
Tania
Pjankova. „Raudonųjų skruzdžių amžius“ – Vilnius: Alma littera, 2024. – p. 304.
„Raudonosios
skruzdės grobia mūsų vaikus, ištraukia lėliukes iš lopšių, nujunko nuo motinų
krūtų, augina iš jų naujų janyčarų kolonijas, ir mūsų vaikai užaugs nebe
žmonėmis, o mankurtais, skruzdžių vergais, kurie visą gyvenimą tarnaus Raudonajai
Pamotei, neš jai maisto, o jei reikės, galvą dėl jos padės (p. 194).“
Sveiki,
brangūs skaitytojai!
Yra
knygų, kurias reiktų pasirinkti itin atsargiai dėl galimo emocinio sukrėtimo. Visiškai
nesvarbu, kad kartais knygos priklauso grožinės literatūros kategorijai, tačiau
jos gali taip pat sukrėsti ir paveikti kaip ir dokumentika. Panašią, sakyčiau,
poveikį suteikia Tanios Pjankovos romanas Raudonųjų skruzdžių amžius
(ukr. Вік червоних мурах), kurią
į lietuvių kalbą išvertė Donata Rinkevičienė. Tania Pjankova (Tetiana
Pjankova, g. 1985 m.) yra žinoma ukrainiečių rašytoja, poetė, leidėja, filologė
ir kultūros renginių organizatorė, pirmąkart verčiama jos proza į lietuvių
kalbą, o pastaroji tapo geriausia 2024 grožine verstine knyga Lietuvoje. Nors
žiūrėjau skeptiškai į tuos visus rinkimus, maniau, kad visa tai dėl karo
Ukrainoje šiokio tokio balsavimo solidarumo, tačiau tik perskaitęs visą kūrinį
pakeičiau šį įsitikinimą.
Puikiai
prisimenu savo istorijas pamokas. Apie Holodomorą galbūt buvo parašytos viso
labo kelios eilutės prie Stalino temos vadovėlyje ir apie šį genocidą, tiek,
kiek jau galėjome žinoti apie Holokaustą, apie šią ukrainiečių tragediją,
nutikusią 1932-1933 metais, buvo mokoma labai mažai. Sovietų valdžia iš Ukrainos
gyventojų, kurie nepritarė kolūkių steigimui, atėmė viską, išbuožino šimtus
tūkstančius žmonių, pasmerkdama milijonus gyventojų badui, gyvenimui
atšiauriomis žiemos sąlygomis be šildymo ir maisto. Tai grynų gryniausias
genocidas, per kurį iš bado mirė mažiausiai 3,5 milijonai ukrainiečių, o kai
kas priskaičiuoja ir 7-8 milijonus, sudėtinga viską suskaičiuoti tais gūdžiais
Stalino siautėjimo laikais. Romanas Raudonųjų skruzdžių amžius smarkiai
pagrįstas įvairiais dokumentais ir liudijimais, kaip pati autorė yra teigusi,
rinkdama šią medžiagą ji ieškojo informacijos apie tų laikų įvykius ir
archyvinius dokumentus apibendrino bei sujungė į vieną įsivaizduojamą vietovę –
Mačuchų kaimą, netoli Poltavos, kuriame ir vyksta kūrinio veiksmas. Knyga taip
pat sugula kaip gilus psichologinis liudijimas apie totalitarinio režimo
nusikaltimus, žmogiškąją dramą ir represijas.
Romanas
fragmentuotas, jis pasakoja kelias perspektyvas, kurios viena kitą papildo, kol
galiausiai siužetiškai susilieja. Vienoje pasakojimo dalyje – Mačuchuose gyvenančios
Dusios ir jos motinos Hanos istorija. Dusios tėvas išvežtas į Sibirą, ji liko
viena su motina ir broliu. Apie motiną rėžia sparną vietos parsidavėlis
Svyrydas, kuris Haną myli nuo pat jaunų dienų, bando ją papirkti maistu ir
pažadais, tačiau Hana negali į jį žiūrėti, nes Svyrydas prisidėjo prie to, kad
jos vyras buvo ištremtas. Šalia pasakojami ir kitų kaimo gyventojų likimai, jų
mirtys, kančios dėl bado, prostituciją už šlakelį aliejaus. Kitoje pasakojimo
pozicijoje – įtakingo sovietinio komisaro Oleksejaus Bašos žmona Solia, kuri po
dukrelės Ievos netekties maniakiškai psichologinį skausmą malšindavo gyvuliškai
persivalgydama. Vyras ją atsiveža į Mačuchus, ją įkalina namuose su daktaru ir
prižiūrėtojais, kad laikytųsi dietos ir numestų svorį, kitaip sakant, kad ji
vėl taptų jam patrauklia ir jam nebereikėtų jaunų merginų paslaugų. „Man
nuobodu klausytis apie sėją, menkai ją nutuokiu. Įsiklausau į save, savo kūno
balsą, kuris ragina sublogti...
