Knyga: Johann Wolfgang Goethe "Faustas"

 

Johann Wolfgang Goethe. „Faustas“ – Vilnius: Tyto alba, 2025. – p. 632.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie vokiečių rašytojo Johann Wolfgang Goethe (1749-1832) filosofinę dramą Faustas (vok. Faust) yra prirašyta tiek mokslinių knygų, recenzijų ir literatūros analizių, kad vargu, ar kuo nors labai nustebinsiu, pasidalydamas savo nauja asmenine patirtimi. Faustą esu skaitęs dar mokykliniais laikais ir tai tikrai turėjo būti senasis Aleksio Churgino vertimas, išleistas dar sovietiniais laikais. Po tiek metų grįžti prie Fausto mane pastūmėjo naujas Antano A. Jonyno vertimo leidyklos Tyto alba perleidimas (abi dramos dalys po vienu viršeliu – iš viso net 632 puslapiai!). Šiandien apžvelgsiu tik pirmąją šios knygos dalį.

 

Su J. W. Goethe kūryba esu susipažinęs plačiau. Labai seniai teko skaityti jo sentimentalųjį romaną Jaunojo Verterio kančios, kuris nepalyginamai kitoks nei Faustas. Šiaip Faustas suvokiamas kaip opus magnum, Goethės viso gyvenimo kūrinys, rašytas beveik visą gyvenimą. Autorius pirmąją dramos dalį rašė 9 metus (1797-1806) (išleista tik 1808 metais), o antrąją – 7 metus (1824-1831). Iš tikrųjų rašytojas jau turėjo kur kas senesnius juodraščius, kuriuos vadino Urfaustu, bet teko jį perkurti, taisyti. Iš viso nuo pirmosios dalies iki paskutiniosios apima net 60 metų kūrybos laikotarpį, o antroji dalis išleista iškart po Goethės mirties, šito norėjo pats autorius. Aišku, autorius rėmėsi istoriniais šaltiniais apie tikrai egzistavusi daktarą Faustą, perkūrė jo gyvenimą pagal Apšvietos epochos sampratą, pranokdamas daugelį to meto kūrinių dėl savo itin sudėtingos draminės struktūros ir kūrinyje perteiktų skirtingų kultūrinių klodų.

 

Tikriausiai visi žino Mefistofelio (velnio) lažybas su Dievu dangiškose sferose. Mefistofelis meta iššūkį išvesti Faustą iš kelio, pavergti jo sielą ir Dievas leidžia viską daryti, teigdamas, kad velnias pernelyg nuvertina žmogų, jį niekindamas ir vadindamas žiogu. Galiausiai pasivertęs juodu pudeliu velnias vieną dieną pasirodo Fausto gyvenime, kai šis jau senas, nusivylęs akademiniu „knyginiu“ gyvenimu, kuriam vyras paskyrė visą savo gyvenimą. Faustas pasiekė žmogiškųjų galimybių pažinimo ribą, jis suvokia, kad žemiškojo gyvenimo liko nedaug, kad visos tos žinios, kurias ji gavo, nesuteikė jam tikrosios laimės, nes visada prieidavo nežinomybės ribą, negalėdavo tapti savotišku antžmogiu, patenkinti smalsumą. Jis taip pat apgailestauja dėl išvaistyto laiko, kai iš tikrųjų būdamas jaunas galėjo pažinti pasaulį kitaip, t. y. mėgautis nuopuoliu, romantiniais nuotykiais, gerti, keliauti ir patirti pažinimą ne iš knygų, o iš paties empirinio gyvenimo. Suvokęs gyvenimo ribotumą, jis prieš Velykas vos nenusižudo.

 

„Aš čia tarnausiu tau ištikimai / Ir tavo norus vykdysiu be išimčių, / Tačiau kai susitiksime tenai, / Turėsi atsilygint tuo pačiu (p. 88),“ – sako Mefistofelis Faustui. Būtent žmogiškasis troškimas pažinti ir patirti beribį pasaulį ir Visatą inicijuoja sudaryti, pasirašant krauju, su velniu sutartį. Jis paaukoja, kas brangiausia – savo sielą. „Sustok, akimirka, žavinga“ – tai žodžiai, kuriuos jis ištars nusikamavęs, pažinęs tiek daug ir atiduos Mefistofeliui savo sielą.

 

Siužeto pirmojoje dramos dalyje nėra itin daug. Autorius skiria dėmesį miestelio žmonėms, vaizduoja studentų organizuojamas peštynes, merginų ir vaikinų flirtą, smuklę, kurioje pirmąkart su velniu apsilanko Faustas. Kultūra „nušviesta“ liaudies dainų, nešvankių ir linksmų, pvz., apie karališkas blusas ir žiurkes, kurios rodo, kad Apšvietos epochoje buvo svarbūs folkloriniai motyvai, kurie skverbėsi į grožinę literatūrą kaip dalis tautinės savimonės ir tapatumo. Goethe suvokė liaudies kūrybos svarbą, panaudojo vokiečių liaudies daineles, juos derino su Antikos ir Biblijos motyvais, kurių ženklų, aliuzijų apstu visame kūrinyje. Įspūdingai perteiktas Fausto ir Mefistofelio apsilankymas Valpurgijos naktį ant raganų kalno, kurioje Faustas pamato Lilit, pirmąją Adomo žmoną, Medūzą, kuri keičia pavidalus, ištisą baisių raganų kvaitulį i bakchantišką jų šurmulį. Goethe perteikia demoniškąjį pasaulį, kuris sukuriamas ne vien Biblijos įvaizdžiais, čionai daug vietos skirta prietaringumui, pagoniškiems siaubo motyvams, atėjusiems dar iš Viduramžių laikų ir folkloro (taigi ir iš dalies iš tikrojo daktaro Fausto laikų). Štai Oberono ir Titanijos vestuvės – sąsajos netgi su paties V. Šekspyro drama Vasarvidžio nakties sapnas.

