Filmas: "Valio salos baladė" / "The Ballad of Wallis Island"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!
 
Pastaruoju metu man nesiseka su gerais filmais. Bijau, kad ištiks kino žiūrėjimo blokas, nes ką bepaimu iš, atrodo, gerai įvertintų filmų, dažnai imu ir prašaunu pro šalį. Panašiai nutiko su gana gerai kino kritikų įvertinta režisieriaus James Griffiths muzikine drama „Valio salos baladė“ (angl. The Ballad of Wallis Island) (2025), kuri dar nurodyta žanriškai ir kaip romantinė komedija. Žiūrėjau atsainiai ir nuobodžiai, vietomis tikrai norėjosi prisnūsti.
 
Britiškos atmosferos filmas, atšiaurūs Šiaurės jūros salos vaizdiniai šiaip man priimtini ir tas niūrumas paprastai patinka. Istorija gan netipinė, nors itin išsiskiriančia kitokia kino patirtimi taip pat nepavadinsi. Į mažai apgyvendintą salą atvyksta už pusę milijono honorarą koncertuoti garsus dainininkas Herbas. Jį pasitinka vietos keistuolis Karlas, kuris ir nusamdė dainininką... sau vienam. Keistuolis Karlas atrodo netipinis, iš jo įkyraus elgesio ir kyla daugiausia komizmo, jis kone maniakiškai persekioja savo svečią ir net į salą pakviečią Nelę, kitą atlikėją, su kuria Herbas išsiskyrė prieš kurį laiką. Atrodo, kad Karlas bando per muziką sujungti dvi sudužusias širdis, tik ar jam pavyks?
 
Nežinau... Filmą iš esmės pasirinkau dėl aktorės Carey Mulligan, kuri gana dažnai kine sukuria kažkokią magnetinę trauką, ji išties puiki aktorė, tačiau „Valio salos baladė“ kažin kuo nuobodi, atkartojanti jau matytas romantines dramas, kuriose vyksta labai panašios istorijos. Aktoriai, deja, nesukuria įsimintinų vaidmenų, tačiau filmas nėra visiškai beviltiškai, jis orientuojasi į pramoginį pozityvumą, viltingą tikėjimą, jog paprastomis geranoriškomis pastangomis galima šį pasaulį ir santykius pataisyti, o kažkada sudužusias širdis vėl užpildyti meile. Aišku, filmas nenueina pačiu banaliausiu keliu, nepasiūlo nusaldintos ir viską išgydančios iliuzijos. Visgi filmo pradžia buvo nemažai žadanti, bet daugmaž nuo vidurio scenarijus tampa schematiškas, o romantiniai etiudai, iš kurių formuojamas bendras naratyvas, pernelyg nuspėjami ir neypatingi. Nežinau, kaip iškenčiau iki galo, bet pažiūrėjau, tačiau iš filmo negavau absoliučiai nieko, nes emocijų nesukėlė. Pernelyg akivaizdžios schemos badė akis, o kolegos, kurie žiūrėjo su manimi filmą, vėl mane iškeikė už pasirinkimą ir išėjo į kitą kambarį. O tai daug ką pasako...
 
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Nėra kitos išeities" / No Other Choice" / "Eojjeolsuga eobsda"

 

Sveiki!
 
Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wook, galima sakyti, yra vienas mano mėgstamiausių savo šalies režisierių. Jo intensyvūs trileriai „Tarnaitė“ (2016), „Troškulys“ (2009), „Sniego traukinys“ (2013) tikrai yra palikę gerą įspūdį, nors paskutinis jo darbas, matytas prieš kelerius metus, pavadinimu „Metas išeiti“ (2022) kažkodėl didelio įspūdžio visgi nepadarė. Reikalus, sakyčiau, pataisė pats naujausias jo filmas „Nėra kitos išeities“ (angl. No Other Choice) (2025), kurį labai trumpai rodė kurį laiką komerciniai Lietuvos kino teatrai.
 
„Nėra kitos išeities“ iš tikrųjų labai absurdiškai perspaustas ir hiperbolizuotas filmas apie pasiturinčio vyro vardu Man-su šeimą, kuri gyvena prabangiame užmiesčio nuosavų namų kvartale su dviem vaikais ir auksaplaukiais labradorais. Visgi Man-su atleidžiamas iš popieriaus fabriko darbo ir jo šeimos finansai pakrinka, jis gali netekti viso užgyvento turto, nes nebeįstengs susimokėti mokesčių. Galiausiai užuot susiradęs kitą kvalifikuotą darbą Man-su organizuoja savo srities specialistų žudynes, kad pašalintų visus ir jį atgal sugrąžintų į darbą. Su kokiais sunkumais teks susidurti Man-su, galite tik įsivaizduoti, bet planavimas intensyvus, tamsus, koks tik gali būti Pietų Korėjos kinas pagal šio režisieriaus manierą.
 
Nepaisant viso trilerio žiaurumo, istorijoje daug juodojo humoro, veikėjai sukurti kaip komikso personažai, o kai kurie jų veiksmai, pokalbiai primina Q. Tarantino traferatiškumą, bet visa tai kažkaip azijietiškai pateikta stilingai. Nuostabus garso takelis, persmelktas 9-10 dešimtmečio Pietų Korėjos suvakarietintos roko muzikos. Jau vien ko verta grumtynių dėl ginklo sceną! Visgi filmas pramoginis, jis nesiekia itin didelės filosofinės gelmės, bet iš tikrųjų kalba Pietų Korėjos gyventojams, kurie pripažinti kaip vieni labiausiai ir ilgiausiai dirbančių tautų pasaulyje. Į darbą ten žiūrima nepaprastai sureikšmintai. Apskritai darbas ir darbo turėjimas jiems yra kažin koks kultas, pranokstantis net pačią šeimą. Kita vertus, persidirbimo nuo darbo kultūros ir perdegimas varo pagrindinį veikėją instinktyviai grįžti į ankstesnį gerbūvį, maniakiškai pašiepiant darbo kultūros ir etikos sudievinimą. Filme nagrinėjamos ir tėvystės temos, tėvai iki pamėlynavimo stengiasi įgyvendinti tobulos tėvystės socialines formas, suteikti patį geriausią variantą, kad tai iš esmės tampa visos šios istorijos blogio šaltiniu. Lietuvoje gimstamumo mažėjimas neabejotinai susijęs su perdėtais darbo ir tėvystės, gero ir užtikrinto gyvenimo lūkesčių standartais, todėl galima filme sekti ir šių tėvų naratyvą taip, kaip stebėtume viduriniosios klasės lietuvių šeimą.
 