Apžiūrinėju save nuogą veidrodyje... baisu: pieno baltumo oda, vos vos apaugusi
švelniu pūkeliu, kieti poodinių riebalų klodai, didelės ir mažos klostės,
kaupiančios prakaitą... Aš panaši į lašininę statinę, tarp liemens ir klubų
mažne nėra skirtumo... (p. 164).“ Tai gana makabriška, turint galvoje, kad
už mylios nuo Solios namų žmonės miršta badu, o ji apie tai neturi žalio
supratimo, turi kas kelias dienos pasninkauti, kad nukristų svoris. Autorė kontrasto
būdu sukuria perteklinio ir nužmoginimo pasaulį sandūrą, kuriame svarbiausias išgyvenimo
faktorius išlieka žmogiškumas.
Tuo
pat metu netoli Solios namų vyrauja klaikus badas: „Kolūkyje arkliai baigia
išgaišti. Sulysusius ir apšašusius nakčiai diržais pririša, kad neparkristų. Bet
jie vis tiek nugaišta – arba rytą, arba vakare. Juos išveža... Stebime akylai.
Netoli yra muilo fabrikas. Anksti rytą siunčiu Myrosių į eilę laukti arklių
kaulų. Paskui pati bėgu ir gauname savo dalį. Juškos išsiverdame. Kaulus vėliau
piestoj sutrupiname ir girnomis sumalame. Į juos pridedame pelų, išspaudų ir
kepame matoržanykus, jų į rankas nepaimsi – subyra, nes niekuo nepagerinti, bet
mes valgome, nes reikia... Einame toli į mišką, renkame pernykščius lapus. Arčiau
nieko nerasi – viskas prieš mus suvalgyta (p. 244).“ Visas romanas – vienas
baisus badą vaizduojantis jausmas, kuris tvoskia skaitytojui nuo pat pirmųjų
pasakojimo puslapių ir kuo labiau skaitai, tuo labiau baisiesi, kaip šis badas
atima iš žmogaus gyvastį. Tokius baisius dalykus galima skaityti ir tremtinės
Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose Lietuviai prie Laptevų jūros. Kai kada
man romanas priminė ir suomių rašytojos Katja Kettu Už nuodėmes bus atleista,
kur taip pat vaizduojami Antrojo pasaulinio karo žiaurumai.
Tania Pjankova
Autorei
svarbu ne tik žmogiškieji ryšiai, bet ir atskleisti, kaip tuo metu veikė
propaganda, kuri pakeitė ne tik perėjūnų ir politinių parsidavėlių vertybes,
bet ir tikrovę. Vieni baisiausių pasakojimų yra apie jaunas merginas, kurios
pusbadžiu nepamaitintos sustatomos dainuoti linksmų dainų komisarui su pyragu
rankoje: „Dainuojame apie rojų žemėje, o pačios alkanomis akimis spiginame. Gal
iš baimės, gal kad negalvotume apie duoną Olenos rankose, o gal kad nusimestume
žmogaus pavidalą, virstume beveide „didžiąja tėvyne“, kurią taip uoliai mums
perša. Atėmę iš mūsų žemę, derlių, duoną, kalbą, atėmę viską, dėl ko taip
sunkiai dirbome, jie nori dar vienos mūsų duoklės – mūsų sielų, kurios ir taip
vos rusena išbadėjusiuose kūnuose... (p. 97).“ Arba kaimynų pagrobta Dusios ir Hanos
prižiūrima paliktoji mergaitė, susūdyta agurkų sūrime, kad jos mėsa galėtų
išmaitinti gyvuosius... Taip, politiniai baisūs sprendimai veikė alkstančiųjų
sprendimus, nes jie nebe tame pasaulyje, o veikiau plūduriuoja kaip ir
pats romano pasakojimas tokiame siurrealistiškai sapniškoje egzistencijoje. Veikėjai
dažnai sapnuoja, regi vizijas, nes sąmonė užtemsta išsekimo.
