Knyga: Virginija Kulvinskaitė "Kai aš buvau malalietka"

Virginija Kulvinskaitė. „Kai aš buvau malalietka“ – Vilnius: Kitos knygos, 2019 – 163 p.

Sveiki,

  

Vakar pusę dviejų nakties baigiau skaityti Virginijos Kulvinskaitės (g. 1983) knygą Kai aš buvau malalietka. Taip, čia tos griežtosios Cibarauskės literatūros kritikės pirmasis prozos debiutas, kiek gruboku, kiek netašytu pavadinimu, bet paskutiniu metu vartoti žargonus/slengus labai madinga ir tikslinga, norint pritraukti skaitytoją. Tiesą sakant, gana pretenzingai žiūrėjau tiek į knygos pavadinimą, tiek į tai, kad būtina įkyriai laužyti tas tradicines rašymo taisykles – pavadinimas rašomas mažąja raide, sakiniai ir tikriniai daiktavardžiai taip pat mažąja. Visada man kyla klausimas, kam viso to reikia ir ką tai duoda tekstui? Malalietkiškumo? Tai joks priekaištas, aišku, bet norint išeiti į tam tikras taisyklių paraštes šie metodai jau nebeveikia, o tampa nūdienos rašytojų (iš mandrumo) tiesiog kliše. Nepaisant to, po keliolikos puslapių to ir nebepastebi, nebeerzina ir net apskritai negalvoji nei apie skyrybą, nei apie sintaksę, nei apie grafiką, nes tampi malalietka laikiniame dešimtajame dešimtmetyje.

Vienas stipriausių šios knygos privalumų, neabejotinai biografiniais motyvais ir literatūriškai nušlifuotų ir įvilktų į pasakojimo formas (memuarų? autobiografinės prozos?), yra autentiškumas, per kurį susitapatini su laikmečio bendravimo kultūra ir aplinka – Vilniaus kioskai, bambaliniai, barbiškos spalvinimo knygelės, parkuose su ploščiais vaikščiojantys iškrypėliai... Tiesą sakant, po Martynenko knygos Praeis, šioji tapo tikra atgaiva, nes tarp tos paaugliškos ironijos visgi rodėsi „gyva mėsa“, tikroviškumas. Daugelis kaip knygos privalumų įvardija patetikos ir sentimentalumo atsisakymą ir tai iš esmės veikia, tačiau, savaime suprantama, visada tokį tekstą skaitydamas tikiuosi, kad kūrinys nepretenduos į absoliutų cinizmą ir dėl paaugliško maištingumo nepaneigs visas įmanomas vertybes, o liks už ironiškai sukultivuoto teksto pats tikrumas ir gyvumas, o ne tuščiai išpūsta maištingumo ir visko neigimo dvasia.

Knygoje niekas ir nepaneigiama, nes jau nuo pirmųjų puslapių aišku, kad viena brangiausių pasakotojos vertybių yra jos patirtis ir atmintis apie atmintį. Viename interviu autorė minėjo, kad knygoje daug jos pačios, bet „ir ne tik“. Minotauro labirintai po buvusių profsąjungų rūmų, naktiniai klubai, mokyklos, universitetas, santykiai su vyrais ir moterimis. Visa tai nesunku atskirti, kur fikcija, o kur tikrovė.

Virginija Kulvinskaitė (nuotr. Aurelijaus Cibarausko)

Asmeniškai įdomiausia skaitant malalietką buvo analizuoti ne tiek laukinį dešimtmetį, bet pačią V.Kulvinskaitę, jos transformacijas ir biografiją, kurios kartu kinta su teksto polėkiu. Kad ir kaip laikytumėmės literatūros teorijos, kad pasakotojos negalima tapatinti su autore, bet akivaizdu yra tai, kas jau ir taip žinoma – literatūros teorija „eina parūkyti“. Visgi knyga netolygi. Jeigu pirmoji pasakojimo dalis skirta paauglystės kiemo zonai ir chrasnūkiškam posovietiniam pasauliui, o ironija sproginėjantis tekstas atskleidžia visą paauglišką durnumą, kurį visi mes vienaip ar kitaip nugyvename, tai lengva tapatintis su pasakotojos imituojama-prisimenama-rekonstruojama paaugliška mąstysena, bendravimo kodu, maniera. Kai regis, jau tuoj pasakojimą norisi apkaltinti tiesmukumu, žiūrėk, atsiranda absoliučiai poetiški Vilniaus stoties ir traukinių kvapai ir dulkės, kurios „suklijuoja“ ir subalansuoja pasakojimą – išlaiko balansą tarp nuotykių ir teksto juslingumo per kūniškus pojūčius. Vadinasi, tekstas turi vidinę pulsuojančią pasakojimo struktūrą, o tai liudija apie autorės talentą rašyti.

Teksto polėkis keičiasi su pasakotojos branda. Labiausiai mane nustebino paskutinieji skyriai, dėl kurių ir nebeužverčiau knygos iki pusės antros nakties. Staiga malalietka, perėjusi iš esmės bjaurią senų perdylų akademikų universitetą (toji akademinė kultūra jau seniai paskalomis nešiojama iš lūpų į lūpas), tampa subrendusia ir savo egzistenciją ir net moteriškumą bei motinystę (taip, taip, labai feministiškai skamba) apmąstančia veikėja. Paskutinieji skyriai skaitytojui liudija literatūros plastiškumą ir gylį žvelgti į praeitį su tam tikru nesentimentaliu, bet aiškiai jautriai suvokiančiu ir priimančiu savo (ne)tobulas asmenybės dalis kaip laiko formuojančią (ir tebeformuojančią) asmenybę. Akivaizdu, kad autorei buvo svarbu nebesitapatinti su literatūroje (ir už jos) nuvalkiotomis moters rašytojos įvaizdžiais.

