2011 m. liepos 31 d., sekmadienis

Alfonsas Nyka - Niliūnas ir jo eilėraščiai, jų fragmentai

Sveiki visi,

Alfonsas Nyka – Niliūnas yra vienas mano mylimiausių lietuvių poetų. Kas, kad išeivis žemininkas. Labiau nei Mačernis, arčiau nei Salomėja Nėris. Dėl ko? Dėl erozijos, griūties, dėl negalėjimo grįžti, dėl žodyno, magijos, mistikos, dėl to, kad jis toks trapus, skausmingas, žaizdotas, sunykęs, bet kartu intelektualus, savitas, dėl to. Jau seniai įstojau į Facebook‘e esančią grupę „Nika Nyliūnas“. Ten publikuojami jo eilėraščiai, nuotrupos, dienoraščio ištraukėlės. Labai trumpos, bet kartais perskaitai ir lieka kaip dienos sentencija, kaip kvapas. Siūlau ir Jums ten įstoti.

Sodoma

Sodoma pasmerkta. Visi tave palieka,
Ir šventos upės suka pro tave.
Tik aš kaip paukštis, teismo valandą parlėkęs,
Grįžtu namo tuštėjančia gatve.

Sodoma, mano tėviške. Aš noriu
Į tavo kūną sunktis kaip lietaus lašai.
Pakartos giesmės kybo medžiuose šventorių
Ir Dievo žodį išneša iš miesto pranašai.

Bet tavo gatvėse aš niekados nebūsiu vienas.
Iš džiaugsmo žemės suplūkta asla
Išgydys nepalaimintas žaizdas, ir veidrodis ant sienos,
Kartaus gimimo liudininkas, ims tada

Dainuoti apie deimanto akis ir plaukus
Ir vėl šypsotis: skausmo nė žymės.
O nepalaimintoji upė plauks kaip plaukus
Ir nukryžiuoti ąžuolai šlamės.

Tubingen, 1946

TŪKSTANTĮ METŲ


Laikas gimsta ir miršta
Tarp kas aš esu ir kur aš esu,
Atgimsta mirtyje ir vėl gyvena
Mirtim akimirkos ir skausmo

Lygybės lygtyse.

Todėl aš apsisprendžiau
Ieškoti savo paskirties
Ir rolės būtyje,
Pasikliaudamas susitikimų
Ir išsiskyrimų dialektikos
Ritmu, kuris yra
Niekada nesibaigiąs dialogas
Neišgirsima kalba:

Tūkstantį metų lauksiu
Sekančio ir paskutinio
Tavo žodžio.

Rehoboth Beach 1981

TYLI DAINA


Nieko neliko tyloj.
Tik tavo balsas
Vienišas skamba žolėj ir tavo žingsniai
Tyliai slenka pakrantėm,

Degančia saulėj žeme.
Nieko neliko tyloj.
Auksinis rytas
Ieško tavęs po namus.
Laukinė saulė
Dieną pažinusi glosto
Ilgesį tavo plaukų.
Nieko neliko tyloj.
Tavęs nebuvimas,
Šnarantis kraupiai žolėj, ir tavo rankų
Švelnūs tonai ant veido
Gęsta kartu su manim.

Sūnui

Visa, kas gimsta ir nenori
Mirti, sūnau, yra legenda.
Mes esame legenda. Už mūsų sienų
Tykančio barbaro mes niekad

...Nelaikėme žmogum ir savo tiesą
Vadinome vienintele. Tvirtoves
Statėme tik prieš save,
Prieš savo neapykantą ir skausmą.
Bet barbarų visad tiesa.
Vandens tiesa. Ugnies tiesa.
Mirties tiesa. Ir mūsų kraujas
Buvo mitas, nes gyventi, ne statyti ...

(Baltimore, 1960)

SVETIMA ŠALIS


Niekas manęs čia nemylėjo. Bet ir aš
Niekad nieko nemylėjau šiam krašte. Einant
Basomis kojomis per pievą, susimokę žolės
Užnuodydavo kraują, ir rankas

Išberdavo sausi ir niekad neužgyjantys šašai. Vanduo,
Man geriant, tapdavo piktai geltonas
Ir drumstas neapykanta. Nuo karšto vėjo
Užsidegdavo burna kaip prerijų žolė, ir medis,
Man sustojus, nebeduodavo šešėlio ...

Baltimore, 1974

DABAR MAN BŪTŲ LAIKAS


Dabar man būtų laikas
Namo, bet kur aš imsiu naują
Veidą, naują kaukę,
Kad ją pažintų

Tavo apkurtę akys,
Tavo apakusi ranka.

Ir aš grįžtu į savo
Leisgyvį pasaulį,
Kur, žodžių nužudyti, guli
Daiktai ir aklas rytas
Tebekovoja su būties
Fonetika ir morfologija.

Baltimore, 1975

Diena

Granitas yra arčiau
Vasaros ir laiko
Negu įdegęs saulėj tavo kūnas.

Silurinėje būtyje
Aš kantriai laukiau
Vandens gyvūnais
Knibždančio pasaulio
Antplūdžio,

Kol vėl atėjo sunki
Diena negyvos
Žuvies akimis.

Rehoboth Beach, 1984

PAKELIUI Į DAMASKĄ


Jei tu esi iš mano krašto,
Kodėl kalbi? Žinok, kad mūsų
Kraujo kalba yra tyla.

Bet būk kantrus, nes jei ne tu,
Tai tavo palikuonys
Prabils. Nes mes dar vis tebesam
Tik pakeliui į Damaską.

Baltimore, 1994

KNYGOS


Ši prieblanda - lyg senas mano draugas,
Ateidavęs į tamsą pakalbėt,
Kasdien, kaip netekimas jos manyje auga,
Seniai sapnuojančios grabe.


Net nuostabu, kad ir tos knygos lentynėlėse pavargo,
Ir supanti jas prietema jau nebe ta.
Prie jų ir aš - kaip bendro kapo sargas,
Kur guli nišose nežinomi vardai greta.

Nemeikščiai, 1939

AUKŠTAITIJA


Aukštaitija - mergaitė
Kruvinais nuo vyšnių
Dantimis ir lūpomis.
Žaliais kanapių

Spalvos ir šiurkštumo plaukais:
Tavo krūtys, kurias aš glosčiau
Alksnio luobu sutepta ranka,
Dvelkė išskalbtu žlugtu
Ir pakelės ramunėm.
<...>
Baltimore, 1977

KELIAS


Tai buvo sapnas. Aš ėjau keliu,
Nerasdamas savęs, pro milžinus medžius.
Išblyškęs vėjas, žaisdamas šaltais plaukais gėlių,
Man plėšė drabužius skurdžius.

Laukai man šaukė: - Kur eini!
Kiekvienas kelias nuveda, kur dar nykiau.
Nejau ir ši pavasario diena švelni
Nuves tenai! - Ir aš ilgai verkiau.

Kaunas, 1938

MELANCHOLIŠKA ŽIEMA


Galvoju: tavo žvilgsnis tąsyk
Buvo pilnas Vilniaus gatvių ir namų,
Ir tavo juodas siluetas
Pleveno sienoje po medžiais.


Bet dabar, kai sniegas
Krinta ant mirusių rausvų blakstienų
Ir gelsvo rankų pergamento,
Nebežinodama, ar skausmas yra žodis,
Ar žodis yra skausmas,
Ar kūnas yra žodis,
Ar žodis yra kūnas, tu eini
Be tikslo užsnigta Šv. Onos gatve

LAIKAS


Nežiūrint laikrodžių,
Dienotvarkių ir darbo valandų,
Lig šiol dar niekam nepavyko
Sukontroliuoti laiko ir suvokti,

Kas gimime yra pradžia
Ir kas mirtyje pabaiga.

Herakleitas gali būti ramus:
Abiejų krantų
Dar niekam nepavyko
Sujungti tiltais.

Baltimore, 1973

MOKINYS


Aš vis dar tebeieškau rakto
Lašo ir akmens
Kalbai, paukščių tylai
Tartaro alksnynuose,

Mirusio balandžio
Nuobodulio žaizdai iššifruoti –
Kaip tąsyk Kartaginoje,
Kaip tąsyk Vilniuje.

Aš vis tebesimokau
Savo paties istorijos iš niekad
Neparašytos knygos,
Kurios lapus
Kažin kas ciniškai plėšo
Iš pabaigos.

Turiu skubėti,
Nors visko ir nesužinosiu.