 

Svarbus Fausto atjaunėjimo motyvas ir jo aistra nekaltajai penkiolikmetei Margaritai, kurią jis, vedinas geidulio ir aistrų, sugundo, pakišinėdamas brangenybių skrynutes, nuodydamas motiną, o galiausiai ir nužudydamas jos brolį. Kol Mefistofelis sukasi apie Martą, Margaritos kaimynę, Faustas, nors dramoje tiesiogiai tai nepavaizduota, bet sugula su Margarita, gauna iš jos tai, ko labiausiai troško – sekso, kūniškų geidulių patenkinimą! Tikrasis neatsakomas iki galo klausimas: ar Faustas iš tikrųjų myli Margaritą? Jis apsėstas jos grožio, jos geidžia, tačiau neatrodo suinteresuotas nuolat būti su ja (juk reikia pažinti Visatą!), neatrodo susidomėjęs ir pačios Margaritos kūdikiu, kurį pati išprotėjusi paskandina, todėl miestelio žmonės ją apkaltina ir nuteisia myriop, priteisdami ir motinos bei brolio mirtis. Faustas paskutinę akimirką bando išgelbėti Margaritą: „Jeigu geruoju negaliu išmelsti, / Turėsiu prievarta tave ištraukti (p. 258).“ Tačiau Margarita pasirenka likti kalėjime ir mirti, nes tik tokią kaltės išpirkimo būdą dėl kūdikio nužudymą ji supranta, todėl jos siela išganoma ir ji patenka į dangų.

Johann Wolfgang Goethe

 

Faustas galiausiai tragiškai suvokia, kad turėdamas absoliučią galią viską pažinti ir nemirtingumą, negali apsaugoti paprastų žmonių. Tikriausiai vedinas kaltės jausmo ir pareigos jis lemtingą akimirką dar bando išgelbėti Margaritą, kurią buvo apleidęs, o ne dėl to, kad besąlygiškai ją mylėtų. Suderinti dieviškuosius principus ir žemiškąjį į dvilypumą linkusiam Faustui nepavyksta, iš to kyla jo didžioji tragedija. Iš esmės tai galima pavadinti proto ir jausmų konfliktu, nors Faustas troško pažinti pasaulį kaip gyvenimą emocionaliai, tačiau jis neišsižada ir proto, kuris verčia keliauti su velniu po pasaulį. Mefistofelis pamažu tampa ne tik nuolankiu Fausto vergu ir savotišku norus pildančiu džinu iš lempos, bet ir pykčio bei įsiūčio taikiniu. Faustas už kiekvieną nesuderinamumą, kančią, negebėjimą sukontroliuoti režisuotas aplinkybes griežia dantį ant velnio.

 

Akivaizdu, kad Goethei svarbu yra harmoningo gyvenimo modelio paieškos dualistiniame – gėrio ir blogio, dievo ir velnio – pasaulyje. Dievas visą Fausto klajonių laiką nesikiša ir visą galią suteikia velniui, nors, atrodo, kad turėtų dalyvauti aktyviau šiose nesąžiningose lažybose. Dievas pasitiki ne tik žmogaus galia keliauti per gyvenimą, rinkti patirtis ir klysti, bet ir rasti išeitis, kitaip sakant, jis suteikia Faustui (kaip ir bet kuriam kitam žmogui) atsakomybę pačiam dar nuo Rojaus išvarymo laikų rinktis savo kelią. Kita vertus, Dievas nėra dinamiškas, jis veikiau pačios nekintančios išminties metafora, o velnias – dinamika, pokyčiai, nepastovumas, gudrumas ir nekantrumas, tad Dievas permato blogio veikimo principą, t. y. jis veikia ir pasitarnauja pačiam žmogui jo tobulėjimo kelyje. Kuo labiau Mefistofelis kišasi ir nori išvesti Faustą iš doros kelio ir jį palaužti, priversti pasiduoti, tuo labiau suteikia jam išminties, pamokų ir žinių ne tik apie Visatą, bet ir apie savo žmogiškąją ribotą prigimtį, kurios iš pradžių Faustas gynėsi ir nenorėjo priimti.

 

Blogis, klaida, nuopuolis, kurį taip demonizuoja krikščionybė, Goethės kūrinyje staiga įgauna visiškai kitokį filosofinį matmenį, kitaip sakant, neįmanoma pažinti savęs ir pasaulio, nepatiriant gėrio ir blogio kaip jėgų, kurios neprieštarauja viena kitai, bet priešingai – papildo ir sukuria visuminį pažinimą ir gyvenimo pilnatvę. Kaip žinia, iš antrosios dramos dalies, Fausto sielą atimama iš Mefistofelio ir grąžinama į dangų pas Margaritą, nes Faustas, nors ir apakęs, miršta tobulėdamas, manydamas, kad kuria laisviems žmonėms laisvąjį pasaulį, nors lemūrai, Mefistofelio pakalikai, jau kasė aklajam Faustui jo kapą.

 

Šis skvarbus kūrinys yra ne tik J. W. Goethe gyvenimo kūrinys, jis yra sudėtinga kelionė per laikmečius, ištisa Vakarų civilizacijos kultūrinė ir dvasinė sielos kelionė, įkūnijanti Apšvietos epochos didžiausią žmogaus polinkį – pažinti visapusišką gyvenimą, suprasti save kaip sudėtingą ir dvilypę asmenybę, kuri veikia tarp dangaus ir žemės, vedina amžino prigimtinio troškimo būti laimingam ir grįžti į savo pirminį šaltinį.

 

P. S. Knygos dizainas patrauklus ir puikus, labai patiko šriftas ir ištaigingumas, kuris pagerbia vieną svarbiausių Vakarų Europos grožinių kūrinių tekstą, tačiau negi Tyto alba negalėjo viršelio kaip nors laminuoti plastiku? Šiaip saugau knygas ir skaitau kiek galėdamas atsargiau, bet net man nepavyko išsaugoti popierinės viršelio tekstūros, viršelis tiesiog dyla ir trinasi akyse! Taip dėl šito apmaudu, nes knyga ilgai neišsilaikys, ypač bibliotekose.