Du abortai, seksas su tos pačios lyties žmonėmis, narkotikai, alkoholis ir tūsai... Manau, kad ir kitos kartos moterys daugiau ar mažiau tai patyrė, taip gyveno, tik dėl laikmečio normų jos ne tik negalėjo apie tai rašyti, bet ir kalbėti. Dabar galima viską kalbėti, nepaisant nei amžiaus, nei lyties pilnose salėse, pavyzdžiui, apie viską kalbėti per Vilniaus knygų mugę, kaip aš paauglystėje buvau nuo bambalio alaus „triedęs iki kulno“. Ir nieko. Ir viskas gerai. Visi tai priima kaip tiesą arba performansą – iš esmės ir malalietka kaip literatūra primena tam tikrą performansą. Jeigu R. Kmita vienu metu perteikė šiaulietišką bazarą Pietinėse kronikose, tai V. Kulvinskaitė savaip tai padarė su knyga Kai aš buvau malalietka. Manau, tai yra stipru ir netgi pamažu, turiu įtarimo, lietuvių literatūra kels pirmųjų dviejų dešimtmečių gyvenimo dumblą, nes šiaip ar taip tik iš laiko distancijos gebame savitai (į)vertini formuojamąsias patirtis, o literatūra, jeigu stebuklų ir nedaro, bet akrobatinius triukus atlieka puikiai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marius Povilas Elijas Martynenko "Praeis"

Marius Povilas Elijas Martynenko. „Praeis“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

Dar pernai kaip karštą bandelę krimtau po Vilniaus knygų mugės debiutinę Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygą su itin nepatogiu pavadinimu Be penkių pasaulio pradžia, kuri tuokart padarė neišdildomą įspūdį, kadangi nieko panašaus nebuvau skaitęs šiuolaikinių lietuvių autorių sraute. Atrodė, kad viskas su ta knyga puiku – ir savitas stilius, ir nūdienos jaunuolio jausena, egzistencinė beprasmybės pajauta... Atrodo, kiekviename sakinyje galėjai tapatintis su bet kokia pasakotojo mintimi, linkčioti galvą ir šypsotis: taip, taip, būtent mes visi taip jaučiamės! Ir kaip apmaudu, kai dalis literatūrą nagrinėjančių autoritetingų apžvalgininkų „sumala“ debiutą į miltus. Kas nutiko? Negi aš skaitydamas kažko nesupratau? Į šiuos mano asmeninius klausimus iš esmės atsakė antroji Martynenko knyga Praeis, pasirodžiusi po metų nuo debiuto.

Nesigilindamas į didesnes kūrinio analizes, pasakysiu, kad Praeis yra to paties pasakotojo iš debiutinės knygos tąsa. Tą liudija pasakotojo tonas, tos pačios iš teksto į teksto slenkančios ir jau įspūdžio nebepaliekančios teksto kūrimo formuluotės ir minties artikuliacija. Praeis tarsi pabudino mane iš esmės daug kritiškiau pasižiūrėti į Martynenko kūrybos visumą ir tartum išsiblaivyti nuo tapatumo su tam tikromis egzistencinėmis būsenomis.

Antroji knyga nebeatrodo tokia neginčytinai tvirta ir tvari kaip debiutas. Gal dėl to, kad pritrūko originalumo, subrandinimo ir kitų kūrybinių evoliucinių šuolių. Lūkesčiai bent jau buvo tokie: ką naujo, kitokio pasiūlys Martynenko? Nepasiūlė absoliučiai nieko. Nei žanro, nei formos, nei kalbėjimo pokyčio atžvilgiu, netgi turinio prasme. Jis absoliučiai išliko dėsningas kaip ir debiutiniame variante. Kitą vertus, gal autoriaus tikslas ir nebuvo kažin kuo išsiskirti – tęsti tai, ką pripažino paaugliai ir jaunuoliai skaitytojai irgi yra gerai. Ir jeigu trečioji knyga bus panaši, tikriausiai knygas galėsime pavadinti trilogija? Visgi mano kaip skaitytojo lūkesčiai liko neišsipildę.

Jeigu pirmojoje knygoje buvo galima jausti daugiau asmeninės autentikos, autoriaus patirčių, šioje knygoje atrodo toji riba ima dilti ir autorius daugiau remiasi fiktyviomis įžvalgomis, daugiau leidžiasi į sprangius ir abstrakčius filosofavimus. Nepaisant ten absoliučiai ekshibisionistinių aprašymų apie tai, kaip jaunasis autorius šniokščia „kokso šniūrus“ ir aprašinėja savo kūno pojūčius tarsi paliudydamas – taip, narkotikai dieviški, kol nepabandai antrąsyk. Bei dar iš pirmosios knygos aidinčios patirtys su vienuoliais, tos pačios kūną ir dvasią sekinančios masturbacijos... Nauja atsiranda tik jo patirtys studijuojant teatrą. Sunku dabar ir patikėti, kaip autorius (pasakotojas?) išlipa per langą nuogas ir eina stogu priklijuoti klaustuko, kad sužavėtų Tarkovskio darbo komandą. Nuolatinis apsinuoginimas iš puslapio į puslapį pradeda atrodyti savotiškai manieringa, perdėtai ekscentriška ir veikiau deklaruoja asmenybės formą, jo prieinamumą, nei turinio gelmę ir išsigryninimą. (Aišku, dabar čia analizuoju asmenybę, o ne kūrinį, bet ar tokie tekstai nėra labai tapatūs?).

Marius Povilas Elijas Martynenko (nuotr. Vismantės Ruzgaitės)

Beskaitydamas vis galvojau, kas man pačiam per tuos metus nutiko, kad nebegaliu tapatintis su Martynenko tekstais? Tarsi „praaugau“ tas jausenas, būsenas... Įkyriai atsikartojanti statistika, kurią pasakotojas minko kaip molį savo argumentams ir gyvenimiškoms patirtims pagrįsti (arba paneigti) ima netgi pabosti. Pavyzdžiui, Giedra Radvilavičiūtė, kurdama savo tekstus taip pat remiasi publicistinėmis antraštėmis ir kitais informaciniais šaltiniais, bet jie taip natūraliai išsilydo jos tekstuose ir įgauna fabulos akrobatikos, kad tampa tikru tekstiniu moliu, o štai Martynenko tekstuose tai tampa tiesiog kliše – skaityti darosi skanu tik iki tam tikros ribos.