Nepaisant visko, šis tarantiniškas Pietų Korėjos filmas vietomis šokiruojančiai ir absurdiškai linksmas. Labai pavykęs filmo dinamiškas ir kokybiškas montažas, pvz., žmona kieme atrausia lavoną, kai vyras kitoje vietoje užkasa naują savo auką – tokie „pertepami“ gausūs kadrai suteikia iliuziją, kad smagu gyventi nusikaltėlio gyvenimą, o gero gyvenimo siekis smurtu ir žudynėmis dėl kilnių tikslų gali būti kaip pateisinamas. Deja, tai tik filmo sukelta iliuzija, gyvenime žmonės už nužudymą yra tardomi ir tupdomi į kalėjimą ir retai kada išsisuka nuo teisingumo. Visgi filmo pramogiškumas subalansuotas ir masiniam žiūrovui, ir gurmanams, todėl pasirinkę šį filmą, manyčiau, neprašausite. Ir taip... šiame filme jau galėjau šį bei tą suvokti apie azijietišką humorą, nes daugel filmų paprasčiausiai jo nesuprantu arba jis man nejuokingas.
 
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb:7.5

 
Maištinga Siela

Filmas: "Paantrinis" / "Potekstė" / "Undertone"

 

Sveiki, mielieji!
 
Šiaip kino studija A24 retai kada sukuria kokį nors šlamštelį. Dabar, tiesą sakant, nelabai galėčiau ką prasto ir įvardyti, tad šiek tiek turėjau nedidelių lūkesčių pasirinkęs režisieriaus     Ian Tuason filmą „Paantrinis“ (angl. Undertone) (2025), bet tikriausiai galima versti ir taip, kaip siūlo DI – „Potekstė“. Juokiausi iš filmo pavadinimo vertimo, nes jis lietuviškai neskamba nė pro kur, bet, pasirodo, yra toks muzikinis terminas paantrinis – tai garsas, kurio dažnis yra pagrindinio tono sveikoji dalis (priešingybė virštoniams/obertonams). Kad ir ką tai reikštų, nelabai padės suprasti paties filmo, tiksliau – nepadės į jį įsijausti.
 
Pagrindinė veikėja Evi (aktorė Nina Kiri) slaugo namuose sunkiai sergančią ir nuolatos miegančią motiną (ar tai koma, taip pernelyg ir nesupratau?), o naktimis ji dirba prie tinklalaidės ir šifruoja atsiųstą paranormalų įrašą kartu su kitu internetiniu tinklalaidės kolega. Galiausiai įraše pasigirsta baisūs demoniniai garsai, kurie nuveda prie mitinės būtybės Abizu, folklorinės mitinės būtybės, aprašytos dar Viduramžiais Bizantijos žydų ir koptų kultūrose, o pastaroji atsakinga už moters persileidimus. Nors filmas pristatomas kaip merginos traumos sąsaja su technologijų pasauliu, idėja išreikšta tik labai paviršutiniškai. Galiausiai baisia namuose buvo tas miegantis motinos puslavonis, atleiskite už terminą, nes ji kaip tikra ragana iš klišinių filmo, bet iš esmės didžiąją dalį nieko nevyksta, mergina nekelia klausimų, kodėl Marijos skulptūrėlė kaskart atsiranda ant motinos stalelio, nemėgina aiškintis savo haliucinacijų ir iš esmės elgiasi kaip šlapias skuduras iš prasto siaubo filmo.
 
Lyg ir būtų sukurta idėja, bandoma kurti ir naktinę tinklalaidininkės pelėdžiautojos atmosferą, begalinį ir slegiantį nuovargį dėl motinos, tačiau, niekas nepavyksta. Neplėtojami santykiai nei su motina, nei su persileidimo istorija, viskas vienkrypčiai vientisa, neįdomu, prėska ir sausa. Didžioji dalis filmo „išbarstyta“ nuojautai ir braškėjimams, žadantiems, kad netrukus tuoj kas nors įvyks, o įvykti pradeda tik filmo pabaigoje. Klasikų klasika. Galiausiai visas veiksmo vilkinimas išsprendžiamas keliais klasikiniais siaubo etiudais, panašiais iš „Bleiro raganos“ laikų, kad žiūrovas dar nelabai spėja pabusti iš miego, kurį sukėlė tinklalaidininkės darbas su įrašais.
 
Žodžiu, seniai nemačiau tokio nykaus filmo, kuris turi savo stingdančią, bet, tenka pripažinti, nuviliančiai nuobodžią atmosferą. Galiausiai Evi yra sunaikinama tos pabaisos ir visa šios istorijos esmė niekur nenuveda, o tiksliau scenarijaus autoriai, matyt, be jokios fantazijos: veikėja sunaikinama, o trauminis išgijimas arba bent pastangos kaip nors įveikti – neįmanomos. Žinoma, kai vienas lauke esi karys dėl mažo biudžeto, o kita aktorė gauna tik motinos paslikos ir merdinčios lovoje vaidmenį, belieka kurti ir tiesmukus siužetukus su viena aktore be aiškios ir įdomesnės idėjos, pasitelkiant iš archyvų išluptu Abizu folkloriniu elementu.
 
Mano įvertinimas: 2/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 6.0
 

Maištinga Siela

Filmas: "Žvelgiant į saulę" / "In die Sonne schauen"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Nedaug per metus parašau filmams dešimtukų, tačiau vokiečių režisierės Mascha Schilinski filmas „Žvelgiant į saulę“ (vok. In die Sonne schauen) (2025) mane absoliučiai įtraukė, užhipnotizavo ir net keletą kartų nuėjo šiurpas pagaugais. Priminė panašius potyrius, kuriuos kažkada mačiau žiūrėdamas įsimintinas įvairių festivalių filmus „Po saulės“ (2022), „Visi mes svetimi“ (2023) ar tuos pačius Terrence Malick filmus, tik šįkart kažin kaip vis tiek savitai, sakyčiau, beveik prūsiškai, mat filmas nufilmuotas Vokietijos šiaurėje, prie Elbės upės, kur besisvečiuojant režisierei ir kilo mintis sukurti šiuose kraštuose filmą.
 
Filmo pasakojimą sudėtinga įrėminti į siužetą, nes jis pasakoja keturias paralelines istorijas iš skirtingų Vokietijos XX amžiaus istorijos momentų. Nuo šiuolaikinių paauglių pasaulio iki mažylės baltaplaukės Almos XX amžiaus pačioje pradžioje, kuri seka sudėtingą savo namų socialinį gyvenimą. Karų, traumų ir geismo paženklinta istorija išdrikusi ir smarkiai poetizuota kaip kokia Lanos Del Rey „Summertime Sadness“ melodija ir vaizdo klipo tonacija. Fragmentiški pasakojimo momentai perteikti įtaigiai, o juos jungia Elbės upės vietovė, ypatingas raudonų plytų namas, uždaras kiemas, kuris bėgant dešimtmečiams keičiasi pagal to laikmečio kultūrą, o namuose vis gyvena nauji žmonės, tačiau jie kažin kuo panašūs, atsikartojantys, tarsi įciklinti intuityviai jaučiamos jėgos – gal vietovės ir čionai įsispraudusių energetiškai likimų, kurie linkę vienokiomis ar kitokiomis formomis atsikartoti.
 