Baltimore, 1973

LAIVAS MANO MOTINOS AKYSE


Mano motina dainavo dainą:
Jos akyse plaukė laivas.
Aš pasirėmiau aukštai ant stiebo,
Ir daina įsišaknijo širdyje.


Mano motina dainavo dainą:
Jos akyse skrido paukštis,
Ir didžiulis ąžuolas, kovojantis su vėjais,
Paslėpė tą paukštį sutemoj.
<...>
1946 Lapkričio 24

Cante JONDO
Aš tau padovanosiu
Niekas niekados
Nesibaigiantį liūdesį
Ir ilgiausią pasaulyje kelią,

Kad tavo kraujas -
Nieka niekados
Nesužinotų, kas yra namai
Ir nusižudėlės langinės
Klyksmas naktį:
Niekad niekados.

Baltomore, 1974

KOVAS
Aš vis dar tebeieškau tavo
Mirusiame lange apleisto silueto,
Tavo lūpų lietuje ir tavo balso
Vaikystės šulinio vienatvėj; tavo pėdų

Juodabrasčių smiltyse,
Kur aklas slėnio aidas rauda
Juodalksnio viršūnėje, prie tako,
Vėjo pašarvotos pilnaties.

Baltimore, 1969

KAI LAPAI KRIS


Kai lapai kris – ir vėl aš iškeliausiu;
Nedaug dienų beliko čia sėdėt.
Išeidamas aš prie kiekvieno medžio prisiglausiu
Ir šauksiu paukščiui kiekvienam: sudie!

Nes būsiu viską atidavęs vienumai ir tau. Tik namo sieną
Lietus su vėju plaus ir per naktis
Po mano langu vieniša budės sidabro mėnesiena
Ir veidrody virpės įšalus pilnatis.

Alfonsas Nyka-Niliūnas
Nemeikščiai, 1940

AŠTUNTOJI VIENATVĖ


Kuomet tu išdavei mane, apleidęs
Namų dievus, ir mūsų džiaugsmą tamsai
Visatos tuštumoj, lazdynas šaukė
Užkimęs dauboje: palauk,

Aš tave apginsiu.

Dabar - dabar, kai tūkstančiai
Dienų ištirpo nebūty, kai raukšlės
Išdavė rankas (akys ir plaukai
Mirė dar anksčiau), kai mano kūnas
Suteptų tavo lūpas,
Sugrįžk ir nusileisk į šniokščiantį Mergaitės slėnį...
<...>
Baltimore 1964



Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstrų puota"


Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Monstrų puota“ (Monsters Ball) (2001 m.). Dievaži, tai išliaupsintas filmas su išliaupsintais aktoriais. Tai filmas, kuris iškart prasideda aprašymu – gavęs du Oskarus. Vienas iš jų – geriausia aktore pripažinta Halle Berry, kuri sukūrė charizmatišką vaidmenį būtent šiame filme. Heath Ladger – aktorius jau savo noru pasitraukęs iš gyvenimo, čia taip pat sukuria įspūdinga, kas kad trumpą vaidmenuką. Billy Bob Thornton buvo nepriekaištingas.

Pats filmas neprastas – pasakoja apie tėvą ir sūnų, kurie dalyvauja monstrų puotoje t.y. padeda mirtininkams iš kameros nueiti į elektros kėdę, mato ir žino, ką kiekvienas mirtininkas išgyvena paskutines gyvenimo valandas, kokia baimė apsėda juos. Dramos tema sukrečianti, tačiau ji nėra pagrindinė, veikiau, tai dviejų žmonių keista susitaikymo ir artumos istorija. Ne, ne meilės, bet artumos. Sadistui vyrui, netekus gero ir jautraus sūnaus, ima pasaulis keistis, jis palieka savo darbą ir ima bendrauti su juodaode mergina, kuri gyvenime neturi nieko, išskyrus problemas. Iki šiol neigiamas požiūris į juodaodžius herojui ima keistis ir jis pats ima keistis, nors filmo pradžioje nieko panašaus šiam personažui nežadama.

Filmas kalba apie žmogaus tapatybės ir charakterio virsmą, susitaikymą su gyvenimu ir praradimais. Pasakojimas – vientisas, bet kartais pateikia tokių aštrių įtampos momentų, tokių netikėtų siužetinių vingių ir sprendimų, kurie iš tikrųjų nustebina žiūrovą, tuo filmas ir žavus. Vaidyba – nuostabi, ypač H. Berry. Išlaikyta sava režisūrinė stilistika, savitas istorijos pasakojimas, savita veikėjų psichologija, kuri labai realistiška ir natūraliai besivystanti. Palūžę žmonės pridaro daug kvailysčių, o kai kurios tos kvailystės atveria kelią į išgijimą. Simbolinė ir keista filmo pabaiga irgi nustebino, tačiau ji ir yra tai, kas atvedė veikėjus iki noro atsitiesti gyvenimo kelyje.

Taip, tai nebloga drama, kurią rekomenduoju pažiūrėti dramų mėgėjams, gerų aktorių ir vaidybos fanams. Man šis filmas iš esmės patiko, nesukrėtė, tačiau patiko.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maištingoji Džeinė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Maištingoji Džeinė“ (Becoming Jane) (2007 m.). Tai filmas, kuris iš esmės pasakoja Jane Ostin, tokios legendinės anglų rašytojos, gyvenimą. Džeinė Ostin – skurstančiųjų tėvų duktė su lakia ir šmaikščia fantazija įsimyli į kaimo aplinką atvykusį jauną serą. O kas belieka, juk abu maištingi, laužantis tradicines visuomenės normas ir abu vienas kitam kandūs.

Filmas gal ir neblogas, tik jis manęs nelabai „užkabino“. Taip, atskleista laikmečio dvasia, manieringumas, tradicijos, vertybės, garbė, finansiniai atviri mainai ir diskusijos apie vaikų santuokas. Tokioje aplinkoje augo rašytoja Ostin, tačiau filmas, mano galva, yra neatkuriantis Ostin gyvenimą, bet sakyčiau, ją labiau interpretuojantis. Norima parodyti, kad Ostin buvo charizmatiška ir tokia nepaklusti nuostatoms kaip ir jos knygos herojai.

Vaidyba kas be ko gera, nes pagrindinį vaidmenį atlieka netikėtą amplua pasirinkusi aktorė Anne Hathaway. Tai filmas romantikos mylėtojams, Ostin romanų gerbėjams apie ją pačią, tačiau iš esmės per Ostin gyvenimas nebuvo labai išskirtinis, mano galva, istorijoje esama ir geresnių asmenybės ekranizacijų ir įdomesnių nugyventų gyvenimų. Aišku, pagrindinė ašis – meilė, einanti per pinigus ir visuomenės klišes – sakau, tikras Ostin romanas. Nors nesmerktina, juk daugelis rašytojų ir rašė taip, kaip gyveno. Ostin buvo ne išimtis. O iki šiol jos romanai laikomi neblėstančia anglų literatūros klasika, nemažai išversta ir į lietuvių kalbą, kaip antai „Puikybė ir prietarai“. Filmas daugiau ar mažiau patiks romantikų mėgėjams, kostiuminių dramų gerbėjams ir istorinių asmenybių ekranizacijų kolekcionieriams.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. liepos 29 d., penktadienis

Filmas: "Kaulų kolekcionierius"

Sveiki visi,

Vakar naktį žiūrėjau tokį filmą, taip, atspėjote, su Angelina Jolie, su ta pačia – „Kaulų kolekcionierius“ (The bone collector) (1999 m.) Kadangi galvojau, kad filmas senas, nieko gero nesitikėjau, sakau, praleisiu smagiai laiką – nieko panašaus. Pagavo žvėriška įtampa ir filmas pasirodė superinis! Rimtai! Nesu kriminalinių filmų mėgėjas, bet šie mistiniai elementai, aktoriai ir visa kita filmą padarė nuostabiai puikų. Nežinau, kokius jis apdovanojimus yra nuskynęs, bet filmas iš tikrųjų mane nustebino.

Filmo siužetas sukurptas taip, kad būtų mįslė pačiam žiūrovui, o kai herojai sprendžia žudiko paliktą mįslę, pats žiūrovas ima po truputį mąstyti ir dalyvauti kriminale. Denzelis Vašingtonas praktiškai neišlipdamas iš lovos sukūrė įstabų ir charizmatišką vaidmenį, o ką jau besakyti apie A. Jolie – ji šįkart buvo puiki. Staiga šis filmas atgaivino man 1995 metų pastą filmą „Septyni“, kada žudikas žudė pagal septynias didžiausias žmogaus nuodėmes. Tebūnie tai mįslė ir paslaptis, bet filmas nei senas, nei pranokęs laikmetį. Kažkas jame yra, kažkokia keista įtampa, nenuspėjamumas.