Nebegalėjau šįkart tapatintis ir su kai kuriomis būsenomis, nes akis ėmė badyti atsiveriančios banalybės, kurios priminė mano paties jau „peraugtas“ paaugliškas ir jaunuoliškas sofistines filosofines „iš tuščio į kiaurą“ perpilstymus. Pavyzdžiui: „Vis dėlto netikiu, kad tiesa yra absurdas. Nes... Nenoriu, kad tai būtų tiesa. Jei aš atsisakau tikėti kažkuriuo teiginiu, tai ar tas teiginys vis dar yra objektyvi tiesa? Gal ir taip. Tai, kad atsisakau ja tikėti, tiesos nepakeičia. Pakeičia tik mano statusą. Tampu debilu (p. 38)“. Arba dar: „Nesuprantu, kaip valgydamas sugebu įsikąst į liežuvį ar skruosto vidinę pusę. Aš kramtau jau daugiau nei dvidešimt metų, kaip vis dar sugenu supist šitą reikalą? (p. 41)“. Kai kurie pareiškimai ir deklaracijos primena net nebe intelektualiai nušviečiantį Martynenko, bet – atleiskite, autoriaus gerbėjai, – isteriškai prekybos centre rėkiantį užsispyrusį vaikigalį: „Tai kad kartais noris atsigulti ant žemės ir klykti, kad kas nors padės, yra mano subjektyvi reakcija. Turiu teisę į ją. Kaip ir teisę palinkėt tuštybei užsipisti grabais, net jei tai ir būtų objektyvusis absoliutas (p. 130)“.

Nepaisant kai kurių tiesiog idėjiškai nesubrandintų teksto vietų (jeigu apskritai iš jaunų rašytojų galima reikalauti brandos, jeigu ji eina iš vien su amžiaus tarsnio potyriais), tekstuose vis dar galima aptikti saldžių „razinkų“, kai pagaviai ir aptakiai "pagaunami" tam tikri mūsų civilizacijos gyvavimo absurdiškumo faktiniai įrodymai, pavyzdžiui, savo noru vergauti sistemai: „ Jei maždaug 70 proc. žmonių šiandien atmestų pinigus – eurą – kaip atsiskaitymo priemonę, euras nebeturėtų jokios galios. Tam tikra prasme tai mūsų bendro tikėjimo išraiška. Mūsų egzistavimo sąlygos nėra objektyvi duotybė, tai susitarimas (p. 95)“. Man asmeniškai ši mintis buvo kilusi skaitant Y. N. Harari Lietuvoje bestseleriu tapusią knygą Sapiens. Glausta žmonijos istorija, kurioje autorius teigia, kad daugelis socialinių elgsenos ir sisteminių dalykų yra paremti vien tik žmogaus gebėjimu įsivaizduoti ir susitarti dėl bendro vaizdinio. Tai išties liūdna, jog prie to susitarimo tu asmeniškai tik gali prisitaikyti, bet nesi jos lemiamas kūrėjas.

Apibendrinus antrąją Martynenko knygą, galiu pasakyti, kad greitu metu trečios knygos nenorėčiau. Arba norėčiau, bet pamatyti visiškai jį kitokį, tik ar pamatysime, kai autorius gerai ir patogiai įvaldęs vieną kalbėjimo manierą, kuri patraukli informacinius tekstus kremtančiam jaunimui (ir iš esmės mes visi gi kremtame tokius tekstus). Nesunku trumpais ir kapotais sakiniais, remiantis statistika, atviru kūniškumu ir šiokiais tokiais (pa)filosofavimais sukurti daugeliui jaunosios kartos skaitytojui tekstus, per kuriuos jie gali tapatintis su nūdienos nepatvariomis jausenomis, kurios dažnai atrodo net nebenatūralios, o išprovokuotos sąmoningai eksperimentuojant su savo kūnu, profesija, darbais, kvaišalais netgi įsitikinimais. Praeis, mano akimis, silpnesnė knyga ir be knygos viršelio tikriausiai niekuo nepranoko debiutą. Recenzija pabaigsiu citata, kuri apskritai apibūdina ne tik Martynenko knygas, bet ir chaotišką, nestabilų, naujų potyrių ir išsilaisvinimo iš formų ištroškusius mus pačius: „Su visais pasidulkinimais fortuose, subinių pasitrynimais, chaotiškais elementais, nesusikalbėjimais ir nesusipratimais. Bandome harmonizuoti (p. 91)“.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2018 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

Šįkart bandysiu apžvelgti per pastaruosius metus perskaitytas knygas, apibendrinti (galbūt labiau net sau asmeniškai susistyguoti), kas nuvylė, kas nustebino, kas pateisino lūkesčius. Mano šių metų literatūros sąrašuose labiau dominuoja dar šiais metais išleistos knygos, bet į jų sūkurį pakliuvo ir seniau ir netgi labai seniai išleistos knygos. Kadangi mano prioritetas – šiuolaikinė literatūra, todėl šiemet orientavausi būtent į šių dienų literatūros srautą, tiksliau – į elitinę verstinę literatūrą, kuri kad ir „elitinė“, tačiau ne visada pateisindavo mano lūkesčius.

Smagu, kad pernai buvau numatęs daugiau dėmesio skirti tiek lietuvių autoriams, tiek dokumentinei prozai, todėl šiemet atsirado daugiau topų, kada galiu daugiau knygas reitinguoti pagal žanrą. Žinoma, tai leido ir rekordinis perskaitytų knygų kiekis, kuris mane itin džiugina, nes nesitikėjau sumušti pernykščio 40 knygų rekordo, bet visgi pavyko, nepaisant, kad daug žiūriu kino ir užsiimu kitomis veiklomis, tačiau literatūra yra, sakyčiau, jau kokie antri-treti metai iš esmės privilegija tarp kitų meno šakų.

Pernykščius topus galite pažiūrėti čia: 2017 sąrašas.

Užpernykštis topas: 2016 sąrašas.

Už užpernykštis sąrašas: 2015 topas.

Bandžiau savo kukliu fotoaparatu „apžioti“ visas šiemet perskaitytas knygas, tačiau į kadro visos net nebepateko, tad dalijuosi su knygofilais taip, kaip pavyko padaryti. Smagu, kad šiemet daugiau teko perskaityti lietuvių poezijos – tai nutiko rudenį, kada užsinorėjau kažko aiškaus ir jautraus, todėl „bridau“ į per paskutiniuosius metus išleistus poezijos rinkinius.

2018 metų statistika:

Iš viso perskaityta: 50 knygų.

Verstinės knygos: 35 knygų.

Lietuvių autorių knygos (įskaitant ir vaikų bei paauglių literatūrą): 15 knygų.

Poezijos: 4 knygos.

GROŽINĖS VERSTINĖS LITERATŪROS TOP 10!

