Filmas: "Paantrinis" / "Potekstė" / "Undertone"

 

Sveiki, mielieji!
 
Šiaip kino studija A24 retai kada sukuria kokį nors šlamštelį. Dabar, tiesą sakant, nelabai galėčiau ką prasto ir įvardyti, tad šiek tiek turėjau nedidelių lūkesčių pasirinkęs režisieriaus     Ian Tuason filmą „Paantrinis“ (angl. Undertone) (2025), bet tikriausiai galima versti ir taip, kaip siūlo DI – „Potekstė“. Juokiausi iš filmo pavadinimo vertimo, nes jis lietuviškai neskamba nė pro kur, bet, pasirodo, yra toks muzikinis terminas paantrinis – tai garsas, kurio dažnis yra pagrindinio tono sveikoji dalis (priešingybė virštoniams/obertonams). Kad ir ką tai reikštų, nelabai padės suprasti paties filmo, tiksliau – nepadės į jį įsijausti.
 
Pagrindinė veikėja Evi (aktorė Nina Kiri) slaugo namuose sunkiai sergančią ir nuolatos miegančią motiną (ar tai koma, taip pernelyg ir nesupratau?), o naktimis ji dirba prie tinklalaidės ir šifruoja atsiųstą paranormalų įrašą kartu su kitu internetiniu tinklalaidės kolega. Galiausiai įraše pasigirsta baisūs demoniniai garsai, kurie nuveda prie mitinės būtybės Abizu, folklorinės mitinės būtybės, aprašytos dar Viduramžiais Bizantijos žydų ir koptų kultūrose, o pastaroji atsakinga už moters persileidimus. Nors filmas pristatomas kaip merginos traumos sąsaja su technologijų pasauliu, idėja išreikšta tik labai paviršutiniškai. Galiausiai baisia namuose buvo tas miegantis motinos puslavonis, atleiskite už terminą, nes ji kaip tikra ragana iš klišinių filmo, bet iš esmės didžiąją dalį nieko nevyksta, mergina nekelia klausimų, kodėl Marijos skulptūrėlė kaskart atsiranda ant motinos stalelio, nemėgina aiškintis savo haliucinacijų ir iš esmės elgiasi kaip šlapias skuduras iš prasto siaubo filmo.
 
Lyg ir būtų sukurta idėja, bandoma kurti ir naktinę tinklalaidininkės pelėdžiautojos atmosferą, begalinį ir slegiantį nuovargį dėl motinos, tačiau, niekas nepavyksta. Neplėtojami santykiai nei su motina, nei su persileidimo istorija, viskas vienkrypčiai vientisa, neįdomu, prėska ir sausa. Didžioji dalis filmo „išbarstyta“ nuojautai ir braškėjimams, žadantiems, kad netrukus tuoj kas nors įvyks, o įvykti pradeda tik filmo pabaigoje. Klasikų klasika. Galiausiai visas veiksmo vilkinimas išsprendžiamas keliais klasikiniais siaubo etiudais, panašiais iš „Bleiro raganos“ laikų, kad žiūrovas dar nelabai spėja pabusti iš miego, kurį sukėlė tinklalaidininkės darbas su įrašais.
 
Žodžiu, seniai nemačiau tokio nykaus filmo, kuris turi savo stingdančią, bet, tenka pripažinti, nuviliančiai nuobodžią atmosferą. Galiausiai Evi yra sunaikinama tos pabaisos ir visa šios istorijos esmė niekur nenuveda, o tiksliau scenarijaus autoriai, matyt, be jokios fantazijos: veikėja sunaikinama, o trauminis išgijimas arba bent pastangos kaip nors įveikti – neįmanomos. Žinoma, kai vienas lauke esi karys dėl mažo biudžeto, o kita aktorė gauna tik motinos paslikos ir merdinčios lovoje vaidmenį, belieka kurti ir tiesmukus siužetukus su viena aktore be aiškios ir įdomesnės idėjos, pasitelkiant iš archyvų išluptu Abizu folkloriniu elementu.
 