Alma Littera 2010 metais pasistengė išversi „Kaulų kolekcionierių“. Knyga taip pat iš komentarų supratau, kad esanti neprasta, o gal net ir geresnė. Nesvarbu. Jei tik turėsite galimybės, tai pasinerkite į paslaptingą nuotykių ir apgalvojimų pasaulį. Kas bus greitesnis – žudikas ar tavo protas įminti jo paliktą mįslę? Manau, filmas daugiau ar mažiau patiks visiems.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. liepos 28 d., ketvirtadienis

Tolerancija sunaikina pati save

Sveiki visi,

Jau kuris laikas jaučiu musulmonų grėsmę tvyrančią Europoje. Be karų, be bombų, be didelio kraujo, sakytum, pačios europiečių tolerancijos ir nuolaidžiavimo dėka, kitatikiai tyliai užkariauja Europą. Manau, kad tai tik visos Europos kultūros dekadansas, labai realus saulėlydis, aišku, jeigu tolerancija ir toliau nebeturės savo ribų.

Pats visada pasisakiau už svetimų religijų toleravimą, nors pats savęs nepriskiriu nė vienai, tačiau ateina metas, kada besimaišančios kultūros ir religijos ima gožti viena kitą ir agresyviai reikšti dominavimą. Didžiulės masės radikalių musulmonų kasmet įžengia į Europą, nusėda mažų valstybių sostinėse, ima tuoktis su mūsų liberaliomis moterimis, o šios, apsvaigusios nuo vyriškumo ir pažadų, net nemirksėdamos tuokiasi už šeikų. Lietuvoje jau ne viena drama vyko apie motinas, kurios grįžta iš vyro ir po to veliasi į įvairius teismus, kad tik susigrąžintų savo vaikelius. Naivu tikėtis, kad iš musulmonų vyro bus atimtas vaikas, čia ne lietuviai vyrai, kurie vaikus palieka duobėje su moterimis, o moterys po to išdidžiai skundžiasi – vyrams neva visada lengviau, nes jie palieka ir pas kitą tarkuoti savo daikto lekia. Iš musulmonų vaikų neatgausi ir stenėdama, nes visų pirma vienintelis musulmonui teismas yra religija, o visos kitos utopinės demokratijos teisingumo apraiškos tėra tik kvailo žmogaus iliuzijos, kurios nieko nereiškia prieš Alacho galybę!

Tai mes, prasigėrę europiečiai, kurie didžiuojasi savo kultūros senumu, kurie didžiuojasi savo liberalizmu, laisvomis pažiūromis ir tolerancija, mes, smaguriai, apsirijėliai ir nuo komforto bei riebaus maisto nutukėliai, galime sau ir savo pūvančiai kultūrai kasti kapo duobę. Kodėl? Ogi dėl to, kad konservatyvieji rytiečiai visa galva aukščiau už mus – jie prižiūri save, savo kalbą, tradicijas, kultūrą ir savo sveiką protą, kas, kad fanatišką ir kartais neracionalų. Tikras musulmonas niekada į burną nedės kiaulienos arba „Snikers“ batonėlio, jeigu gerai neišstudijuos etiketės ir ras gyvulinės kilmės riebalų. Pamirškit, mes sakom, kad jie kvaili babajai, bet tai babajai, kurie ateina į Europą kaip šeimininkai, nes jie žino, kaip tai daryti, žino, kada įsižeisti, žino, kada pagrasinti ginklu prieš nosį ir mums nieko nebelieka, kaip tik nuolankiai likti ištikimiems savo tolerancijos prioritetams ir sakyti, jog po saule gali taikiai sugyventi dvi svetimos kultūros. Akivaizdu, kad negali, nes viena kultūra reikalauja iš kitos ne tik pagarbos, bet, kad akivaizdžiai būtų pagal ją gyvenama. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti.

Skandinavijoje ima įsikurti islamas. Kuriamos įvairios mečetės, šventyklos, aplink jas ima gyventi gausios musulmonų šeimos su savo tiesomis ir konservatyviu požiūriu į pasaulį. Kas vijo juos iš jų nuostabiai tvarkingo krašto? Kokią teisę jie turi čia reikalauti kitų laikytis atėjūnų sukurtų įstatymų? Nežinia. Žodžiu, vienas vyras, kuris turi ten kelias žmonas, dešimtį vaikų ir visą kitą atributiką, išprievartavo vieną gražią ir dailę švedę. Ši savo ruoštu tik po kelių mėnesių kreipėsi į policiją ir nurodė asmenį – musulmoną. Jūs net neįsivaizduojate, koks įvyko sąmyšis, merginos šeima buvo persekiojama, vyras musulmonas svaidėsi prakeiksmais ir grasino paties Alacho žodžiais, teigė, kad vyks karas ir susidorojimas. Švedų teismai tokiais dalykais tuščiai nesišvaisto ir žino, kad vakarietiškas teismas musulmonui nieko nereiškia, nes pagal jų įstatymus, jeigu jo nesugavai nusikaltimo metu t.y. prievartavimo metu, tada jis esąs nekaltas. Teisme staiga susiduria dvi kultūros ir dvi tiesos. Negana to, už musulmoną stoja visas įniršęs islamistų klanas, kuris toli gražu neatrodo tolerantiškai nusiteikęs. Pripažinkim, padėtis ne iš gražiųjų, todėl sklinda kalbos, kad tokie dalykai Skandinavijoje tvarkomi jau ne teismų pagalba, žinoma, bijant įžeisti islamistus, bet tiesiog pripažįstant musulmonų tiesas. O kur aukos? Kaip prievartaujamos švedės? Nežinia. Teisingumas ištirpsta baimėje.

Prisiminkim nelemtą Danijos klaidą, kada savo spaudoje išspausdino karikatūrą su Alacho nukirsta galva. Kitą dieną degė Danijos ambasados vėliavos, buvo skelbiama nepaprasta padėtis, rodės, Rytai tuojau suris vargšę Europos valstybėlę. Mes taip pat turėjome su islamistais reikalų – toks Sigitas Geda išvertė Koraną į lietuvių kalbą, o vertimas susilaukė itin didžiulės kritikos iš Alacho pasekėjų, buvo sakoma, kad Geda iškraipė Koraną, ačiū Dievui, bet ne Alachui, mūsų šalies vėliavos nedegė ir granatos į Vilnių neskrido. Labai greitai galima įžeisti musulmoną, o šis patikėkite, ne glušas, žino savo teises, žino, ką gali ir ko negali daryti. Religija yra ir politika, ir teisingumas, ir gyvenimas. Susidūrus su tokia nelanksčia kultūra, žinoma, kad nelanksčioji ims viršų – šeimos visada bus tik musulmoniškos, religija bus ir duona, ir vanduo, ir druska. Ant tokių pamatų tolerantiška Europos kultūra ir ta pati utopinė demokratija sunyks akimirksniu, kai islamistai ims dominuoti tolerancija forsuojančioje Europoje.

Iš musulmonų tolerancijos mūsų kultūrai tikėtis artimiausią tūkstantmetį nė nesapnuokite. Tai jiems tolygų savo kultūros išdavystei, o štai, ką mums reiškia įsileisti juos į Europą, priimti ir toleruoti, gerbti jų kultūrą, aukojant savąją? Tai reiškia, kad esam tolerantiški, ne kokie barbarai. Mūsų pačių tolerancijai islamėjančiai Europai pribaigs pačią toleranciją. Kitaip sakant, ji pati save pribaigs nuo savo garbės ir orumo. Ką daryti? Trys ar keturios lietuvių kartos į priekį jau gali baigti net islamo mokyklas, mergaitės vėl atseikėtos nuo berniukų, o nepaklusus gali kilti realios riaušės, kas iš esmės kasdien vyksta tarp šiitų ir sunitų – skirtingų islamo atmainų. Religija – tai politika, rykštė Europos liberaliam pasauliui, žinoma, jeigu nieko nesiimsime ir toliau toleruosime islamistų tykų integravimąsi į mūsų kultūros guolį. Vieną dieną pabusime ir suvoksime, jog tai mes esame nebe savo guolyje.

