Knyga: Virginija Kulvinskaitė "Keturi"

 

Virginija Kulvinskaitė. „Keturi“ – Vilnius: Kitos knygos, 2023. – p. 112.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu šio sezono lietuvių literatūros naujienas ir šįkart viena iš jų – lietuvių prozininkės, poetės ir literatūros kritikės Virginijos Kulvinskaitės (g. 1983) antroji prozos knyga Keturi. Prieš trejetą metų skaityta knyga kai aš buvau malalietka tapo nemažai viešojoje erdvėje aptarinėjamu kūriniu, tad daug kas tikėjosi įdomios, įtraukios ir smagios prozos iš Keturių. Ant viršelio pavaizduoti keturi sušiai simboliškai perteikia keturių nedidelėje knygelėje publikuojamų apsakymų konceptą.

 

Knygą suskaičiau per dviejų dienų laisvas popietes gana greitai ir įtraukiai. Lakoniški ir atmosferiški pasakojimai turi tam tikras siužetines jungtis. Visos istorijos daugiau ar mažiau vaizduojamos uostamiestyje, galbūt galimai Klaipėdoje, tarsi bėgant nuo Vilniaus, kuris lietuvių literatūroje jau seniai tapo pertekline prozos vaizdavimo erdve, tad šalia krantinių įsirengęs nebeplaukiančių laivų kapinynas, ten aptiktas Snarglio lavonas, arba Luko kelionė į tariamą paskutinę uostamiesčio stotelę kuria savitą tamsią, dar šiek tiek sovietmečiu dvelkiančio uostamiesčio atmosferą.

 

Istorijos proporcingai padalytos į keturias istorijas: dvi – vyrukams Lukui ir Mariui, kitos dvi – Norai ir Ingai. Vardai tipiški lietuviški, trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių kartos štampai, kai posovietiniai tėvai dar nebuvo susisukusiomis smegenimis vaikui duodi kokį nors ypatingą ir sunkiai ištariamą vardą, pavyzdžiui, Traktorina, Nikoletė ar Kilimandžaras. Būtent tos kartos žmonės apsakymuose ir vaizduojami. Vienas mėgstamiausių apsakymų man visgi buvo apie netikėtai iš užsienio grįžusio ir bestselerio autoriumi tapusį trisdešimtmetį Luką. Šioje istorijoje galima nemažai įžvelgti tam tikrų kultūrinių autobiografinių detalių, pavyzdžiui, Urtė, kuri turi Umos Thurman iš Tarantino Pulp fiction šukuoseną aiškiai asocijuojasi su pačia Virginija Kulvinskaitė, „Literatūra ir menas“ paverstas „Meno arka“, o Lukas Garšva kaip tyčia siejasi su Antanu Garšva iš Baltos drobulės.

 

Išties Pajūrio skaitytojų klubas man priminė 2020 metais režisieriaus Roaldo Dahlio ekranizacijos Raganos perdirbinį. Savimi pasitikintis ir viską dėl savo populiarumo darantis Lukas atvyksta į pajūrį, kur jį baltame džipe pasitinka turtinga blondinė. Pastaroji nusiveža Luką į moterų prabangų namą, skaitytojų klubą, kur turi vykti jo knygos pristatymas. Tačiau autorė viską kuria kaip kokiame Tvin Pykso miestelis seriale, perteikdama mistifikuodama ir kurdama keistą atmosferą, kad atrodo, jog netrukus paaiškės, kad pajūrietės ne kokios skaitytojos, bet plėšrios undinės. Visgi žiūrint giliamintiškai po neįprasta atmosfera slepiasi Luko kompleksas: jis bijo moterų. Padauginusios vyno pamažu libido atpalaidavusios pajūrietės tampa Luką gąsdinančiomis pabaisomis. „Visai nepanašios į provincijos poniutes. Ir ta svetainė... Tarsi iš Polanskio filmo. Taip, pinigai tikrai žmogui kažką padaro. Perkeičia. Suteikia galių. Jokios vilties, kad sužavės jas papasakojęs apie autofikciją ir postmodernizmą (p 25).“ Tai labiausiai literatūriniais kontekstais praturtintas tekstas, kuris užgriebia ir V. Nabokovo Lolitą bei literatūrinių idėjų vagystę (Lukas iš Urtės dienoraščių parašo bestselerį). Trumpas tekstas, bet visko ganėtinai daug ir užtektinai.