 

Maištinga Siela

Serialas "Saulėta pakrantė" / "Sunset Beach" (TV Series 1997–1999)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Buvau pamiršęs šį vaikystės amerikiečių draminį serialą „Saulėta pakrantė“ (angl. Sunset Beach). Tikriausiai šiandien neištempčiau daugiau nei kelių serijų, kaip ir „Be namų negerai“, nors anuomet atrodė, kad įdomesnės istorijos negali būti. Sunku pasakyti, kiek man anuomet buvo metų, gal dar lankiau pradinę mokyklą ir tik vakarais pavykdavo prieš pat žinias pamatyti „Saulėtą pakrantę“? Pamenu, jog serialas anuomet įtraukė dėl to, kad turėjo nemažai mistinių siužetinių linijų, pvz., užkeiktas paveikslas ir briliantai, įvairūs pagrobimai, kurie anuomet įtraukė į viso siužeto vyksmą...

 

Visgi serialas taip iki galo Lietuvoje nebuvo parodytas, o priežasčių, kaip suprantu, žiūrovai, deja, niekada taip ir nesužinojo. Gali būti, kad „Saulėta pakrantė“ Amerikoje dar nebuvo pabaigtas filmuoti, tad reikėjo laukti naujų epizodų, o po kurio laiko LNK, per kurį ir rodė šį serialą, nebenusipirko serijų ir licencijos transliuoti. Gali būti, kad išstūmė tuo metu net po kelis rodomus Lotynų Amerikos serialus, kurie buvo anuomet dar populiaresni, nei „Saulėta pakrantė“, todėl daugelis žiūrovų jį pamiršo ir rodyti po pertraukos naujų serijų, matyt, nebenorėjo. Tai mano teorija. Žinoma, dabar, kurie turi 30 ir mažiau metų, jie neatsimins „Saulėtos pakrantės“, nes dar nebuvo gimę arba pernelyg maži, kad žiūrėtų ir ką nors atsimintų. Tad šįkart trumpai prisiminsiu kartu su jumis apie ką toji „Saulėta pakrantė“.

„Saulėta pakrantė“ – amerikietiškos muilo operos triumfas ir pabaiga

 

„Saulėta pakrantė“ – tai amerikiečių dienos serialas (muilo opera), kurį sukūrė legendinis prodiuseris Aaronas Spellingas kartu su Robertu Guza jaunesniuoju ir Charlesu Prattu jaunesniuoju. Serija buvo transliuojama JAV-ose NBC kanalu nuo 1997 m. sausio 6 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. Per tuos trejus metus buvo sukurta net 755 serijos. Nors ir gyvavusi palyginti trumpai, „Saulėta pakrantė“ tapo įsimintinu dešimtojo dešimtmečio pabaigos populiariosios kultūros reiškiniu, puikiai atspindinčiu amerikietiškų muilo operų tradiciją, kuri pamažu blėso keičiantis tūkstantmečiams.

 

„Saulėta pakrantė“ atsirado tuo metu, kai dienos serialai vis dar dominavo JAV televizijoje, tačiau jų aukso amžius jau artėjo prie pabaigos. Serialas nebandė iš naujo apibrėžti žanro, o greičiau pasinaudojo visais klasikiniais muilo operų elementais, iškeldamas juos į naują, kartais net hiperbolizuotą lygį. Čia rasime viską, kas būdinga dešimtojo dešimtmečio muilo operoms: sudėtingus meilės trikampius, slaptus vaikus, dingusius giminaičius, netikėtus prisikėlimus iš numirusiųjų, turto paveldėjimo kovas, detektyvinius siužetus ir netgi antgamtinius ar paranormalius reiškinius. Aaronas Spellingas, žinomas dėl tokių hitų kaip „Beverly Hills, 90210“ ir „Melrose Place“ (Lietuvoje rodė pavadinimu „Melrouzas“ per TV3), perkėlė savo sėkmingą, dažnai skandalingą ir blizgančią estetiką iš vakarinių dramų į dienos eterį, suteikdamas „Saulėtai pakrantei“ tam tikrą prabangos ir glamūro prieskonį. Tai buvo tarsi atsisveikinimas su klasikine muilo opera, kuri savo gyvavimo pabaigoje nebijojo eksperimentuoti ir peržengti realybės ribų.

 

Siužetas ir pagrindiniai veikėjai

 

Serialo veiksmas vyksta išgalvotame, saulės nutviekstame Kalifornijos pakrantės miestelyje, pavadintame Sunset Beach (taigi Saulėta Pakrante). Siužetas sukasi apie keletą šeimų ir jų tarpusavio santykius, persmelktus paslapčių, aistrų, išdavysčių ir netikėtų posūkių.

 

Pagrindinė serialo herojė – Megė Kamingso (Meg Cummings), mergina iš Kanzaso. Ji atvyksta į Sunset Beach, kad surastų savo paslaptingą internetinį korespondentą, slapyvardžiu „SB“. Netikėtai paaiškėja, kad SB yra Benas Evansas (Ben Evans) – paslaptingas ir charizmatiškas vietinis gyventojas, persekiojamas savo velionės žmonos Marijos mirties paslapties. Megės ir Beno santykiai yra serialo ašis, pilna kliūčių, paslapčių ir romantikos. Kitas svarbus siužeto aspektas – Kolinso (Cole Deschanel) ir Keitlin Ričards (Caitlin Richards) / Olijos Viajos (Olivia Richards) meilės trikampis. Cole'as, paslaptingas menininkas, įsitraukia į sudėtingus santykius su turtingos ir įtakingos Ričardsų šeimos moterimis – jaunąja Caitlin ir jos motina Olivia. Šis siužetas kupinas slaptų vaikų, nesantuokinių romanų ir nuolatinių dramų dėl turto ir pripažinimo. Be to, seriale veikia Timas Trumanas (Tim Truman) – Megė buvęs sužadėtinis iš Kanzaso, kuris atvyksta į Sunset Beach, kad atgautų Megę, tačiau dažnai įsivelia į komiškas ir dramatiškas situacijas. Taip pat seriale matome Bredo ir Vanesos (Brad and Vanessa) porą, kurios santykiams trukdo įvairios intrigos ir praeities paslaptys. Šermanų (Sherman) ir spekuliantų grupė dažnai būdavo įpainioti į detektyvinius siužetus, susijusius su nusikaltimais, serijiniais žudikais ir kitomis pavojingomis situacijomis, kurios kartais peržengdavo net realybės ribas.