Europos Sąjunga iš esmės yra suinteresuota spręsti šitą problemą, bet problema nebus problema, jeigu ES neleis jai įsisenėti – sakytum, primena mūsų Seimo politiką – sprendimus darome paskutinę dieną. Pas mus dar nesijaučia islamistų didelė įtaką, o štai Balkanų šalyse, toje pačioje Graikijoje, Italijoje, kada musulmonai jau kadais perlipo Europos slenkstį, ten kasdien susiduriama su musulmonų kultūros įtaka. Žinoma, kalčiausi lieka liberalieji europiečiai – jie arba priima musulmonų kultūrą, arba eina sau – sakau, iš islamo tolerancijos nesitikėkite. Aišku, tokius klausimus ima spręsti pačios šalys individualiai. Kol ES miega kaip sena Rusijos meška, Prancūzija uždraudė moterims musulmonėms nešioti burkas. Sakytum, mažytis žingsnelis, kuris stabdo islamo integraciją, paskui Prancūziją pasekė dar viena vakarų valstybė, kitos taip pat jau galvoja apie įvairius draudimus ir sankcijas. Regis, tolerancija Rytų religijai po truputį žūva, tačiau, kodėl mes einame mažais žingsneliai gindami europietiškąjį palikimą, islamistai nesnaudžia, jie reikalauja teisių.

Ne paslaptis, kad Didžioje Britanijoje esti nemažai įvairių islamo šakų. Visai neseniai islamas ėmė įvairiuose Londono ir kitų miesto kvartaluose kurti šariatus t.y. įvedinėti islamiško teisingumo politiką, vadinasi, kartu paminti tos šalies įstatymus ir imti elgtis pagal savo atsivežtus – toks elgesys prieštarauja D. Britanijos konstitucijai, bet įdomu, ar ką nors imsis perlamentas veikti savo šalies naudai, ar ir toliau leis plėstis islamistų įtakai. Aišku, islamistai nepėsti, jie sako, kad jų įstatymai pagelbės visai Britanijai, kadangi tai puikus būdas kovoti su pornografija, svaigalais ir prostitucija, kurie iš esmės kokioje Olandijoje yra laisvai legalizuoti. Islamistų triukas labai gražus – dangstytis „tvarka ir teisingumu“, o iš esmės tai yra noras gyventi pagal savosios religijos reikalavimus ir, žinoma, daryti įtaką Britanijai. Vadinasi, jeigu aš, nebūdamas musulmonu, užsirūkysiu būdamas netoli šariato, aišku, nieko apie juos nežinodamas, tai galiu sulaukti bausmės, galbūt net mirties, nes neaišku, kokiais būdais šariatas imsis vykdyti savo teisingumą, juk Korane prirašyta pačių baisiausių atpildo bausmių.

Kur mes nuėjome su savo tolerancija? Ogi prie pačios tolerancijos mirties. Toleranciją anksčiau ar vėliau pakeis islamiškas reiklumas ir nelankstumas. Nebent tolerancija jau turės savo ribas. Neužilgo jau metas, kada teks ginti savo kultūrą tautų arenoje. Ne, jau nebebus krepšinis Lietuva – Ispanija, ne, bus kultūrinis karas Europos Tautos - Islamo Tautos. Beje, turiu jus nuliūdinti, šis kėlinys jau prasidėjęs, o jo finalas dar toli gražu neaiškus, nes kol turime neapibrėžtą tolerancijos jausmą, tol tolerancija save pati žudys ir nužudys mirtinai. Kartą Osmanų imperija buvo užgrobusi Bizantijos imperiją, dalis Europos priklausė musulmonams, kažin, argi žmonėms buvo taip blogai? Tiesa, tąkart rūpėjo ne tiek kultūros integracija į okupuotas žemes, bet pačių žemės valdų plėtimas. Tai tikriausiai ir padėjo išlikti Europai, o šis karas, kitaip, dievaži, ir vėl nepavadinsi, iš esmės pakerta pačios žmogaus šaknis – jo kultūrą. Žmogus be šaknų arba su integruotomis svetimomis šaknimis praranda visą save, savo laiką, savo civilizaciją, savo mitą, santykį, protėvių palikimą. Ko Osmanai nepadarė tąkart, tą už juos daro ainiai – tyliai, kantriai, švariai, snaiperiškai, pasinaudodami mūsų tolerancija, atžygiuoja į Europą.


Jūsų Maištinga Siela

Kas yra bohema?

Sveiki visi,

Daugeliui iš mūsų nesuprantamas terminas bohema. Nebeieškokite vikipedijose ar dar kažkur. Geriausiai tai apibūdino gerbiama režisierė Dalia Ibelhauptaitė viename įdomiame interviu, kurį galite rasti ČIA. O šiaip pats bohemos suvokimas man labai patiko, toks savitas, artimas ir patogus apibrėžti laisvą, nepriklausomą žmogų, kuris galbūt bus ne visada suprastas, ne visada priimtas, tačiau visada išliks žmogumi.

Apie bohemas D. Ibelhauptaitė:

Jus labiausiai išgarsinęs projektas vadinasi „Bohemiečiai“. Ar pati jaučiatės bohemos atstovė – mėgstate linksmybes iki paryčių ar kaip tik to vengiate?

Esu vienintelė ir pagrindinė „bohemiečių“ trupės prodiuserė ir režisierė, idėjinis vadas ir šimtu procentų jaučiuosi „bohemietė“, bet manau, kad bohemos samprata, kurią pateikiate, yra labai pasenusi ir netgi karikatūriška. Bohemos asocijavimas su išgertuvėmis iki ryto, nusitašiusiais menininkais, užmigusiais po stalais, ir besaikiu lėbavimu iš tikrųjų yra žodžio „bohema“ nuvertinimas ir iškreipimas.

Istoriškai „bohema“ vadinami tie, kurie turėjo vidinę laisvę mąstyti kitaip negu visuomenės normos, gyventi netradicinį, nematerialistiniais pagrindais paremtą gyvenimą, kovoti prieš buržuazines vertybes, na, ir, aišku, turėti meninius ir intelektualinius polinkius kūrybai, atvirumą skirtingų pažiūrų žmonėms. Šitie „bohemiečių“ principai man labai artimi.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anapus sienų"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai noriu pristatyti filmą „Anapus sienų“ (Beyond borders) (2003 m.). Kaip jau sakiau, tęsiu Angelinos Jolie filmų peržiūros vasarą. Šįkart tai karinė drama „Anapus sienų“, jau kartą rodytą ir TV ekranuose, nes tik peržiūrėjęs filmą suvokiau, kad labai seniai jį visgi buvau kažkur matęs. Keistokas iš pradžių atrodo Angelinos vaidmuo – jokios charizmos, rimta, santūri ir visiškai kaip charakteris neįdomus žiūrovui. Toks, matyt, filmas.

Tai pasakojimas apie tuos, kurie toli nuo turtų ir kultūros, pasaulio pakraščiuose gelbsti alkstančius ir korupcijos prispaustus žmones. Vaizdai iš Čečėnijos, Afrikos ir Kambodžos, žodžiu, šis filmas iš esmės Jolie padarė gerosios vilties ambasadore kovoje prieš skurdą. Manau, kad šis filmas buvo jau pačiai nemenkas lūžis, nes kai kurie vaizdai, kaip antai mirtinai sulysęs berniukas, verčia iš kojų – kaip filmavimo aikštelėje sukiojosi ant mirties ribos vos leisgyvi žmonės. Taip, tie vaizdai gan sukrečiantys, tačiau grįžtant prie paties filmo – be žmogiškumo ir dosnumo, altruizmo pamokos, čia įsiplieskia keista meilės istorija, kuriai lemta įsipildyti, tačiau likimas paruošia visai kitus dalykus.

Nežinau, šiaip filmas tikrai neblogas, kai kas sako, kad visa ta istorija sukrečianti, tačiau man pasirodė pati istorija šiek tiek skystoka, neišlaikytas branduolys, nes norėta parodyti pasaulio kenčiančius žmones ir kartu papasakoti neeilinę meilės istoriją. Šios dvi pagrindinės gijos, mano galva, nebuvo išlaikytos, o režisierius pasirodė gan vidutiniškas, išlaikyta tipinė Holivudinė dvasia, nors norėta prie kažko „pritempti“. Žodžiu, tikėjausi, kad filmas mane paveiks emociškai, sujaudins, gal net sudrėkins akutes, tačiau nieko neįvyko. Aišku, tai labai individualu, nes tikrai šis filmas nėra toks ir prastas, tiesiog kartais atrodo, kad filmą reikėjo žiūrėti kitu laiku ir kitokiomis aplinkybėmis. Manau, filmas daugeliui tikrai tiks ir patiks.