 

Antrame apsakyme Sekmadienis, lapkričio 3-ia pasakojama apie alkoholikę Ingą, kuri pamažu po savo draugo pažinties su tėvu nusigręžia nuo vyro ir viso pasaulio. Dirbdama juvelyrikos parduotuvėje po darbų ji skuba į alkoholio skyrių, nes nebegali pakęsti tikrovės. Būtų banalu, jeigu Ingos tapimu alkoholike paliktų tik dėl pramogos dėlei, bet ne, kaip ir ankstesniame apsakyme, taip ir šiame, autorė gvildena seksualinio pobūdžio klausimus. Jeigu Lukas bijojo moterų, Ingos paslaptis dėl nelaimingo gyvenimo susijusi su alkoholiku buvusiu jūreiviu tėvu. Apsakyme dukra tarsi perima tėvo gyvenseną ir pati tampa jo atspindžiu.  

Virginija Kulvinskaitė

 

Apsakyme Paskutinis sniegas pagrindinis veikėjas Marius – mažo ūgio augantis sadistas. Jis su sniego gniūžte patiesia naująją biologijos mokytoją. Kasdien sulaukdamas savito pažeminimo už savo fizinius parametrus, jis pamažu ima tyrinėti atsakomojo smurto galimybes (tyli agresija). Mariuko šeima netipinė: mažo, kone nykštukinio ūgio mama santykiauja sovietinio bloko bute, pertvertame sekcija kambaryje su potencialiu patėviu Robertu. Vaikas patiria gėdą ir dėl motinos: „Dėl to apgailėtino kūno į persirengimo kambarį kuo anksčiau ateina ir Marius. Smulkų sudėjimą paveldėjo iš mamos, ji ir dabar sau rūbus perka paauglių skyriuje. Mamą vis palaiko Mariaus vyresniąja seserimi. Kartą Marius laukė, kol ji prie kioskelio skaičiavo monetas cigaretėms. Juos apspito būrelis devintokų. Nustūmę Marių, vaikinai susispietė mamai už nugaros. Jie garsiai aptarinėjo jos užpakalį ir tai, kaip toks susna, tai yra Marius, galėjo nukabinti tokią paną. Marius apsimetė, kad nieko negirdi, tikėjosi, kad taip pat elgsis mama, bet ji atsisuko į krizenančius devintokus ir saldžiu balsu, kokį nutaiso kalbėdama telefonu, paprašė paskolinti dešimt centų (p. 71).“ Šioje novelėje nagrinėjamas galios ir silpnumo santykis, kaip atgrasi ir nemiela aplinka bei artimieji paskatina tapti agresyviai galingu, tad gerai sukomponuota istorija, nes pradžioje uostamiestyje nušaunamas mafijozas, kurį pakerta taiklus užaugusio Mariaus šūvis (visai kaip kažkada biologijos mokytoją). Sovietmečio gairės, bendravimo, auklėjimo ir mokyklinė aplinka svarbūs šio pasakojimo elementai.

Paskutiniame pasakojime Kita pusė pagrindinė veikėja Nora yra kopriklausoma (sąvoką plačiai aprašė Melody Beattie savo knygoje NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi (Alma littera, 2021). Nora negali gyventi be dešimčia metų jaunesnio savo draugo narkomano, dėl kurio ji pasiryžusi viskam, netgi susipykti su geriausiais draugais, skolintis pinigų, kad tik jos atkritęs draugužis galėtų gauti dozę. Autorė vadovaudamasi tipiniais gijimo ir vėl atkritimo požymiais perteikia kopriklausomus santykius t. y., Noros naivumą dėl to, kad situacija pasikeis, savotišką saviapgaule grįstus santykius: „Ką reiškia – nesiaukoti narkomanui? Nora myli, ji laiminga su Deniu. Laiminga kaip su niekuo kitu (p. 96).“ Kaip pasakojimas ir vadinasi Kita pusė, taip ir Nora iš paskutiniųjų bando laikytis tos šviesiosios laimės pusės, jai atrodo, kad kančios ir santykių nepastovumo bei jos išnaudojimas narkomano poreikiams yra priimtina kaina, nes dėl to ji gali būti šalia Denio.