 

„Saulėta pakrantė“ pasižymėjo itin greitu siužeto vystymusi – vos per kelias serijas galėjo įvykti tiek, kiek kitose muilo operose užtruktų ištisus mėnesius. Tai leido serialui išlaikyti žiūrovų dėmesį, nepaisant kartais ekstravagantiškų ar net šokiruojančių siužeto posūkių. Serija baigėsi staiga, palikdama daugelį siužeto linijų nebaigtų, kas yra dar vienas liudijimas apie sudėtingą dienos serialų gyvavimo pabaigą dešimtajame dešimtmetyje.

 

Serialo „Saulėta pakrantė“ vertinimas JAV-ose

 

„Saulėta pakrantė“ JAV žiūrovų buvo vertinama gana prieštaringai, tačiau serialas tikrai paliko ryškų pėdsaką dienos televizijos istorijoje. Kai kurie žiūrovai ją dievino dėl jo dramatiškumo, greito tempo ir dažnai net absurdiškų, bet itin įtraukiančių siužetų, kurie privertė diskutuoti ir laukti kitos serijos. „Saulėta pakrantė“ atvirai flirtavo su fantastikos ir perlenktų situacijų riba, o tai vieniems atrodė gaivu ir linksma, kitiems – pernelyg nerealu ir „prastai atlikta“. „Saulėta pakrantė“ buvo vertinama kaip „taip bloga, kad net gera“, sukeldama priklausomybę dėl savo nerealistiškų, bet įsimintinų istorijų. Daugelis paauglių ir jaunų suaugusiųjų, kurie buvo tikslinė Aarono Spellingo auditorija, prisimena, kaip serialas tapo mokyklinių pokalbių tema, o jo įspūdingi veikėjai, seksualūs aktoriai ir Kalifornijos peizažai prisidėjo prie populiarumo.

 

Nepaisant to, kad „Saulėta pakrantė“ nepasiekė tokių reitingų aukštumų kaip ilgametės muilo operos, ji pelnė tam tikrą pripažinimą ir apdovanojimus. Serialas buvo nominuotas keliems apdovanojimams, įskaitant „Daytime Emmy Awards“ (Dienos „Emmy“ apdovanojimai), kurie yra svarbiausi apdovanojimai JAV televizijos dienos programoms. Nors ir nelaimėjo pagrindinių kategorijų „Geriausio dramos serialo“ apdovanojimų, „Saulėta pakrantė“ pelnė dvi „Daytime Emmy“ statulėles už puikų pasiekimą apšvietimo ir garso montažo kategorijose, taip pat buvo nominuota vienuolika kartų įvairiose kitose kategorijose. Be „Emmy“, serialas taip pat sulaukė daugiau nei dvidešimties nominacijų įvairiuose kituose apdovanojimuose, pavyzdžiui, „Soap Opera Digest Awards“, kas rodo, kad industrijos atstovai pripažino tam tikrus serialo aspektus, nepaisant jo reputacijos.

 

Serialas „Saulėta pakrantė“ JAV buvo nutrauktas ir neužbaigtas dėl nuolatinių ir nepakankamų reitingų. Nors pradžioje, ypač per tam tikras siužeto kulminacijas (pavyzdžiui, „Shockwave“ – „Smūgio banga“ siužeto liniją su žemės drebėjimu), jo reitingai trumpam šoktelėdavo ir rodė vilčių teikiančius ženklus, šie pakilimai nebuvo tvarūs. „Saulėta pakrantė“ visą savo gyvavimo laikotarpį liko muilo operų reitingų lentelės apačioje. Kai kuriais pranešimais, NBC, kuriam priklausė serialas, patyrė finansinių sunkumų ir ieškojo būdų, kaip sumažinti išlaidas. Kadangi „Saulėta pakrantė“ buvo brangi gamybos prasme, o jos reitingai nebuvo pakankamai aukšti, kad pateisintų investicijas, NBC priėmė sprendimą nutraukti serialą. 1999 m. rugsėjo 17 d. buvo oficialiai paskelbta apie serialo nutraukimą, o paskutinė serija JAV eteryje pasirodė 1999 m. gruodžio 31 d. Šis staigus nutraukimas reiškė, kad daugelis siužeto linijų liko nebaigtos, o žiūrovai liko be tinkamos pabaigos, kas sukėlė nemažai nusivylimo tarp ištikimų fanų. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje serialas nebebuvo taip pat pratęstas, nes jis Amerikoje jau nebeturėjo perspektyvos, nors serijų dar buvo likę nemažai.

 

Pagrindiniai „Saulėtos pakrantės“ aktoriai, jų biografijos, karjera, likimai.

 

Susan Ward (Meg Cummings)

 

Susan Ward įkūnijo pagrindinę serialo heroję Megę Cummings, naivią merginą iš Kanzaso, kuri atvyksta į Saulėtą pakrantę ieškoti meilės. Šis vaidmuo buvo vienas pirmųjų ir svarbiausių jos karjeroje, atnešęs jai didelį populiarumą ir atpažįstamumą tarp muilo operų žiūrovų. Po „Saulėtos pakrantės“ Susan Ward tęsė aktorės karjerą, pasirodydama įvairiuose filmuose ir televizijos serialuose, tokiuose kaip „The In Crowd“ (2000 m.), „Shallow Ground“ (2004 m.) ir seriale „Make It or Break It“ (2009–2012 m.). Nors ji netapo didžiąja Holivudo žvaigžde, Megės Cummings vaidmuo išliko jos vizitine kortele ir daugelio gerbėjų atmintyje.