Pasakojime randasi vyras, netekęs kojos, geismo kamuojamos jaunos moterys, pūslėtos ir gyvenimo džiaugsmo netekusios tarnaitės, žiaukčiojančios puritoniškos motinos, incestas... Visas pasakojimo koloritas primena vaiduoklišką nuojautą, kurią užsipildo pats žiūrovas. Nesitikėkite paaiškinimo ar užbaigtumo, nes tai jausmų voratinklis, kuriame švysteli kaip ungurių šonai žmonių sudramatinti žmonių likimai, tačiau jie iš esmės etiudiniai, neužbaigti ir neapibrėžti, bet intuityviai numanomi. Režisierei pavyko unikaliai išgauti atmosferą, kuri man kaip žiūrovui kėlė alkį, troškulį ir tuo pačiu buvau maitinamas. Retai besutinku tokių vaidybinių filmų, kurie perteiktų gyvenimo ir mirties tėkmę, kartu būtų kaip šeimos saga, epiškas, bet pasakojimo maniera atmestų visus epiškumo konceptus, priartintų prie mirties pažinimo, bet kartu ir paryškintų gyvenimo trapumo grožį. Filmas, kuriame vaikų žaidimai pranašiškai išsipildo, o stambiu planu kameros pagautas pirmas planas, aktorių akys perteiktų likimo nuojautas.
 
Filmas, kuris pradžioje sukėlė tam tikrą abejonę, tačiau tampa ritualinis ir pagavus kaip vaikų žaidimai, ar tai būtų prikaltos tarnaitės klumpės, ar staiga pragaru tapusi šieno daržinė, ar į medį įlipusi mergaitė, kuri laukia, kol ją suras. Istoriniai vokiečių kontekstai įvedami subtiliai, tad atrodo, kad blogis ir mirtis visada tūno šalia, o prie namų tekanti Elbė, kuri ne vieną paskandino ir paskandins, dar ir žymi dviejų Vokietijų (Vakarų ir Rytų) puses, staiga įgauna ne tik geopolitinę prasmę, bet ir individualią, dalijanti kiekvieno vietos gyventojo likimą. Daug emocijų sukėlė šis filmas, toks jusliškai ir empatiškai universalus ir turtingas, kad net nežinočiau, kam jį iš tikrųjų rekomenduoti, nes jis ne visiems ir patiks, tačiau tai, ko šiandien jau kuris laikas ieškau nepriklausomame kine, sakyčiau, „Žvelgiant į saulę“ suteikė su kaupu. Beje, filmas Kanų kino festivalyje pelnė Žiuri prizą, Lietuvoje jis buvo pristatytas kino festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“, kur sulaukė kino kritikų palaikymo dėl savo neįprastos formos ir gilaus egzistencinio turinio. Man belieka tik pritarti – filmas išskirtinis.
 
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.1

 
Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Niekas prieš Putiną" / "Mr. Nobody Against Putin"

 

Sveiki!
 
Keli mano dokumentinio kino vakarai ir viename iš jų pamačiau režisieriaus David Borenstein režisuotą filmą „Ponas Niekas prieš Putiną“ (angl. Mr. Nobody Against Putin) (2025), kuris 2026 metų „Oskarų“ ceremonijoje pelnė geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą. Kaip ir reikėjo tikėtis, pačioje Rusijoje tiek filmo kūrėjai, tiek pats kūrinys pasmerkti, filmas apkaltintas „ekstremizmo ir terorizmo propaganda“, vyriausybės diskreditavimu ir neigiamo požiūrio į „specialiąją karinę operaciją“ formavimu.
 
Nors filmo režisierius D. Boreinsteinas, visgi didžiąją ir pavojingiausią medžiagą surinko Rusijos patriotas Pavelas „Paša“ Talankinas – jaunas rusų pedagogas, dirbęs Karabašo (Čeliabinsko srities) 1-ojoje pradinėje mokykloje, kuris beveik dvejus metus filmavo savo mokykloje vykdomą valdžios „iš aukštai“ nuleistą propagandistinę programą vaikams. Filmas fiksuoja, kaip po 2022 m. invazijos į Ukrainą Rusijos mokyklos paverčiamos propagandos centrais – vaikai mokomi karinių dainų, priverstinai dalyvauja patriotizmo pamokose ir yra ruošiami būsimai tarnybai kariuomenėje. Vėliau Pavelas išvyko slapta iš Rusijos, palikęs gimtąjį kraštą ir net senyvą bibliotekininkę motiną, nebegalėdamas pakęsti to absurdo ir programos, kuri masiškai vykdoma visoje Rusijoje ir kuri tapo viena didele vien tik Putino ideologijos monosfera...
 
Nesiplėsiu daug apie filmo kūrimo peripetijas, jas patys nesunkiai suvoksite žiūrėdami šį filmą. Iš vienos pusės buvau pakraupęs, kad panašūs militaristiniai projektai ir suintensyvinimas vyksta ir pačioje Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, kaip sukarinti Šaulių sąjungos nariai „raminančiai“ taip pat demonstruoja ginklus vaikams, tik gal ne taip radikaliai, kaip šiame filme, kuriame Rusija laikoma  brangesne Motina už biologinę, už kurią reikia žudyti ir pačiam numirti. Atpažinau Svetlanos Aleksijevič, baltarusių nobelistės, ištarmes: motinos filme skuta sūnums galvas, didžiuojasi ir myli, kad išeina į karą, netgi skatina tapti didvyriais (nes suprantama, kad gyvenime didesniu nebegalima būti, nes pats gyvenimas jau nenusisekęs), o pabaigoje rauda prie karstų. Nuo Antrojo pasaulinio ir Afganistano karo praėjo tiek nedaug, o rusų motinos elgiasi analogiškai, nė per sprindį nieko nesuvokusios apie tikrovę.
 
Siaubingiausia, kad nacionalistiniais simboliais, fašistuojančiais propagandiniais spaudimais veikiamos masės, ypač vaikai ir jaunimas, kurie nusiteikę itin naiviai herojiškai. Ateinanti karta bus ne dzenbudistinė, o kamikadzių, kurie su Rusijos vardu mirs už tėvynę ir niekas mirštančiųjų neatsimins, tik artimieji. Žmogus tėvynėje formuojamas kaip niekinis, aukštinama sistema ir valdžios diktatas, idilinės, netikros sukurtos herojiškos apeigos ir eisenos, kurios mane kaip pacifistinį žiūrovą liūdino (labiausiai tapatinausi su šio filmo medžiagos rinkėju Pavelu), kad iš istorijos niekas niekada nepasimokoma. Kaip lengva žiniasklaidos cenzūra ir diegiamomis per edukaciją prievolėmis ideologiniams tikslams sukurti tą patį, nuo ko kentėjo seneliai ir proseneliai, t. y. nusisavinti žmogų kaip pėstininką, pasitelkiant kaltės ir baimės įrankius.
 