 

Visos keturios istorijos pasižymi organizuota psichologine įtampa, sukomponuota kaip šiuolaikinių problemų kamuojamo jauno ar jau vidutinio amžiaus problemų virtine (sušio įdaras!): moterų baimė, priklausomybės (alkoholio ir destruktyvių santykių), smurto, pažeminimo... Probleminės ašys perteiktos žaismingai, retsykiais blyksteli ironija, pagaulios ir atpažįstamos analogiškos mūsų pačių situacijos, susijusios su apsikvailinimu, gėdos jausmu, negalėjimu atsitiesti, pasidavimu arba tapimu, kaip kad Marius, agresoriumi. Daug kas internete skundėsi, kad knyga per maža, kad sušių galėjo būti daugiau, bet man jų pakako tiek, kiek jų būta. Manau, knyga pavyko šiuolaikiška, paveiki, taupi ir aktuali (galėčiau kai kuriais aspektais lyginti, pavyzdžiui, su Akvilės Kavaliauskaitės Kūnai, tačiau turi ir kažkokio tumasonytiško).

 

Jūsų Maištinga Siela

Metų knygos rinkimai 2019: Ignoruojama K. Sabaliauskaitės "Petro imperatorė" ir iškeliamos knygos be meninės ir kokybinės vertės?

Sveiki,

Jaučiu socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos forumuose kylančius diskusijų dūmus, savotišką širšolą dėl to, kad Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Petro imperatorė“ nepateko į „Metų knygos“ penketuką. Nemanau, kad pati autorė, kuri turi didelį skaitytojų palaikymą, o į jos knygos pristatymus ir Knygų mugės sales lankytojai stovi eilėse ir tarpduryje, nes netelpa atsisėsti, rūpi šis įsipliekęs skandalas, kurį net skandalu nepavadinsi.

Visgi žvelgiant į „Metų knygos“ rinkimus, nors ir komisija, sako, kasmet atrinkinėdama geriausius ir įdomiausius kūrinius, yra vis kita, tačiau po pirmųjų „Silva Rerum“ dalių jaučiama K. Sabaliauskaitės eliminacija iš tam tikro literatūrinio lauko. Visų pirma rašytoja nepriklauso jokiai Rašytojų sąjungai, neleidžia laiko su kitais rašytojais, nediskutuoja, nerašo periodiškai literatūrinių straipsnių literatūros leidiniams ir šiaip, atrodo, rašytojų gretose atitolusi, tačiau be galo populiari. Kas tose komisijose yra, kad visi „sutartinai“ bijo įsileisti Sabaliauskaitę?

Žinoma, jeigu rinkimai būtų sportas, o panašu, kad jie šiek tiek tokie ir yra, Kristina Sabaliauskaitė, gal ir negražiai pasakysiu, be vargo su ramentais laimėtų prieš bet kurį literatūros sprinterį tiek teksto kokybe, tiek dinamika, tiek raiška... Nors tenka suprasti, kad jos literatūra yra ta pati „Silva Rerum“ išakėta literatūrinė dirva ir novatoriškumo tiek, kiek buvo derlinga „Silva Rerum“ – istorinio romano rėmai visgi egzistuoja, tačiau lyginant su M. Gailiaus „Oro“ netgi Staselei iš Pakruojo aišku, kad teksto vertė ir literatūrinis pulsas, istorijos sąrangos tvarumas, iš esmės labai skiriasi savo kokybe, todėl matyti „Oro“ penketuke vien už bandymą, kad ir neblogą, kalbėti apie klimato kaitą „Da Vinčio kodo“ detektyvinio-distopinio turinio romane yra ne tas pats. Idėja aukščiau literatūros visuminės kokybės? Asmeniškai nestoju ginti Sabaliauskaitės, tačiau mane stebina komisijos kalbančiųjų argumentai, kodėl „Petro imperatorė“ liko už borto. Argumentai kiek mokykliniai, neprofesionalūs, kaip antai, kad turime sulaukti antrosios dalies, kad įvertintume visą kūrinį, kad atrinkta pagal literatūrinę novatoriškumo idėją, norint iškelti ir kitus autorius...