Atimti
tikėjimą – vienas iš svarbiausių komunizmo uždavinių. „Iš buožių visokio
inventoriaus atėmėm. Yra senų skrynių, ikonų... – vardiju. – Kai cerkvę uždarė,
visą ikonostasą iš ten parvilko. – O! – nudžiugo Baša. – Tikrai. Veikiausiai
šitai aš ir mačiau. Štai kas, drauge Ivanai, dabar pat kiaulidei medžiagos
duosim, kad gėris veltui neprapultų. Ūkyje turi būti tvarka. Jums aišku? Tai –
svarbiausia jūsų užduotis! (p. 84).“ Ir šitai ikonos tampa kiaulidžių
grindiniu, nes komunistams ne tik religija, bet ir žmogus nebėra vertybė, vien
tik partijos galia ir jos idealizavimas. Absoliučiai G. Orwelo Gyvulių ūkio
ir romano 1984-ieji vaizduojamosios galios diegiami principai.
Nepaisant
sisteminių, politinių ir baisaus bado vaizdavimų, autorei svarbu išlaikyti ir
šiokią tokią viltį. Tai fikcinio romano bruožas, panašiai kaip kad Alvydo
Šlepiko Mano vardas – Marytė, mes turime keletą veikėjų, kurie žūtbūt
pagal numatomą programą turi išsigelbėti ir, žinoma, viena iš tokių yra Dusia.
Nežinau, iš kur autorė sugalvojo sceną apie kruvinus grūdus iš motinos burnos,
kuriuos pabėgusi ji pasėja ir galiausiai išmaitina kartų kartas (veikiausiai
tai poetinė metafora), bet ji skaudžiai paveikia skaitytoją galvoti apie Holodomoro
poveikį ateities kartoms, kai panašūs dalykai ima kartotis, o brutalūs valdžios
principai nieko nesiskiria nuo 1932-1933 Stalino sukurtų instrumentų. Knyga turi
ir tą romanistinę santykių žemėlapį, Svyrydo neišpildžiusi svajonė, Dusios
gimstantis vaikas iš prievartos ir kt. serialų apmatams būdingi siužetiniai
likimo vingiai šioje istorijoje nebeatrodo tokie lėkšti, priešingai – jie kažin
kaip įtikina, jog prievartos ir mirties žemėje, kai puolė komunistinės raudonosios
skruzdės, galimi bet kokie prieštaringi ir logikos neturintys įvykiai.
„Mes
neverkiame. Mes apkvaitę, nebylūs... Svetimi. Gelsvoje spingsulės šviesoje
matome, kaip ji keičiasi, kaip mirtis ištiesina įtemptą pamėlusią lūpų stygą,
kaip nematomu raktu atrakina jai burna... (p. 252-253).“ Romane
daug mirties, smurto, nužmoginimo, bet autorė panaudoja savo lyrikės talentą
perteikti tam tikrus dalykus poetiškai ir filosofiškai, susakralina patį
mirties faktą. Ir tai tikriausiai yra logiška, kol pasakotojai turi ryšį su
mirštančiaisiais, nes kitaip išeitų dar vienas Balio Sruogos Dievų miškas,
kuriame mirtis tampa netgi išsigelbėjimu nuo pragaro. Emociškai sunku apsakyti Raudonųjų
skruzdžių amžių, nes tai sunkus romanas, vėlgi vietomis šiek tiek priminė
Guzel Jachinos Zuleicha atmerkia akis, tačiau kartu šioji knyga labiau
supresuota į išmanesnį pasakojimą, vientisesnį ir, žinoma, be galo žiaurų ir reikalingą
šių dienų apmąstymams. Šį romaną perskaičiusiems, manau, bus sunkoka kurį laiką
jį pamiršti.
Maištinga
Siela