Pakraupino propagandisto istorijos mokytojo, kurio vaikai suoluose klausėsi net akis pridengę, matyt, suvokdami, kad priešintis šiam statytiniam net pavojinga. Vienintelis šiame filme didvyris – Pavelas, kuris išpažįsta meilę Rusijai, bet ne tai militaristinei ir Putino režimo sukarintai šaliai, bet tai žmogiškumu ir mažaisiais paprastų žmonių gyvenimais grįstai tėvynei, kur atpažįsta savą medį, šunį ir mokyklą, bendruomenę nuo kalvos, o ne tankus ir priešus ukrainiečius. „Europa miršta, ji neturi aliejaus, energetikos, badauja, jų ekonomika eina šuniui ant uodegos, o Anglija tėra maža sala, kuri nieko negali,“ – perfrazuojant sako istorijos mokytojas vaikams, kurdamas Rusijos didybę per kitų menkinimą ir niekinimą. Pagalvojau: ko pats, toks didis Rusijos patriotas, nešiauši į frontą numirti ir parodyti vaikams herojaus. Nes... tikrieji statytiniai susirenka apdovanojimus, o patiklūs ir apgautieji įkasami vaikėzai, mamytės netikri didvyriai įkasami į žemę. Taip buvo visais Rusijos laikais.
 
Nebūkime vien tik žiūrovai, kurie per šį filmą baisi Rusija, filmas tarsi kviečia apmąstyti ir mūsų pačių požiūrį į karinę prievolę, sustiprintą militarizaciją, eisenas ir patriotines mintis, apgaubtas šiek tiek minkštos nacionalistinės mitologijos, nors jau kyla ir mūsų radikalieji: kas slypi už gražių patriotinių gaidų apie Lietuvą? Ar mes patys, besiginkluojantys ir besiruošdami diena iš dienos DIENAI X, kartais nelaukiame netikrų barbarų kaip kad K. Kavafio eilėraštyje? Puikus mūsų pačių veidrodis. Po filmo norisi sakyti: te niekas iš viso to neišsipildo, nebent viltis, kad visa tai vieną dieną pasibaigs.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Mėlynas mėnulis" / "Blue Moon"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesu joks Brodvėjaus miuziklų gerbėjas, gal dėl to nieko nežinojau apie Brodvėjaus aukso amžiaus kūrėją Lorenz Hart (1895–1943), kuris pakeitė ne tik Brodvėjaus dainų turinį, bet padarė tiesioginę įtaką amerikietiškai pop muzikai. Filmas pavadintas pagal bene garsiausią jo sukurtą dainą „Mėlynas mėnulis“ (angl. Blue Moon), kurį režisavo mano mėgstamas „Vaikystė“ (2014), trilogija „Prieš saulėlydį“ (1995) ir kt. Richard Linklater. Tiesą sakant, „Mėlyną mėnulį“ nusprendžiau pasižiūrėti vien dėl to, kad Linklateris puikiai režisuoja, nors iš filmo ne kažin ko tikėjausi.

 

Kaip minėjau, istorija pasakoja apie Lorenz Hart, kuris ilgus dešimtmečius drauge su Richard Rodgers kūrė miuziklo dainas, tačiau filme vaizduojama naktis, kai Rodgeris po daugybės metų Harto neprofesionalaus elgesio sukūrė kitą miuziklą su kitų kūrybiniu parneriu. Lorenzas iš tikrųjų kremtasi ir išgyvena savotišką scenos išdavystę, nors filme jis stengiasi visa tai atlaikyti oriai ir pagarbiai šypsotis, tačiau jo kūrybinės galios mąžta, o depresija ir alkoholizmas visiškai pakerta jo stabilumą. Lorenzas (reiktų apie jį šiek tiek pasidomėti už filmo ribų) iš tikrųjų buvo homoseksualas alkoholikas, nors ir pripažintas genijus, tačiau Richardui Rogeriui, pasižymėjusiam stabilumu ir disciplina, su juo dirbti buvo itin sudėtinga, jis tiesiog jį išvargino, tad natūralu, kad Hartas miršta Antrojo pasaulinio karo metais JAV-ose, įveiktas alkoholizmo ir nuoskaudų...

 

Filmas iš dalies patiko, bet jis nėra įspūdingas. Jis truputį siurrealistiškas, nes režisierius tarsi per vieną vakarą vaizduoja Lorenzą bare, kuriame geria ir kalbasi su vyrais, tačiau pereidamas į kitą baro pusę staiga atsiduria „Oklahomos“ miuziklo pristatymo vakarėlyje, tad režisierius tarsi per vieną vakarą pasakoja dvi skirtingas laikmečio istorijas, nubrėždamas pagyvenusio ir iliuzijose paskendusio liūdno ir prislėgto homoseksualo gyvenimą. Tiesa, filmas turi keletą labai stiprių sudedamųjų. Visų pirma, gerai parinkta aktorių rokiruotė. Režisieriaus ilgametis bičiulis aktorius, sukūręs vaidmenis bene garsiausiuose jo filmuose, Ethan Hawke, čia išvysite ir puikųjį Andrew Scott bei Margaret Qualley. Visi jie dirba stambiu planu, dalyvauja charizmatiškuose pokalbiuose ir perteikia sudėtingą Lorenzo žlugimo istoriją, bet kartu lyg ir šiek tiek pozuoja kaip kokiame „Didžiajame Getsbyje“.

 

Filmas plepus, jo pagrindas – pokalbiai, tad reiktų pagirti, jog gerai sukaltas scenarijus ir dialogai, kurie liejasi pagal XX amžiaus menininko rafinuotą manierą, bet kartu rodo žlungančias viltis, alkoholizmą, veikėjų saviapgaulę, vidinę destrukciją. Filmas kaip teatro scena, žavingas, atmosferiškas, įprasminantis tikriausiai, visų pirma, patiems amerikiečiams Lorenzo Harto asmenybės svarbą, o man ši istorija pasirodė gan tolima, mažai kuo aktuali ir, tiesą sakant, kiek nuobodoka.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Geras berniukas" / "Good Boy" / "Heel"

 

Sveiki!

Manau, lenkų režisieriui Jan Komasa, kurio lenkiškus filmus dilogiją „Savižudžių kambarys“ (2011, 2020) bei „Kristaus kūnas“ (2019) labai mėgau, nelabai nusisekė projektas su anglakalbe kompanija naujausiame filme „Geras berniukas“ (angl. Good Boy) (2025). Pirminėje darbinėje versijoje filmas angliškai vadinosi „Heel“, bet galutinėje produkcijoje išleistas kaip „Good Boy“. Bandau sugalvoti įdomesnių argumentų, kodėl manęs filmas nepaveikė ir neįtikino, tačiau visur atsitrenkiu į anglosaksiško kino struktūras ir klišes, tad beveik neabejoju, kad, jeigu Komasa būtų tą pačią medžiagą statęs Lenkijoje su nepriklausomo kino komanda, filmas būtų kur kas paveikesnis.

Istorija pasakoja apie jauną chuliganą ir narkomaną Tomį (aktorius Anson Boon), kurį vieną dieną nusitašiusį nuo kelkraščio paima atokaus dvaro turtuolis Kristas (serialo „Paauglystė“ aktorius Stephen Graham), kurį prirakintą pradeda laikyti rūsyje, tikėdamasis baisiais metodais perauklėti, t. y. ne tik atjunkyti nuo narkotikų, bet ir pertransformuoti jo asmenybę, kad jis taptų kuo panašesnis į prieš tai buvusį ir mirusį sūnų. Tas tėvystės ir motinystės pažeistas potrauminis motyvas kine tiesiog metai iš metų maitina pusę psichologinių trilerių ir galo, aišku, nematyti. Po namu slampinėja gilioje depresijoje skendinti sadistė žmona Ketrina (aktorė Andrea Riseborough) ir jų prasižengti bijantis sūnelis Jonatanas. Žodžiu, didžioji filmo istorija turėjo sukelti psichologinį aštrumą, paremtą psichologiniu veikėjų spaudimu Tomiui. Tiesą sakant, scenarijuje tas ir numatyta, bet tai nuobodu. Galiausiai Tomis iš tikrųjų pamažu pasiduoda Kriso šeimai, retkarčiais ima justi laimę, savotišką pritapimą prie jų, bet niekada neužmiršta, kad tėra tik prie grandinių prirakintas kalinys...