Grįžtu prie „Metų knygos“ rinkimo koncepcijos. Juk tai grynų gryniausias rinkodaros komercinis triukas! Taip, juo džiaugiuosi, nes jis iš tikrųjų (daugiau ar mažiau) iškelia geresniuosius kūrinius iš neretai pilkšvai nepastebimo literatūrinio dumblo. Visa „Metų knygos“ rinkimų atrankos taktika byloja, kad ji suinteresuota ne vien į kokybę, bet ir reklamą, sklaidą – pažiūrėkite, nominantai „Labas ryte“ tiesiogiai pristato savo kūrinius, bibliotekos rengia atskirus stendus su nominuotomis knygomis, apie juos rašo spauda... Visi daugiau ar mažiau yra matomi, kam dar K. Sabaliauskaitei, kuri ir taip paskutinėmis savaitėmis pasiglemžė visą literatūros žiniasklaidos dėmesį, skirti dar daugiau sklaidos? Tokia mintis peršasi bandant suvokti „Metų knygos“ asortimento atranką. Tai a priori kokybė ar rinkodara? O gal jos balansas?

Palyginus penketuką su „Metų kūrybiškiausių knygų“ dvyliktuku, matosi kiek kitokia tendencija – ten labiau komisijose seni literatūros vilkai, kurie paskirsto savo matymą kiek kitaip nei jaunesnieji komisijos nariai „Metų knygos“ rinkimuose, kuris, pripažinkime, yra ir tam tikras politinis aktas, kai kas įžvelgia ir tam tikrus pataikavimus „savo rašytojams kolegoms“, kuriuos bando išstumti į šį penketuką, tačiau tai tik „pletkai“ be pagrindimo. Visgi kuo skiriasi dvyliktukas nuo penketuko? Iš penketuko renka „Metų knygą“ liaudis, kuri kaip ir Prezidento rinkimuose, toli gražu nebesivadovauja kokybės garantu, veikiau vien emocijomis, reklamos poveikiu, rašytojo simpatijomis, jo „ėjimu“ į liaudį, kitaip sakant, kiek jis matomas visuomenėje, todėl beveik neabejoju, kad, pavyzdžiui, vaikų literatūros kategorijoje laimės Tomas Dirgėla, kurio visur labai daug, nes jis, vaikai skaitytojai, tėvai ir literatūra sudaro patrauklų ir visuotinai matomą literato asmenybę, kokia yra ir K. Sabaliauskaitė.

Visgi šioje makabriškoje makalynėje tarp kokybės ir komercijos yra vienas tendencingas dalykas, kas man patinka, kad ir populiarioje literatūroje visgi yra tokių puikiai kokybiškų knygų kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“, kuri, manau, jeigu nebūtų tokia viešai matoma, būtų įtraukta į penketuką. Visgi penketuką formuoja ne kokybė, o leidybinės sklaidos, rinkodaros dėsniai, noras pateikti skaitytojams ir kitą, gal ir ne geriausią knygą, bet tikrai vertą susipažinimui literatūrą. Ar galima dėl to piktintis? Žinoma. Ar galima ir dėl to džiaugtis? Be jokios abejonės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginija Kulvinskaitė "Kai aš buvau malalietka"

Virginija Kulvinskaitė. „Kai aš buvau malalietka“ – Vilnius: Kitos knygos, 2019 – 163 p.

Sveiki,

  

Vakar pusę dviejų nakties baigiau skaityti Virginijos Kulvinskaitės (g. 1983) knygą Kai aš buvau malalietka. Taip, čia tos griežtosios Cibarauskės literatūros kritikės pirmasis prozos debiutas, kiek gruboku, kiek netašytu pavadinimu, bet paskutiniu metu vartoti žargonus/slengus labai madinga ir tikslinga, norint pritraukti skaitytoją. Tiesą sakant, gana pretenzingai žiūrėjau tiek į knygos pavadinimą, tiek į tai, kad būtina įkyriai laužyti tas tradicines rašymo taisykles – pavadinimas rašomas mažąja raide, sakiniai ir tikriniai daiktavardžiai taip pat mažąja. Visada man kyla klausimas, kam viso to reikia ir ką tai duoda tekstui? Malalietkiškumo? Tai joks priekaištas, aišku, bet norint išeiti į tam tikras taisyklių paraštes šie metodai jau nebeveikia, o tampa nūdienos rašytojų (iš mandrumo) tiesiog kliše. Nepaisant to, po keliolikos puslapių to ir nebepastebi, nebeerzina ir net apskritai negalvoji nei apie skyrybą, nei apie sintaksę, nei apie grafiką, nes tampi malalietka laikiniame dešimtajame dešimtmetyje.