Pernai labai pūčiausi, kad perskaičiau itin daug kokybiškos literatūros ir labai sunku reitinguoti. Šiemet absoliučiai esu pasimetęs, nes beveik visos knygos buvo vertos laiko, nes suteikė daug džiaugsmo ir apmąstymų. Dabar, žvelgiant jau iš metų galo perspektyvos, knygos gali atrodyti kiek kitaip nei tuokart, kai rašiau recenzijas, tad nenustebkite dėl prieštaravimų. Visgi vadovausiuosi, kaip visada, subjektyviais potyriais, atmintimi ir nostalgija, todėl gal net kokybiškesnė knyga gali atsidurti visai gale, bet sakau, šiuo atveju esu nepakaltinamas.

P. S. Paspaudę ant nuorodų, atidarysite mano rašytą knygos recenziją.

1. Philippe Claudel – „Brodekas“. Ilgai laikiau šią knygą atmintyje. Manau, ji viena geriausių šiemet skaitytų knygų. Jau esu įsigijęs šio autoriaus „Pilkosios sielos“, galbūt tai viena iš tų priežasčių, kodėl jis pirmoje pozicijoje, kad perskaitęs ėmiau žaibiškai dairytis, ką dar turime šio prancūzo autoriaus ir radau! Magiško, gotiško, kone Brolių Grimų atmosferos knyga apie Holokaustą. Padarė neišdildomą įspūdį.

2. Norvegų rašytojas Roy Jacobsen – „Neregimieji“. Nežinau, su kokia knyga dar šiemet galima sulyginti šį perliuką. Viena iš tų retesnių knygų, kurios galėjo nesibaigti. Ypač pirmoji knygos dalis labai patiko, ta šiauriečių meilė, filosofija... Romi, nešokiruojanti, bet velniškai užburianti savo estetika ir atmosfera. Labai tikiuosi, kad sulauksime tęsinių.

3. Toni Morrison – „Mylima“. Pritrenkianti, šokiruojanti, jautri, magiška, žiauri knyga, apdovanota Pulitcerio premija. Manau, ją sėkmingai galėtų perleisti koks Sofoklis kultinių knygų serijoje, nes knyga lietuviškai išleista 2000 metais ir ją įsigijau skaitytų knygų knygyne. Apie juodaodžių vergystės laikus, aprašytus su pritrenkiančia literatūrine išmone ir jautrumu. Labai patiko ir labai rekomenduoju gurmanams.

4. Arundhati Roy „Didžiausios laimės ministerija“. Šiai indų rašytojai po tiek metų vis tiek pavyko mane pritrenkti savo didžiuliu jautriu ir sudėtingu epu, per kurį vibruoja visa Indijos istorija. Sodri, giliamintė istorija tiesiog kaip kaleidoskopas atveria ne tik egzotiškus vartus į Rytus, bet į kiekvieno iš mūsų gyvenimišką tragediją, valdomą korumpuotos politikos. Nuostabus literatūrinis perliukas.

5. Amor Towles „Aristokratas Maskvoje“. Puikus literatūrinis brangakmenis, leidžiantis vėlei patirti didžiosios auksinės rusų literatūros susigrąžinimo ir skaitymo malonumą. Tiesą sakant, kai nesitiki nieko iš knygos, gauni visada su kaupu ir dar daugiau. Tai knyga – skaitymo malonumas apie rusų tautos tragedijos atspindžius. Išmoninga, jautri, įstabi ir kruopščiai su istorine išmone parašyta knyga, kurią siūlyčiau, aišku, būtinai gurmanams.

6. Leila Slimani „Žmogėdros sode“. Po „Lopšinės“, nuo kurios negalėjau atsiplėšti ir kuri buvo viena geriausių 2017 metais perskaitytų knygų, manau, „Žmogėdros sode“ irgi ne ką mažiau provokuojantis kūrinys,  ambicingas, žiaurus, įtraukiantis ir šis man taip pat labai patiko kaip ir „Lopšinė“. Jautriai, bet nesentimentaliai parašyta knyga, kuri „prabėgo“ pro akis kaip filmas. Tiesiog skanėstas.

7. Eleanor Catton „Šviesuliai“. Vis galvoju, kokia ši rašytoja turi būti geniali, kad šitaip tiksliai ir matematiškai sukurtų šios didžiulės knygos struktūrą. Knyga, apdovanota Man Booker apdovanojimu, stebina savo gurmaniška dikensoniška teksto tėkme, įdomiomis laikmečio detalėmis ir tai... tiesiog nepamirštamas kūrinys. Gal kai kam atrodys nuobodokas, užtęstas, tačiau man šis kūrinys išties labai įsiminė.

8. Nancy Huston „Dolce agonia“. Nepaprasta istorija primine J. Joyce „Mirusiuosius“. Itin talentinga technika parašytas romanas, kuris ne tiek stebino ir šokiravo savo istorijomis, kiek pasakotojo perspektyvomis, mokėjimu aprėpti tuos veikėjus kaip šachmatų lentą ir valdyti tarsi jis būtų dievas. Malonus ir įsimintinas gurmaniškas skaitymas.

9. Ann Patchett „Vieningieji“. Galimas daiktas, kad šis kūrinys turėjo būti aukščiau, bet neišeina visko sutalpinti. Vienas geriausių romanų, kuris atgaivino mano tikėjimą amerikietiška literatūra. Daug nostalgijų paliekantis kūrinys, parašytas talentingai ir planingai apie šeimų ryšius ir gyvenimą plačiąja prasme. Manau, ateinančių metų pradžioje pagaliau pavyks perskaityti ir naujausią šios autorės knygą „Nuostaba“. Bet „Vieningieji“ išties yra labai ypatingas romanas.

10. David Grossman „Užeina kartą arklys į barą“. Man Booker International apdovanojimu įvertintas kūrinys išties labai jautrus, įtraukiantis ir išmoningas. Per parodijos formą nupasakojamos vaikystės traumos, knyga išties giliai kabino, kad net tekdavo daryti per skaitymą pertraukas, kad būtų galima viską „suvirškinti“. Puikus kūrinys.

Kas nepateko į topą, bet buvo ant paties slenksčio?