Psichologiškai sutraumuoti veikėjai elgiasi drastiškai patologiškai. Gal ne taip psichiškai kaip Hitchcocko „Psyche“, tačiau režisierius labai jau stengiasi pateisinti ir atskleisti šios sutraumuotos šeimynėlės žmogiškąją pusę. Iš tikrųjų ko gaila, tai to mažo berniuko, kuriam liepia iki vėmulio rūkyti cigaretes už jų slėpimą, o visas tas melancholinis skausmas ir šmėkšliška Ketrina primena perspaustą ir hiperbolizuotą komiksų personažą. Gal net tą vaiduoklę mergytę verksnę iš Hario Poterio dušo...

Scenarijus nieko naujo nepasiūlo. Schemos ir modeliai atpažįstami, o filmo koloritas britiškai amerikietiškas, nekeliantis didelės intrigos. Galiausiai netgi pabaigą pavyko įspėti, kai auka buvęs narkomanas pats sugrįžta pas savo budelius, nes pradeda suvokti, kad jų smurtingas ir radikalus būdas „gydyti“ gali padėti jo merginai... Baikime! Tai tikrai labai holivudinė ir nuvilianti istorijos pabaiga, bet ar galėjo būti kitaip? Scenarijaus plėtotė žanriškai vidutiniška, tarsi režisieriui buvo pasiūlyta „pasibandyti“, jeigu nori, pagal šią istoriją statyti su britais kiną. O kas nenorėtų, juk tokia galimybė! Deja, „Geras berniukas“ tampa smurto istorija, kuri nieko neišgydo, tik sukuria iliuziją, kad Tomis pradeda elgtis nors per nago juodymą teisingai, tačiau jis imasi tos pačios struktūros ir modelio, nuo kurio pats kentėjo. Ką nori pasakyt filmas? Kad muštru galima viską „išmušti“, o iš bevalio ir klausimų nekeliančio individo užtenka tik „taip“ ir jau galima dėti prie veido choroformos ir vilkti į rūsį? Visgi filmas išlaiko pramoginį lygį, nors veda per kažkokias edukacinių formų patologijas, bet kartu leidžia smagintis psichuojančių veikėjų angeliškais žvilgsniais, trokštančiais susigrąžinti to, ko neįmanoma. Galiausiai filmas apie iliuzijas ir pats kūrinys labai jau iliuzinis. tad daugeliui pramogai, manau, patiks. Jaučiuosi peraugęs tokį kiną.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Maištinga Siela

Filmas: "Hind Radžab balsas" / "Sawt Hind Rajab" / "The Voice of Hind Rajab"

 

Sveiki, skaitytojai!

Kai pamačiau šio filmo aprašą „Kino pavasario“ repertuare, supratau, kad anksčiau ar vėliau į jį nueisiu. Taip ir padariau. Patiko kur kas labiau nei Irano režisieriaus „Tiesiog atsitikimas“ (2025), kuris, galima sakyti, taip pat kino pavyzdys iš Artimųjų Rytų regiono, turintis savų bendrų potemių. Iš Tuniso kilusi režisierė Kaouther Ben Hania už filmą „Hind Radžab balsas“ (angl. The Voice of Hind Rajab) pernai pelnė Venecijos kino festivalyje Didįjį žiuri prizą, o šiuo metu „Kino pavasaryje“ tai vienas labiausiai nevienareikšmiškai aptarinėjamų filmų, po kurio žmonės išeina gana susimąstę ir tylūs, nes paveikti smarkių emocijų.

Filmas beveik dokumentinis, beveik drama. Režisierė unikaliai projektuoja tikrąją dokumentinę medžiagą, kurią gavo iš 2024 metų sausio pabaigoje užfiksuotos organizacijos, pasivadinusios „Raudonasis pusmėnulis“, gelbėjusius Izraeliui užpuolus palestiniečius. Civilių nusiaubtą rajoną gelbėja greitosios pagalbos savanorių ekipažas, dažnai rizikuodamas savo pačių gyvybę. „Raudonojo pusmėnulio“ darbuotojas Omaras gauna šešiametės mergytės vardu Hind Tadžab skambutį, pastaroji įstrigusi po sunkaus apšaudymo automobilyje su mažiausiai keturiais-penkiais artimųjų lavonais. Jų automobilis buvo apšaudytas mažiausiai 355 kulkų, o per stebuklą išliko tik ji, maža mergytė, ištikta šoko. „Raudonojo pusmėnulio“ darbuotojai su ja palaikė ryšį 3 valandas, organizuodami kaip ją ištraukti iš automobilio. Dokumentuoto tikrojo pokalbio išsaugota apie 70 minučių, o filme, kuriame fiktyviai nufilmuota vaidybinė drama iš „Raudonojo pusmėnulio“ būstinės, yra sumiksuota su tikrosios mergytės pasilikusiu įrašytu balsu iš tos baisiosios popietės... Nežinau, ką išgyveno patys aktoriai dirbdami su tokia medžiaga.

Filmas neilgas, bet jis emociškai pritrenkia. Sunku patikėti, ką gali karas ir kaip prie jo priprantama. Pagrindinis veikėjas Omaras, kurio darbas yra palaikyti pokalbį, negali susitaikyti su tuo, kad kažkas „iš viršaus“ nusprendžia, ar bus gelbėjama ar nebus, nes visų šiame siaubingame kare neišgelbėsi. Deja, nutinka ne pats geriausias scenarijus, bet apie jį nenoriu sakyti, pamatysite patys. Tai įtemptai dokumentuotos dramos filmas, kuriame nėra lengvų pasirinkimų, o padėti žmonėms – noras begalinis, tačiau, kas iš to noro, kai vieni žmonės kariauja, o kiti stengiasi iš po nuolaužų ir tankų kaip nors vieni kitus gelbėti. Kol pasaulio galingieji arogantiškai vaizduoja įsižeidusius ir manipuliuodami paprastų žmonių pilietine prievole telkti visus į karą, tol turėsime šiuos baisius karus ir pralieką kraują. Visais laikais tamsiausiomis dienomis atsirasdavo tokių, kurie galvodavo ne apie kerštą, ne kaip priešą sutriuškinti, o kaip išgelbėti sumišusį ir nekaltą žmogų. Nepateisinu, ką padarė ir tebedaro Izraelis Palestinai. Tam nėra jokių žodžių. Baisiausia, kad valdantieji įstatymiškai legaliai įteisina žudynes ir karus manipuliuodami tariamomis nacionalistinėmis ir politinėmis tezėmis kaip nekvestionuojamomis vertybėmis, o žmonės vis dar pasiryžę žudyti iš ideologijos, užuot priėmę kultūrinę įvairovę. Filmas reikalingas, nors ir nelengvas. Kažkuo man asocijuojasi su dokumentiniu filmu apie karus Sirijoje „Mano dukrai Samai“ (2019).