Vienas stipriausių šios knygos privalumų, neabejotinai biografiniais motyvais ir literatūriškai nušlifuotų ir įvilktų į pasakojimo formas (memuarų? autobiografinės prozos?), yra autentiškumas, per kurį susitapatini su laikmečio bendravimo kultūra ir aplinka – Vilniaus kioskai, bambaliniai, barbiškos spalvinimo knygelės, parkuose su ploščiais vaikščiojantys iškrypėliai... Tiesą sakant, po Martynenko knygos Praeis, šioji tapo tikra atgaiva, nes tarp tos paaugliškos ironijos visgi rodėsi „gyva mėsa“, tikroviškumas. Daugelis kaip knygos privalumų įvardija patetikos ir sentimentalumo atsisakymą ir tai iš esmės veikia, tačiau, savaime suprantama, visada tokį tekstą skaitydamas tikiuosi, kad kūrinys nepretenduos į absoliutų cinizmą ir dėl paaugliško maištingumo nepaneigs visas įmanomas vertybes, o liks už ironiškai sukultivuoto teksto pats tikrumas ir gyvumas, o ne tuščiai išpūsta maištingumo ir visko neigimo dvasia.

Knygoje niekas ir nepaneigiama, nes jau nuo pirmųjų puslapių aišku, kad viena brangiausių pasakotojos vertybių yra jos patirtis ir atmintis apie atmintį. Viename interviu autorė minėjo, kad knygoje daug jos pačios, bet „ir ne tik“. Minotauro labirintai po buvusių profsąjungų rūmų, naktiniai klubai, mokyklos, universitetas, santykiai su vyrais ir moterimis. Visa tai nesunku atskirti, kur fikcija, o kur tikrovė.

Virginija Kulvinskaitė (nuotr. Aurelijaus Cibarausko)

Asmeniškai įdomiausia skaitant malalietką buvo analizuoti ne tiek laukinį dešimtmetį, bet pačią V.Kulvinskaitę, jos transformacijas ir biografiją, kurios kartu kinta su teksto polėkiu. Kad ir kaip laikytumėmės literatūros teorijos, kad pasakotojos negalima tapatinti su autore, bet akivaizdu yra tai, kas jau ir taip žinoma – literatūros teorija „eina parūkyti“. Visgi knyga netolygi. Jeigu pirmoji pasakojimo dalis skirta paauglystės kiemo zonai ir chrasnūkiškam posovietiniam pasauliui, o ironija sproginėjantis tekstas atskleidžia visą paauglišką durnumą, kurį visi mes vienaip ar kitaip nugyvename, tai lengva tapatintis su pasakotojos imituojama-prisimenama-rekonstruojama paaugliška mąstysena, bendravimo kodu, maniera. Kai regis, jau tuoj pasakojimą norisi apkaltinti tiesmukumu, žiūrėk, atsiranda absoliučiai poetiški Vilniaus stoties ir traukinių kvapai ir dulkės, kurios „suklijuoja“ ir subalansuoja pasakojimą – išlaiko balansą tarp nuotykių ir teksto juslingumo per kūniškus pojūčius. Vadinasi, tekstas turi vidinę pulsuojančią pasakojimo struktūrą, o tai liudija apie autorės talentą rašyti.

Teksto polėkis keičiasi su pasakotojos branda. Labiausiai mane nustebino paskutinieji skyriai, dėl kurių ir nebeužverčiau knygos iki pusės antros nakties. Staiga malalietka, perėjusi iš esmės bjaurią senų perdylų akademikų universitetą (toji akademinė kultūra jau seniai paskalomis nešiojama iš lūpų į lūpas), tampa subrendusia ir savo egzistenciją ir net moteriškumą bei motinystę (taip, taip, labai feministiškai skamba) apmąstančia veikėja. Paskutinieji skyriai skaitytojui liudija literatūros plastiškumą ir gylį žvelgti į praeitį su tam tikru nesentimentaliu, bet aiškiai jautriai suvokiančiu ir priimančiu savo (ne)tobulas asmenybės dalis kaip laiko formuojančią (ir tebeformuojančią) asmenybę. Akivaizdu, kad autorei buvo svarbu nebesitapatinti su literatūroje (ir už jos) nuvalkiotomis moters rašytojos įvaizdžiais.