Tokių knygų dar bent dešimt. Sunku dabar ir paaiškinti, kodėl jų neįtraukiau į dešimtuką, nors ir labai norėčiau ir buvo gaila, kad jie liko už borto. Visų pirma mano labai vertinamo Pietų Afrikos rašytojo J. M. Coetzee „Lėtas žmogus“, kuris savo pritrenkiančiai įtaigia maniera vėlei sugebėjo suklusti ir įsijausti į pasakojimą. Manau, be jokios abejonės į topą turėjau įtraukti YaaGyasi „Auksinės šaknys“ – išties sodri ir sudėtingai parašyta knyga, kuri artima T. Morrison „Mylimai“. Taip pat tope turėtų busi Jose Saramago „Kainas“, kurį pavadinčiau bene plačiausiai interpretuojamu kūriniu su bibliniais motyvais, provokatyvi, aštri ir įsimenanti.

Neįmanoma nepaminėti tokių perliukų kaip VirginiaWoolf „Tarp veiksmų“ – laba stipri literatūra, išmonė, ištarmė ir kaip niekad aktuali skilinėjančiai Europai. Dievas mato, „Alma littera“ pradeda leista kai ką ypatingo (dar manęs laukia „Niksas“, bei „Laukinis“), bet verta paminėti prancūzų rašytojo Didier Decoin „Karpiai imperatoriui“, kuri tapo estetiškiausia, tapybiškiausia ir viena egzotiškiausių knygų šiemet.

Šiemet kaip niekad mažai skaičiau leidyklos Tyto alba knygų. Be N. Huston romano, žinoma, įsiminė knyga M. Pessel „Naktinisfilmas“ – hipnotizuojantis skaitymas, tik gal kiek erzino holivudiniai ir neįdomūs tarpusavių veikėjų santykiai, tačiau pati atmosfera išties pritrenkianti. Verta paminėti S. Schweblin „Prieraišumolaisvė“, kurią pavadinčiau vienu netikėčiausiu skaitinių šiemet, kuris, kaip ir George Saunders „Linkolnas bardo“, yra taip pat netipinis literatūrinis tekstas, atsiradęs iš postmodernizmo tradicijos – eksperimentinio rašymo. 

Julian Barnes „Laiko triukšmas“ daug kam buvo kaip vienas geriausių tekstų, man jis pasirodė irgi įdomus, bet iš esmės ne tas kūrinys, apie kurį pagalvočiau tope. Smagu, kad po šitiem metų grįžau prie Haruki Murukami „Kafka pakrantėje“, kuris man patiko, priešingai nei „Avies medžioklė“, tačiau nepasakyčiau, kad tai „mano sielos“ literatūra. Bandžiau susigrąžinti Ian McEwan per seną jo Booker įvertintą knygą „Amsterdamas“. Patiko, tačiau pabaiga pernelyg nuspėjama ir banali, tad tikriausiai savo romano „Šeštadienis“ pats ir nebepralenks. Richard Flanagan „Siauraskelias į tolimąją šiaurę“ irgi daug kam buvo vienas stipriausių kūrinių 2017 metais, aš spėjau perskaityti tik šiemet, tad galiu pasakyti, kad knyga stipri, tačiau tie nusaldinti holivudiniai romantiniai flirtavimai labai jau neskaniai derėjo prie tokios rimtos literatūros. „Vakaro miglų sodas“ ir „Esekso slibinas“ – rimti vasaros skaitiniai, patiko, įtraukė, tačiau nepasakyčiau, kad norėčiau įtraukti juos į topą, kaip beje, visų išgirtą K. O. Knausgard „Mano kova: Mirtis šeimoje“, kuri man pasirodė lėta, pakankamai įdomi, tėkni, tačiau vietomis tekdavo ir pasikankinti dėl bereikšmio užtęsimo. Gerai pagalvočiau, ar norėčiau skaityti antrąją dalį...

Daugiausia šiemet skaičiau „Baltų lankų“ knygas, manau, šioji leidykla daug investuoja į rimtą ir nepaviršutinišką literatūrą. Tikiuosi, kad „Tyto alba“ dar sugebės mane sudominti ateityje, nes paskutiniu metu jos romanai ne itin patrauklūs, nors va, „Anglai keleiviai“ iki šiol laukia savo eilės ir labai tikiuosi greitu metu perskaityti. Reiktų pagyrų „Sofoklio“ leidyklai, kuri išvertė pernykščius Man Booker‘ius, orientuojasi į Izraelio literatūrą ir norėtųsi, kad dar labiau verstų Lotynų Amerikos literatūros.

KAS 2018 METAIS NUVYLĖ?

Peržiūrėjęs knygas tikriausiai labiausiai nuvylė daug žadantis Jane Harper detektyvas „Sausra“. Skaičiau ir įsivaizdavau beskonę košę burnoje. Pernelyg viskas nuspėjama, atmosfera paviršutiniška, herojai holivudiniai, jų veiksmai pernelyg tipažiniai, lyginant su detektyvinėmis knygomis. Jau geriau perskaityti trumpą, bet įtaigią ir žaismingą vesterno dvasios įkvėpta Alessandro Baricco „Be kraujo“. Taip pat nejaučiu simpatijos suomių rašytojos Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“ – beskonė, nors ir tema intriguojanti, tik šiuo atveju, esu matęs net daug stipresnių kino filmų nei šioji aktuali knyga, kuri visgi nepaiko įspūdžio. Daugiau tokių neįsimintinų kūrinių kaip ir nebuvo, nes itin kruopščiai renkuosi, ką skaityti ir dažniausiai neprašaunu.

KOKIE 2019 METŲ ORIENTYRAI?

Pas mane tiek daug dar neskaitytų knygų ir tikrai žinau, kad nespėsiu visų perskaityti, bet tam tikrus orientyrus, žinoma, turiu. Manau, tęsiu „Baltų lankų“ ir „Sofoklio“ rimtosios literatūros skaitinius. Manau, didelis pasirinkimas bus per artėjančią Knygų mugę, iš kurios anąkart grįžau plyštančiais maišais.