 

Clive Robertson (Ben Evans / Derek Evans)

 

Clive'as Robertsonas atliko dvigubą ir itin svarbų vaidmenį seriale – įkūnijo paslaptingąjį Beną Evansą ir jo piktąjį dvynį Dereką. Šie vaidmenys pareikalavo didelio aktoriaus meistriškumo ir tapo vienais įsimintiniausių serialo „Saulėta pakrantė“ elementų. Robertsonas puikiai perteikė tiek romantiško herojaus, tiek grėsmingo antagonisto personažus, o jo sukurta Beno ir Megės chemija buvo viena pagrindinių serialo varomųjų jėgų. Po „Saulėtos pakrantės“ Clive'as Robertsonas toliau vaidino įvairiose muilo operose, pavyzdžiui, „Star Gate: SG-1“ ir „General Hospital“, tačiau Beno Evanso vaidmuo išliko jo karjeros viršūne ir labiausiai atpažįstamu darbu.

Eddie Cibrian (Cole Deschanel)

 

Eddie Cibrianas įkūnijo charizmatiškąjį Cole'ą Deschanelį, kurio meilės trikampis su Keitlin ir Olivija tapo vienu įtempčiausių serialo siužetų. „Saulėta pakrantė“ buvo svarbus žingsnis jo karjeroje, padėjęs jam įsitvirtinti televizijoje. Po šio serialo Cibrianas sėkmingai tęsė aktorystę, pasirodydamas populiariuose serialuose, tokiuose kaip „Third Watch“ (1999–2005 m.), „Invasion“ (2005–2006 m.), „CSI: Miami“ (2009–2010 m.) ir „Rosewood“ (2015–2017 m.). Jis taip pat vaidino ir kine, tačiau televizijos serialai išliko jo pagrindine sritimi. Cole'o Deschanelio vaidmuo padėjo jam sukurti romantiško, bet sudėtingo herojaus įvaizdį.

 

Lesley-Anne Down (Olivia Richards)

 

Lesley-Anne Down, jau buvusi patyrusi aktorė su solidžia karjeros istorija kine ir televizijoje, „Saulėtoje pakrantėje“ įkūnijo sudėtingą ir dažnai kenčiančią Oliviją Richards. Jos vaidmuo suteikė serialui brandumo ir dramos gylio, o jos personažo kova su alkoholizmu ir sudėtingi santykiai su dukra Keitlin bei vyru Gregoriu buvo vieni įsimintiniausių. Prieš „Saulėtą pakrantę“ Down buvo žinoma iš tokių filmų kaip „The Pink Panther Strikes Again“ (1976 m.) ir serialo „North and South“ (1985–1994 m.). Po „Saulėtos pakrantės“ ji tęsė darbą muilo operose, pavyzdžiui, „The Bold and the Beautiful“, patvirtindama savo, kaip dienos televizijos veteranės, statusą.

 

Sarah Buxton (Annie Douglas Richards)

 

Sarah Buxton atliko vieną ryškiausių ir labiausiai nekenčiamų, bet kartu ir mylimų vaidmenų seriale – manipuliuojančią ir piktąją Annie Douglas Richards. Jos personažas buvo nuolatinis intrigų šaltinis, o jos piktos schemos ir komiški bandymai pasiekti savo tikslų padarė ją nepamirštama. Šis vaidmuo Buxton atnešė didelį atpažįstamumą ir leido jai parodyti savo komedinį ir dramatinį talentą. Po „Saulėtos pakrantės“ ji pasirodė kituose serialuose, tokiuose kaip „The Bold and the Beautiful“ ir „CSI: Crime Scene Investigation“, tačiau Annie Douglas vaidmuo išlieka jos karjeros ikona.

 

Sam Behrens (Gregory Richards)

 

Samas Behrensas įkūnijo galingą ir dažnai negailestingą Gregory Richardsą, turtingą verslininką ir Olivijos vyrą. Jo personažas buvo pagrindinis antagonistas, kurio veiksmai dažnai lėmė kitų veikėjų likimus. Behrensas, jau turėjęs patirties muilo operose („General Hospital“), puikiai perteikė Gregory sudėtingumą – jo meilę šeimai ir kartu negailestingą verslo požiūrį. Jo vaidmuo „Saulėtoje pakrantėje“ sustiprino jo, kaip patyrusio muilo operų aktoriaus, reputaciją, o jo personažas buvo vienas iš tų, kurie palaikė nuolatinę įtampą ir dramą seriale.

 

Filmavimo vietos ir procesas

 

Nors serialo veiksmas vyko išgalvotame Kalifornijos miestelyje, pavadintame Sunset Beach, realios paplūdimio scenos buvo filmuojamos netoliese esančioje Seal Beach, Kalifornijoje. Seal Beach yra tikras pakrantės miestas Orindžo apygardoje, netoli Los Andželo metropolio, pasižymintis gražiomis gatvėmis, aukštais palmėmis, prieiga prie vandenyno ir ilgu prieplauka. Tai leido serialo kūrėjams perteikti autentišką Kalifornijos pakrantės atmosferą, kuri buvo tokia svarbi „Saulėtos pakrantės“ įvaizdžiui. Kai kurios konkrečios lokacijos, pavyzdžiui, Beno Evanso namas prie vandenyno (kuris buvo tikras namas adresu 1303 Seal Way) ir Annie Douglas Richards namas (kiti šaltiniai nurodo 1305 Seal Way), tapo ikoniškomis gerbėjų vietomis, kurias daugelis norėjo aplankyti. Taip pat buvo naudojamos ir kitos Seal Beach gatvės bei viešosios erdvės, kad būtų sukurtas išsamus ir įtikinamas miestelio paveikslas.