Du abortai, seksas su tos pačios lyties žmonėmis, narkotikai, alkoholis ir tūsai... Manau, kad ir kitos kartos moterys daugiau ar mažiau tai patyrė, taip gyveno, tik dėl laikmečio normų jos ne tik negalėjo apie tai rašyti, bet ir kalbėti. Dabar galima viską kalbėti, nepaisant nei amžiaus, nei lyties pilnose salėse, pavyzdžiui, apie viską kalbėti per Vilniaus knygų mugę, kaip aš paauglystėje buvau nuo bambalio alaus „triedęs iki kulno“. Ir nieko. Ir viskas gerai. Visi tai priima kaip tiesą arba performansą – iš esmės ir malalietka kaip literatūra primena tam tikrą performansą. Jeigu R. Kmita vienu metu perteikė šiaulietišką bazarą Pietinėse kronikose, tai V. Kulvinskaitė savaip tai padarė su knyga Kai aš buvau malalietka. Manau, tai yra stipru ir netgi pamažu, turiu įtarimo, lietuvių literatūra kels pirmųjų dviejų dešimtmečių gyvenimo dumblą, nes šiaip ar taip tik iš laiko distancijos gebame savitai (į)vertini formuojamąsias patirtis, o literatūra, jeigu stebuklų ir nedaro, bet akrobatinius triukus atlieka puikiai.

Jūsų Maištinga Siela

Vilniaus knygų mugė 2019: kava, karbonadai, malalietkos, eunuchai, knygos ir triusikų snygis

Sveiki,

20-oji, bet nepaskutinė Vilniaus knygų mugė buvo šiemet man labai trumpa. Vos penketas gražių valandų, kurias „iššvaisčiau“ daugiau ne tiek renginiams, kiek gerdamas kavą ir kirsdamas karbonadus šurmulingoje valgyklėlėje. Kadangi taip nutiko, kad pavyko tik penktadienį iš ryto, tad grandioziniuose renginiuose nedalyvavau, nors žmonių nestigo, bet įsivaizduoju, kas Knygų mugėje dėjosi šiandien, šeštadienį, kai žmonės turi laisvadienį.

Ko vykstama į knygų mugę? Ogi knygų ir renginių. Duonos ir žaidimų. Su renginiais man sunku, nes visada dubliuojasi ir atrodo, norisi ten nueiti, ir ten, o stabilumo taip ir nėra. Dažniausiai jau renkiesi tą autorių, kurį nors kiek pažįsti, esi jį skaitęs. Šiemet, beje, renginiuose beveik nebuvau. Įkišau visur nosį po truputį, labiau užsisėdėjau Aušros Kaziliūnaitės pristatyme apie Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“, kriterijus – nes skaitęs. Kaip tokiais atvejais ir būna, kalbama apie asmenybę, o ne apie knygą – bet ar kaip nors kitaip galima?

Deja, nemačiau Martynenko užmėtymo triusikais ir liemenėlėmis. Bet galvoju, kad tokie „skandalingi“ performansai pasiteisina kaip puiki reklama. Kas kitąmet atsiveš „tačkę“ mėšlo? Dėl kvapo... Pala, nepavokite šios idėjos, nes ji – mano! Šiaip Knygų mugėje prabėgau per stendus kokius tris-keturis kartus ir nusipirkau tai, ką daugmaž nusipirko ar gavo dovanų visi literatūros gurmanai. Nesunku tą pasitikrinti internete, apžiūrėjus jų nufotografuotas knygas. Šiemet, priešingai nei pernai, žinojau kiekvieną knygą, kurią pirksiu. Nors galvoje ir skaičiavau, jeigu pakentėjus ir palaukus kokioj Maximoj 40 proc. nuolaidos,  žinoma, knyga bus pigesnė, bet vat... Kaip čia neparsiveši iš Knygų mugės karčiausių naujienų?

Dalinuosi grobiu. Ir neklauskite, kad... visa tai turėsiu laiko suskaityti.

Jūsų Maištinga Siela