Mano įvertinimas: 2/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 6.0
 

Maištinga Siela

Filmas: "Žaltvykslė" / "Fogo-Fátuo" / "Will-o'-the-Wisp"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Žiūriu tiek filmų, bet niekada nesu susidaręs aiškios nuomonės apie portugalų kiną. Apie brazilų – taip, tačiau apie portugalų beveik nieko. Net nesugebėčiau taip greitai įvardyti kokio nors filmo favorito iš šios šalies, tarsi portugalų kinas mano lauke nelabai egzistuotų. Visgi jis egzistuoja, tad atleiskite tie, kurie žavisi Portugalijos kinu. Nusprendžiau pažiūrėti, nes ilgai laikiau šį filmą rezerve, portugalų režisieriaus João Pedro Rodrigues filmą „Žaltvykslė“ (prot. Fogo-Fátuo) (2022), kurį rodė kurį laiką kino teatras „Skalvija“.

 

Šįkart neapsiriksiu sakydamas, kad filmas išskirtinai LGBTQ auditorijai. Nors daugelis kino kūrėjų protestuoja ir kuria savaip universalius filmus su gėjų ar lesbiečių pasakojimo linijomis, tačiau „Žaltvykslė“ man pasirodė išskirtinai homoseksualiai auditorijai, tačiau, aišku, nebūtinai. Filmas pasakoja apie merdintį Portugalijos karalių 2069 metais, į kurio laidotuves susirenka įvairiausio plauko transvestitai ir homoseksualai, neaiškios iš pirmo žvilgsnio tapatybės žmonės, kurie imituoja portugališkos kultūros elementus, todėl savaime tai lyg ir... parodija. Bet daug istorijos sukasi visgi praeityje apie tą patį, tik dar jaunąjį karalių Alfredą, kuris meta savo karališkai šeimai iššūkį ir, užuot gyvenęs įprastą aristokrato gyvenimą, bando tapti gaisrininku, nes jaučia ryšį su Portugalijos žeme, jam rūpi klimato kaita, išsaugoti senus medžius, tačiau šis sprendimas jį nuveda visiškai kitų patirčių linkme – gaisrininkų mokykloje jis susižavi vyrais, pastebi jų erotiškumą, nuogumą, įsivaizduoja jų gašlumą ir aistrą, o labiausiai jis susibendrauja su juodaodžiu Alfonsu.

 

Filmas keistai trikdantis. Visiškai ne dėl to, kad kadre stambiu planu rodomi vyriški lytiniai organai, oralinis miške tarp skirtingų rasių jaunuolių, bet pati režisūra. Filmas kaip lėlių namelis, jis labai netikroviškas, karikatūrinis, tyčia angažuotas teatrališkai. Suprantu, kad režisierius siekė idėjinio kino, provokuoti ir brėžti ribas keliais probleminiais diskursais: klimato kaitos rūpesčiai, rasinė nelygybė, homoseksualumo tema bei darbininkų klasės ir monarchų luomo atskirties problema.

Filmas provokuojantis, tačiau be aiškios artikuliacijos, nes pasirinktas muzikos ir šokio prisodrintas teatras (tačiau iki filmo „Emilijos Perez“ kaip iki kosmoso), kuris kėlė šypsnį (tokia komedijos raiška), bet labiau man viskas panašėjo į erotinį absurdą, kurioje svarbiausias pamatas režisieriui tampa tiesiog reikšti erotines idėjas. Filmas trikdo, nes jo sąranga dvelkia mėgėjiškumu, neužtikrintumu, kuris iš dalies tampa ir paties filmo trūkumu ir lyg privalumu. Dainuojantys vaikai tarp medžių, neišvysta naivi Alfonso ir Alfredo aistros istorija tyčia fragmentiška, tad žiūrovui nėra laiko nei suvokti šios linijos prasmės, nei susitapatinti. Visgi pagalvojau, kad režisierius galėtų kurti kažką panašaus į italų Tinto Brasso produkciją, gal net estetišką pornografiją, tačiau meninio filmo vizijoje viskas atrodė pernelyg sąlygota ir priminė ne taip seniai Kino pavasaryje matytą argentiniečių režisieriaus Luis Ortega filmą „Žokėjus“, kuriame panašiomis priemonėmis, tik labiau išvystas siužetas ir raiška, priminė „Žaltvyklsę“. Rekomenduočiau tik labai specifinio kino žiūrovui, deja, man filmas nepatiko. Gerai, kad filmo trukmė viso labo 1 valanda ir 7 minutės, bet vis tiek prailgo.