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Namie geriausia" / "Dom dobry" / "Home Sweet Home"

 

Sveiki!

 

Manau, kad pamačiau „Kino pavasaryje“ paveikiausią filmą. Kino salėje muisčiausi, nors kiti žiūrėjo sustingę, atrodė, kad niekas nekvėpuoja. Iš tikrųjų lenkų kinas retai kada nuvilia, su lenkų kinu man nereikia žaisti loterijos, į jį galima dažnu atveju eiti beveik nieko nežinant – neapsigausi. Režisierius Wojciech Smarzowski itin mano mėgstamas iš filmų „Rožė“ (2011), „Voluinė“ (2016) ir „Vestuvės“ (2021), kurie „Kino pavasaryje“ tapo tikrais hitais, manau, kad taps ir pats naujausias filmas „Namie geriausia“ (lenk. Dom dobry) (2025). Išties aš tokį provokuojantį, emocingą ir šiek tiek manipuliuojantį kiną labai mėgstu, žinau, kad jis ne visiems priimtinas ir patinkantis, tačiau būtent to kine dažniausiai ir ieškau: ne meditacijos, o aštrumo ir įdomių perspektyvų.

 

Šįkart režisierius remiasi moterų, patyrusių santuokoje smurtą, istorijomis. Dėmesio centre – anglų kalbos mokytoja nuotoliu Goška, kuri palikusi alkoholikę motiną greitai išteka už vyresnio vyro, kuris negali nesmurtauti. Tai Palenės istorijos pabaiga ir nauja jos pradžia, kai kurpaitė užmauta, tačiau gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir Goška vėl tampa Pelene. Nežinau, kodėl filmas pavadintas „Namie geriausia“, nes absoliučiai Goškai naujuose santuokiniuose namuose negerai. Pogimdyvinę traumą sujaukia Goškos gyvenimą, o smurtaujantis, prievartaujantis ir gąsdinantis vyras, įgavęs politinę galią ir policijos palaikymą, paverčia savo žmona gyva numirėle, kuri neįstengia ne tik apsaugoti dukters, bet ir pati nors kiek apsiginti. Tiesą sakant, man visą filmą kirbėjo: kodėl pasaulyje yra tokių moterų (ir apskritai žmonių), kurios praranda bet kokią savigarbą ar orumą ir nesipriešina prievartai. Pabėgusi nėščia Goška atsiduria Bažnyčios prieglaudoje, kur kunigas atveda smurtautoją vyrą ir tauzija visokias lozungus apie meilę, atleidimą, nė nesuprasdamas, kad kišą psichiškai nusibaigusią moterį liūtui į gerklę. Filme režisierius aiškiai atskiria vyrų ir moterų pasaulius (klišė?), tačiau moterys solidarizuojasi, jos priima Gošką į moterų, patyrusių prievartą ir smurtą, ratą, kol policija ir advokatai dangsto įtaką ir galią įgavusį smurtautoją. Beviltiškumo teisėsaugos sistema iš esmės čia pavaizduota korumpuota (kaip kad A. Holland savo lenkiškame filme „Žalia siena“).

 

Filme gali pasirodyti, kad viskas labai sutirštinta, režisierius manipuliuoja tiesos perspektyvomis įvesdamas iš esmės dvi paralelines šios istorijos dalis. Panašiai kaip filme „Atsargiai! Durys užsidaro“ (1998), ilgą laiką žiūrovas kaip ir nesupranta chaoso ir iš tikrųjų atrodo, kad Goška kuoktelėjo, dėl patirtos smurtinės traumos nebesiorientuoja nei laike, nei tikrovėje. Režisierius čia tampa gudrus, jis sukuria alternatyvią Gošką, kuriai pavyksta pabėgti nuo smurtautojo, laimėti bylą prieš prievartautoją, tačiau toji utopinė istorijos dalis „vaiduokliška“, tikroji kur kas liūdnesnė ir tamsesnė. Šioje aštrioje dramoje tarsi klausiama, ar galima pateisinti ilgą laiką kenčiančios smurtą moters atsaką smurtu? Ar gali auka tapti budeliu savo budeliui?

 

Filmas dviprasmiškas. Norisi Gošką pakratyti už pečių ir atbaidyti, priversti priešintis, tačiau smurtas paverčia veikėją suakmenėjusia, neveiksnia. Šio filmo pagrindinė idėja – demaskuoti smurtą artimoje aplinkoje, kuris dažnai slepiasi po padorumo, sėkmės ir „gerų namų“ fasadu. Režisierius siekia parodyti, kad didžiausias žiaurumas klesti ten, kur visuomenė ir artimieji pasirenka nusisukti ar tikėti gražia išore, o ne auka. Galiausiai filmas pabrėžia, kad namai, turintys būti saugiausia vieta, dėl sisteminio abejingumo ir manipuliacijų gali tapti negailestingu kalėjimu.

 

Filmas slogus, po jo jaučiau visą vakarą sunkumą, negalėjau sudėlioti nė sakinio apie jį, tik po kurio laiko ėmiau jį apmąstyti. Manau, toks filmas reikalingas. Ar jis teisingas? Ar filmas mėgaujasi smurtu, o ne jį demaskuoja? Kiekvienas, manau, susidarys savą santykį su šia kraupia istorija, kurią išgyvena ne vien tik žemojo socialinio sluoksnio žmonės, bet ir pasiturintys ir iš pirmo žvilgsnio puikiai viešai atrodantys žmonės. Labai stebino aplinkinių abejingumas. Matėsi, kad Goška beveik jau neprakalba, visa su mėlynėmis sėdi nebesiorientuodama, o aplinkiniai „daro baliuką“, juokiasi, pilsto šampaną, pjausto kalakutą. Artimojo rato smurtautojo kompanija tiesiog tolerantiškai užmerkusi akis priešais iškankintą moterį... Taigi filmą nerekomenduočiau tik silpnų nervų žiūrovui, nes jame visos šiaip jau kliše tapusios smurtavimo schemos, bet emociškai paveikios taip, kad maža nepasirodo.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.2

Maištinga Siela

Filmas: "Tiesiog atsitikimas" / "It Was Just an Accident"

 

Sveiki!

 

Kai kas naujausią Irano režisieriaus Jafar Panahi filmą „Tiesiog atsitikimas“ (angl. It Was Just an Accident) (2025) „Kino pavasario“ repertuare pavadino pačiu svarbiausiu šių metų filmu. Neatsitiktinai, nes filmas Kanuose pelnė Auksinės palmės šakelę, todėl paprastai toks filmas, jeigu ir netampa vienu iš geriausiu metuose, bet būna iš serijos must-see. Man nutiko toks paradoksas, nes kaip tik prieš kelias dienas mačiau ankstesnį Jafar Panahi filmą „Lokių čia nėra“, kuris man visai nepatiko (apie jį galite paskaityti ČIA), tad labai nervinausi, kad bus atmetimo reakcija dėl naujausio „Tiesiog atsitikimas“ varianto. Deja, taip nenutiko.