 

Daugelis interjero scenų, tokių kaip veikėjų namai, ligoninė, kavinės ir biurai, buvo filmuojamos studijos patalpose. Kadangi muilo operos gaminamos itin sparčiai ir reikalauja nuolatinio filmavimo srauto (kasdien buvo kuriama beveik po seriją), specialiai įrengti dekoracijų kompleksai studijose yra būtini. Tai leidžia komandai efektyviai dirbti, nes nereikia nuolat keliauti į skirtingas vietas ir galima greitai keisti scenas bei rekvizitus. „Saulėta pakrantė“ buvo bendrai prodiusuojama NBC ir Spelling Television, tad tikėtina, kad ji buvo filmuojama vienoje iš šių bendrovių studijų Los Andžele ar jo apylinkėse.

 

Filmavimo procesas buvo gana intensyvus. Dienos serialai reikalauja, kad aktoriai ir visa komanda dirbtų ilgą darbo dieną, dažnai filmuodami scenas ne eilės tvarka, o pagal lokaciją ar aktorių prieinamumą. Scenarijai būdavo rašomi ir redaguojami nuolat, kartais net likus kelioms dienoms iki filmavimo. Tai leido serialui greitai reaguoti į reitingų pokyčius ir žiūrovų reakcijas, įvedant naujas siužeto linijas ar koreguojant esamas. Nors tikslios detalės apie kasdienę gamybos eigą sunkiai prieinamos, galima daryti išvadą, kad „Saulėta pakrantė“, kaip ir dauguma to meto muilo operų, buvo gaminama dideliu tempu, pasitelkiant patyrusius operatorius ir režisierius, kurie efektyviai derino studijos ir lauko filmavimą, siekdami sukurti dinamišką ir vizualiai patrauklų produktą.

 

"Saulėta pakrantė" serialo intro:

Čia pamatysise, kaip aktoriai 1997-2024 pasikeitė.

Jūsų Maištinga Siela

Albumas: Pink – Trustfall

Sveiki,

Jau daug metų klausausi ir seku pop roko atlikėjos Pink karjerą ir muziką. Savo vinilo kolekcijoje tikriausiai turiu visus jos išleistus albumus. Turiu ir tokius, kuriuos galėčiau pavadinti nuklausytus iki kraujo ir kai kuriuos galėčiau kūrinius paniūniuoti atmintinai. Tokie albumai tikriausiai būtų 2001 metais pasirodęs „Missunderstood“ ir „The True About Love“ 2012 m., kurių singlai tapo pasaulinio lygio superhitais. Šiandien apžvelgsiu naujausią 9 muzikos albumą „Trustfall“, pastarasis pasirodė vakar, jį jau legaliai galite klausytis YouTube kanale.

1. Pink – When I Get There.

Labai personalizuota daina, skirta tėčiui. Atlikėja specialiai šiai dainai sukūrė ir asmeninį vaizdo klipą, kuriame dalijasi savo vaikystės nuotraukomis ir filmuotais kadrais. Sužinojau, kad Pink tėtis taip pat dainavo ir yra pasirodęs jos koncertuose. Daina apie tėtį lyriška, pagarba žmogui, suteikusiam gyvybę, prisiminimų pasidalijimais. Sakyčiau, gera daina, geras vokalas, geras įprasminimas.

Įvertinimas: 8/10

2. Pink – Trustfall

Ką tik išklausiau ir pirmąkart pamačiau prieš 3 savaites išleistą vaizdo klipą. Daina tikriausiai apeliuoja į pagrindinį viso albumo singlą, nes visgi tai tas pats pavadinimas. Visgi galvoju, kai Miley Cyrus išleido „Flowers“, internetas sproginėjo nuo pasidalinimų ir komentarų, o apie šį kūrinį retas kuris kalba, nes... tikriausiai reikia skandalų, o Pink, dviejų vaikų mama, tikriausiai skandalams nebenusiteikusi, tačiau kokia kabinanti daina ir kokybė! Iš Pink pasaulio tai absoliučiai šviežias garsas ir kokybė, o tas fone aidintis garsas tarsi būtų dainuojama iš aukštybių labai dera su 80-ųjų muzikos greitaisiais ritmais. Vaido klipas taip pat pilnas skrydžio, jame šmėžuoja LGBTQ+ vaizdai ir kažkuo šis kūrinys savo visuminiu sumanymu primena senesnį Pink hitą „What About Us“ (2017).

Įvertinimas: 10/10

3. Pink – Turbulence

Tiesą sakant, iš šios dainos nieko nesitikėjau, bet, Dievas mato, ji tooookia gera! Ir manau, kad jau pradedu regėti viso albumo sumanymą. Gaivūs kosminio skrydžio garsai ir tolimo aido afektai Pink vokalui taip gerai dera, o ir tekstas apie vienas kito pasitikėjimą ir vienas kito klystkelius, nuopuolius tampa gyvenimo savaime suprantamu dalyku, todėl daina apie santykių gydymą. Apie gyvenimo išgąstį, kuris dažniausiai tėra tik akimirka, tik gyvenimo turbulencija. Kodėl man atrodo, jog daina tarsi parašyta apie Pink ir jos vyro santykius, o kūrinys tapo asmeninės patirties universalia dainos medžiaga klausytojams? Kad ir kaip ten būtų, daina liuks.

Įvertinimas: 9/10

4. Pink – Long Way to Go ft. The Lumineers

Kūrinys įrašytas kartu su muzikos grupe The Lumineers vėl primena tykią ir gražią lopšinę, peraugančią į drąsos ir pasitikėjimo maršą. Po šios dainos susigraudinau. Pritrenkė paprasti, bet tarsi man (ir daugeliui iš mūsų) išdainuoti žodžiai: „Manau, galėčiau sustoti, galėčiau sustoti. Ar tu nesupranti, kad mano visi demonai ir baimės išnyksta? Kai tu būni su manimi, kai tu būni su manimi, noriu tau parodyti savo randus dienos šviesoje...“ Vau!

Įvertinimas: 10/10

5. Pink – Kids in Love ft. First Aid Kit

Dvi merginos pasivadinusios „Pirmosios pagalbos vaistinėle“ įrašė su Pink šią country pop stiliaus švelnią dainelę, kuri iš vienos pusės labai nuoširdi, iš kitos neturi kažko, dėl ko šiurptų oda. Bet net neabejoju, kad daina atras savo klausytoją.