 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nepasirinkti keliai" / "The Roads Not Taken"

 

Sveiki,

 

Režisierė Sally Potter kažkada buvo mane nustebinusi filmu „Orlando“ (1992) su Tilda Swinton, sakyčiau, man tiko ir įtiko jos pokalbių filmas „Vakarėlis“ (2017), tad nutariau pasižiūrėti gana prieštaringai vertinamą filmą „Nepasirinkti keliai“ (angl. The Roads Not Taken) (2020), kuris ilgą laiką pralaukė mano filmų eilėje, kol prisiverčiau pažiūrėti, nes filmas neilgas, o ir norėjosi jį išgūrinti iš sąrašų.

 

Visgi skeptiški internautų komentarai ir atsiliepimai pasitvirtino pačia prasčiausia prasme. Filmą ištvėriau viso labo pusvalandį, o po to užbaigiau prasukinėdamas ir įsitikindamas, kad visgi nieko gero nei siužetiškai, nei režisūrine prasme filmas nežada. Filme pasakojama rašytojo Leo istorija, kuri susipynusi iš dviejų perspektyvų. Vienoje galimoje istorijoje jis su šviesiaplauke dukra Niujorke gyvena eilinę pamišėlio dieną, o kitoje istorijoje jis gyvena su žmona Doloresa Meksikoje ir keliauja aplankyti mirusio sūnaus kapo. Taigi, nors anotacija skelbia, kad Sally Potter nagrinėja savo amžiną feministinę temą t. y. vyro ir moters santykius, visgi neapleido jausmas, kad režisierė troško naujos įmantrios mindfuck pasakojimo formos. Žinote, Potter toli gražu nėra Nolanas ir biudžetas toli gražu nėra guminis, tad šioji pasirinkta vyro sumaišties forma absoliučiai neįtikino.

 

Graudu buvo žiūrėti tiek į nuostabius aktorius (Javier Bardem, Elle Fanning, Salma Hayek, Laura Linney), kurie darė, ką galėjo, tačiau filmo padrika ir nusibodusi forma neprilygo nei „Pasiklydę vertime“, nei „Desperado“ jungtims, net nepajutau tarpkultūrinių sąsajų, ką galbūt režisierė norėjo akcentuoti veikėjo dvikalbyste ir pan. Filmas kaip vienos dienos dėlionė, kelionė po Niujorką ir į Meksikos kapines – labai pretenzinga, tačiau labai paviršutiniška, neįdomu, padrika ir, sakyčiau, istorija nesiekia nei gelmės, nei analizės. Akivaizdu, kad skirtingu metu nufilmuotos scenos suklijuotos kaip poetiniai perėjimai, aplipinti įvairiais asociatyviais simboliais bei pasikartojimais (panašiai bandoma kaip filme „Valandos“), tačiau pagrindinio veikėjo sutrikimas ir erzina, ir nieko iš esmės nepasako. Sakyčiau, vienas silpniausių filmų, kokį teko matyti pastaruoju metu.

 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Malonė" / "Mercy"

Sveiki,

Šįkart visai nesididžiuodamas pasakysiu, kad pažiūrėjau vieną iš tų „pigesnių“ siaubo filmų, kuris vadinasi „Malonė“ (angl. Mercy) (2014) ir visomis prasmėmis yra labai keistas. Pasakojimas apie demono apsėstą močiutę, kuri jaunystėje labai norėjo susilaukti vaikelio ir todėl ėmėsi burtų, todėl dabar atėjo metas sumokėti skolas.