Manau, toliau tęsiu (ir gal net dar daugiau dėmesio skirsiu) dokumentinei prozai, ji paskutiniu metu mane itin domina. Paskutiniu metu labai domiuosi leidykla „Kitos knygos“, kurios knygos man labai patinka, bet niekaip neprisikasiau, tad po P. Smith „Tiesiog vaikai“ knygos ir dabar – M. Abramovič „Eiti kiaurai sienas“, manau, galiausiai perskaitysiu šios leidyklos seniau išleistus intriguojančius kūrinius, nes domina ne vien tik tradiciška elitinė literatūra, bet ir toji išmoningoji periferinė literatūra, kuri savo formomis ir temomis siūlo parsinerti į ilgas diskusijas. Labai norėčiau perskaityti „Paslaptingas augalų gyvenimas“, „Teritorija ir žemėlapis“, „Praregėjimas“, kurios vis laukia savo eilės... Manau, „Kitos knygos“ mano dabar geidžiamiausias taikinys.

Na, ir žinoma, visos kitos leidyklos mane domina, kurios dažnai nustebina. Kaip ir šiemet, manau, dairysiuosi Man Booker ir Man Booker International iš sąrašo išverstų knygų, taip pat ir klasikų, pavyzdžiui, Borgeso „Smėlio knyga“, kuri jau kokius tris metus laukia mano lentynoje. Žinoma, kaip visada dalį laiko skirsiu lietuvių literatūrai – Pirmosios knygos laureatams, Marijaus Gailiaus „Oro“, Tomo Venclovos „Nelyginant šiaurė magnetą“ ir kt. Nežinau, kiek pavyks įgyvendinti, nes dažnai „įšoka“ kokia nors netikėta naujiena, kurios tiesiog neįmanoma neperskaityti.

LIETUVIŲ AUTORIŲ GERIAUSIOS 2018 METAIS PERSKAITYTŲ KNYGŲ TOP 5:

Kadangi vaikų ir paauglių literatūros kūrinių šiame sraute nėra daug ir jie visi yra lietuvių autorių, manau, bus tikslingiausia juos čia priskirti ir bendrai aptarti.

1. Marius Povilas Elijas Martynenko „Be penkių pasauliopradžia“. Tikriausiai labiausiai diskutuotinas kūrinys šiemet lietuvių knygų baruose. Nuomonių apie jį labai daug, iš kritikų – daug kam šioji knyga pasirodė silpna, kai kuriems – tai naujasis kartos balsas. Aš manau, kad pernelyg susitapatinau su šio kūrinio pasakotoju ir pajutau tai, ką kiekvienas mano kartos (18-30 metų skaitytojas) jaučia. Tiems, kuriems to padaryti nepavyko, manau, knyga pasirodė tik sofistinis nihilistinis sentencijų kratinys. Galbūt. Man asmeniškai ši knyga, liaudiškai tariant, „palietė“.

2. Giedra Radvilavičiūtė „Tekstų persekiojimas“. Štai kitos kartos atstovė, kur kas žaismingesnė ir aptakesnė, kurianti ir žaidžianti literatūros klišėmis. Labai įsimenanti knyga, kurios negalėjau praleisti ir, žinoma, neapsirikau. Labai man patikęs šiųmetis lietuvių skaitymas.

3. Sigitas Parulskis „Amžinybė manęs nejaudina“. Išties S. Parulskio labai ilgai neskaičiau, buvau juo nusivylęs, tačiau ėmiau ir susigrąžinau prielankumą jo kūrybai. Išties jautri, subtili, įtaigi S. Parulskio proza, iškelianti ne vieną tapatybės problemą, atliepianti mūsų tautos nūdienos pasaulėjautą.

4. Laura Sintija Černiauskaitė „Šulinys“. Apie moterį, kuri įmetė savo vaiką į šulinį ir užuot sulaukusi pagalbos, pasaulis ją pasmerkė... Trumpame romane išties poetiškai, jautriai ir subtiliai pasakojama apie nuodėmės padarinius, nusidriekusius per ilgus dešimtmečius.

5. Rebeka Una „Atjunk“. Manau, vienas geriausių literatūros kūrinių, bandant pritraukti jaunąjį skaitytoją atvirkštinio pasaulio projekcija – uždraustos knygos, seksas, gamta, judrumas... Visiškai priešingai, nei dabar tėvai stumia vaikus į šią natūralumo bazę. Puikus būdas sužadinti įsivaizduojamas ateities realybes, patikrinti vertybes. Būtina perskaityti paaugliams.

KAS NEPATEKO Į TOPĄ?

Alvydas Šlepikas „Lietaus dievas ir kiti“, manau, jis vis tiek mano tope, nes sprendžiau ar L. S. Černiauskaitės proza, ar A. Šlepiko, nes jiedu man lygiaverčiai prozininkai ir man jiedu abu labai patinka. Tiesiog taip išėjo, kad užleidau į topą moterį, bet tai nereiškia, kad „Lietaus dievas“ kažkuo prastesnis kūrinys. Bent jau man.

Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“, nors aktualus ir lengvai paaugliui paskaitomas kūrinys, man pasirodė gal kiek per paprastas, primenantis Vytauto Račicko „Zuika padūkelis“ potekstes ir siužetines linijas. Nelabai sujaudino ir Kazio Sajos „...kurio nieks nemylėjo“, daug socialinių peripetijų, sunkių ir slogių, tačiau pritrūko biliūniško poetinio jautrumo. Štai Monikos Budinaitės „Selfų slėnis“ daug žadėjęs kūrinys, pretenduojantis į elitinę lietuvių literatūrą, tačiau visumoje tai socialinės klišių išnaros ir skauduliai, trūko kažkokių nestandartinių sprendinių. Jurga Vilė ir Lina Itagaki „Sibiro haiku“ visgi man patikęs ir jautrus kūrinys, kuris savo turiniu labai patiks jauniesiems skaitytojams, bet kai išgirdau vienos lituanistės pasipiktinimą dėl didžiųjų raidžių viduryje žodžių ir baisios grafikos, kuri, beje, man patiko, pagalvojau, ar tikrai gramatiškai šioji knyga nėra žalinga ir taip raštiškai menkstančioje kartoje? Čia jau atskiras diskutuotinas klausimas.

DOKUMENTINĖS, AUTOBIOGRAFINĖS LITERATŪROS TOP 4:

Kadangi dalį dėmesio skyriau dokumentikai, autobiografijai, manau, tikslingiausia juos būtų sureitinguoti atskirai. Taigi...