Įvertinimas: 5/10

6. Pink – Never Gonna Not Dance Again

Pirmasis Pink šio albumo singlas ir vaizdo klipas, nufilmuotas ant riedučių prekybos centre. Pozityvus ir spalvingas vaizdinys, kuriame „prasimuša“ ir senoji geroji rokerė Pink, kuri mėgsta pasijuokti iš rimtų dalykų. Prisimenate superhitą „So What?“. Šiame vaizdo klipe taip pat galite išvysti pašėlusią Pink, kuri purto mieguistą ir apatišką pardavėją, o jos išmanųjį įmeta į žuvelės akvariumą... Dainoje prasimuša disco stiliaus niuansai, kurie dera su pop roko motyvais, pastarieji vaizdo klipe paniurėlių prekybos centrą paverčia linksmybių naktiniu klubu su neoninėmis šviesomis.

Įvertinimas: 8.5/10

7. Pink – Runaway

„Mes gimėme pabėgti iš viršaus į apačią...“ Atrodo, kad ši vertikalė, kritimas iš viršaus žemyn yra esminis viso albumo konceptas. Ką jis reiškia? Iš tikrųjų, kaip šioje dainoje ir sakoma, reiškia nusileisti ant žemės ir gyventi šia diena, įkūnyti gyvenimo akimirkos grožį. Greito tempo pop disco motyvų daina man asmeniškai ritmu ir tempu bei dvasia primine Dua Lipos „Physical“ hitą, tačiau šis panašumas manęs neerzina, nes dabar tokie motyvai yra pop muzikoje itin populiarūs, o Pink visada šalia savo sumanymų neatsilikdama naudojo madingus ir populiarius muzikos garsus.

Įvertinimas: 8.5/10

8. Pink – Last Call

Paskutinis skambutis prieš pasaulio pabaigą, o Pink prašo pašokti ir atšvęsti gyvenimą, kuris netrukus pasibaigs. Dainos choras prifarširuotas ironiškų „cha, cha, cha...“, kurie visoje dainoje sukuria gyvenimo akimirkos šventę. Intriguoja dainos pirminis uždainis apie regimus angelus ir aureoles, apie žadamą pasaulio pabaigą, bet dideliam dramatizmui čia vietos nėra, Pink iš visko gali išspausti šventę ir perteikti net pasaulio pabaigas, akivaizdu, jog tai metafora ir kalbama apie santykių griūtį, tačiau netgi ir tokias patirtis reiktų vertinti kaip gyvenimo žaidimą.

Įvertinimas: 8.5/10

9. Pink – Hate Me

Ši daina – tai ką galima vadinti pop roko razina. Absoliuti Pink klasika ir stilistika, dėl ko visas pasaulis ir klausosi šios moters. Ar dainą galima pavadinti pikta ir kerštinga? Tikrai taip! Nežinau šios dainos atsiradimo priežasčių, bet dainininkė kviečia jos nekęsti, nes ji pikta ragana, kalė ir visokia kitokia monstrė, kurią sukūrė kiti ir aplinkybės. Galima sakyti, kad tai tam tikra prasme kaltinimo daina, kuri energingai nukreipta prieš pačią monstrę... Gal dainos turinys ne pats žaviausias, bet Dievas mato, daina tikras pop roko hitas!

Įvertinimas: 10/10

10. Pink – Lost Cause

Dar viena santykių daina su puikiu Pink vokalu. Turi savito turinio panašumų su „Hate Me“, tik ši daina apie santykių pabaigą, apie tai, kaip vakarėlis nutyla, kaip visi išsisklaido ir lieka tik nejaukūs dviejų žmonių priekaištai ir nutylėjimai. Dainininkė sako, kad jos nevadintų pasimetusia, tačiau gali ją vadinti nevykėle, svetima, bet nepasimetusi, nes ji puikiai žino, kas tuoj netrukus įvyks. Labai lyriškai ir jautriai perteikta daina dar kartą patvirtina, jog Pink nėra svetimos vokalinės lyrinės dainos, o jos suspaustas skausmą perteikiantis jautrumas tikrai prisibels į klausytojų širdis, patikėkite.

Įvertinimas: 10/10

11. Pink – Feel Something

Ką aš galiu pasakyti? Dar viena puiki daina, prisodrinta subtilaus aido, aštraus Pink balso ir choro. Ar man tik atrodo, bet nemažai šiame albume tokių dainų „nuo širdies“. Šioji dar viena apie skausmą ir apie negalėjimą mylėti bei įsipareigoti, nes skaudžios patirtys byloja, jog destruktyvių santykių trauma vis dar gyva. Viena geriausių šios dainos eilučių: „Aš paprastai sulaužau tuos, kuriuos myliu.“ Psichoterapinio „skonio“ daina, kuri ras savo jautrųjį klausytoją.

Įvertinimas: 9/10

12. Pink – Our Song

Manau, kad tai mano mėgstamiausia šio albumo daina. Tikrai. Kabina nuo pat pirmosios natos iki pat paskutinės, vokalas ir aštrėjantys pianino akordai sukuria didėjančio dramatizmo skausmą ir išgyvenimą. Tas vokalas yra vau! Daina apie asmeninį santykių karą šioje dainoje suskamba ir kitokia prasme mums, lietuviams, kai Ukrainoje vyksta karas (nors nebemėgstu visuose kontekstuose sieti šio dalyko, bet čia labai suskamba). Kaip kažkas iš internautų pastebėjo, šioji daina atrodo kažkuo panaši Juan Gabriel dainos „Abrázame Muy Fuerte“, ir negaliu nesutikti, jog tam tikrų emocinių ir dainos prasmių yra.

Įvertinimas: 10/10

13. Pink – Just Say I'm Sorry (ft. Chris Stapleton)

Daina sako: „Kartais, kai tu laimi, reiškia, kad iš tikrųjų tu pralaimi“. Daina atliekama su Chrisu Stapletonu yra vėlgi... Nuostabiai jausminga ir juslinga! Bliuzo ir country tekstūra perteikta jauki, maloni ausiai daina apie apsiprašymą, apie santykių konkurencingumą, kuriame nėra laimėtojų ir tų, kurie taria susitaikymo kovoje paskutinį žodį.