Kai močiutė nusiveda anūką (filmo pradžioje) prie prosenelės kapo ir ten pasirodo barškuolė, kuri negali tokiose vietovėse veistis, (nes dar apskritai šaltas metų laikas vaizduojamas, net aktoriai su striukėmis), tada močiutė paduoda smuiką berniukui, kad šis pagrotų gyvatei... Galiausiai gyvatė, jau kompiuterizuota, ir labiau panaši į žaltį, nebe barškuolę, prašliaužia pro kojas. Tada supratau, šachas, matas ir šakės (trys viename), kad nieko čia su tuo filmu gero nebus. Vėliau tas, žinoma, ir pasitvirtino. Pradėkime nuo to, kad visi suaugę dienos metu, kurie nepanašūs į alkoholikus (neskaitant dėdės), vos tik susitikę maukia viskį iš stiklinių be užsigėrimo prie mažamečių vaikų (tradicija, Verga, tradicija); tada močiutė, paklaikusi pargabenama iš prieglaudos, ir visi iki tol ją pažinoję jos bijo kaip velnias kryžiaus, bet taip artimiesiems, kurie turėtų močiutę labiausiai pažinoti, ir nepaaiškinama, kad ji pardavusi sielą, atrodo, neįtikėtina, dar baisiau už patį siužetą.

Jau nebekalbėsiu apie vaikų vaidybą, kuri apgailėtinai teatrališka, nenatūrali, kai kurios veido išraiškos suvaidinamos jau po ištariamų frazių, tik „tarp kitko“, na, o finale visa šeimynėlė, kuri turėjo, liaudiškai tariant, būti „triedusi iki kulno“, be jokio emocinio šoko užkasa burtų knygutę ir gražiai saulėtą dieną apsikabina, įprasmindama pačius banaliausius ir labiausiai nusidėvėjusius siaubo filmo finalinius šablonus.

Tai filmas – katastrofa, bet, jeigu mėgstate katastrofų filmus, (čia perkeltine prasme), žinoma, mėginkite ir bandykite, aš tai pabaigoje jau prasukinėdamas žiūrėjau, nes, Dievas mato, laikas – pinigai. Tai tiek to šauniojo S. Kingo apsakymo „Motušė“ ir beliko.

Mano įvertinimas: 2/10

IMDb:5.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maja" / "Maya"

Sveiki,

Žinote, tendencija kol kas nesikeičia. Kiekvienais metais Kino pavasaryje yra vienas filmas, kurio nesulaukiu iki pabaigos ir tausodamas save ir laiką tiesiog lengva širdimi išeinu iš salės. Šiemet toks filmas buvo „Maja“ (pranc. Maya) (2018), kuris buvo išgirtas dėl lyriškumo ir egzotiškų Indijos spalvų, bet širdis sakė: nesirink šio filmo, nesirink. O ką aš? Velniop nuojautą ir ėmiausi proto – patogus seansas, laikas, o ir pagyrų filmas sulaukęs.

Sunku buvo nuo pat pirmųjų kadrų, nepaėmė filmas nei vizualiai, nei problematiškai, nei vaidyba, nei dar kažkuo. Tiesiog filmo idėja yra tūkstantį kartų geresnė už jos įgyvendinimą. Istorija pasakoja apie sutraumuotą vyruką, kuris atgaivos ieškosi Indijoje ir ten susižavi vietos mergina, jie vyksta po apylinkes, vaikinas nuolat sapnuodamas verkia, krūpteli, kai perskaito antraštę apie terorizmą... Viskas turėjo lyg ir labai subtiliai persisunkti, turėjo pasakoti apie vaikino dramą, traumą, o dabar žiūrėdamas tiesiog nieko nejaučiau. Erzino daugelis tiesiog beviltiškai ištęstų kadrų, bereikšmių pasivažinėjimų mopedais, kad užfiksuotų Indijos pakeles. Daug tokių kadrų, kuriuose atseit ten tas pasakojimo subtilus lyrizmas, bet jis be aistros ir įtaigos, tiesiog retsykiais atrodė, kad filmavo tiesiog studentai kokiam trečio kurso paprastam egzaminui.