1. Patti Smith „Tiesiog vaikai“. Kai visi jau ją perskaitė pernai, aš tą padariau tik šių metų pavasarį ir, manau, tai viena geriausių (jeigu negeriausia) šiemet perskaitytų knygų apskritai. Nepaprastas literatūrinis juslingumas, įtaiga, šiluma ir 7-8 dešimtmečių Niujorko rekonstrukcija. Labai sužavėjusi knyga, kurią rekomenduočiau ne tik gurmanams, bet ir tiesiog nesudėtingų tekstų skaitytojams. Skaitoma ir kaip dokumentika, ir kaip autobiografija, ir kaip beletristinis tekstas.

2. Svetlana Aleksijevič „Cinko berniukai“. Ši dokumentinė proza nuginkluojanti. Kaip ir „Laikas iš antrų rankų“, taip ir šioji, daugiamatė literatūra, atskleidžianti žmogaus primityvumą ir sudėtingumą karo ir politinių manipuliacijų žemėje. Ar tikrai rusų kariai didvyriai? Kur yra moralė, kur yra idealas, o kur tik aklas žudymas? Labai rekomenduoju. Na, o mano lentynoje dar dvi liko neskaitytos šios autorės knygos, nežinau, kiek reikia stiprybės vėl pasiryžti ją skaityti, nes emocijų sukelia labai daug. Nepaisant visko, šios autorės knygos yra šedevrai. Ne kitaip.

3. Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Pasaulį ir lietuvius intelektualus sužavėjusi knyga. Nepaprastai įtaigiai parašyta, tačiau manęs neapleidžia jausmas, jog visa tai melas. Tam turiu priežasčių, kadangi mūsų istorija iš esmės yra sufalsifikuota, moksliniai faktai, kuriais taip vadovaujasi rašytojas, išties stebina, bet... Mano šiandienos suvokimu, labiausiai iškrypęs mokslas yra istorija, kurią mums įpiršo kaip tiesą, o šioji knyga yra šio melo viršūnė. Visgi knyga labai gerai parašyta, kad nepatikėti neįmanoma. Tai melo istorijos triumfas.

4. Eckhart Tolle „Naujoji žemė“. Iš esmės net nežinau, kodėl jį palikau paskutinį, nes knyga, lyginant su „Sapiens“, yra pamatinė ir perspektyvi ateičiai. Ten tiek vidinių žmogaus galių pasireiškimo formulių, kad būtina ją perskaityti tiems, kurie domisi dvasinėmis praktikomis Vakarų pasaulyje.

Apskritai dokumentine proza nenusivyliau nė viena knyga. Matau tendencingą jos užgimimą mūsų verstinės literatūros sraute. Manau, kitąmet perskaitysiu jos dar daugiau.

LIETUVIŲ POEZIJOS TOP 4:

Kadangi poezijos knygų vos keturios, tad visas jas nesunkiai sureitinguosiu.

1. Gintaras Bleizgys „Xeranthemum“. Pasakysiu, kad šioji poezija iš visų perskaitytų pati pačiausia. Labai jautriai „užgriebė“, priminė M. Martinaičio poezijos skausmą ir ilgesį. Tokią „kraujuojančią“ poeziją aš mėgstu, su ja nesunku susitapatinti ir justi, pajusti, išjausti. Metų knygos rinkimuose balsuosiu už ją.

2. Dovydas Grajauskas „Apie reiškinius“. Vis abejojau, ar kartais neduoti antrosios vietos Gretai Ambrazaitei, tačiau ryškesni potyriai ir apmąstymai kilo po D. Grajausko poezijos. Labiausiai žavi sofistinė žodžių ir prasmių žaismė, išreiškianti cinizmą ir kartu paprastumą šio pasaulio abejingumui.

3. Greta Ambrazaitė „Trapūs daiktai“. Sunki ir slogi poezija, kuri sunkiai pasiduoda iššifruojama (čia apie tai mini ir M. Gailius), bet iš esmės, kad nelengvai perprantama, todėl ir įdomi. Turint galvoje, kad tai debiutantė. Visgi gotikinės poezijos mums tarp elitinių poetų labai trūksta.

4. Marius Burokas „Švaraus buvimo“. Įtariu 15min.t šiokiu tokiu šališkumu, kai rinkinį išrinko kaip geriausiu šiemet poezijoje užderėjusiu žiedu. Mano supratimu, tai šiek tiek primityvoka poezija, dvelkianti vaizdeliais, nors tam tikrų poetinių ambicijų yra. Sveikintina pozityvumo, švarumo pozicija, bet, kad ir kaip mėgčiau M. Buroką kaip žmogų, šis rinkinys buvo silpniausias iš visų. Beje – nuostabus knygos dizainas!

Tai tiek šiais metais apie knygas ir literatūrą. Šitiek geros literatūros! Širdis džiaugiasi. Visiems dėkoju, kas šiemet mane skaitėte ir laukėte recenzijų. Kitais metais irgi ketinu rašyti ir dalytis informacija apie skaitinius. Laukiu Jūsų pastebėjimų ir komentarų.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marius Povilas Elijas Martynenko apie gyvenimo kokybę ir šiuolaikinio pasaulio tendencijas

Sveiki,

Nuolat save kurdami ir pertransformuodami prarandame šiandien autoritetus, mokytojus, vedlius. Pasitikime ir žavimės tik tais, kurie tapo populiarūs – pop ir sporto žvaigždės. Tačiau kas iš esmės po tuo tuščiaviduriu kupolu? Geras ir laisvas žmogus laikomas dabar jau tas, kuris be kompleksu, tas kuris gali bet kur ir bet kaip apsinuoginti, būti atviru, kalbėti be užuolankų ir turėti tūkstančius sekėjų socialiniuose tinkluose. Bet ir tai tik iliuzija, kad nuo to gyvenimo kokybė nekinta, ji tik turi kitus dievukus, kitas formas... Apie tai Marius Povilas Elijas Martynenko užsimena savo tekste, publikuotame „Literatūra ir menas“ paskutiniame numeryje.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marius Povilas Elijas Martynenko "Be penkių pasaulio pradžia"

Marius Povilas Elijas Martynenko. „Be penkių pasaulio pradžia“ – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 224 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas labiausiai laukiamų naujųjų debiutantų, žinoma, šiemet yra Marius Povilas Elijas Martynenko, išleidęs tekstų knygą Be penkių pasaulio pradžia. Knyga pastebėta Vilniaus knygų mugėje, ją gerai perka knygynuose, daug kas apie ją kalba. Viena iš priežasčių, kad autorius „įkrito“ tarp elitinių skaitytojų, kurie viešai aptarinėja knygas ir, žinoma, ištraukų publikacijos periodiniuose leidiniuose – vienas ši tokių skaitytojų buvau ir aš. Vos tik sužinojau, kad Tyto alba ruošiasi išleist Martynenko knygą, žinojau, kad būsiu vienas pirmųjų skaitytojų.