Įvertinimas: 10/10

APIBENDRINIMAS. Jūs tikriausiai juokaujate, ką? Prieš imdamasis perklausyti šio albumo tikėjausi absoliučiai ne to. Tikėjausi pilno pop roko paviršutiniškų dainų ir tiesiog kabinančių lengvų dainų, kurios patiktų masėms, bet Pink albumas „Trustfall“ pranoko bet kokius mano lūkesčius. Šis jautrus albumas, pradedant nuo pirmosios dainos tėčiui ir baigiant bliuziška meilės pamoka mane, tiesą sakant, abstulbino! Be jokių abejonių „Trustfall“ tiek muzikaliai, tiek vokališkai, tiek visu konceptu yra vienas geriausių Pink solo albumų, kuriame rasite ištisą gyvenimo džiaugsmą ir sudėtingų santykių apmąstymų paletę, kurios idėja yra dangaus ir žemės vertikalė, pripildyta prasmių ir vokalinių spalvų tokių unikalių, kuriuos gali transliuoti tik Pink.

Bendras albumo balas: 8.9

Jūsų Maištinga Siela

Lina Simutytė. Apsakymas "Semper Idem": upė nebūtinai žudikė

Sveiki,

Taip ir neperskaičiau jaunosios prozininkės, įvertintos Jurgos Ivanauskaitės literatūrine premija, debiuto „Miesto šventė“, tačiau Linos Simutytės veidą prisimenu, o susipažinti su šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjais niekada nėra vėlu. Taip jau nutiko, kad pirmasis skaitytas kūrinys tapo „Semper Idem“ (iš lot. k. Visada taip pat), kuris buvo publikuotas žurnale „Nemunas“ (Nr. 1, 2023), pastarojo viršelį autorė papuošė duodama interviu. Pats apsakymas užrašytas „Wintertuin“ rašymo rezidencijoje Neimegene, Olandijoje.

Nežinau, ar tokios prozos reiktų tikėtis skaitant „Miesto šventę“, tačiau „Semper Idem“ turi savitų prozos privalumų, apie kuriuos trumpai norėčiau sau į paraštę pasižymėti. Trumpame apsakyme kalbama apie Jutą, kuris bėgdamas nuo savęs ir nepalankios vietos (taip, kaip dažnai išsiruošia laisvamaniai į gyvenimo kelionę po pasaulį, netikėtai save kelionėje išbandydami ir permainydami), taip ir Jutas, mėgstantis persirenginėti moteriškais rūbais, bėga nuo priešiškos aplinkos ir atvyksta į svetimą Urvinių žemę. Naujoje vietoje staiga Jutas supranta, kad jį visi priima, išgirsta istoriją apie Milos gyvenvietę, prie Milos upės.

Iš pradžių atrodo, kad autorė imsis Juto tapatybės problemos, tačiau Jutas didelę teksto dalį tiesiog klausosi Urvinių istorijos. Jis išklauso istorijos apie Milo miesto įkūrimą, apie aukojimo apeigas, kurios, tiesą sakant, gana eklektiškai suyrą ir mitologinių pasakojimų mišinį. Iš vienos pusės tai miesto įkurtuvių šablonas, primenantis Romos miesto įkūrimą, tačiau autorė įpina ir pagoniškų baltiškų maginių apeigų ir pertransformuodama užkalbėjimus bei mito pasaulį, pateikia universalia kalba suprantamas legendų ir padavimų ištarmes. Autorės kalba stengiasi būti žaisminga, vingri, spontaniška („...ir namus žemumoje aptraukė purvino aksomo spalvos netrukus įplyšusiu dangaus audeklu.“; „... kaip Milos slėniai blyksi mažytėmis žiežirbų iškrovomis, tarsi elektra būtų įsikūnijusi į arogantišką moterį...“), bet tuo pačiu kelia manieringumo, plepėjimo ir literatūrinės pompastikos įspūdį. Naratyvo netradiciškumas, neapibrėžtumas, nesuveržtumas iš esmės rezonuoja man su kai kuriais Jurgos Tumasonytės tekstais.

Jutui labiausiai patinka Tarnų namas, kuris kartu yra ir švyturys. Kai atrodo, jog Jutas pritapo prie aplinkos ir naujosios kultūros, paskelbiama evakuacija, nes Milos upė tuoj pasiglemš romėnų laikų gyvenvietę ir viskas atsidurs po vandeniu. Veikėjas apsisprendžia niekur nevykti, gyventi palėpėje ir kaip nors išlaukti, kol vanduo atslūgs, tačiau jis neatslūgsta, priešingai – paskandina Jutą, pastarasis tik atsidūręs dugne suvokia, kam prabangius daiktais reikėjo aukoti upei. Čia atsiveria viso apsakymo prasmė.

Lina Simutytė sugretina karikatūrinį, absurdu, mitologijos šablonais grįstą pasakojimų formų koliažą su vidinių prasmių simboliais ir metaforomis. Galiausiai visas Juto bėgimas tampa kaip visada, semper idem, savo vidinės skausmo upės šėrimas daiktais (čia prisiminiau Justin Timberlake dainą „Cry My River“), pastarieji gali būti bet kas: savigaila, egoizmas, sunkumai ir t. t. Siurrealistiniai vaizdiniai rezonuoja su Juto pabėgimo ir atsinaujinimo troškimu, tačiau sena tiesa byloja, kad nuo to, nuo ko bėgam, likimas grąžina bumerangu. Milos vanduo nebūtinai žudikas, nebūtinai griaunanti stichija, ji gali būti gyvenimiškų tiesų ir dėsnių suvokimo atėjimas, apsiplovimas, apsivalymas. Nuo vieno suvokimo, prie kito. Visada taip pat.

Jūsų Maištinga Siela