Žodžiu „Majoje“ man istorija nesivystę, niekas nejaudino. Iškultas langas, antraštė, pargriuvimas su mopedu... Tiesiog viskas taip vyksta tarsi iš kvailo ir buko nuobodulio. Atleiskite, bet šį filmą statyti į pagrindinę programą buvo prastas sumanymas, tad iš esmės jo niekam nerekomenduoju, nebent... Velnias, nebent tikrai įžvelgsite šiame filme mano taip ir neregėto genialumo.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmasis žmogus" / "First Man"

Sveiki,

Pradėsiu nuo to, kad šis įrašas nėra teisingas, nes viso filmo „Pirmasis žmogus“ (angl. First Man) (2018) taip ir nepamačiau. Kalbėti apie kūrinį visapusiškai negaliu, todėl, savaime aišku, kad jame objektyvumo tiek, kiek ant saulės paviršiaus randasi sniego, todėl šis įrašas veikiau man kaip asmeninė atmintinė, tačiau vis tiek galite skaityti, jeigu manote, kad verta.

Filmas apie Neilą Armstrongą – pirmąjį žmogų, nusileidusį Mėnulyje. Jo vardas įrašytas į visus istorijos vadovėlius ir visi jiems plojo ne vieną dešimtmetį ir garbino kaip amerikiečių tautos didvyrį. Filmas yra apie jo gyvenimą ir skrydį į Mėnulį. Čia tiems, kurie nori suvokti, kaip žmogus ten atsidūrė ir kartu nugyventi atskiro žmogaus gyvenimą t. y. „patirti“ tą gyvenimą per kiną. Pagrindinė vaidmenį atliko Ryan Gosling – merginų numylėtinis aktorius, kuris, mano galva, yra sukūręs kur kas įdomesnių vaidmenų.

Visgi filmo teįstengiau pamatyti kokį pusvalandį, o paskui tiesiog supykino. Būna gyvenime momentų, kada tiesiog širdis nepriima labai gerai visų įvertinto filmo ir tu pabučiuok karvei į vieną gerą vietą – na nepriima toji širdis filmo ir viskas. Nuobodus per visą pilvą. Neilas netenka dukrelės ir vedinas netekties skausmo jis sunkiai dirba ir kovoja savo profesiniame fronte, kol tampa... didvyriu. Tas begėdiškas režisierių ir scenaristų ėjimas per netektį ir apkaišiojimas įvairiomis „stiprybėmis-vertybėmis“ herojų ir jo iškėlimas ant stalo tiesiog sekina. Paskutiniuoju metu tokie dirbtino herojaus sukūrimo filmai, matyt, kad nebe man. Tiesiog nebetikiu ir... nebeįdomu.

Tiesa, visgi kyštelsiu trigrašį ir pasakysiu, kad amerikiečiai niekada nebuvo išsilaipinę Mėnulyje, bent jau pirmasis žmogus 1969 m. tikrai nebuvo Neilas Armstrongas. Visa tai yra istorinė klastotė, kuri maskuojama ir plokščiosios žemės teoretikai (iš dalies ir aš toks esu) puikiai atskleidžia dokumentiniuose filmuose, kad visa tai nufilmuota tiesiog dykumoje – visas tas „realus“ nusileidimas tėra didvyriška imitacija pakurstyti žmoniją tikėjimui. Žinoma, šioji skandalingoji dokumentika yra persekiojama ir dozuojama internete, bet tas, kas ieško, tas ir randa. 1969 metais žmonės su Armstrongu niekada nebuvo nusileidę Mėnulyje, o filmuota medžiaga neva iš Mėnulio dabar prieinama praktiškai visiems ir ten matosi ir lynai prie aktorių, ir atšvaitai, ir kitas mėšlas. Sunku patikėti, kad tiek dešimtmečių žmonės didžiuojasi istoriniu „feiku“. Taigi tai viena iš priežasčių, kodėl atmečiau tą filmą, nes juk Neilas Armstrongas joks astronautas, jis tėra tik NASA marionetė aktorius kaip ir daugelis viešai deklaruojamų skrydžių į kosmosą, kaip antai Apollo 13. Todėl filmo biografiškumas (kaip tikriausiai daugelis amerikietiškojo kino) tėra tik vienas didelis fiktyvus masalas patenkinti netikrą istoriją. Kaip galiu tikėti N. Armstrongo asmenine istorija, kai žinau tiesą?