Knygos pavadinimas turi paantraštę – tekstai malonumui sužadinti. Keista šiomis dienomis dar kalbėti apie žanrų difuziją, tačiau kartais verta. Knygoje publikuojami tiesiog tekstai, tačiau visai kitais atžvilgiais šiuos tekstus tikriausiai derėtų priskirti prie eseistikos. Nors eseistika – aktualijų literatūra, bet kartu šiuose tekstuose yra biografinių motyvų, didžioji jų dalis išvardyta atgaliniame viršelyje, juos lengvai galima atrasti skaitant tekstą po teksto. Limpa ir autobiografinė išpažinties literatūra – tą sufleruoja kalbėjimas pirmuoju asmeniu, pasakotojo sutapimas su M. P. E. Martynenko asmeniu. Jeigu reiktų dar paieškoti „giminingo“ rašytojo lietuvių literatūros kontekste, tikriausiai vienais ar kitais aspektais šiam rašytojui būtų artimi Sigitas Parulskis, Rolandas Rastauskas ir kiti eseistai, kurie nevangia savo tekstuose cinizmo ir sveikos (savi)ironijos.

Jaunatviški tekstai visų pirma labiausiai patiks skaitytojams nuo dvidešimties iki trisdešimties – iš šio dešimtmečio pasakotojas ir pasakoja savo atvirai intymias istorijas. Taip, jau neįmanoma nepastebėti daug prastotosios kultūros žodžių, daug genitalijų, kurie tekstuose atlieka ir keiksmažodžio, ir ištiktukų, ir iliustracinį, ir tapatumo ir net, sunku gal patikėti, estetinę funkcijas. Penis – visagalis ir jo tikrai daug, pavyzdžiui, tekste apie išėjusį tėvą, kuris nepaliko jokios instrukcijos, kaip „naudoti“ penį. Iš pirmo žvilgsnio viskas šmaikštu, netgi arti banalumo, tačiau potekstė (po fiziologinėmis problemomis) byloja apie pasakotojo troškimą turėti su tėvu artimą ryšį, galų galiausiai turėti patarėją-tėvą lytinio brendimo laikotarpiu ir apskritai gyvenime. Taigi, pimpalas lygu šeiminių santykių problemos. Tokių paradoksalių ir iš pirmo žvilgsnių dviem klodais papasakotų istorijų šioje knygoje išties daug.

Marius Povilas Elijas Martynenko.

Neatsitiktinai paminėjau brutalią jaunatvišką kalbą, kai atrodo, jog autorius neatsakingai žongliruoja genitalijų terminologija, bandydamas sukelti šokiruojančio teksto ir atvirumo įspūdį. Tačiau toks žvilginis, sakyčiau, yra paviršutiniškas, nes po pasaulio banalybėmis ir brutalumu švyti M. P. E. Martynenko kurtas filosofinis pasaulio matmuo. Šis matmuo suvaldytas, nors jo raiška brutali ir ciniškai žemiška, bet filosofinis egzistencinis matmuo kažin koks sunkiai išgyventas, pasakotojo patirtis lygi aukso kalnui ir kartais atrodo, kad už žodžių veriasi sunkus nušvitimas, prieštaraujantis ne tik absurdiškumui, bet ir pačiam kuriamam teksto vaizdiniui (autorius, kaip teigia tekstuose, kurį laiką gyveno su vienuoliais). Trylika komos atvejų, insulino poreikis, padegti namai, ilgos valandos darbe, vienatvė, greita ejakuliacija ir kitos problemos, tačiau ne problemos tekstuose svarbiausia, o tai, ką autoriui pavyksta išgauti – visų patirčių prasminį klodą, kuris iš esmės atperka pirminį brutalųjį pasakojimo klodą.

Kalbant apie M. P. E. Martynenko stilistinius niuansus, reiktų paminėti tekstų sakinių lakoniškumą. Kai kurie sakiniai ar pastraipos primena sentencijas, gal dėl kondensuotos minties srauto tekstai sudaro įspūdį, kad pasakotojas ilgai lupo savo kailį, tyrinėjo potyrius, gyvenimą ir santykius, kad galėtų parašyti bent vieną iš šių tekstų. Dar viena ypatybė – statistinių duomenų „perkėlimas“ į filosofinę erdvę. Autoriui patinka statistika, įvairūs įdomūs faktai apie visatos dydį, Everesto kalne mirusius žmones ir t. t., kurie tampa atrama paradoksaliems palyginimams, netgi tokiems, apie kuriuos retas iš mūsų pagalvoja – tai vadinama minties akrobatika, vien dėl jo galima mėgautis geru tekstu. Tekstuose nemažai pasakotojo gyvenimo laikotarpio kultūrinių atributų ir aliuzijų į vartotojišką visuomenę – grynas eseistikos bruožas – jie irgi tampa medžiaga atskleisti žmonių „užsimalimą“ absurdiškų ir paviršutiniškų dalykų pasaulyje.

Norėjau ką nors pacituoti, nes buvau tiek įdomių citatų pasibraukęs, tačiau vartau ir nieko nenoriu cituoti, viskas tegu būna knygoje, kurią galima atsiversti, kai viskas sumauta, kai trūksta motyvacijos net atsikelti iš lovos. Šią knygą galima priimti netgi kaip pagalbą. Kai viskas lekia nesuvaldomai nuo tavęs ir viskas, ko ėmeisi, tau slysta iš rankų – ir tegu, kartais reikia, kad įvyktų toji pasaulio pabaiga ir visos bombos sprogtų, nes be pabaigos nebus naujos pradžios. Maža paguoda, bet užtat yra ši knyga, kuri be jokios abejonės suras skaitytoją. Man ji labai patiko. Aikčiojau, kikenau, užvertęs vieną ar kitą skyrių dūsavau ir galvojau: „velnias, kaip visa tai artima, kaip norėčiau šitaip rašyti ir kaip gerai, kad kažkas visa tai užrašė“.

Jūsų Maištinga Siela