 

J. Panahi buvo leista Irano valdžios atsiimti Prancūzijoje Auksinę palmės šakelę, daug kas manė, kad režisierius pasiprašys politinio prieglobsčio, tačiau režisierius didžiuojasi Iranu ir į jį grįžo. Tiesa, už tą patį filmą sausio mėnesį jis buvo teisiamas, tai tiek tos islamiškos teisybės ir teisingumo... Apie režisieriaus kontekstus daugiau čia nepasakosiu, juos paminėjau aptardamas jo filmą „Lokių čia nėra“. Lyginant su ankstesniu filmu, „Tiesiog atsitikimas“ kur kas dinamiškesnis ir įdomesnis. Kai kas filmą vadina „kelio filmo“, t. y. kai kelyje įvyksta veikėjams atradimai ir praradimai. Galima sakyti, kad filmas turi sąsajų su šiuo požanriniu kinu. Istorija pasakojama be aiškaus apibrėžto konteksto, bet iš detalių aiškiau negu aišku, koks tai pasaulis ir tikrovė. Pagrindinis veikėjas Vahidas už protestą buvo kurį laiką kalinamas (kaip ir kiti prieš režimą bandę protestuoti Irano piliečiai). Kalėjime jie buvo tyčia kankinami fiziškai ir alinami psichiškai. Po daugel metų Vahidas aptinka „Daliąsias kojas“, tokią pravardę turėjęs konkretus jo ir kitų likimo draugų sadistas tardytojas. Galiausiai pagrobęs savo kankintoją jis suburia pažįstamus, kurie vedini neapykantos ir keršto bei patirtų skriaudų nori nužudyti savo buvusį kankintoją...

 

Nors filmo apmatai gana tragiški ir jie žymi Irano režimo traumuojančias patirtis, režisierius ieško atleidimo ir susitaikymo, kitaip sakant, filme jis netampa kerštaujančios ir kruvinos politikos akrobatu, nešiurpina, nors nuskambančios veikėjų frazės apie patirtas skriaudas baisios. Veikėjai važinėja mažu baltu furgonėliu, vežioja savo vienakoją sadistą ir aršiai diskutuoja, ką reiktų daryti su savo skriaudėju. Akivaizdu, jog režisieriaus dilema: ar auka, įgavusi budelio galią, gali pati tapti budeliu? Apskritai naratyvas Biblinis, nes kalba apie susitaikymą ir atleidimą, tačiau kažin kaip komiškai, nes veikėjai, niekada neturėję tokios galios, nemoka su ja elgtis taip, kaip elgiasi režimo pakalikai. Manau, filmas atskiria gerus žmones nuo susitepusių, ieškoma priežasčių nenužmogėti, tad visoje šioje iš pažiūros tamsioje istorijoje Panahis ieško vilties blyksnio, o tai, manau, ir atnešė jam Auksinę palmės šakelę.

 

Visgi tenka pripažinti, kad filmo tikėjausi aštresnio, įtaigesnio ir geresnio. Pavyzdžiui, pernai „Kino pavasaryje“ matytas Irano kito režisieriaus darbas „Šventosios figos sėkla“ (2024) buvo bene geriausias festivalio filmas ir toks slogiai įtaigus, kad nepatikėti tuo, kas vyksta, beveik neįmanoma. „Tiesiog atsitikimas“ gal dėl komizmo vietomis pasirodė toks naivokas ir neįtikėtinas. Kerštaujantys veikėjai nuveža sadisto nėščią žmoną į gimdymo namus, dukrai nuperka bandelę ir dar kortele sumoka už gimdymo paslaugas, nors furgonėlyje vis dar tebėra be sąmonės surištas jų kalinys... Lyginant su „Lokių čia nėra“, filmas nuoseklesnis, dinamiškesnis, juokingesnis, bet ar tai metų filmas? Toli gražu, bet mačiau labai daug susižavėjimo iš lietuvių žiūrovų. Norėčiau būti vienas iš jų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Alfa" / Alpha"

 

Sveiki!

 

Prancūzų režisierė Julia Ducournau visada turi ką nors papasakoti provokuojančio. Ankstesnieji jos filmai, ypač debiutinis „Šviežiena“ (2016), nustebino visokio siaubo ir mistinio filmo mačiusius žiūrovus, o „Titanė“ (2021) Kanuose netikėtai pelnė patį garbingiausią apdovanojimą – Auksinę palmės šakelę. Nors „Titanė“ buvo geras ir ekspresyvus filmas, novatoriška idėja, tačiau net po jos peržiūros pajutau, kad lyg iki Auksinės palmės šakelės man kažko būtų dar pristigę. Panašiai jaučiausi šiandien išėjęs iš „Kino pavasario“ salės po naujausio režisierės darbo „Alfa“ (pranc. Alpha) (2025), kuriame kino kūrėja jau jai įprastomis siaubo, dramos ir mistinėmis priemonėmis atskleidžia savitą apokaliptinę žmonijos viziją.

 

Neapsigaukite, filmas „Alfa“ gan neblogas ir jis tikrai turėtų surasti savo žiūrovą Lietuvoje. Tai kiek provokatyvesnis filmas, bet ne toks, kokio nebūtų įmanu išgliaudyti. Ducournau mus nukelia į galimai XX amžiaus 10 dešimtmečio paralelinę tikrovę, kuri iš esmės atspindi mūsų 10 dešimtmetį ir nevaldomus AIDS laikus, tik šioje tikrovėje siautėja dar keistesnis virusas, kuriuo užsikrėtus per kraują žmonės pradeda pamažu virsti marmurinėmis skulptūromis. Dėmesio centre – 13 paauglė Alfa, gyvenanti su vieniša berberų kilmės motina. Vieną dieną jų namuose pasirodo seniai dingęs motinos brolis, nuo narkotikų priklausantis Aminas, su kuriuo paauglei tenka dalytis bendru kambariu. Be to, jos motina mano, kad dukra taip pat užsikrėtė marmuro liga per nešvarią adatą viename jaunimo vakarėlyje besidarydama tatuiruotę...

 

Iš tikrųjų režisierė perkonstruoja baimės, prietarų, atstūmimo procesus, patirtus ne tik AIDS laikotarpiu, kai šia liga sergantieji buvo marginalizuojami, bet, man regis, ir COVID pandemijos laikotarpį. Filmo „Alfa“ idėja yra parodyti, kaip baimė ir liga gali paversti visuomenę (ir pačius žmones) šaltais bei kietais kaip akmuo, ir kad tik empatija gali išlaikyti mus „minkštus“ ir gyvus. Vienas įdomesnių siužetinių vingių filme yra įtikėjimas, kad paauglė serga, nors ji neserga ir kaip toji baimė veikia sapnus ir tikrovę bei realiuosius motinos ir dukters santykius. Sužinojusi apie galimą ligą paauglė mokykloje atstumiama, namie ji bando iššokti pro langą ir nusižudyti, instinktyviai jaučia, kad motinai yra pernelyg sunki našta. Alfos, pagrindinės veikėjos, baimė dėl ligos susipina su natūraliu kūno brendimu. Kraujas, žaizdos ir odos pokyčiai filme tampa fizine išraiška to chaoso, kurį jaučia besiformuojanti asmenybė.