Įvertinimas: 7.3/10

Jūsų maištinga Siela

2011 m. liepos 25 d., pirmadienis

Vienatvė – ne privilegija, artumas – ne draugas

Sveiki visi,

Gyveni ir sutinki pačių įvairiausių žmonių. Atsidūręs tarp jų, supranti, kad esi kitoks. Ir visi mes esame kitokie. Turiu galvoje gyvenimo krypties pasirinkimo poziciją, arba, kad dar gražiau skambėtų, kaip mes mylimės ir mylime gyvenimą, kokią pozą ir santykį mes propaguojame su pačiu savimi ir aplink mus esančiu pasauliu. Mylėtis ir mėgautis savo gyvenimu – štai, ką po truputį skausmingai išmoksta daryti mūsų vidutiniosios klasės žmonės. Jeigu gerai prisimenu savo senelius, jie vis sakydavo, kad gyvenimas yra vargelis, ir kuo daugiau vargsi, tuo galbūt daugiau turėsi. Žinoma, jie turėjo galvoje užgyventą materialų turtą – tai buvo ženklas, kaip didelių vargų pabaigą. O mūsų kartai vis daugiau ir daugiau laiko lieka gyvenimui, žmonėms, kultūrai ir, žinoma, vienatvei. Kai kurie pasirenka darboholikų kelią ir tai yra viena iš gyvenimiškų pozų, paties žmogaus susikurta taktika, kaip „paimti“ šį gyvenimą.

Ne, nesu apatiškas vienišius, bet ir nesu tas atlapaširdis, kuris bet kam gali atverti savo duris į save. Tai sudėtinga, nes, kiek pas mane aplinkoje skirtingų žmonių, tuo labiau stebiuosi savimi ir savo pasirinkta pozicija. Turiu vieną draugą, kuris trykšta žaismingu naivumu, jis patinka visiems, visada ir bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku. Matyt, žmoguje kažkas įmontuota, galbūt tai dvasinė radiacija, kuri iškart prisijaukina žmogų. Aš, ačiū Dievui, niekam per daug žavesio nekeliu. Kitiems atrodau per daug kalbantis, o kitiems per didelis namisėda ir niurzglys, kitiems laisva ir bohemiška persona, o dar kitiems - keistas atsiskyrėlis, mizantropas. Tebūnie, kiek žmonių, tiek esti aplink mus santykių.

Mano laikas, skirtas man pačiam, yra ypač svarbus. Iš vaikystės savo kraujyje paveldėjau vienatvės radiaciją, žinoma, ta radiacija nėra jokia privilegija. Aplink mane esti žmonių, kurie tiesiog negali išbūti nė dienos vieni. Aš galiu išbūti dvi, tris, galbūt keturias dienas, bet tada pasiilgstu ryšio su kitais žmonėmis. Kur link aš vedu? Žmogus be kito žmogaus artumos negali išgyventi. Tai tarsi gyvybę palaikantys aparatai. Europoje dabar vyksta masiniai nusigėrinėjimai − apie tai rašė Algimantas Čekuolis viename vyrams skirtame žurnale − žmonės, o ypač jaunimo tarpe, vyksta juodas savaitgalinis iki komos nusigėrimas. Žmogus per technologijas nebeužmezga ilgalaikių santykių su kitais žmonėmis. Kodėl?

Spėju tam yra kelios priežastys. Pirma – žmogus per karjeros dalykus paprasčiausiai nebeturi laiko ilgesniam bendravimo virsmui su kitu žmogumi. Antra – žmogus, kuris fantazuoja, daug leidžia laiko interneto platybėse, nebegali pakelti tos pažinčių įtampos, o ją numušti padeda alkoholis. Trečia – žmogus patiria tiek daug streso, atsakomybės jausmo, kad geriausias vaistas užsimiršti, jog viskas ant tavo pečių – pasigerti! Tikiu, esama ir dar devynios galybės priežasčių, kodėl žmonės geria. Viena svarbiausių yra dvasinis žmogaus vystymosi atotrūkis nuo technologinės raidos, kuri žymiai atsiplėšė. Mes vis kalbame apie gerbūvį, apie tai, kaip reikia gerinti savo būtį, tačiau dvasinis klodas kažkur prasmegęs mumyse. Vakaruose apskritai nyksta religija, ji jau per maža absorbuoti mokslo ir proto amžiaus žmogų. Su religija išnyko ir santykis su dvasiniu pasauliu, o tai lėmė dekadansą paties žmonijos kultūros. Mes augame ant technologijų kaip ant mielių, tačiau žmogus vienas nuo kito tolsta tūkstančiais šviesmečių. Greitėjantis pasaulis padarė spragą tarp komforto ir žmogiškųjų vertybių.

Vertybių nebuvimą Vakaruose, o ir pačioje Lietuvoje, liudija žmogaus destrukcijos troškulys – skyrybų augantis skaičius, alkoholizmas, savižudybės, narkotikų liūnai ir kiti „vaistai“, kurie iš esmės priartina prie mirties. Mirtis čia labai svarbus faktorius, nes tai vienintelis „Dievas iš mašinos“, kuriuo visi be išimties tiki. Mirtis – tai apreiškimas, kuris vienintelis įrodo, jog iš tikrųjų egzistuoja. Mirtis kaip transcendentinis reiškinys, kuris aktualus kiekvienam iš mūsų – kaip baimė ir kaip išsigelbėjimas nuo beprasmio ir tuščio pasaulio. Žmonės tiki mirtimi, bet netiki Dievu.

Grįžkime prie to, kad dauguma žmonių patys savarankiai pasirenka vienatvės poziciją. Iš esmės vienatvė yra viena didžiausių jaunystės baimių, ypač senatvėje baimė likti vienam, sukriošusiam, nemylimam ir niekam nereikalingam. Vienatvės tokia didžiulė baimė, kad mes nelyginant Don Kichotas bėgame į ją ir sudūžtame, manydami, kad išsigelbėsime tik susirėmę su baime akis į akį. Sprendimas gal ir racionalus bei drąsus, bet padariniai lieka: žmonės nebesituokia, šeima nebelieka vertybė, todėl ją lengva palikti, sukurti kitą šeimą, dar vieną ir dar vieną – kiek tik norisi, žmonės keliauja, pažįsta kultūras, o viduje vienatvės nemažėja ir nemažėja. Vienintelė artuma vienišo žmogaus yra atsitiktinės pažintys, neįpareigojantis seksas ir kvaišalai, kurie padeda pamiršti faktą, jog esi vienas.

Kas trukdo nugalėti vienatvę? Ar ją reikia nugalėti? Sako, skirtingi žmonės traukia – nesąmonė! Didesnio absurdo gyvenime nesu girdėjęs, nes puikiai žinau, kad panašumai traukia. Žmonės, kurie turi bendrų poreikių, interesų, pomėgių, idėjų – visada buvo arčiau vienas kito, nei skirtingų sferų žmonės. Tačiau surask vandenynų platybėje panašų į save?! Adata šieno kupetoje. Iš esmės mes grįžtame prie to, kad žmoguje esti dvasinė krizė, vertybių krizė. Gerbūvis ir gerėjančios sąlygos pergyveno mus pačius ir aplink mus dabar tiek daug galimybių, kad net galva sopa nuo variantų gausos. O kas buvo prieš tai? Jonas pjovė prieš šimtą metų žolę ir jis žinojo, kad yra šienpjovys, kadangi tai geras darbas ir geresnio jis nebegaus. Žinojo, kad jam šiek tiek patinka Marytė ir jis ją ves – kito pasirinkimo nėra. Galbūt tos galimybės, ta laisvė iš tikrųjų ir pražudo dabarties žmogų. Mūsų tapatybė, kas aš dabar esu? Rašytojas? Rytoj galiu dirbti ledų pardavėju, o užporyt – vesti laidą televizijoje. Žmogus, kurio ribos ir tapatybės suvokimas išsiplėtė, pasikeitė. Mes kuriame kasdien save iš naujo, jeigu falsifikuota tapatybė sugriuvo, neišėjo, nesirealizavo – ne problema, nes sukursiu save iš naujo. Kasdien dabar žmogaus gyvenimas griūva ir kuriasi iš naujo, o prieš šimtą metų šienpjovio gyvenimas ir liko šienpjovio gyvenimu. Tik ne dabar.

Mes priartėjame prie Dievo sukurtos galimybės ir kasdien vis arčiau ir arčiau – galime kurti ne tik save, bet ir kitus. Kūryba yra dieviškoji substancija, mumyse glūdintis Dievo DNR kodas, tačiau arčiau prie jo artėjame galimybėmis, bet ne mokėjimu realizuoti, taip artėjant prie JO, atsiranda bedugnė. Bedugnė iškasta paties žmogaus.

Netikiu Danielio Defo utopine vizija ir jo sukurtu Robinzonu Kruzu, kuris negyvenamoje saloje išgyveno 28 metus. Netikiu. Žmogaus artumas ir civilizacija tiek įsismelkusi į mūsų kaulus, sąmonę ir suvokimą, kad be batonėlio „Mars“ daugelis pasiduotų saloje po savaitės, sukandžioti moskitų, supūliavę ir mirtinai išbadėję. Civilizacija irgi yra laukinė – tai savotiškos džiunglės, kuriose kiekvienas iš mūsų išsirenka savo santykį su vienatve: ne, nieko prie savęs neprisileisiu, arba, taip, noriu būti su kitais, tačiau niekas nenori būti su manimi. Ne paslaptis, kad vienatvė egzistuoja ir šeimoje, ir poroje, ir vienumoje. Nieko liūdniau ir skaudžiau už vienišą žmogų, nes jis kaip alkanas žvėris, kuris vis suka ratus aplink spąstuose įmestą mėsos gabalą. Patikėti, kad nesi vienišas taip pat yra pavojinga ir naivu, sakyčiau, savižudiškai naivu. Nes tai yra iliuzija, kuriai sugriuvus, mes tampame ties išnykimo riba. Kaip svarbu žmogui būti ne vienam ir suvaldyti vienatvę. Vienatvė – ne privilegija, o artumas – ne draugas, kadangi artumas vieną dieną baigiasi, o gyvenimas tęsiasi. Daug jaunų žmonių žudosi dėl artumos ir palaikymo stokos, dėl to, kad yra išstumti iš savo bendraamžių rato, iš jų tyčiojamasi. Kaip svarbu būti ne vienam ir kaip svarbu, subalansuoti vienatvės piliules, kad neliktum naivus ir neliktum perdozavęs.

Man vienišam neleidžia jaustis santykis su Dievu. Tebūnie mano paties sukurtu, tačiau tai yra santykis, kuris man neleidžia pamiršti – visko bus tavo gyvenime, oi, kiek visko buvo ir bus... Skamba taip, tarsi budelis galąstų savo ašmenis, bet tai tiesa. Sunkumai užgrūdina – tai viena iš pozų besimylint su gyvenimų. Sunkumai mane užmuša – tai irgi poza. Kas kurį dulkina – gyvenimas tave ar tu gyvenimą? Tai esminis, sakyčiau, filosofinis klausimas. Negalima nesistebėti ir A. Camus egzistencialistinėmis paraiškomis, kurios man artimos vienu labai ypatingu, tiesiog, nužudančiu aspektu artimos – žmogus yra sau. Taip, nieko be mūsų nėra, mes patys esame vieni kitiems, bet savyje, mūsų gelmėje nėra nei Jono, nei Petro, nei Grybauskaitės. Mes patys esame sau, savo gilumoje, savo vandenyje iki čiurnų. Prieinu prie to, kad vienatvės jausena yra įgimtas dalykas. Aš esu vienas savyje ir manyje daugiau nieko nėra – jei šauksiu į save, niekas neatsilieps. Tegu.

Jei vienatvė yra duotybės produktas, tai su kuo mes kovojame, ką bandome savyje užpildyti? Iliuziją? Šiais laikais jau nebegalime išlikti vienos tapatybės šienpjoviais, nebegalime likti ir žmonėmis, mes jau tampame dievais, kuriančiais dievais. Ką kuriame? Ogi prasmę, priežastį, pasekmę – kas aš esu, kodėl esu ir kodėl dar turėčiau būti? Egzistenciniai žmogaus klausimai, kuriuos laikas nebeuždavinėti ir nebekartoti kaip mantrų, o imti ir kaip dievams juos realizuoti savyje. Sunku. Labai sunku. Juk atotrūkis ir santykis su mūsų dvasiniu klodu, palyginus su mokslo pasauliu – milžiniškas. Turėčiau pasitelkti ironiją, nes sąmoningai ir racionaliai to aprėpti jau neįmanoma – juokingai graudu. Bet realybė ta, kad mes dieviškėjame, nelyginant užvalgę ambrozijos menkystos, tačiau atsakomybės kaip nemažėja, taip nemažėja, kaip ir atotrūkio, kaip ir pačios vienatvės. Net neabejoju, kad Dievas irgi buvo vienišas, apsėstas suicido ir nihilizmo manijos, tada galbūt jis pagimdė save, perlipo per kažką, kas liko tik besąlyginė Meilė. Jis sukūrė save, užpildė tuos egzistencinius klausimus, kuriuos vis uždavinėjam ir uždavinėjam. Priartėję prie dieviškumo, prie kūrybinių resursų, mums kaip pirmokams reikia iš naujo rašyti apie save ir savo gyvenimą, reikia kaip Dievui perlipti per save pačius ir sukurti, pagimdyti iš naujo – ne, nesufalsifikuotą laikiną tapatybę, bet sukurti save iš pagrindų. Vienatvė nėra privilegija, tačiau ir ne mūsų priešas.

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. liepos 24 d., sekmadienis

Mirtis gali būti pramoga

Sveiki,

Mirtis visais laikais buvo karnavalas ir pramoga. Sakau tai rimtai! Štai Šiauliuose visai neseniai dvi draugės kirviu sukapojo trečiąją draugę, nes buvo giliai įtikėjusios, kad mirti yra smagu ir prasminga, vadinasi, šiokia tokia pramoga. Žinoma, nežinau, ką jos galvojo, bet kažkam tai buvo ir paskutinė gyvenimo pramoga. Dar anksčiau žmonės kankindavo kraugeriai iš KGB, prievartaudavo moteris, degindavo juos įkaitintomis lempomis, mušdavo ir visaip kitaip fiziškai artindavo mirtį, esesininkai savo laiku badu marino žydus ir iš to darydavo pramogą! Dar anksčiau žmones degindavo ant laužo ir visas miestas susieidavo pažiūrėti linksmų ir įspūdingų kartuvių, o ką jau bekalbėti apie gyvus anatomijos teatrus, kada studentai su pasimėgavimu mėsinėdavo surištą gyvą žmogų scenoje. Mirtis yra pramoga, kuri šiurpina, stebina, linksmina ir, žinoma, užmuša įspūdžiais mūsų žemišką laiką.

Manęs nesiliauja stebinti tai, kad viena žmogaus pusė lyg ir turi savotišką gailestingumą, išpuoselėtą atsakomybės, supratimo ir altruizmo jauseną, o kita pusė – žiauri, makabriška, ištroškusi mėgautis kitų kančia, kitaip sakant, mėgautis mirtimi. Visus ant baslio! O aš, aišku, iš nuodėmių ir malonumo parterio stebėsiu, kaip visi mėgaujasi kančia. Bet ką aš čia tauškiu, juk mirtis negali būti kančia, o pati kančia stebinčiajam tėra tik smagi pramoga. Kai buvau mažas ir aš traukiodavau žiogų kojas, stebėdavau kaip besparnės musės juda nelyginant vorai ir man tąkart tai buvo kaip pramoga. Smagi pramoga – kitos gyvybės kančia. Žiaurumas čia nieko nėra dėtas, viskas dėl pramogos. Juk kiek per pastaruosius metus spaudoje pasirodė straipsnių apie gyvai nudirtą šunelį, apie šunelį įmestą į šulinį, apie šunelį, kurio nosį pripylė klijų, apie kačiukus išmestus iš penkto aukšto. Visa tai yra mirties karnavalas, kuris nesibaigia ištisus metus.

Žinau esant Artimuosiuose Rytuose tokių grupuočių, kurie su žmonėmis iki šiol atlieka mokslinius bandymus, nekalbu apie baltąsias pelytes, kalbu apie gyvą žmogų, kurį prigirdo įvairiausių rūgščių ir šis miršta nuo pradegintų vidurių. Moterys, kurios apkaltinamos paleistuvyste, greitai užmetamos akmenimis visos į teatrą įsijautusios minios. Manote, galioja tezė – kas be nuodėmės, tas meta į mane akmenį? Apsirikote. Tai mirties karnavalas, jį palaiko visi griebdamiesi akmens, nes nebūti bandos avele, reiškia, kad sekantis mirties karnavalo superstar gali būti tu. O ką kalbėti apie afrikietes moteris, kurios tyčia užkrečiamos AIDS, o islamo homoseksualams super klijais užkemšamos analinės angos ir jiems per prievartą sugirdoma mirtina dozė viduriavimo sukeliančių nuodų. Šie miršta per parą mirtinai nusikamavę, bet užtat koks malonumas žiūrėti, kaip žmogus kenčia ir raitosi priešmirtinėse agonijose! Argi jūs, vienas iš karnavalo stebėtojų, nesutinkate su manimi?

Toks Kirgizijos rašytojas Čingizas Aitmatovas romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ aprašo mankurtų likimą, jų dvasinę, asmenybės mirtį, kada nuo skausmo žmogus protiškai miršta ir jis nieko nebeprisimena, tada priešų gentis jį paverčia vergu. Iš esmės visi esame mankurtai, visi būsimieji mirties karnavalo dalyviai, tik klausimas, kada ir kokiu būdu. Kai amazonės žudydavo įsibrovėlius vyrus, visada sakydavo, kad nesvarbu, jog mirsi, svarbu, kaip tai įvyks.

Mūsų liaudies pasakos taip pat neišvengia pasimėgaujančios mirties akimirkos. Iš vaikystės pamenu raganą, kuri ištepta degutu buvo prilipinta prie arklio, o jos kauleliai išbarstyti laukais. Mažieji tikriausiai su pasimėgavimu klausėsi suaugusiųjų kurtų pasakų, ypač domino mirties ir atpildo akimirkos. Galima sakyti, jau nuo pat senovės mūsų tautosakoje glūdi pasimėgavimas mirtimi. Manding, tai vienintelis būdas pasijuokti iš pačios mirties, nes ji tėra pati bjauriausia kanibalė, kuri anksčiau ar vėliau suvalgo mus visus. Be jokio išskirtinumo, socialinės padėties, gero ar blogo vardo, nuopelnų, nusikaltimų.

Visi esame matę ir filmų, kada žmones sodindavo į elektros kėdę. Dievaži, kokios mirties ceremonijos! Niekas beveik nekito nuo pačių Viduramžių. Tiesa, pats Jėzus Kristus ir jo mistinė mirtis, jo agonija taip pat su pasimėgavimu vaizduoja kino kūrėjai, pasakoja močiutės lūpos anūkėliams. Teko girdėti, kad „Kristaus kančios“ seanse nuo perdėtos makabriškos kelionės į mirtį – juk toks šio filmo tikslas – mirė žmogus. Pamanykit, prieš filmą buvo gyvas, o po seanso jau nebe. Prisimenu ir antikos teatrą, kada aktoriai rengdavo tikras kautynes ir turėdavo mirti iš tikrųjų, o ką jau besakyti apie gladiatorių kautynes iki mirties. Milijonai pavyzdžių, kada masinės mirtys tampa spektakliu. Kartais atrodo, kad gyvename tam, kad mirtume. Mirtume tragiškai, įdomiai, originaliai ir įspūdingai. Vėl prieš akis iškyla ta istorija, kai vienas vokietis norėjo būti suvalgytas, pradedant jo lyties organu ir baigiant viskuo... Kas žino, gal net smegenis iš kaušo su ledams skirtu šaukšteliu valgė užsakytas kanibalas. Aišku, po to vyko įvairiausi teismai, tačiau žmogus pats norėjo ir sutiko, ir net parengė tam raštišką sutikimą!

Nieko nebus, reikia ruoštis įspūdingai mirčiai. Kokiai nors netikėtai ir įspūdingai, su teatru, įžanga, kulminacija ir fatališka atomazga. Juk mirti dėl širdies ligos ar patekus į avariją šiek tiek nuobodu, tiesą sakant, tokios istorijos spaudoje jau niekam nebeįdomios – skaitytojams reikia sensacingo ir kraupaus mirties įvykio, žinoma, kad būtų kuo giliai mėgautis: ak, kaip gerai, kad aš ten nebuvau tarp jų. Džiaugsminga ir keista mirtis, kas šiaip atrodo nekasdieniška, mus lyg ir atitolina nuo tikrojo fakto – mirtis paprasta kaip du kart du – ji čia pat, ji šalia. Ir tai glumina, geriau iš jos juoktis, mėgautis, nes gyvenimas yra per daug mažytis, vienos nusususios utelės akimirka. Dievas pagailėjo laiko gyvenimui, nors tik aš dabar taip sakau, o kai būsiu senas, turėčiau visa šita paneigti, nes senatvėje jau norisi mirties, teko tai girdėti iš senolių, kurie teigė, kad gyvenimas pakankamai ilgas visko patirti, visko išgyventi, kad pasidarytų nebeįdomu gyventi.

Ir visgi, jaunystė – makabriškiausias laikas pasiruošti mirčiai. Žinau, esančių žmonių, kurie turi savo savižudybės planus – nusinuodijimas, palindimas po traukiniu, pasikorimas, šokimas iš dvylikto aukšto, susideginimas ir t.t. Tikriausiai kiekvieną iš mūsų yra palietusi jei ne artimo, tai bent pažįstamo iš matymo žmogaus savižudybė. O taip, ji efektinga, sukrečianti ir teikianti daug keisto bei neatpažinto džiaugsmo. Tada perkam gėles, lankomės šermenyse, kemšam baltas mišraines ir kotletus, geriam kompotą, nors čia pat už sienos amžiams į patalą atsigulė lavonas. Atsisveikinimo su mirusiuoju irgi yra ego paglostymas, kiek ašarų galima išlieti, kiek savęs gailėti, laiko, kurį praleidai su tuo žmogumi. Tada drebančiom rankom taisom gėlių vainikus, rūpinamės žvakėmis, kai kurie juokingai laksto ir su žirklėmis karpo jų galiukus – man nesuprantama procedūra. Dar šiek tiek pasifotografuoji prie lavono, po to leki pasikalbėti prie stalo ir mišrainių su senais į šermenis atvykusiais giminaičiais. Mirtis ir laidotuvės yra vienas didelis cirkas – rimtai! O ką jau bekalbėti apie afrikiečius, kurie per laidotuves apsirengia baltai, šoka, „tūsinasi“, džiaugiasi, kad mirusysis pagaliau susikrovė „čemodanus“ į amžinybę. Tose kultūrose nesuvokiamas kančios motyvas, tik mes, krikščionys, mėgstame iš savęs padaryti cirką.

Taip, tegu prie mano kapo šoka lambadą ir čia-čia-čia. Jeigu turėsiu vaikų su geru humoro jausmu, šie tegu nors ir striptizą nusamdo, man tai nebebus svarbu, o štai gyviesiems – jiems visada reikia šou, tragikomedijos, apkalbų! Na, ką jie veiks be viso spektaklio, kurį surengia mirusysis nuo debesies? Gyvenimas tęsiasi, deja, net ir manasis, o mirčių pasaulyje kaip nemažėja, taip nemažėja. Kas nustebins šiandien, o kas rytoj? Kokios dar netikėtos mirtys gali prajuokinti žmogų ir suteikti jam nors trumpą malonumą – ak, kaip gerai, kad ne aš. Bent jau kol kas.

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. liepos 23 d., šeštadienis

Ar pateisinate seksualinius dvynių santykius?


Broliai Peters Milo ir Elijah

Sveiki visi,

Nutariau brūkštelti savo pasvarstymus čia. Po pasaulį, to neišvengė ir Lietuvos žiniasklaida, dabar pasklido labai įdomus fenomenas – Čekijos gėjų porno kompanija sukūrė DVD su besimylinčiais identiškais tos pačios lyties broliais dvyniais. Ir žinoma, legaliai šį DVD galima įsigyti interneto platybėse, tačiau kas įdomiausia – kalbama apie nemenką tabu iššūkį, kurį pirmą kartą visai nenoromis, o gal net išprovokuodama uždavė porno industrija – ar gali mylėtis broliai? Pasaulyje jau nuo seno esama įvairių kraujomaišos atvejų, tokių šeimų esama ir Lietuvoje, tačiau tai nėra viešinama, o palikuonių tęstinumas irgi nėra labai aiškus. Bet čia sau du identiški dvyniai įsivelia į porno pasaulį ir sukelia tikrą apkalbų, skandalų ir ginčų cunamį.

Žinoma, kad liberalieji Vakarai jau laisvai leidžia tuoktis tos pačios lyties asmenims, kitos šalys neišvengiamai artėja prie to, tačiau, kai Meilės (taip tvirtina dvyniai Petersonai – mylį vienas kitą) klausimas paliečia ne tik seksualinę tapatybę, bet ir gimininius santykius, nuomonių atsiranda pačių įvairiausių, net pačių homoseksualų tarpe. Aš ir pats pagalvojau – palaikau tai, ar ne? Kur yra norma, kas yra normaliai mylėtina ir kur ta riba, kai reikia sustoti. Kitą vertus, galvoji: aha, žmonės sau laimingi, daro sau komerciją, prisiekinėja meile – kas čia blogo? Bet... Iš tikrųjų likau sutrikęs. Mėgstu pasirinkti vieną poziciją – palaikyti arba ne, tačiau šįkart negaliu apsispręsti. Jeigu meilei jau seniai nerūpi lyties klausimas, kodėl turėtų rūpėti giminės klausimas? Žinoma, čia kalba neina apie galimus palikuonius – ta pati lytis šiuo atveju neleidžia to padaryti, tačiau ir vis tiek mane glumina – Dieve, juk jie broliai, iš vienos kiaušialąstės!

Diskutuotinas ir pats tolerancijos klausimas – kur jo ribos? Ar aš toleruoju šį atvejį? Palaikau? Nežinau, pasimečiau, negaliu atsakyti. Tai ilgai svarstomas dalykas. Bet negalime atmesti ir ignoruoti paties fakto – šis fenomenas realiai egzistuoja šalia mūsų! Galbūt netgi Lietuvoje. Žinoma, smerkimo niekam nelinkėčiau, nes visų pirma, yra svarbu žmogiškumas, santykiai, artuma, o be jos žmogus negali išgyventi. Žinoma, tai nukrypimas, anomalija. Bet nuo ko? Aišku, nuo mūsų visuomenės normų, stereotipų, racionalaus mąstymo, tačiau ne nuo gamtos ir pačios duotybės. Gamta tokį dalyką toleruoja, nes pati sutvėrė šį fenomeną. Gerai pagalvojus, pats žmogus, jo gyvybė yra gamtos duotybė, ne visuomenės ir ne kultūros. Kuriuo aspektu reiktų vertinti šiuos dvynius Petersonus? Gamtos duotybės galia ar kultūriniu, visuomeniniu, sukurtu dirbtiniu intelektu? Šis intelektas savaime yra su trūkumais, nes jis blokuoja kitoniškumo ir pačios duotybės pripažinimą. Manau, manyje vyksta racionalus, įprasto dirbtinio intelekto ir suvokimo kova su bet kokius tabu peržengiančiais gamtos ir duotybės variantais. Tai pasiutiškai liberalu, netgi visuomenės požiūriu antžmogiška visą šį reiškinį pateisinti. Įdomu, kaip Jūs patys vertinate šį atvejį? Visada išlieka baimė pateisinti, nes su pateisinimu, kažkodėl mes manome, jog tai duos tarsi „užkratą“ tam tęstis ir plisti. Ir visgi, pats fenomenas egzistuoja, jo paneigti negalime – brolis myli brolį ir abu sanguliauja, o jeigu negalime paneigti esančio fakto, vadinasi, jis turi teisę egzistuoti su mūsų ar be mūsų pritarimo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Savadžių šeima"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Savadžių šeima“ (The Savages) 2007 m. Žinot, pradėsiu taip – tai geras filmas ir vertas dėmesio. Rekomenduoju! Ir viskas tuo pasakyta, bet širdis neleidžia taip užbaigti komentaro. Taip, tai amerikiečių drama ir kartu komedija. Bijojau „komedijos“, bet tai buvo visai ne tai, ko tikėjausi, tai buvo žymiai geriau.

Tai pasakojimas apie brolį ir sesę, kurie po daugelio metų ima rūpintis silpnaprotyste sergančiu tėvu, kuris fekalijomis rašo ant sienų. Tai komplikuotos, gyvenimiškos realijos, juokingai graudžios. Filmas nepaprastai kasdieniškas, jokių ten sulėtintų romantiškų bučinių, perdėto romantikos pliūpsnio ir epinio pasakojimo. Ne, tai tėknus, labai vykęs ir visų apdovanojimų vertas filmas! Pažiūrėjęs, kaip tampomas tas seniokas, kuris jau nieko aplinkui nebesuvokia, imi bijoti senatvės, tačiau realybė yra tokia. Šalia tampymosi po senelių prieglaudas rutuliojasi ir asmeniniai kasdieniški, sakyčiau, iš paties gyvenimo išlupti veikėjų santykiai. Žmonės yra visada stiprūs ir kartu labai silpni. Rodos, personažai tuojau palūš nuo visų nesėkmių, tačiau žiūrėk, išaušta nauja diena, nauji skambučiai, nauji darbai, kuriuos reikia padaryti, ir jie vėl stojasi ant kojų, vėl vienas kito nekenčia, bet kartu myli ir rūpinasi.

Nežinau kaip Jums, bet filmas, manau, patiks visiems, galbūt išdrįstų pažiūrėti ir veiksmo mėgėjai, tai puikus bandymas prisijaukinti puikią dramą su subtiliu, nebanaliu, kasdienišku ir įtaigiu humoru. Tai filmas, kuris parodo realybę, tačiau neperlenkia lazdos, kažkas pasakoma tarp kadrų, kažkas nutylima, kažkas atvirai išrėkiama. Tai filmas, kuris tiko ir patiko.

Įvertinimas: 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Biutiful"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai apie filmą „Biutiful“ (Biutiful) (2010 m.) – tai pats naujausias ispanų režisieriaus Alejandro Gonzlez Irritu darbas. Taip, tai meistras! Neprikiši. Šitą režisierių puikiai turėtumėte žinoti iš tokių filmų kaip „21 gramas“ ir „Babelis“. Tai režisierius, kuris ir toliau ištikimas savo braižui, kameros svyravimas. Šįkart „Biutiful“ tyčia pavadintas iškraipyta anglų kalba, nes tai, kas gražu, šiuo atveju šios šeimos dramoje, toli gražu neatrodo gražu ir tobula.

Režisierius pagarsėjęs grandioziniais ir suktais siužetais. Šįkart jis irgi toks išliko, tačiau man kažko pritrūko siužete, tų pašalinių dalykų buvo per daug, per daug tų istorijų apie narkotikų prekeivius, apie dirbančius kinus Barselonoje už centus. Tačiau pati istorija žavi – dviejų vaikų vyras susisiekia su mirusiais, turi tokią dovaną, ir iš to dalinai užsidirba arbatos per laidotuves, o iš tikrųjų jis įsivėlęs į nešvarų narkotikų ir statybos žaidimėlį. Problemos su pakrikusia žmona, kuri skriaudžia vaikus, yra priklausoma nuo sekso ir alkoholio. Visa tai būtų lyg ir gražu, tačiau vyras sužino, kad turi prostatos vėžį, kuris išplito į kaulus. Laiko nedaug. Ar jam pavyks pasirūpinti vaikais ir sutvarkyti reikalus su nusikalstomu pasauliu?

Šiaip filmas nieko neišrealizuoja, vyras nieko gyvenime per daug nepakeičia, nepadaro sužinojęs, kad mirs, grandiozinių žygdarbių ir nepasveiksta, kaip neretai dar būna panašaus turinio filmuose. Filmas nemažas – pustrečios valandos, tačiau jį įdomu žiūrėti, nes taip sukalta, kad rodos, nieko nesupranti, pasaulis ir tikroji situacija kasdieniškai, bet išlaikomoje įtampoje atsiveria žiūrovui po truputį. Manau, tai dar vienas rimtas išmėginimas žiūrovui. Ne, šitas filmas nėra kiekvienam, jis šiek tiek nostalgiškai ir žaviai slegiantis, tačiau pakankamai gyvenimiškas ir sudėtingas. Verta pasinerti į tą pasaulį, į visai nespalvingą, niūrų ir pilką Barselonos kasdienybę.

Įvertinimas: 8.9/10

Jūsų Maištinga Siela