gėda, pro storą neįmantrios būties plutą netgi prasikalė geibus vaizduotės daigelis. Vyrukui magėjo susitraukti, virsti pele ir kuo greičiau smukti į kokį tamsų pakampį. Tarpduryje šiek tiek pažįstamas drimba šiurkščiai stuktelėjo jam petimi. Atsitiesti jis neišdrįso – nebe vierchas buvo (p. 30-31).“ Visa tai perteikta vienoje plokštumoje ir labai kasdieniškai, atrodo, kad tai patyrė daugelis iš mūsų, tačiau prozos įtaiga ir pasakotojo filosofiniai pamąstymai atveria momento esmę, kuri pasako apie veikėjus ir patį gyvenimą kur kas daugiau nei pati aprašoma situacija, dažniausiai tai, kas lieka už paties teksto: veikėjo neišrašyta biografija, mąstymo maniera, pasaulėžiūra, kuriuos nesunkiai iš taupių detalių gali nusilipdyti skaitytojo vaizduotė.

Vidas Morkūnas

Trumposios prozos žanre svarbu yra detalės meistrystė. Vido Morkūno prozoje jų daugybė. „Toli praeityje likusią komandiruotę į Vidurinę Aziją jam primindavo puošnus išeiginis chalatas, kabantis spintoje, kurios durų vyriai kaskart sucypdavo, atidarant – vienaip, uždarant – šiek tiek kitaip (p. 95).“ Durų cypimo detalė romane būtų visiškai nereikšminga, netgi pretenzinga, tačiau trumpojoje V. Morkūno prozoje ji virkdo kaip smuikas; detalė kalba apie vienišus namus, vienišo vyro, parsidavusio ir išdavusio dvasinį skurdumą. Arba tokia visiems atpažįstama gyva detalių orkestruotė: „Prie atvirų durų suglumusi stovėjo Verutės duktė su didžiuliu šaltienos, aš sakydavau šaltinienos, dubeniu rankose. Atrodė, laiko mažytę užšalusią kūdrą. Po ledu kur ne kur dūlavo rusvos kerplėšos, oranžiniai rąstgaliai (p. 110).“

Pasakotojas neužsiiminėja farsu, atsisako cinizmo ir hiperbolizuotos ironijos, kas šiaip jau būdinga šiuolaikinei lietuvių prozai. Sakinio intonacija primena vyresnės lietuvių literatūros klasikus. Retsykiais Bronių Radzevičių, kartkartėmis Juozą Aputį, Bitė Vilimaitę, tačiau Vidas Morkūnas nepalyginamai atviresnis šiurpą keliančioms egzistencinėms akistatoms. Sakinio gestikuliacija turtinga ir išraiškinga meninėmis priemonėmis – aliteracijų ir asonansų orkestruotė leidžia aiškiai girdėti būties lygmeniu išreikštą veikėjų egzistencijos emocinę melodiją. Tai gana labai reta literatūroje, nes daugiau rašytojai „investuoja“ į fabulą ir struktūras, bando nustebinti intertekstualumu, sukurti daugiamatiškumą, akrobatinę dėlionę, o V. Morkūno proza priešingai – ravi ir naudoja truputį primirštą lietuvių kalbos verbalinį arsenalą. Neretai primena kaimišką, XX amžiaus lietuvių prozos sakinį, truputį granauskišką žemaitišką struktūrą. Gausybė įdomių jau labai retai šiuolaikinėje literatūroje sutinkamų žodžių formų, ypatingai žemaitiškos tarmės priesagos, vaizdingų veiksmažodžių retenybė, kad net truputį skaitydamas jautiesi primirštų žodžių muziejuje. Tokia proza stebina savo kalbine išraiška.

Netipinis ir Deimantės Rybakovienės knygos dizainas. Kad ir minkštu viršeliu ir vos 800 tiražu išleista knygelė visgi kaip maldaknygė reikalauja akylaus susikaupimo, o ne beaistrio poteriavimo iš puslapio į puslapį. Kai kuriuos tekstus tekdavo skaityti iš naujo, neregima įtampos gija priartėti prie atomazgos, išgyventi pasakotojo paruoštą egzistencinę mįslę, tos mįslės įminimą. Autorius vadinamas atsiskyrėliu, vienišu vilku ir rašo taupiai, mažai, leidžia retai, bet užtikrintai ir kokybiškai. Tai knyga, kuri ateina ne iš vaizduotės siautulio, bet iš gyvenimiškosios išminties, mąstant ir permąstant gyvenime sutiktus žmones, jų paliktus pėdsakus, kuriuos galime simboliškai pavadinti stotelėmis. Kiekvienas tekstas skaitytojui tampa priebėga nuo lietas, laukiant, kol atvažiuos autobusas arba nustos lyti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tomas Dirgėla "Benas - sapnų siuvėjas"

Tomas Dirgėla. „Benas – sapnų siuvėjas“ – Tyto alba, 2018 – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kol renkamos lietuvių metų knygos, nutariau dirstelėti ir į vaikų kategorijos penketuką ir patyrinėti itin paskutiniu metu daug visuotinai matomo ir populiaraus vaikų literatūros kūrėjo Tomo Dirgėlos (g. 1989) knygelę vaikams Benas – sapnų siuvėjas, pastaroji ir yra nominuota Metų knygos rinkimuose.

Pradėkime nuo to, kad pats knygos pavadinimas yra patrauklus, prisodrintas aliteracijų su priebalse s, todėl skamba svajingai ir patraukliai, nuteikia magiškiems siužetiniams vingiams, kas mažiesiems skaitytojams, manau, patinka. Tai istorija apie berniuką Beną, kuris gyveną įprastą gyvenimą įprastoje šeimoje, tačiau vieną dieną senelis jam praneša, kad jo tėvų automobilį sutrypė iš cirko pabėgę hipopotamai, todėl jis liko našlaitis. Augdamas berniukas sužino, kad tai buvo senelio melas ir jis yra ypatingas vaikas, nes geba siūti žmonių sapnus, kad šie miegodami jaustųsi laimingi...

Iš esmės visa istorija vienkryptė, neišplėtota ir „patogi“ mažiesiems skaitytojams. Vis lyginu su XX amžiaus vaikų literatūra, kur gausu kiek kitokių aprašymų, kaimiškosios buities žodžių, kurių nūdienos vaikas jau nebepaskaito ir dažnai penktokams, šeštokams ir septintokams prifarširuoti tokių tekstų mokykliniai vadovėliai nebepaskaitomi, o ką jau kalbėti apie detalesnį tekstų nagrinėjimą bei analizę. Sakydamas tokia literatūra „patogi“, neturiu galvoje prastos literatūros, tačiau kalbiniu pagrindu šioji istorija pernelyg supaprastinta, nors vaikui ir tektų paaiškinti, kas tas hipopotamas, tačiau neužkliūva nė vienas žodelytis, kuris sukeltų abejonę ar ambicijų vaikui sukurti ne vien siužetiškai patrauklią istoriją, bet ir vystyti jo kalbinius gebėjimus.

Tomas Dirgėla pasiduoda tam patraukliam vaikų literatūros srautui, kuriame dažniausiai istorijos centre yra ypatingas vaikas su ypatinga misija. Panašiai kaip Haris Poteris, kuris patenka į burtų ir kerėjimo mokyklą ir susiduria su iškilusiais sunkumais, panašiai ir Benas, kuriam senelis padovanoja adatėlę, kad šis žmonėms susiūtų sapnus. Tiesa, tai dar ne vienas panašumas su Hariu Poteriu, rašytojui puikiai pavyko sukurti veikėjų vardažodžių kompleksą, kurie charakterizuoja veikėjus pagal jų veiklos, profesijos pobūdį, pavyzdžiui, direktorė Gerutė, turtuoliai Auksakalnys ir Auksakalnienė na ir pats Benas Adatėlė. Prisiminiau, kad J. K. Rowling buvo pakvaišusi duodama keisčiausius vardus savo veikėjams, iš kurių, kaip žinia, pasauliniu mastu tapo netgi naujadarais vardažodžiais.

Tomas Dirgėla

Grįžtant prie knygelės turinio, autorius naudojasi teisingo ir neteisingo moralinio poelgio „svarstyklėmis“. Benas absoliučiai teigiamas veikėjas, įkūnijantis geriausias vaiko savybes, jis ir supratingas, ir empatiškas, ir padedantis kitiems. Aukoja savo asmeninį laiką važinėdamas po miestelį ir siūdamas žmonėms sapnus. Toks „savęs išdalijimo“ ir dosnumo atvejis literatūroje nėra retas, tačiau susidaro įspūdis, kad berniukui užkrauta gyvenimiška našta nuolat padėti kitiems, aukojant savo vaikystę. Kaip atsvara Beno gerumui tampa Auksakalnio poelgis, kai jis pasiūlo milijonus Benui už stebuklingą adatėlę, kad galėtų nuolat lopyti savo dukros sapnus, nes šioji turi miegoti amžinu miegu ir nekelti tėvams rūpesčių. Istorijos centre atsiduria esminis tėvų ir vaikų santykis, grindžiamas meile ir rūpesčiu, tačiau Auksakalniai tam neturi laiko, jie orientuoti į asmenines ambicijas, mero rinkimus, todėl jie eliminuoja tėviškuosius instinktus. Galiausiai, kaip žinia, Auksakalnis dalyvauja rinkimuose ir jis nuo visuomenės nuslepia dukrą.

Kurdamas politizuotą pasaulį rašytojas pasitelkia hiperbolizuotą šaržavimą: „Pažadu, kad mūsų miestas taps aukso vertės. Kaip tą pasieksiu? Du šimtus kartų padidinsiu atlyginimus ir tūkstantį kartų sumažinsiu maisto produktų kainas! Klausiate apie mano pomėgius? Mėgstu aukoti Afrikos vaikams, padėti skurstantiems ir kovoti su melagystėmis, apgavystėmis bei neteisybe! (p. 67)“. Šitoks korumpuotos valdžios ir visuomenės santykis dažniausiai literatūroje tampa kliše, tačiau knygoje jis iš esmės vaikui atskleidžia, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba.

Visgi knygoje norėjosi galbūt daugiau paplėtojimo sapniškosios perspektyvos, kad knyga iš esmės pateisintų savo pavadinimą. Magiškų veiksmų, kaip antai užsimenama, kad Benas „kažką siuva ore“ nelabai ir plėtojama. Istorija labiau grįsta berniuko moraliniu įsipareigojimu gerais darbais ir pasirinkimais padėti žmonėms. Netgi tada, kai direktorė nugvelbia Beno adatėlę, berniukas jos nekaltina, taip pat jam kur kas labiau rūpi išgelbėti senelį Rapolą nei susilaukti pripažinimo ir šlovės. Veikėjai gana vienkrypčiai, atstovaujantys dualistiniam gėrio ir blogio pasaulio sampratai ir tai literatūroje dažniausiai veikia, nes sukurti veikėją abejojantį, kuris daro prastus esminius moralinius sprendimus, kad ir tas pats klišinis Jono Biliūno Kliudžiau pavyzdys, kada per neteisingą poelgį vaikas pamokomas esminių gyvenimiškų dalykų, nelabai ir naudojamas. Šiandien literatūroje fokusuojamasi ties teisingais poelgiais ir teisingais moraliniais apsisprendimais. Nežinau, ar tai visada veikia taip, kaip tikimasi, tačiau tokia literatūra labiau „patogi“ jaunajam skaitytojui, nes leidžia patirti ir palaikyti teisingą personažą, užuot patyrus pralaimėjimą, beje, tokiu pagrindu sukurti beveik visi holivudiniai Volto Disnėjaus animaciniai filmai.

Jūsų Maištinga Siela   

Metų knygos rinkimai 2019: Ignoruojama K. Sabaliauskaitės "Petro imperatorė" ir iškeliamos knygos be meninės ir kokybinės vertės?

Sveiki,

Jaučiu socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos forumuose kylančius diskusijų dūmus, savotišką širšolą dėl to, kad Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Petro imperatorė“ nepateko į „Metų knygos“ penketuką. Nemanau, kad pati autorė, kuri turi didelį skaitytojų palaikymą, o į jos knygos pristatymus ir Knygų mugės sales lankytojai stovi eilėse ir tarpduryje, nes netelpa atsisėsti, rūpi šis įsipliekęs skandalas, kurį net skandalu nepavadinsi.

Visgi žvelgiant į „Metų knygos“ rinkimus, nors ir komisija, sako, kasmet atrinkinėdama geriausius ir įdomiausius kūrinius, yra vis kita, tačiau po pirmųjų „Silva Rerum“ dalių jaučiama K. Sabaliauskaitės eliminacija iš tam tikro literatūrinio lauko. Visų pirma rašytoja nepriklauso jokiai Rašytojų sąjungai, neleidžia laiko su kitais rašytojais, nediskutuoja, nerašo periodiškai literatūrinių straipsnių literatūros leidiniams ir šiaip, atrodo, rašytojų gretose atitolusi, tačiau be galo populiari. Kas tose komisijose yra, kad visi „sutartinai“ bijo įsileisti Sabaliauskaitę?

Žinoma, jeigu rinkimai būtų sportas, o panašu, kad jie šiek tiek tokie ir yra, Kristina Sabaliauskaitė, gal ir negražiai pasakysiu, be vargo su ramentais laimėtų prieš bet kurį literatūros sprinterį tiek teksto kokybe, tiek dinamika, tiek raiška... Nors tenka suprasti, kad jos literatūra yra ta pati „Silva Rerum“ išakėta literatūrinė dirva ir novatoriškumo tiek, kiek buvo derlinga „Silva Rerum“ – istorinio romano rėmai visgi egzistuoja, tačiau lyginant su M. Gailiaus „Oro“ netgi Staselei iš Pakruojo aišku, kad teksto vertė ir literatūrinis pulsas, istorijos sąrangos tvarumas, iš esmės labai skiriasi savo kokybe, todėl matyti „Oro“ penketuke vien už bandymą, kad ir neblogą, kalbėti apie klimato kaitą „Da Vinčio kodo“ detektyvinio-distopinio turinio romane yra ne tas pats. Idėja aukščiau literatūros visuminės kokybės? Asmeniškai nestoju ginti Sabaliauskaitės, tačiau mane stebina komisijos kalbančiųjų argumentai, kodėl „Petro imperatorė“ liko už borto. Argumentai kiek mokykliniai, neprofesionalūs, kaip antai, kad turime sulaukti antrosios dalies, kad įvertintume visą kūrinį, kad atrinkta pagal literatūrinę novatoriškumo idėją, norint iškelti ir kitus autorius...

Grįžtu prie „Metų knygos“ rinkimo koncepcijos. Juk tai grynų gryniausias rinkodaros komercinis triukas! Taip, juo džiaugiuosi, nes jis iš tikrųjų (daugiau ar mažiau) iškelia geresniuosius kūrinius iš neretai pilkšvai nepastebimo literatūrinio dumblo. Visa „Metų knygos“ rinkimų atrankos taktika byloja, kad ji suinteresuota ne vien į kokybę, bet ir reklamą, sklaidą – pažiūrėkite, nominantai „Labas ryte“ tiesiogiai pristato savo kūrinius, bibliotekos rengia atskirus stendus su nominuotomis knygomis, apie juos rašo spauda... Visi daugiau ar mažiau yra matomi, kam dar K. Sabaliauskaitei, kuri ir taip paskutinėmis savaitėmis pasiglemžė visą literatūros žiniasklaidos dėmesį, skirti dar daugiau sklaidos? Tokia mintis peršasi bandant suvokti „Metų knygos“ asortimento atranką. Tai a priori kokybė ar rinkodara? O gal jos balansas?

Palyginus penketuką su „Metų kūrybiškiausių knygų“ dvyliktuku, matosi kiek kitokia tendencija – ten labiau komisijose seni literatūros vilkai, kurie paskirsto savo matymą kiek kitaip nei jaunesnieji komisijos nariai „Metų knygos“ rinkimuose, kuris, pripažinkime, yra ir tam tikras politinis aktas, kai kas įžvelgia ir tam tikrus pataikavimus „savo rašytojams kolegoms“, kuriuos bando išstumti į šį penketuką, tačiau tai tik „pletkai“ be pagrindimo. Visgi kuo skiriasi dvyliktukas nuo penketuko? Iš penketuko renka „Metų knygą“ liaudis, kuri kaip ir Prezidento rinkimuose, toli gražu nebesivadovauja kokybės garantu, veikiau vien emocijomis, reklamos poveikiu, rašytojo simpatijomis, jo „ėjimu“ į liaudį, kitaip sakant, kiek jis matomas visuomenėje, todėl beveik neabejoju, kad, pavyzdžiui, vaikų literatūros kategorijoje laimės Tomas Dirgėla, kurio visur labai daug, nes jis, vaikai skaitytojai, tėvai ir literatūra sudaro patrauklų ir visuotinai matomą literato asmenybę, kokia yra ir K. Sabaliauskaitė.

Visgi šioje makabriškoje makalynėje tarp kokybės ir komercijos yra vienas tendencingas dalykas, kas man patinka, kad ir populiarioje literatūroje visgi yra tokių puikiai kokybiškų knygų kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“, kuri, manau, jeigu nebūtų tokia viešai matoma, būtų įtraukta į penketuką. Visgi penketuką formuoja ne kokybė, o leidybinės sklaidos, rinkodaros dėsniai, noras pateikti skaitytojams ir kitą, gal ir ne geriausią knygą, bet tikrai vertą susipažinimui literatūrą. Ar galima dėl to piktintis? Žinoma. Ar galima ir dėl to džiaugtis? Be jokios abejonės.

Jūsų Maištinga Siela

Metų knygos 2018 rinkimai: rinkimai be Martynenko ir nuspėjamos prognozės

Sveiki,

Lietuvoje Metų knygos rinkimai gal niekada neprilygs buvusiems Nobelio ar esantiems Man Booker premijos rinkimams, kurias renka speciali komisija. Pas mus taip nutarta, kad Metų knygą renka liaudis. Metai iš metų jau galima nesunkiai diagnozuoti, kas turėtų laimėti ir bėgti į lažybų punktą ir statyti, jeigu ne už savo favoritą, tai bent jau už tai, kas madinga. O madinga yra tai, apie ką kalba vidurinioji rašytojų karta, reklamuodama savo favoritus facebook‘o ratelyje ir publikuodama savo recenzijas viešojoje erdvėje. Pagal jų atsiliepimus recenzijose jau ir galima orientuotis, kas šiemet turėtų laimėti Metų knygos titulą.

Tiesa, neteigiu, kad čia kokia nors korupcija ir panašiai, tik sakau, kad jau kuris laikas ši tendencija pasitvirtina. Šiemet vandenį sudrumstė įvestos naujos kategorijos – publicistika ir dokumentika, kuri paskutiniuoju metu itin paklausi ir įdomi mūsų literatūroje, ką galbūt ne visada pasakysi apie, pavyzdžiui, prozą.

Visgi prognozuoju, kad vaikų literatūros kategorijoje turėtų laimė nusišypsoti Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ – apie šią puikią knygą išties nemažai buvo kalbama per pastaruosius metus. Paauglių literatūros kategorijoje, nesu tikras, nes nė viena knyga neskaityta, bet kažkodėl intuicija sako, kad tai bus „Verksnių klubas“, na, arba J. Žilinsko knyga apie Gugį.

Suaugusiųjų kategorijoje naujausioje publicistikos kategorijoje pasigedau Vilniaus miesto istorijos tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus išleistą kokybišką dokumentiką, bet reikia manyti, kad ji papuls kitąmet. Visgi laurus šioje kategorijoje prognozuoju Tomui Venclovai „Nelyginant šiaurė magnetą“ – paskutiniu metu itin intelektualų išgirtą, storą, įdomią pasauliui pokalbių knygą. Būtų keista, jeigu ji negautų šio pripažinimo. Po to, žinoma, Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ irgi turi šiokių tokių šansų. O štai dėl S. Parulskio geros eseistikos, manau, tiesiog šalia rečiau rašančių rašytojų neturi itin didelių šansų.

Suaugusiųjų prozos kategorijoje, manau, sėkmė turėtų šypsotis Gabijai Grušaitei ir jos „Stasys Šaltoka: vieneri metai“, kurios dar neskaičiau, tačiau Jurgos Ivanauskaitės premija ir aktyviųjų skaitytojų „postai“ apie knygos aktualumą, manau, turėtų nurungti kiek senobišką Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“. Kanadietį Šileiką – jo literatūros priskyrimas prie lietuvių literatūros man yra apskritai mistika, – labai nustebintų jo laimėjimas, nors rašytojas jis išties geras.

Poezijos srityje, kol kas laukia manęs visas tas „gėris“ dar tik skaitomas, tačiau populiariausias viešojoje erdvėje buvo Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“, tad manau, kad čia turėtų suveikti faktorius – apie jį kalba, jis ir laimi. Gretos Ambrazaidės viešojoje erdvėje sprogimas taip pat liko nepastebėtas, tik sunku debiutuojantiems nurungti senbuvius.

Na, o kol kas žiūrėsime, kas ir kaip. Kiek keista, kad į prozos kategoriją nepateko M. P. E. Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, kurio tekstas išties buvo gyvas, paveikus ir refleksyvus, tačiau kelios ne itin priimančios į šią rašytojų lygą tų pačių rašytojų recenzijos išstūmė iš sudarinėtojų šią, mano akimis, aktualią knygą. Kiek nesupratau šio sprendimo, bet ką padarysi.

Norėtųsi pasakyti, kad derlius gan nykus, tačiau visgi jis nėra nykus – juk visko net nesuskaitęs, tik mažą dalį nominantų, dar dalis laukia, kita išvis mano paties bus neskaitoma. Norėtųsi sakyti, čia tik loterija, tačiau pernelyg nuspėjama, todėl ir nyku, bet... Tokios tendencijos, kai sprendžia visuomenė, bet kitokios tendencijos (irgi nuspėjamos), kai ekspertai sudaro šiuos nominantus. Taigi lazda iš dviejų skirtingų galų vis tiek lieka vien tik lazda.

Jūsų Maištinga Siela