Dabar galvoju, jeigu žmonėms įbruko, kad su folija aplankstyta skalbimo mašina nusileido Mėnulyje žmonės, ką jie dar yra suklastoję? Kad ir kaip ten bebūtų, visus istorijos vadovėlius ir faktus, kuriuos bruka, mes turėtume net nesimokyti, nes ten tėra tik melas. Žinau, kad čia rasis daug skeptikų, tačiau atsibuskite, žmonės – mano informaciją galima lengvai patikrinti netgi YouTube kanale yra lietuviškai apie tai informacijos, pavyzdžiui, linksmas ČIA ir rimtesnis video ČIA.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lėktuvu, traukiniu, automobiliu" / "Planes, Trains & Automobiles"

Sveiki,

Su senomis gerai įvertintomis komedijos būna visaip. Štai visai neseniai matyta 1992 metų komedija „Mano pusbrolis Vinis“ man taip patiko, kad tiesiog net buvo apmaudu, kad pasibaigė, tad gal iš tos stokos pasirinkau puikiai kino kritikų ir interneto lankytojų įvertintą komediją „Lėktuvu, traukiniu, automobiliu“ (angl. Planes, Trains and Automobiles) (1987) ir iš esmės kiek nusivyliau, kad likus keliasdešimt minučių, su kitais šeimos nariais, prasukome greituoju būdu.

Filmas iš esmės „Vienas namuose“ stiliaus. Jau nuo pat pradžių aiški filmo formuluotė – misija, kelionė namo vardan vaikučių pabiručių ir nepatenkintos žmonos, kuri visą filmą gulinėja su telefonu lovoje ir laukia iš vyro žinios. Vyriškis iš vieno miesto pavėluoja į skrydį ir prie jo prisiplaka komiškas storulis, su kuriuo leidžiasi į kelionę, kad tik suspėtų grįžti namo Padėkos dienos šventei. Visos komedijos forma yra gana įsimenanti kelionė su storuliu, pilna komiškų atsitikimų, tačiau nieko su realybe filmas neturi bendro. Nežinau kodėl, bet filmas nesuveikė, nes viskas pernelyg nuspėjama, komiška pora atrodo nekomiška, juokeliai pasenę, jau vienur ar kitur matyti. Filmas kaip ir „Vienas namuose“ turi kalėdinės dvasios, tačiau, jeigu norite gerų Kalėdų, kažin, ar žiūrėsite „Vienas namuose“ ar šį filmą, nebent turite vaikų, kurie laikosi metai iš metų šios žiūrėjimo tradicijos.

Asmeniškai kaip kūrinys filmas ganėtinai neįdomus. Žinoma, jeigu pasirinksite žiūrėti vardan tos nuotaikos, kurios tikitės nuskaidrėti ir pralinksmėti, gal filmas Jums ir patiks. Tačiau, mano akimis, ši komedija gerokai pervertinta ir kaip klasika „nesužaidžia“ taip, kaip tikėjausi.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas:"Nukryžiavimas" / "The Crucifixion"

Sveiki,

Siaubo filmas „Nukryžiavimas“ (angl. The Crucifixion) (2017) pasakoja apie užsispyrusią ir ambicingą žurnalistę, kuri neseniai netekusi motinos, ieško atsakymo į įvairius klausimus ir išskrenda į Rumunijos provinciją tirti nepavykusio egzorcizmo. Ji blaškosi po tą užkampį, lenda į rūsius, kalbina žmones ir, žinoma, prisiverda galybę košės, už ką jos vietinis šėtonas ar piktoji dvasia tikrai nepamylės.

Visgi filmas, liaudiškai tariant, tūpas. Kodėl? Nes absoliučiai nevykusi režisūra, scenarijaus banalus, vaidyba abejotina ir nuvalkiota. Tai dar vienas beskonis serijinis standartinis egzorcizmo filmas su itin panašiomis scenomis ir nutikimais į kitus filmas šia tema. Labiausiai erzina pagrindinės veikėjos elgesys – tipinis, nuspėjamos ir absoliučiai neįdomios. Jeigu žurnalistė, tai būtinai jauna ir seksova, kad tarp tų kraupių įvykių būtų kur paganyti akis – vien nuo tos klišės gali pasidaryti dar pikčiau.

Ar baugu žiūrėti? Tiesą sakant, baugi nežinomybė, atmosfera, kurią turėjo perteikti režisierius, tačiau viskas taip prėska ir nepavykę, kad daugiau galvoji žiūrėdamas apie filmo trūkumus, nei apie tai, kas iš esmės turėtų tave išgąsdinti. Visgi filmas nevykęs ir absoliučiai nerekomenduotinas.

Mano įvertinimas: 2/10

IMDb: 5.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sekso abėcėlė" / "The To Do List"

Sveiki,

Dieve švenčiausias, nepamenu, kada žiūrėjau tokią lėkštą komediją kaip „Sekso abėcėlė“ (angl. The To Do List) (2013). Net buvau pamiršęs, kad egzistuoja tokia plati bukų filmų rinka, tą man visai neseniai priminė LNK televizija, kuri ir parodė, kad po vidurnakčio visgi jau niekas neberodo erotikos tėveliams, bet rodo mokyklinio tipažo lėkštas komedijas apie antrą galą.

Gerai, nereikia tikriausiai „stumti“ ant tokių filmų. Siužetas gal ir „visai nieko“: paauglė su dviem lūzerėm draugėm trinasi aplink baseiną ir uždarbiauja, svajodamos prarasti nekaltybę. Spokso į pasportavusį vaikiną ir seilėjasi, rašydamos mergaitiškus dienoraščius, bet iš esmės nori gerai ir skaniai pasidulkinti. Beveik kiekvienas „bajeris“ yra susijęs su seksualiniu niuansu, todėl filmas absoliučiai užtvindytas amerikietiškojo komedijos žanro lėkštybėmis. Būtų ne tiek graudu, jeigu aktorė bent 15 metų neatrodo vyresnė už savo įkūnijamą personažą, tad nei čia realumo, nei čia kažin kokio įspūdžio nepavadinsi ir komedija ima panašėti į teatralizuotų situacijų (iš serijos „Dviračio žinios“) farsą, kur kiekvienas kadras tampa tiesiog absurdu.

Ir žinokite, juokiausi, tikrai juokiausi iš filmo siauraprotiškumo, situacijų nebuvimu ir paaugliška, primityvia pateiktimi apie ananasų skonio spermą ir senamadiškai (ak, kaip netikėta!) nusmukusias liemenėles baseine.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuogas" / "Naked"

Sveiki,

Gerai, pasinėriau paskutiniu metu į bukas komedijas, tikėdamasis kažin kokio atsipalaidavimo ir po „Mergų baliaus“ puoliau žiūrėti filmo „Nuogas“ (angl. Naked) (2017). Laibai neoriginalus pavadinimas žadėjo lyg ir neblogą juoko dozę, kai lifte kaskart prabundantis nuogas vyrukas skuba į savo paties vestuves, tačiau nuolatos nespėja. Gerai, filmo siužetas banalus, o apie tą akimirką prie altoriaus amerikietišką susireikšminimą jau pernelyg daug sukurta parodijų, tarsi tos akimirkos tobulybė būtų pats svarbiausias gyvenime dalykas, bet velniai nematė, kur kas smagiau žiūrėti į nuogalių, kuris pačiais įvairiausiais būdais vis susimauna.

Taip, filmas lėkštas, filmas nuobodus, filmas juokina, bet dar labiau nuvilia. Gal dėl to, kad šįkart daugiau ar mažiau viskas buvo vėlgi nuspėjama, situacijos jau tokios matytos reklamoje, Katy Perry vaizdo klipe ar dar velniai žino kur, kad net iki galo filmo nebesinori žiūrėti, kadangi atomazga jau aiški po 20 minučių seanso. Iš esmės idėja, kad kartojasi kaskart viskas iki lemtingo varpų skambesio jau tokia nudėvėta ir nebeverta dėmesio, kad tik prastas parodijas ir belieka kurti. Iš esmės tikėjausi iš šio filmo pasijuokti, tačiau pradėjau krimstis, kad per tą laiką galėjau pažiūrėti išties gerą filmą. Deja, filmo nerekomenduoju.

 

P. S. Štai jums ir kanalo „Netflix“ kokybės garantas!

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 36/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela