Filmas: "Maras" / "The Plague"

 

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Apie paauglių nesuvaldomą, nepaaiškinamą ir sunkiai nusakomą žiaurumą yra prirašyta nemažai literatūros, sukurta vaidybinių ir dokumentinių filmų. Pastarųjų metų vienu didžiausiu diskusijų objektu buvo britų mini serialas „Paauglystė“, kuris vaizdavo mielo ankstyvojo brendimo paauglio žmogžudystės istoriją, kuri daug ką sukrėtė. Sukrėtė ir šią 2026 vasaros pradžioje lietuvių paauglių elgesys, kai mergaitė taranavo kitą, o visi aplinkiniai susispietę filmavo ir nieko nedarė, tačiau neatrodo, kad teisinei sistemai rūpėtų kaip nors vaikus apsaugoti nuo jų pačių smurto. Paauglių smurtas vis labiau sukrečia. Apie paauglių smurtą filmą sukūrė ir Charlie Polinger, kuris yra amerikiečių kino režisierius ir scenaristas, tarptautinį pripažinimą pelnęs savo psichologiniu trileriu „Maras“ (angl. The Plague) (2025 m.).
 
Filmas pasakoja apie sporto stovyklos berniukus, kurie treniruojasi vandensvydžio komandoje. Augantys paaugliai tarpusavyje ne tik mezga santykius ir ryšius, bet ir tarpusavyje konkuruoja. Nebūtinai sporto baseine. Čionai aiškus vienas atsiskyrėlis, kurio oda nusėta keistos ligos, o ir jis pats elgiasi ne pagal paaugliui būdingus socialinius normatyvus, todėl bendraamžiai jį pravardžiuoja Maru, nes bijo užsikrėsti. Apsėstas šios netikros idėjos Benas, pagrindinis istorijos berniukas, pamažu bando suprati, kaip veikia šis maras. Jam gaila atstumtojo, todėl slapta jam padeda, tačiau apie jo empatiją sužino aplinkiniai berniukai ir paskelbia, kad ir jis serga tuo pačiu maru...
 
Filmas vaizduoja, kaip veikia patyčių užkratas. Istorija yra pamokanti, tačiau nėra lėkšta ir pažodinė. Čia pasitelkta metafora. Maras filme reiškia ne vien neva užkrečiamą odos ligą, bet kur kas daugiau – tai patyčių sukeltas konfliktas, kuris įsigali tarp bendraamžių kaip socialinis normatyvinis elgesio modelis, tiesa, jis tik „demokratiškai“ daugumos berniukų pusėje, o pastarieji mėgaujasi savo galia valdyti baime pažemintųjų mažumas. Čia nerasite ilgų psichologinių pokalbių ar suaugusiųjų sprendimo būdų, vaikai tarsi savotiškame savo baseine, savoje „Musių valdovo“ saloje, palikti savaip laviruoti tarp įsigalinčių įstatymų, kuriuos inspiruoja iš pradžių absurdiškos paskalos, peraugančiomis į baisias idėjas. Filmas man asmeniškai įdomus tuo, kad jis atspindi ir mūsų suaugusiųjų visuomenės normas. Kaip antai kraštutiniai ir radikalūs nacionalistai, Sinica, Krivickas, Orlauskas ir kiti pasitelkia užnuodytas idėjas, jas paverčia įsitikinimais ir lošia politinį šou iš žmonių, kurie nė nežinodami nesąmoningai tampa heiteriais ir nesantaikos kurstytojais.
 
Filmas iš esmės pavykęs, nes jis tarsi sako, kad nesame visuomenėje išaugę nuo įsitikinimų apie kitą ir kitokį maro, t. y. prietarų ir įsitikinimų, kurie tampa tokie realūs, kad beveik kaip šventos Indijos karvės, kurias stojasi piestu ginti, nors dažnai tai atrodo graudžiai juokinga. Pagyros jaunajam aktoriui Everett Blunck, kuris sukūrė Beno vaidmenį. Man patinka filmai, kurie kaip „Maras“ geba daugiaprasmiškai kalbėti apie sergančios visuomenės aktualijas. Toks būtent šis filmas ir yra. Apie mus visus, besiturškiančius socialiniuose baseinėliuose.
 
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 6.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kairiarankė" / "Left-Handed Girl"

 

Sveiki!

Kai mokiausi jau mokykloje, visi pedagogai buvo nustoję kudakuoti, kad viską reikia daryti tik dešine ranka. Turėjau kelis klasiokus, kurie rašė, valgė ir viską darė kaire ranka, tad ėmiau daryti tą patį, bandydamas suprasti, ką reiškia būti kairiarankiu. Man jie atrodė tokie keisti žmonės, tačiau tik tada, kai galvodavau apie jų kairiarankiškumą, kitais atvejais jie beveik niekuo neišsiskirdavo. Sovietiniais laikais kairiarankis bandydavo „atversti“ ir kai kuriuos taip spausdavo, kad, pavyzdžiui, pamenu, mano chemijos mokytoja būdama kairiaranke išmoko rašyti dešine ir visą gyvenimą rašė „teisingąja“ ranka. Matyt, šis „neteisingos“ rankos mitas paplitęs buvo ne tik sovietmečiu, bet ir Azijoje, nes būtent Taivano režisierė Tsou Shih-Ching sukūrė filmą, galima sakyti, apie savo atvejį, kai vaikystėje jai senelis pasakė, jog jos kairė ranka – velnio ranka. Režisierės filmą „Kairiarankė“ (angl. Left-Handed Girl) (2025) buvo rodomas 2026 metų „Kino pavasario“ festivalyje, o internautai ten apsilankę nemeluoja – daugeliui šis filmas tikrai patiko ir palietė širdis.

Istorija mus nukelia į Taivano sostinę Taipėjų. Kaip jau įprasta europiečių akiai – miestas triukšmingas, pergrūstas, pilnas šurmulio, mopedų ir mažų krautuvėlių, užkandinių. Čia ir sutinkame motiną su dviem dukromis, besistengiančią sudurti galą su galu. Jai talkina vyriausioji dukra, kuri taip pat vakarais dirba mažoje krautuvėlėje. Merginos sunkiai grumiasi kasdienybės rutinoje, nuolat viena akimi prižiūri pradinukę, kuriai senelis pasakė, kad jos kairė ranka yra velnio ranka, nes prie stalo ir visur reikia viską daryti dešine (tokia tradicija). Įtikėjusi, kad ne ji, o velnias valdo jos kairę ranką, ji pradeda vagiliauti, netyčia paleidžia suriką, apvagia močiutę... Vyresnioji dukra bando susigaudyti vertybių pasaulyje tarp netikrų draugų ir atsitiktinio sekso, o motinai rūpi, kad jų niekas neišmestų iš nuomojamojo būsto. Visgi jų senelė – pasiturinti moteris, turinti nelegalų verslą, tačiau abejingai žiūrinti į savo dukters vargus...

Filmas ne vien socialinės moterų problemos Taipėjuje, filmas išties hipnotizuojančiai ir įtaigiai panardina į tirštą draminį pasakojimą, nuolat stebina savo socialiniu nesaugumu, kurį išgyvena ir patiria moterys ir merginos, mergaitė. Kita vertus, filmas nėra šaltai prėskas, jis teikia ir šiokią tokią šilumą, nors skirtingos kartos veikėjos nesusikalba ir dažnai nemato viena kitų problemų, turi iliuzijų ir kelia tam tikrus lūkesčius viena kitai, gilumoje jos viena kitai rūpi ir stengiasi išsilaikyti nestabiliame pasaulyje. Maždaug nuo filmo vidurio asmeniškai pajutau, kad jaučiu didelę empatiją veikėjoms, visoms trims. Filmas tiek siužetiškai, tiek kinematografiškai, tiek scenarijumi labai pavykęs. Labai patiko toks pseudo dokumentinis gatvinis Taipėjaus operatoriaus laviravimas tarp hiperrealizmo ir azijietiško kino dramatizmo. Manau, režisierei nepaprastai pavyko visas šios istorijos audinys, atmosfera, atjauta ir filmo idėjos. Viena iš svarbiausių, bent jau mano akimis, buvo įtikėjimas, kad egzistuoja tik „teisingoji dešinė“, t. y. teisingo gyvenimo krypties metafora, kuri iš esmės neegzistuoja ir tėra socialinio gyvenimo lūkestis. Iš tikrųjų gyvenime būna ir paklydimų, ir pakilimų, būna ir dešinių, ir kairių, tačiau, kol yra šeima, užnugaris, kol tu rūpiniesi kitu ir tu esi kitam svarbus, nesvarbūs teisingumo kraštutinumai.

Beje, įspūdingas pabaigos siužetinis vingis, kurio nenoriu atskleisti, mane visiškai išsviedė į kosmosą. Nebūčiau nė pagalvojęs, nes filmas užhipnotizavo. Koks geras siužetas ir apgaulingas pasakojimas, kuris filmą pakylėjo į dar nuostabesnį lygį. Kaip galėjau per „Kino pavasarį“ nenueiti į tokį puikų filmą? Džiaugiuosi net po festivalio pamatęs ir rekomenduoju gurmanams. Tiesa, jeigu jums patiko Sean Baker filmas „Floridos projektas“ (2017) ir kiti jo filmai, manau, čionai nemažai atrasite sąsajų, nes režisierė dirbo ir prie Baker projektų, o jis – prie šio filmo scenarijaus, todėl režisierei socialinis sunkus, bet viltingas gyvenimas, yra svarbūs kine aspektai.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.3

Maištinga Siela  

Filmas: "Suaugusiųjų žaidimai" / "Folichonneries" / "Follies"

 

Sveiki!
 
Kanadiečių režisierius ir aktorius Eric K. Boulianne pristatė savo provokuojantį ir galbūt kiek nepatogų filmą „Suaugusiųjų žaidimai“ (pranc. Folichonneries) (2025), kuris buvo Lietuvoje rodomas „Kino pavasaryje“. O aš mėgstu nepatogius filmus! Deja, anuomet festivalio metu nepavyko pamatyti filmo, tai dabar ketinu šiek tiek atsigriebti už prarastą galimybę. Filmą režisavęs E. K. Boulianne ne tik rašė scenarijų, bet ir pats atliko pagrindinį François vaidmenį.
 
Istorija pasakoja apie 16 metų santuokoje praleidusią porą, kuri augina dvi mažametes dukreles. Po vieno vakarinio pokalbio su atvira pora, jiedu nusprendžia tapti atvira pora, t. y. pagyvinti savo gyvenimą seksualiniais nuotykiais. Iš pradžių jiedu bando kelių porų seksą, tačiau nelabai pavyksta susijaudinti, galiausiai jiedu susikuria pažinčių programėlėje anketas ir ima susitikinėti atskirai su pavieniais sekso partneriais...
 
Iš tikrųjų filmas nėra sudėtingas, o tam tikri siužetiniai sprendimai buvo netgi nuspėjami ir atsikartojantys iš jau matytų panašias temas nagrinėjančių filmų. Akivaizdu, kad jau ne vienas režisierius ar režisierė tarsi fokusuoja mintį, kad atsisakius monogamijos dėl seksualinių malonumų su kitais, ištiks didžiulė santuokos krizė, nes ne visiems poligamija yra tinkama. Labai panašiai nutinka ir filme „Suaugusiųjų žaidimuose“: vienas iš santuokoje esančių pasukęs į poligamiją suabejoja savo seksualumu, šeimos vertybėmis ir užuot patyręs seksualinę įvairovę, patiria pavydą, nevisavertiškumą. Panašiai nutinka ir Francois, kuris iš pradžių entuziastingai sutikęs su naujomis santykių taisyklėmis galiausiai lieka it musę kandęs...
 
Filmas balansuoja tarp melancholijos ir absurdiškų situacijų, kuria buitiškas ir seksualines situacijas, pvz., buities reikmenų parduotuvėje vyras ir žmona perka grandines savo seksualinei BDSM praktikai. Galiausiai pastangos patirti vis kitokį seksualinę įvairovę veda prie komizmo. Manau, režisieriui buvo svarbu pabrėžti antipornonografinį aspektą, kad seksualiniai tyrinėjimai nėra pornografinės industrijos nublizgintas fasadas, o veikiau dažniau paprastas, gyvenimiškas ir kiek buitinis aktas, neretai paženklintas nusivylimais ir lūkesčių neišsipildymais. Filmas ganėtinai plepus, daug psichoterapinių subuitintų dialogų, kurie perteikia kasdienybės realistišką tikrovę. Nepasakyčiau, kad filmas koks nors labai išskirtinis, ar kad jį būtina pamatyti, tačiau tai dar vienas kiek gyvenimiškai komiškas filmas, keliantis nuobodulio problemą ir iš jo kylančius ne visada tinkamus sprendimus. Patiko finalinė scena, kaip Francois susirakinęs laukia, kol ištirps ledas su jame esančiu išsilaisvinimo rakteliu kad galėtų išsivaduoti. Iš tikrųjų net ne tiek iš fizinių gniaužtų, o iš šeiminės aklavietės, kurioje atsidūrė.
 
Mano įvertinimas: 6/10
IMDb: 6.6

 
Maištinga Siela

Filmas: "Galinė sėdynė" / "Pillion"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Britų režisierius Harry Lighton debiutavo su ilgametražiu pirmuoju savo filmu „Galinė sėdynė“ (turima galvoje motociklo keleivinį galą) (angl. Pillion) (2025) ir sukėlė nemažai šaršalo tarp homofobų ir šiaip seksualinę įvairovę nepripažįstančiųjų. Tačiau nuo kada „tradiciniai“ ir visada prisilaikantys normalumo kūrė istoriją? Visada tik progresyvieji ir standartus laužantieji. Lietuvoje „Galinė sėdynė“ taip pat buvo rodoma kino teatruose. Tiesa, seansų labai mažai ir į jį tikriausiai rinkosi arba LGBTQ žmonės, arba jiems prijaučiantys, nes filmas nevienareikšmiškai turi šį indeksą ir jis tyrinėja vyrų seksualumą queer subkultūroje. Kino filmas buvo puikiai įvertintas kino kritikų, o pats režisierius kuria tokį kiną, kuris atliepia jį patį: Lighton taip pat yra atviras gėjus ir jam įdomūs queer kultūros niuansai.
 
Filmas pasakoja apie dainininką Koliną ir motociklininką Rėjų, kurie susipažįsta vietos bare, kur Kolinas dainuoja su tėvu vienoje grupėje. Rėjus neslepia, kad yra ne tik motociklininkas, bet ir atviras fetešistas, kuriam rūpi odiniai rūbai, jo motociklas ir dominavimu bei nuolankumu grįsti seksualiniai santykiai (BDSM), tačiau jis nenori įprastinių romantiškų santykių, nors galbūt giliai širdyje to ir norėtų. Aplinkiniai mano, kad Kolinui Rėjus visiškai netinkamas, jis pernelyg vyriškas, šaltas ir atgrasus, tačiau būtent Kolinui ir patinka, kad pats gali būti nuolankus, tačiau slapta iš Rėjaus tikisi ir įprastinių romantinių santykių... Iš esmės visas filmas bando atskleisti sunkiai nusakomą įprastinių santykių ir seksualinių sutartinių vaidmenų ribas, kurios iš pažiūros nėra jau taip lengvai nustatomos. Komizmas atsiranda nedirbtinis, jis kyla iš veikėjų prieštarų ir troškimų, visuomenės standartų neatitikimų ir lūkesčių.
 
Filmo vienas iš pagrindinių cinkelių – kviestinė Holivudo žvaigždė Alexander Skarsgård, kuris kartu su Hario Poterio, kuris vaidino Dudlį Durslį, aktoriumi Harry Melling sukūrė įtampos kupinus santykius, kurie nėra itin patogūs kiekvienam kino žiūrovui. Filme yra ir ganėtinai atvirų sekso scenų, kokius kai kada pamatysi tik pornografinėse kino juostose, tačiau filmo tikslas nėra kurti porno industrijos variantą, visgi filmas sėkmingai, mano galva, fokusuoja į psichologinius pagrindinių veikėjų aspektus. Aktoriai, sakyčiau, įtikinamai stambiu planu perteikia vidines įtampas, prieštaras, nutylėjimus, kurie leidžia susidaryti apie šiuos queer santykius sudėtingesnį vaizdinį.
 
Ruošdamasis filmui ir rašydamas scenarijų, režisierius praleido savaitgalį su didžiausio Jungtinėje Karalystėje gėjų motociklininkų klubo GBMCC (Gay Bikers Motorcycle Club) nariais. Vėliau, vykdant aktorių atranką, šie motociklininkai buvo pakviesti prisijungti prie projektų – didelė dalis filme matomos motociklininkų gaujos narių yra ne profesionalūs aktoriai, o tikri šios bendruomenės atstovai, vaidinantys patys save. Be to, prie konsultacijų bei filmavimo prisijungė ir kiti realaus gyvenimo kink bei LGBTQ+ subkultūros dalyviai (pavyzdžiui, asmenys, praktikuojantys specifinius vaidmenis, tokius kaip human pup kultūra), o pats pagrindinis aktorius Harry Melling tam tikrą laiką praleido bendraudamas su šios bendruomenės nariais, kad kuo tiksliau suprastų submisyvaus elgesio bei BDSM dinamikos subtilybes. Vienas iš „šunelių“ žengė keturiomis ir ant raudonojo Kanų kino festivalio kilimo. Galiu tik įsivaizduoti, kokias audras kai kuriems lietuviams gali sukelti šie vaizdiniai... Beje, kiek nustebau, kad filme pasirodė antraplaniame vaidmenyje Jake Shearsas – pagrindinis garsiosios britų-amerikiečių pop ir dainų kūrimo grupės „Scissor Sisters“ vokalistas, kuris teigė, kad šis vaidmuo atliepė ir jo paties asmenines patirtis.
 
Visumoje filmas man patiko labiausiai dėl pagrindinių aktorių bendradarbiavimo, dėl nepatogių, bet įtikinamai atliktų vaidmenų, atmosferos ir vidinės įtampos tarp pagrindinių veikėjų. Filmo pabaigoje po Kolino gauto laisvadienio nuo vergavimo Rėjus dingsta, o Kolinas lieka vienui vienas ir toliau bando tęsti nuolankiojo gyvenimą. Filmas tarsi klausia: kokią žmogaus savasties dalį užpildo tokia seksualinė trauka ir forma. Filmas beveik neanalizuoja visuomenės ir šios queer kultūros dalies priešpriešą, kaip kad galbūt būtų prieš kelius dešimtmečius, tačiau susitelkia išskirtinai į bendruomenės vidinį pasaulį ir atskleidžia seksualinės įvairovės aspektus, edukuoja ir jaudina žiūrovą, kuris per „Galinės sėdynės“ filmą turi galimybę nusibrėžti savąsias ribas.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 6.9

 
Maištinga Siela

Filmas: "Klausyk, Marlonai" / "Listen to Me Marlon"

 

Sveiki!

 

Iš tikrųjų norėjau pažiūrėti 1951 metų filmą „Geismų tramvajus“, kuriame vaidino legendinis aktorius Marlon Brando (1924-2004), tačiau pamačiau, kad yra galimybė pamatyti dokumentinį filmą apie patį aktorių, todėl nusprendžiau pirmiau atlikti „namų darbus“ ir labiau pasidomėti Brando asmenybe. Dokumentinį biografinį filmą „Klausyk, Marlonai“ (angl. Listen to Me Marlon) (2015) režisavo Stevan Riley.

 

Filmas labai išgirtas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų dėl savo pasakojimo metodo. Režisierius gavo prieigos prie paties M. Brando ilgus dešimtmečius darytų kasetėse išpažinčių. Matyt, aktorius ketino rašyti memuarus ar kurti filmą apie savo gyvenimą, o gal net tikėjosi, kad po 2004 metų mirties kažkas imsis kurti apie jį filmą, tad norėjo palikti „teisingą“ pasakojimą. Tai šimtai valandų apmąstymų ir prisiminimų, kuriuos Brando kapstėsi po savo gyvenimą, o režisierius pasirinko ne klasikinį pasakojimo variantą, bet būtent Brando išlikusį balsą, kurį sumontavo su išlikusiais namų kadrais, ištraukomis iš įvairių interviu ir jo paties vaidintų filmų. Čia ne tas variantas, kada bendrakeleiviai dalijasi savo prisiminimais, priešingai, režisierius stengėsi papasakoti paties Brando gyvenimą jo paties autentišku balsu. Manau, kad pavyko.

 

Filme mane stebino tam tikri M. Brando gyvenimo aspektai ir atskleistos charakterio savybės. Užaugęs motinos alkoholikės ir smurtaujančio tėvo šeimoje, jis galiausiai jaunas tėvo buvo atiduotas į karo mokyklą, apie kurią beveik nieko nepasakoja, tačiau neslepia, kad ten buvo itin nelengva. Įdomu ir tai, kad jis pasižadėjo savo sūnui Kristianui nebūti toks tėvas, koks buvo jam jo paties tėvas. Deja, Brando neišvengė daug šeimos tragedijų. Jo sūnus nušovė namuose žmogų, nes nevaldė emocijų, netrukus po šių įvykių nusižudė ir dukra... Šiaip gyvenimas paženklintas sudėtingų išbandymų, bet nepašykštėjo ir žvaigždžių spindesio. Itin nustebino Brando bendravimas su moterimis žurnalistėmis. Prie kamerų jis jas seksualiai tiesiog atakuodavo savo pastabomis ir net prisilietimais, kurie anuomet buvo suprantami kaip vyriško elgesio modeliai, o šiandien neišvengiamai tai būtų seksistinis priekabus elgesys. Bet manau, kad Brando visur ir visada vaidino ir viešoje erdvėje niekada nebuvo pats savimi. Visada pozuodavo. Ta jo meilė Taičiui ir tos salos žmonėms, kurie nežino, kas yra JAV kultūra, kinas ir žvaigždės, tas paprastumas jį tiesiog gydė nuo viešojo gyvenimo ir spaudimo būti „kažkuo“.

 

Kol kas mano mėgstamiausias jo vaidmuo tebėra pirmojoje „Krikštatėvio“ dalyje, kur jis genialiai perteikė italų mafijos vadeivą, švelnų ir kartu negailestingą šeimos valdytoją. Dar daug nemačiau filmų su juo, matyt, verta dar pasidairyti po retrospektyvą su M. Brando. Visgi man šis filmas savo medžiaga nepasirodė labai jau atskleidžiantis įvairiapusę Brando asmenybę. Nesu koks didelis specialistas biografinių dokumentinių filmų, bet, man regis, šioje sustyguotoje istorijoje yra tam tikros cenzūros. Pasirinktas skaudusis aspektas – tėvų paliktos traumos ir konfliktai su režisieriais, tačiau nė žodžio nėra apie tai, kad Marlonui Brando patiko vyrai, nepaisant to, kad turėjo tris santuokas ir galimai 11 vaikų (ir nesantuokinių). Beje, ar žinojote, kad po mylimo draugo Wally Cox mirties jis kažin kaip gavo jo pelenus, kuriuos saugojo ilgus dešimtmečius, po savo mirties nurodė sumaišyti jųdviejų pelenus ir išbarstyti Taityje ir Mirties slėnyje, Kalifornijoje? Sakoma, kad Brando nuolat kalbėdavosi vienui vienas su tais pelenais... Nepasakyti ar bent neužsiminti apie tai dokumentiniame filme yra, sakyčiau, akivaizdus šioks toks cenzūravimas ir asmenybės kulto „piešimas“. Kokį mes norime nulipdyti Brando? Pažeidžiamą, seksualų, konfliktišką, jautrų, bet ne tokį marginalų, kad jam būtų klijuojamos nepatogios etiketės. Šiaip geras filmas, bet iki galo nepatikėjau, kad jis sugebėjo kaip nors perteikti sudėtingos asmenybės visapusiškumą.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Apsėdimas" / "Obsession"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Pastaruoju metu neturėjau jokių gerų siaubo filmų, kuriuos galėčiau pagirti ir apie kuriuos pakalbėti ilgiau, nei tą pačią dieną, kai pamačiau, o kitą jau primiršau. Visi, kurie per pastarąjį pusmetį papuolė, švelniai tariant, nuvylė. Atrodo, prieš penkmetį kilstelėjęs amerikietiškas siaubo žanras su „paturbintais“ siužetais žadėjo, jog atėjo pagaliau ir šiam žanrui aukso era, tačiau ėmė ir visa tai atslūgo. Visgi vienas kitas įdomesnis, įtaigesnis ar išraiškingesnis filmas pasitaiko ir vienas iš jų, žinoma, yra jauno režisierius ir aktorius Curry Barker darbas, kuris sukūrė, anot kai kurių žiūrovų, sensaciją su savo ilgametražiu antruoju siaubo trileriu „Apsėdimas“ (angl. Obsession) (2025). Pastarasis IMDb duomenų bazėje su įspūdingais 200 tūkstančių žiūrovų vertinimais vis dar išlaiko apvalų aštuntuką. Retai bepamatysi tokius vertinimus. Ar jie iš tikrųjų ne iš piršto laužti?
 
Filmas labai tamsus ir pusę kadrų, regis nufilmuoti vėlyvą vakarą, tad nusiteikite pasišviesinti kaip nors ekranus, jeigu filmą pavyktų išsinuomoti ir pažiūrėti namų sąlygomis. Istorija pasakoja apie kuklų pardavėją Bearą (aktorius Michael Johnston), kuris ilgą laiką įsimylėjęs bendradarbę Niki (aktorė Inde Navarrette), tačiau šioji tik palaiko šiltus kolegialius santykius ir nieko panašaus nejaučia. Siužetas pasisuka fantastine linkme, kai užsukęs į vietinę magijos reikmenų krautuvėlę nupirkti apyrankės Niki, jis taip pat įsigyja norų laužymo lazdelę. Trokšdamas Niki pritarimo ir meilės, jis šį burtą pats spontaniškai panaudoja ir tas noras, žinoma, šiurpiai pradeda pildytis. Niki iš tikrųjų po vakarėlio į jį įsižiūrėjo, bet kaip ten būna su tais norais  dar nuo „Aladino“ laikų? Su jais reikia itin atskirai, nes Niki ne tik, kad jį įsimyli, bet maniakiškai ir skausmingai pradeda jį persekioti, kol galiausiai tiek Bearui, tiek artimojo rato draugams Niki elgesys tampa kraupiai nemalonus...
 
Filmas man patiko, jaučiausi įtrauktas. Panašiai kaip su siaubo filmo „Šypsena“ dalimis, nes filmas turi neblogai išplėtotą scenarijų, tamsų ir, nors šiek tiek gal ir nuspėjamas, tačiau smulkmenos – tai jau tikrai ne. Filmas nufilmuotas apgalvotai ir produkcija pasirodė ne šiaip vidutinė ir padraika, t. y. kuo efektyviau ir greičiau ištaškyti kokios nors studijos suteiktą finansavimą, bet iš tikrųjų pasirodė, kad kino kūrėjams rūpėjo, ką jie kuria ir kaip tą mistiką ir siaubą perteikti.
 
Gal tik pasigedau dar labiau nenuspėjamo siužeto, netikėtų siužetinių sprendimų, drąsos eksperimentuoti su kino kalba ir pasakojimo struktūra, tačiau, nepaisant įprasto tvarkingumo, filmas pirminę funkciją įtraukti ir bauginti žiūrovą atlieka tikrai gerai. Pasibaigus filmui norėtųsi išsigryninti kokią nors gilesnę potekstę, kaip kad pavyko „Substancijai“ perteikti, tačiau „Apsėdimas“ turinio prasme nepasiekia nieko daugiau, nei pamokymą, kad atsargiai su norais, nes jie gali išsipildyti su kaupu arba kad tai, ko iš pirmo žvilgsnio labai trokšti, ne visada tau yra tinkamiausia. Visgi filmas nepamokslauja, o sukuria tvarkingą ir kokybišką pramoginį nuotykį ir jaudulį, kuris pranoksta daugelį vidutiniškų ir itin standartizuotų siaubo kino projektų. Man „Apsėdimas“ patiko.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb:8.0

 
Maištinga Siela

Filmas: "Valio salos baladė" / "The Ballad of Wallis Island"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!
 
Pastaruoju metu man nesiseka su gerais filmais. Bijau, kad ištiks kino žiūrėjimo blokas, nes ką bepaimu iš, atrodo, gerai įvertintų filmų, dažnai imu ir prašaunu pro šalį. Panašiai nutiko su gana gerai kino kritikų įvertinta režisieriaus James Griffiths muzikine drama „Valio salos baladė“ (angl. The Ballad of Wallis Island) (2025), kuri dar nurodyta žanriškai ir kaip romantinė komedija. Žiūrėjau atsainiai ir nuobodžiai, vietomis tikrai norėjosi prisnūsti.
 
Britiškos atmosferos filmas, atšiaurūs Šiaurės jūros salos vaizdiniai šiaip man priimtini ir tas niūrumas paprastai patinka. Istorija gan netipinė, nors itin išsiskiriančia kitokia kino patirtimi taip pat nepavadinsi. Į mažai apgyvendintą salą atvyksta už pusę milijono honorarą koncertuoti garsus dainininkas Herbas. Jį pasitinka vietos keistuolis Karlas, kuris ir nusamdė dainininką... sau vienam. Keistuolis Karlas atrodo netipinis, iš jo įkyraus elgesio ir kyla daugiausia komizmo, jis kone maniakiškai persekioja savo svečią ir net į salą pakviečią Nelę, kitą atlikėją, su kuria Herbas išsiskyrė prieš kurį laiką. Atrodo, kad Karlas bando per muziką sujungti dvi sudužusias širdis, tik ar jam pavyks?
 
Nežinau... Filmą iš esmės pasirinkau dėl aktorės Carey Mulligan, kuri gana dažnai kine sukuria kažkokią magnetinę trauką, ji išties puiki aktorė, tačiau „Valio salos baladė“ kažin kuo nuobodi, atkartojanti jau matytas romantines dramas, kuriose vyksta labai panašios istorijos. Aktoriai, deja, nesukuria įsimintinų vaidmenų, tačiau filmas nėra visiškai beviltiškai, jis orientuojasi į pramoginį pozityvumą, viltingą tikėjimą, jog paprastomis geranoriškomis pastangomis galima šį pasaulį ir santykius pataisyti, o kažkada sudužusias širdis vėl užpildyti meile. Aišku, filmas nenueina pačiu banaliausiu keliu, nepasiūlo nusaldintos ir viską išgydančios iliuzijos. Visgi filmo pradžia buvo nemažai žadanti, bet daugmaž nuo vidurio scenarijus tampa schematiškas, o romantiniai etiudai, iš kurių formuojamas bendras naratyvas, pernelyg nuspėjami ir neypatingi. Nežinau, kaip iškenčiau iki galo, bet pažiūrėjau, tačiau iš filmo negavau absoliučiai nieko, nes emocijų nesukėlė. Pernelyg akivaizdžios schemos badė akis, o kolegos, kurie žiūrėjo su manimi filmą, vėl mane iškeikė už pasirinkimą ir išėjo į kitą kambarį. O tai daug ką pasako...
 
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Nėra kitos išeities" / No Other Choice" / "Eojjeolsuga eobsda"

 

Sveiki!
 
Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wook, galima sakyti, yra vienas mano mėgstamiausių savo šalies režisierių. Jo intensyvūs trileriai „Tarnaitė“ (2016), „Troškulys“ (2009), „Sniego traukinys“ (2013) tikrai yra palikę gerą įspūdį, nors paskutinis jo darbas, matytas prieš kelerius metus, pavadinimu „Metas išeiti“ (2022) kažkodėl didelio įspūdžio visgi nepadarė. Reikalus, sakyčiau, pataisė pats naujausias jo filmas „Nėra kitos išeities“ (angl. No Other Choice) (2025), kurį labai trumpai rodė kurį laiką komerciniai Lietuvos kino teatrai.
 
„Nėra kitos išeities“ iš tikrųjų labai absurdiškai perspaustas ir hiperbolizuotas filmas apie pasiturinčio vyro vardu Man-su šeimą, kuri gyvena prabangiame užmiesčio nuosavų namų kvartale su dviem vaikais ir auksaplaukiais labradorais. Visgi Man-su atleidžiamas iš popieriaus fabriko darbo ir jo šeimos finansai pakrinka, jis gali netekti viso užgyvento turto, nes nebeįstengs susimokėti mokesčių. Galiausiai užuot susiradęs kitą kvalifikuotą darbą Man-su organizuoja savo srities specialistų žudynes, kad pašalintų visus ir jį atgal sugrąžintų į darbą. Su kokiais sunkumais teks susidurti Man-su, galite tik įsivaizduoti, bet planavimas intensyvus, tamsus, koks tik gali būti Pietų Korėjos kinas pagal šio režisieriaus manierą.
 
Nepaisant viso trilerio žiaurumo, istorijoje daug juodojo humoro, veikėjai sukurti kaip komikso personažai, o kai kurie jų veiksmai, pokalbiai primina Q. Tarantino traferatiškumą, bet visa tai kažkaip azijietiškai pateikta stilingai. Nuostabus garso takelis, persmelktas 9-10 dešimtmečio Pietų Korėjos suvakarietintos roko muzikos. Jau vien ko verta grumtynių dėl ginklo sceną! Visgi filmas pramoginis, jis nesiekia itin didelės filosofinės gelmės, bet iš tikrųjų kalba Pietų Korėjos gyventojams, kurie pripažinti kaip vieni labiausiai ir ilgiausiai dirbančių tautų pasaulyje. Į darbą ten žiūrima nepaprastai sureikšmintai. Apskritai darbas ir darbo turėjimas jiems yra kažin koks kultas, pranokstantis net pačią šeimą. Kita vertus, persidirbimo nuo darbo kultūros ir perdegimas varo pagrindinį veikėją instinktyviai grįžti į ankstesnį gerbūvį, maniakiškai pašiepiant darbo kultūros ir etikos sudievinimą. Filme nagrinėjamos ir tėvystės temos, tėvai iki pamėlynavimo stengiasi įgyvendinti tobulos tėvystės socialines formas, suteikti patį geriausią variantą, kad tai iš esmės tampa visos šios istorijos blogio šaltiniu. Lietuvoje gimstamumo mažėjimas neabejotinai susijęs su perdėtais darbo ir tėvystės, gero ir užtikrinto gyvenimo lūkesčių standartais, todėl galima filme sekti ir šių tėvų naratyvą taip, kaip stebėtume viduriniosios klasės lietuvių šeimą.
 
Nepaisant visko, šis tarantiniškas Pietų Korėjos filmas vietomis šokiruojančiai ir absurdiškai linksmas. Labai pavykęs filmo dinamiškas ir kokybiškas montažas, pvz., žmona kieme atrausia lavoną, kai vyras kitoje vietoje užkasa naują savo auką – tokie „pertepami“ gausūs kadrai suteikia iliuziją, kad smagu gyventi nusikaltėlio gyvenimą, o gero gyvenimo siekis smurtu ir žudynėmis dėl kilnių tikslų gali būti kaip pateisinamas. Deja, tai tik filmo sukelta iliuzija, gyvenime žmonės už nužudymą yra tardomi ir tupdomi į kalėjimą ir retai kada išsisuka nuo teisingumo. Visgi filmo pramogiškumas subalansuotas ir masiniam žiūrovui, ir gurmanams, todėl pasirinkę šį filmą, manyčiau, neprašausite. Ir taip... šiame filme jau galėjau šį bei tą suvokti apie azijietišką humorą, nes daugel filmų paprasčiausiai jo nesuprantu arba jis man nejuokingas.
 
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb:7.5

 
Maištinga Siela

Filmas: "Paantrinis" / "Potekstė" / "Undertone"

 

Sveiki, mielieji!
 
Šiaip kino studija A24 retai kada sukuria kokį nors šlamštelį. Dabar, tiesą sakant, nelabai galėčiau ką prasto ir įvardyti, tad šiek tiek turėjau nedidelių lūkesčių pasirinkęs režisieriaus     Ian Tuason filmą „Paantrinis“ (angl. Undertone) (2025), bet tikriausiai galima versti ir taip, kaip siūlo DI – „Potekstė“. Juokiausi iš filmo pavadinimo vertimo, nes jis lietuviškai neskamba nė pro kur, bet, pasirodo, yra toks muzikinis terminas paantrinis – tai garsas, kurio dažnis yra pagrindinio tono sveikoji dalis (priešingybė virštoniams/obertonams). Kad ir ką tai reikštų, nelabai padės suprasti paties filmo, tiksliau – nepadės į jį įsijausti.
 
Pagrindinė veikėja Evi (aktorė Nina Kiri) slaugo namuose sunkiai sergančią ir nuolatos miegančią motiną (ar tai koma, taip pernelyg ir nesupratau?), o naktimis ji dirba prie tinklalaidės ir šifruoja atsiųstą paranormalų įrašą kartu su kitu internetiniu tinklalaidės kolega. Galiausiai įraše pasigirsta baisūs demoniniai garsai, kurie nuveda prie mitinės būtybės Abizu, folklorinės mitinės būtybės, aprašytos dar Viduramžiais Bizantijos žydų ir koptų kultūrose, o pastaroji atsakinga už moters persileidimus. Nors filmas pristatomas kaip merginos traumos sąsaja su technologijų pasauliu, idėja išreikšta tik labai paviršutiniškai. Galiausiai baisia namuose buvo tas miegantis motinos puslavonis, atleiskite už terminą, nes ji kaip tikra ragana iš klišinių filmo, bet iš esmės didžiąją dalį nieko nevyksta, mergina nekelia klausimų, kodėl Marijos skulptūrėlė kaskart atsiranda ant motinos stalelio, nemėgina aiškintis savo haliucinacijų ir iš esmės elgiasi kaip šlapias skuduras iš prasto siaubo filmo.
 
Lyg ir būtų sukurta idėja, bandoma kurti ir naktinę tinklalaidininkės pelėdžiautojos atmosferą, begalinį ir slegiantį nuovargį dėl motinos, tačiau, niekas nepavyksta. Neplėtojami santykiai nei su motina, nei su persileidimo istorija, viskas vienkrypčiai vientisa, neįdomu, prėska ir sausa. Didžioji dalis filmo „išbarstyta“ nuojautai ir braškėjimams, žadantiems, kad netrukus tuoj kas nors įvyks, o įvykti pradeda tik filmo pabaigoje. Klasikų klasika. Galiausiai visas veiksmo vilkinimas išsprendžiamas keliais klasikiniais siaubo etiudais, panašiais iš „Bleiro raganos“ laikų, kad žiūrovas dar nelabai spėja pabusti iš miego, kurį sukėlė tinklalaidininkės darbas su įrašais.
 
Žodžiu, seniai nemačiau tokio nykaus filmo, kuris turi savo stingdančią, bet, tenka pripažinti, nuviliančiai nuobodžią atmosferą. Galiausiai Evi yra sunaikinama tos pabaisos ir visa šios istorijos esmė niekur nenuveda, o tiksliau scenarijaus autoriai, matyt, be jokios fantazijos: veikėja sunaikinama, o trauminis išgijimas arba bent pastangos kaip nors įveikti – neįmanomos. Žinoma, kai vienas lauke esi karys dėl mažo biudžeto, o kita aktorė gauna tik motinos paslikos ir merdinčios lovoje vaidmenį, belieka kurti ir tiesmukus siužetukus su viena aktore be aiškios ir įdomesnės idėjos, pasitelkiant iš archyvų išluptu Abizu folkloriniu elementu.
 
Mano įvertinimas: 2/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 6.0
 

Maištinga Siela

Filmas: "Žvelgiant į saulę" / "In die Sonne schauen"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Nedaug per metus parašau filmams dešimtukų, tačiau vokiečių režisierės Mascha Schilinski filmas „Žvelgiant į saulę“ (vok. In die Sonne schauen) (2025) mane absoliučiai įtraukė, užhipnotizavo ir net keletą kartų nuėjo šiurpas pagaugais. Priminė panašius potyrius, kuriuos kažkada mačiau žiūrėdamas įsimintinas įvairių festivalių filmus „Po saulės“ (2022), „Visi mes svetimi“ (2023) ar tuos pačius Terrence Malick filmus, tik šįkart kažin kaip vis tiek savitai, sakyčiau, beveik prūsiškai, mat filmas nufilmuotas Vokietijos šiaurėje, prie Elbės upės, kur besisvečiuojant režisierei ir kilo mintis sukurti šiuose kraštuose filmą.
 
Filmo pasakojimą sudėtinga įrėminti į siužetą, nes jis pasakoja keturias paralelines istorijas iš skirtingų Vokietijos XX amžiaus istorijos momentų. Nuo šiuolaikinių paauglių pasaulio iki mažylės baltaplaukės Almos XX amžiaus pačioje pradžioje, kuri seka sudėtingą savo namų socialinį gyvenimą. Karų, traumų ir geismo paženklinta istorija išdrikusi ir smarkiai poetizuota kaip kokia Lanos Del Rey „Summertime Sadness“ melodija ir vaizdo klipo tonacija. Fragmentiški pasakojimo momentai perteikti įtaigiai, o juos jungia Elbės upės vietovė, ypatingas raudonų plytų namas, uždaras kiemas, kuris bėgant dešimtmečiams keičiasi pagal to laikmečio kultūrą, o namuose vis gyvena nauji žmonės, tačiau jie kažin kuo panašūs, atsikartojantys, tarsi įciklinti intuityviai jaučiamos jėgos – gal vietovės ir čionai įsispraudusių energetiškai likimų, kurie linkę vienokiomis ar kitokiomis formomis atsikartoti.
 
Pasakojime randasi vyras, netekęs kojos, geismo kamuojamos jaunos moterys, pūslėtos ir gyvenimo džiaugsmo netekusios tarnaitės, žiaukčiojančios puritoniškos motinos, incestas... Visas pasakojimo koloritas primena vaiduoklišką nuojautą, kurią užsipildo pats žiūrovas. Nesitikėkite paaiškinimo ar užbaigtumo, nes tai jausmų voratinklis, kuriame švysteli kaip ungurių šonai žmonių sudramatinti žmonių likimai, tačiau jie iš esmės etiudiniai, neužbaigti ir neapibrėžti, bet intuityviai numanomi. Režisierei pavyko unikaliai išgauti atmosferą, kuri man kaip žiūrovui kėlė alkį, troškulį ir tuo pačiu buvau maitinamas. Retai besutinku tokių vaidybinių filmų, kurie perteiktų gyvenimo ir mirties tėkmę, kartu būtų kaip šeimos saga, epiškas, bet pasakojimo maniera atmestų visus epiškumo konceptus, priartintų prie mirties pažinimo, bet kartu ir paryškintų gyvenimo trapumo grožį. Filmas, kuriame vaikų žaidimai pranašiškai išsipildo, o stambiu planu kameros pagautas pirmas planas, aktorių akys perteiktų likimo nuojautas.
 
Filmas, kuris pradžioje sukėlė tam tikrą abejonę, tačiau tampa ritualinis ir pagavus kaip vaikų žaidimai, ar tai būtų prikaltos tarnaitės klumpės, ar staiga pragaru tapusi šieno daržinė, ar į medį įlipusi mergaitė, kuri laukia, kol ją suras. Istoriniai vokiečių kontekstai įvedami subtiliai, tad atrodo, kad blogis ir mirtis visada tūno šalia, o prie namų tekanti Elbė, kuri ne vieną paskandino ir paskandins, dar ir žymi dviejų Vokietijų (Vakarų ir Rytų) puses, staiga įgauna ne tik geopolitinę prasmę, bet ir individualią, dalijanti kiekvieno vietos gyventojo likimą. Daug emocijų sukėlė šis filmas, toks jusliškai ir empatiškai universalus ir turtingas, kad net nežinočiau, kam jį iš tikrųjų rekomenduoti, nes jis ne visiems ir patiks, tačiau tai, ko šiandien jau kuris laikas ieškau nepriklausomame kine, sakyčiau, „Žvelgiant į saulę“ suteikė su kaupu. Beje, filmas Kanų kino festivalyje pelnė Žiuri prizą, Lietuvoje jis buvo pristatytas kino festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“, kur sulaukė kino kritikų palaikymo dėl savo neįprastos formos ir gilaus egzistencinio turinio. Man belieka tik pritarti – filmas išskirtinis.
 
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.1

 
Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Niekas prieš Putiną" / "Mr. Nobody Against Putin"

 

Sveiki!
 
Keli mano dokumentinio kino vakarai ir viename iš jų pamačiau režisieriaus David Borenstein režisuotą filmą „Ponas Niekas prieš Putiną“ (angl. Mr. Nobody Against Putin) (2025), kuris 2026 metų „Oskarų“ ceremonijoje pelnė geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą. Kaip ir reikėjo tikėtis, pačioje Rusijoje tiek filmo kūrėjai, tiek pats kūrinys pasmerkti, filmas apkaltintas „ekstremizmo ir terorizmo propaganda“, vyriausybės diskreditavimu ir neigiamo požiūrio į „specialiąją karinę operaciją“ formavimu.
 
Nors filmo režisierius D. Boreinsteinas, visgi didžiąją ir pavojingiausią medžiagą surinko Rusijos patriotas Pavelas „Paša“ Talankinas – jaunas rusų pedagogas, dirbęs Karabašo (Čeliabinsko srities) 1-ojoje pradinėje mokykloje, kuris beveik dvejus metus filmavo savo mokykloje vykdomą valdžios „iš aukštai“ nuleistą propagandistinę programą vaikams. Filmas fiksuoja, kaip po 2022 m. invazijos į Ukrainą Rusijos mokyklos paverčiamos propagandos centrais – vaikai mokomi karinių dainų, priverstinai dalyvauja patriotizmo pamokose ir yra ruošiami būsimai tarnybai kariuomenėje. Vėliau Pavelas išvyko slapta iš Rusijos, palikęs gimtąjį kraštą ir net senyvą bibliotekininkę motiną, nebegalėdamas pakęsti to absurdo ir programos, kuri masiškai vykdoma visoje Rusijoje ir kuri tapo viena didele vien tik Putino ideologijos monosfera...
 
Nesiplėsiu daug apie filmo kūrimo peripetijas, jas patys nesunkiai suvoksite žiūrėdami šį filmą. Iš vienos pusės buvau pakraupęs, kad panašūs militaristiniai projektai ir suintensyvinimas vyksta ir pačioje Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, kaip sukarinti Šaulių sąjungos nariai „raminančiai“ taip pat demonstruoja ginklus vaikams, tik gal ne taip radikaliai, kaip šiame filme, kuriame Rusija laikoma  brangesne Motina už biologinę, už kurią reikia žudyti ir pačiam numirti. Atpažinau Svetlanos Aleksijevič, baltarusių nobelistės, ištarmes: motinos filme skuta sūnums galvas, didžiuojasi ir myli, kad išeina į karą, netgi skatina tapti didvyriais (nes suprantama, kad gyvenime didesniu nebegalima būti, nes pats gyvenimas jau nenusisekęs), o pabaigoje rauda prie karstų. Nuo Antrojo pasaulinio ir Afganistano karo praėjo tiek nedaug, o rusų motinos elgiasi analogiškai, nė per sprindį nieko nesuvokusios apie tikrovę.
 
Siaubingiausia, kad nacionalistiniais simboliais, fašistuojančiais propagandiniais spaudimais veikiamos masės, ypač vaikai ir jaunimas, kurie nusiteikę itin naiviai herojiškai. Ateinanti karta bus ne dzenbudistinė, o kamikadzių, kurie su Rusijos vardu mirs už tėvynę ir niekas mirštančiųjų neatsimins, tik artimieji. Žmogus tėvynėje formuojamas kaip niekinis, aukštinama sistema ir valdžios diktatas, idilinės, netikros sukurtos herojiškos apeigos ir eisenos, kurios mane kaip pacifistinį žiūrovą liūdino (labiausiai tapatinausi su šio filmo medžiagos rinkėju Pavelu), kad iš istorijos niekas niekada nepasimokoma. Kaip lengva žiniasklaidos cenzūra ir diegiamomis per edukaciją prievolėmis ideologiniams tikslams sukurti tą patį, nuo ko kentėjo seneliai ir proseneliai, t. y. nusisavinti žmogų kaip pėstininką, pasitelkiant kaltės ir baimės įrankius.
 
Pakraupino propagandisto istorijos mokytojo, kurio vaikai suoluose klausėsi net akis pridengę, matyt, suvokdami, kad priešintis šiam statytiniam net pavojinga. Vienintelis šiame filme didvyris – Pavelas, kuris išpažįsta meilę Rusijai, bet ne tai militaristinei ir Putino režimo sukarintai šaliai, bet tai žmogiškumu ir mažaisiais paprastų žmonių gyvenimais grįstai tėvynei, kur atpažįsta savą medį, šunį ir mokyklą, bendruomenę nuo kalvos, o ne tankus ir priešus ukrainiečius. „Europa miršta, ji neturi aliejaus, energetikos, badauja, jų ekonomika eina šuniui ant uodegos, o Anglija tėra maža sala, kuri nieko negali,“ – perfrazuojant sako istorijos mokytojas vaikams, kurdamas Rusijos didybę per kitų menkinimą ir niekinimą. Pagalvojau: ko pats, toks didis Rusijos patriotas, nešiauši į frontą numirti ir parodyti vaikams herojaus. Nes... tikrieji statytiniai susirenka apdovanojimus, o patiklūs ir apgautieji įkasami vaikėzai, mamytės netikri didvyriai įkasami į žemę. Taip buvo visais Rusijos laikais.
 
Nebūkime vien tik žiūrovai, kurie per šį filmą baisi Rusija, filmas tarsi kviečia apmąstyti ir mūsų pačių požiūrį į karinę prievolę, sustiprintą militarizaciją, eisenas ir patriotines mintis, apgaubtas šiek tiek minkštos nacionalistinės mitologijos, nors jau kyla ir mūsų radikalieji: kas slypi už gražių patriotinių gaidų apie Lietuvą? Ar mes patys, besiginkluojantys ir besiruošdami diena iš dienos DIENAI X, kartais nelaukiame netikrų barbarų kaip kad K. Kavafio eilėraštyje? Puikus mūsų pačių veidrodis. Po filmo norisi sakyti: te niekas iš viso to neišsipildo, nebent viltis, kad visa tai vieną dieną pasibaigs.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Mėlynas mėnulis" / "Blue Moon"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesu joks Brodvėjaus miuziklų gerbėjas, gal dėl to nieko nežinojau apie Brodvėjaus aukso amžiaus kūrėją Lorenz Hart (1895–1943), kuris pakeitė ne tik Brodvėjaus dainų turinį, bet padarė tiesioginę įtaką amerikietiškai pop muzikai. Filmas pavadintas pagal bene garsiausią jo sukurtą dainą „Mėlynas mėnulis“ (angl. Blue Moon), kurį režisavo mano mėgstamas „Vaikystė“ (2014), trilogija „Prieš saulėlydį“ (1995) ir kt. Richard Linklater. Tiesą sakant, „Mėlyną mėnulį“ nusprendžiau pasižiūrėti vien dėl to, kad Linklateris puikiai režisuoja, nors iš filmo ne kažin ko tikėjausi.

 

Kaip minėjau, istorija pasakoja apie Lorenz Hart, kuris ilgus dešimtmečius drauge su Richard Rodgers kūrė miuziklo dainas, tačiau filme vaizduojama naktis, kai Rodgeris po daugybės metų Harto neprofesionalaus elgesio sukūrė kitą miuziklą su kitų kūrybiniu parneriu. Lorenzas iš tikrųjų kremtasi ir išgyvena savotišką scenos išdavystę, nors filme jis stengiasi visa tai atlaikyti oriai ir pagarbiai šypsotis, tačiau jo kūrybinės galios mąžta, o depresija ir alkoholizmas visiškai pakerta jo stabilumą. Lorenzas (reiktų apie jį šiek tiek pasidomėti už filmo ribų) iš tikrųjų buvo homoseksualas alkoholikas, nors ir pripažintas genijus, tačiau Richardui Rogeriui, pasižymėjusiam stabilumu ir disciplina, su juo dirbti buvo itin sudėtinga, jis tiesiog jį išvargino, tad natūralu, kad Hartas miršta Antrojo pasaulinio karo metais JAV-ose, įveiktas alkoholizmo ir nuoskaudų...

 

Filmas iš dalies patiko, bet jis nėra įspūdingas. Jis truputį siurrealistiškas, nes režisierius tarsi per vieną vakarą vaizduoja Lorenzą bare, kuriame geria ir kalbasi su vyrais, tačiau pereidamas į kitą baro pusę staiga atsiduria „Oklahomos“ miuziklo pristatymo vakarėlyje, tad režisierius tarsi per vieną vakarą pasakoja dvi skirtingas laikmečio istorijas, nubrėždamas pagyvenusio ir iliuzijose paskendusio liūdno ir prislėgto homoseksualo gyvenimą. Tiesa, filmas turi keletą labai stiprių sudedamųjų. Visų pirma, gerai parinkta aktorių rokiruotė. Režisieriaus ilgametis bičiulis aktorius, sukūręs vaidmenis bene garsiausiuose jo filmuose, Ethan Hawke, čia išvysite ir puikųjį Andrew Scott bei Margaret Qualley. Visi jie dirba stambiu planu, dalyvauja charizmatiškuose pokalbiuose ir perteikia sudėtingą Lorenzo žlugimo istoriją, bet kartu lyg ir šiek tiek pozuoja kaip kokiame „Didžiajame Getsbyje“.

 

Filmas plepus, jo pagrindas – pokalbiai, tad reiktų pagirti, jog gerai sukaltas scenarijus ir dialogai, kurie liejasi pagal XX amžiaus menininko rafinuotą manierą, bet kartu rodo žlungančias viltis, alkoholizmą, veikėjų saviapgaulę, vidinę destrukciją. Filmas kaip teatro scena, žavingas, atmosferiškas, įprasminantis tikriausiai, visų pirma, patiems amerikiečiams Lorenzo Harto asmenybės svarbą, o man ši istorija pasirodė gan tolima, mažai kuo aktuali ir, tiesą sakant, kiek nuobodoka.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Geras berniukas" / "Good Boy" / "Heel"

 

Sveiki!

Manau, lenkų režisieriui Jan Komasa, kurio lenkiškus filmus dilogiją „Savižudžių kambarys“ (2011, 2020) bei „Kristaus kūnas“ (2019) labai mėgau, nelabai nusisekė projektas su anglakalbe kompanija naujausiame filme „Geras berniukas“ (angl. Good Boy) (2025). Pirminėje darbinėje versijoje filmas angliškai vadinosi „Heel“, bet galutinėje produkcijoje išleistas kaip „Good Boy“. Bandau sugalvoti įdomesnių argumentų, kodėl manęs filmas nepaveikė ir neįtikino, tačiau visur atsitrenkiu į anglosaksiško kino struktūras ir klišes, tad beveik neabejoju, kad, jeigu Komasa būtų tą pačią medžiagą statęs Lenkijoje su nepriklausomo kino komanda, filmas būtų kur kas paveikesnis.

Istorija pasakoja apie jauną chuliganą ir narkomaną Tomį (aktorius Anson Boon), kurį vieną dieną nusitašiusį nuo kelkraščio paima atokaus dvaro turtuolis Kristas (serialo „Paauglystė“ aktorius Stephen Graham), kurį prirakintą pradeda laikyti rūsyje, tikėdamasis baisiais metodais perauklėti, t. y. ne tik atjunkyti nuo narkotikų, bet ir pertransformuoti jo asmenybę, kad jis taptų kuo panašesnis į prieš tai buvusį ir mirusį sūnų. Tas tėvystės ir motinystės pažeistas potrauminis motyvas kine tiesiog metai iš metų maitina pusę psichologinių trilerių ir galo, aišku, nematyti. Po namu slampinėja gilioje depresijoje skendinti sadistė žmona Ketrina (aktorė Andrea Riseborough) ir jų prasižengti bijantis sūnelis Jonatanas. Žodžiu, didžioji filmo istorija turėjo sukelti psichologinį aštrumą, paremtą psichologiniu veikėjų spaudimu Tomiui. Tiesą sakant, scenarijuje tas ir numatyta, bet tai nuobodu. Galiausiai Tomis iš tikrųjų pamažu pasiduoda Kriso šeimai, retkarčiais ima justi laimę, savotišką pritapimą prie jų, bet niekada neužmiršta, kad tėra tik prie grandinių prirakintas kalinys...

Psichologiškai sutraumuoti veikėjai elgiasi drastiškai patologiškai. Gal ne taip psichiškai kaip Hitchcocko „Psyche“, tačiau režisierius labai jau stengiasi pateisinti ir atskleisti šios sutraumuotos šeimynėlės žmogiškąją pusę. Iš tikrųjų ko gaila, tai to mažo berniuko, kuriam liepia iki vėmulio rūkyti cigaretes už jų slėpimą, o visas tas melancholinis skausmas ir šmėkšliška Ketrina primena perspaustą ir hiperbolizuotą komiksų personažą. Gal net tą vaiduoklę mergytę verksnę iš Hario Poterio dušo...

Scenarijus nieko naujo nepasiūlo. Schemos ir modeliai atpažįstami, o filmo koloritas britiškai amerikietiškas, nekeliantis didelės intrigos. Galiausiai netgi pabaigą pavyko įspėti, kai auka buvęs narkomanas pats sugrįžta pas savo budelius, nes pradeda suvokti, kad jų smurtingas ir radikalus būdas „gydyti“ gali padėti jo merginai... Baikime! Tai tikrai labai holivudinė ir nuvilianti istorijos pabaiga, bet ar galėjo būti kitaip? Scenarijaus plėtotė žanriškai vidutiniška, tarsi režisieriui buvo pasiūlyta „pasibandyti“, jeigu nori, pagal šią istoriją statyti su britais kiną. O kas nenorėtų, juk tokia galimybė! Deja, „Geras berniukas“ tampa smurto istorija, kuri nieko neišgydo, tik sukuria iliuziją, kad Tomis pradeda elgtis nors per nago juodymą teisingai, tačiau jis imasi tos pačios struktūros ir modelio, nuo kurio pats kentėjo. Ką nori pasakyt filmas? Kad muštru galima viską „išmušti“, o iš bevalio ir klausimų nekeliančio individo užtenka tik „taip“ ir jau galima dėti prie veido choroformos ir vilkti į rūsį? Visgi filmas išlaiko pramoginį lygį, nors veda per kažkokias edukacinių formų patologijas, bet kartu leidžia smagintis psichuojančių veikėjų angeliškais žvilgsniais, trokštančiais susigrąžinti to, ko neįmanoma. Galiausiai filmas apie iliuzijas ir pats kūrinys labai jau iliuzinis. tad daugeliui pramogai, manau, patiks. Jaučiuosi peraugęs tokį kiną.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Maištinga Siela