 

Filmui šiokio tokio chaoso bando įnešti dvi pasakojimo laiko linijos, kurias jungia kadaise miręs Aminas ir Aminas vėl pasirodęs namuose, palikęs mergaitės atsiminimuose neišdildomą įspūdį apie gyvenimą ir mirtį. Iš dalies režisierė naudoja Aminą kaip metaforą vaiduoklio pavidalu, tad kadaise miręs dėdė tampa Alfos ir demonu, ir angelu sargu, kovojant su visuomenės baime ir prietarais. Į filmą įterpiami berberų Prancūzijoje esančios diasporos kultūriniai rudimentai, pvz., kalba, dainos, prietarai, tad išgaunamas šioks toks egzotiškas kontekstas tiek prancūzams, tiek kitiems žiūrovams.

 

Visgi režisierė daug investuoja į vizualumą ir netikėtas idėjas, tų idėjų formas, kurios gali stebinti savo ekspresija, sukelti įtaigumo įspūdį, bet iš esmės, atmetus kelias futuristines vizijas, filmas man pasirodė gan paprastas ir vietomis siužetiškai nuobodokas: paauglė pasinaudojo nešvaria adata, galimai galėjo užsikrėsti mirtina liga, motina kone nepaklaiksta iš siaubo. Tiek. Itin metaforiška filmo pabaiga, kai trylikametė su motina ir vaiduokliu išeina tiesiogine to žodžio prasme vizualiai į Raudonąjį berberų vėją. Galimos kelios pabaigos interpretacijos: a) Alfa susinaikina; b) Alfa pereina į kitą pusę ir peržengia mirtingumo ribą; c) Alfa susitaiko su šeima ir mirtingumu.

 

Filmas iš vienos pusės tiek metaforizuotas ir keistokas, kad įdomu visada mąstyti, o ką nori režisierė mums pasakyti. Ekspresijos ir vaidybos prasme filmas puikus, jis tarsi praeities istorijomis pranašauja niūrią ateitį. Ir visai ne dėl virusų, nuo kurio akmenėja žmonės, o dėl atsikartojančių politinių, visuomeninių ir individualių reakcijos modelių gilių, apokaliptinių krizių metu. Manau, ateityje ši režisierė dar driokstelės kaip reikiant.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nevados rožė" / "Rose of Nevada"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Tęsiu savo vaikščiojimus į „Kino pavasarį“ ir trečiuoju šio festivalio sezono filmu tapo man asmeniškai beveik nežinomo režisieriaus Mark Jenkin ilgo metro filmas „Nevados rožė“ (angl. Rose of Nevada) (2025). Iškart sakau: čia vienas iš tų filmų, kuris taps arba patirtimi, arba nusivylimu. Man tapo patirtimi, nors kurį laiką galvojau, kad arba užmigsiu, arba išeisiu iš salės, tačiau pasidaviau filmui, o intriga pamažu pradėjo augti, įsijaučiau į atmosferą ir su kiekviena lūžio minute pasidaviau filmo intrigai.

 

Istorija asmeniškai man priminė Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“, nors, aišku, su pačia Hemingvėjaus apysaka ne kažin ką bendro turi, nebent tai, kad istorija apie žvejus, o senasis jūrų vilkas kapitonas man priminė seno paties Hemingvėjaus nuotraukas. Visgi istorija pasakoja apie atokų žvejybinį uostelį, kuriame po 30 metų pasirodo dingęs žvejybinis laivas pavadinimu „Nevados rožė“. Filmas sudėtingesnis tuo, kad niekas nieko nesistengia žiūrovui paraidžiui paaiškinti, kurį laiką net nelabai supratau, jog tai vaiduokliška laiko kilpos istorija, nors įtarimų turėjau. Pagrindinis veikėjas palieka moterį su vaiku ir su dar vienu jaunu žveju bei senu kapitonu išvyksta kelioms paroms intensyviai žvejybai į atvirą jūrą. Laive Liamas ir Nikas stengiasi gerai dirbti, atrodo, kad viskas vyksta sklandžiai, bet nuolat pasirodantys įvairūs ženklai pranašauja, jog jie niekada nebegrįš. Bet visgi grįžta! Tačiau ne į tuos laikus, kuriuos turėtų grįžti, o kuo ilgiau pagrindinis veikėjas praleidžia jūroje, tuo labiau jis ima suvokti realią padėtį, kuri išgąsdintų bet ką...

 

Filmas lėtokai įsivažiavo, nors jis ir nėra meditatyvus. Pradžioje daug mistikos, įvairių miestelio bendruomenės gyvenimo realijų sujungimų, tačiau neišryškėja tikroji padėtis. Filmas įveda labai lėtai žiūrovą į tikrąją šios laiko kilpos sumanymą, todėl mėgstantiems kiną, kuris aiškus schematiškai nuo A iki Z – pamirškite. „Nevados rožė“ pasiūlo atmosferinį, bet itin savitą pasakojimą, kuriame nuolat kaukši kūjis, tempiami žvejų lynai – tai sukuria įtemptai hipnotizuojantį foną. Režisierius renkasi naudoti 16 mm kino juostą, įterpia senovinių traškesių ir kuria savitai retro klaustrofobiškos kajutės ir susisiekimo prietaisų traškėjimą kakofoniją.

 

Visgi filmas antroje pusėje tampa psichodelišku. Tampa nebeaišku, ar pagrindinis veikėjas prakeiktas kaip koks „Skrajojantis olandas“, ar miręs, o gal vis negali pabusti iš baisaus sapno. Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad gero šiems veikėjams tikrai nebus. Intensyvus ir sunkus žvejybinis darbas, bangų sūpuojamas laivas, uždari vyrų bendravimo kodai... Visa tai sukuria šiaurietišką provincialiai brutalaus britišką (skotišką?) atmosferą, kuris taip toli nuo Holivudo, kaip tik gali būti siaubo kino žanras be trilerio motyvų. Ar nesuklysiu pasakęs, kad filmas dvelkia novatoriškai? Tik po visuminės peržiūros absoliučiai pakeičiau nuomonę, tad ir sakau, kad filmas man patiko dėl visų savo šaltų, lėtų ir asketiškų veikėjų. Pabaigoje pradėjau lyginti, kad filmas tarsi turi to vaiduokliško efekto, kokį galėjome matyti prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodomame „Visi mes svetimi“ (2023), kurį režisavo Andrew Haigh. Pavyzdžiui, tarp šių filmų labai panašus santykis tarp pagrindinio veikėjo ir tėvų, tačiau „Nevados rožė“ renkasi labiau siaubo žanrinę kryptį, kurioje puikiai, sakyčiau, vaidina jau daug kam neblogai pažįstamas George MacKay, kurio veidą, nuolat rodomą stambiu planu, tikrai ilgai įsiminsite.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela