Filmas: "Nėra kitos išeities" / No Other Choice" / "Eojjeolsuga eobsda"

 

Sveiki!
 
Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wook, galima sakyti, yra vienas mano mėgstamiausių savo šalies režisierių. Jo intensyvūs trileriai „Tarnaitė“ (2016), „Troškulys“ (2009), „Sniego traukinys“ (2013) tikrai yra palikę gerą įspūdį, nors paskutinis jo darbas, matytas prieš kelerius metus, pavadinimu „Metas išeiti“ (2022) kažkodėl didelio įspūdžio visgi nepadarė. Reikalus, sakyčiau, pataisė pats naujausias jo filmas „Nėra kitos išeities“ (angl. No Other Choice) (2025), kurį labai trumpai rodė kurį laiką komerciniai Lietuvos kino teatrai.
 
„Nėra kitos išeities“ iš tikrųjų labai absurdiškai perspaustas ir hiperbolizuotas filmas apie pasiturinčio vyro vardu Man-su šeimą, kuri gyvena prabangiame užmiesčio nuosavų namų kvartale su dviem vaikais ir auksaplaukiais labradorais. Visgi Man-su atleidžiamas iš popieriaus fabriko darbo ir jo šeimos finansai pakrinka, jis gali netekti viso užgyvento turto, nes nebeįstengs susimokėti mokesčių. Galiausiai užuot susiradęs kitą kvalifikuotą darbą Man-su organizuoja savo srities specialistų žudynes, kad pašalintų visus ir jį atgal sugrąžintų į darbą. Su kokiais sunkumais teks susidurti Man-su, galite tik įsivaizduoti, bet planavimas intensyvus, tamsus, koks tik gali būti Pietų Korėjos kinas pagal šio režisieriaus manierą.
 
Nepaisant viso trilerio žiaurumo, istorijoje daug juodojo humoro, veikėjai sukurti kaip komikso personažai, o kai kurie jų veiksmai, pokalbiai primina Q. Tarantino traferatiškumą, bet visa tai kažkaip azijietiškai pateikta stilingai. Nuostabus garso takelis, persmelktas 9-10 dešimtmečio Pietų Korėjos suvakarietintos roko muzikos. Jau vien ko verta grumtynių dėl ginklo sceną! Visgi filmas pramoginis, jis nesiekia itin didelės filosofinės gelmės, bet iš tikrųjų kalba Pietų Korėjos gyventojams, kurie pripažinti kaip vieni labiausiai ir ilgiausiai dirbančių tautų pasaulyje. Į darbą ten žiūrima nepaprastai sureikšmintai. Apskritai darbas ir darbo turėjimas jiems yra kažin koks kultas, pranokstantis net pačią šeimą. Kita vertus, persidirbimo nuo darbo kultūros ir perdegimas varo pagrindinį veikėją instinktyviai grįžti į ankstesnį gerbūvį, maniakiškai pašiepiant darbo kultūros ir etikos sudievinimą. Filme nagrinėjamos ir tėvystės temos, tėvai iki pamėlynavimo stengiasi įgyvendinti tobulos tėvystės socialines formas, suteikti patį geriausią variantą, kad tai iš esmės tampa visos šios istorijos blogio šaltiniu. Lietuvoje gimstamumo mažėjimas neabejotinai susijęs su perdėtais darbo ir tėvystės, gero ir užtikrinto gyvenimo lūkesčių standartais, todėl galima filme sekti ir šių tėvų naratyvą taip, kaip stebėtume viduriniosios klasės lietuvių šeimą.
 
Nepaisant visko, šis tarantiniškas Pietų Korėjos filmas vietomis šokiruojančiai ir absurdiškai linksmas. Labai pavykęs filmo dinamiškas ir kokybiškas montažas, pvz., žmona kieme atrausia lavoną, kai vyras kitoje vietoje užkasa naują savo auką – tokie „pertepami“ gausūs kadrai suteikia iliuziją, kad smagu gyventi nusikaltėlio gyvenimą, o gero gyvenimo siekis smurtu ir žudynėmis dėl kilnių tikslų gali būti kaip pateisinamas. Deja, tai tik filmo sukelta iliuzija, gyvenime žmonės už nužudymą yra tardomi ir tupdomi į kalėjimą ir retai kada išsisuka nuo teisingumo. Visgi filmo pramogiškumas subalansuotas ir masiniam žiūrovui, ir gurmanams, todėl pasirinkę šį filmą, manyčiau, neprašausite. Ir taip... šiame filme jau galėjau šį bei tą suvokti apie azijietišką humorą, nes daugel filmų paprasčiausiai jo nesuprantu arba jis man nejuokingas.
 
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb:7.5

 
Maištinga Siela

Filmas: "Metas išeiti" / "Sprendimas išvykti" / "Heojil kyolshim" / "Decision to Leave"

 

Sveiki,

Pietų Korėjos kino meistras Park Chan-wook per savo karjerą sukūrė ne vieną ryškų ir savitą kino reginį, pelniusių pačius prestižiškiausius apdovanojimus. Man asmeniškai labai patiko „Tarnaitė“ (2016), „Stokeriai“ (2013), „Troškulys“ (2009) – pastarieji tapo įsimintinais metų filmais, tad labai laukiau naujausio režisieriaus filmo „Metas išeiti“ (kaip kur verčiama „Sprendimas išvykti“) (angl. Decision to Leave) (2022), pastarajam kino kūrėjas ruošėsi net šešerius metus, o filmą šiuo metu galite pamatyti kino festivalyje „Kino pavasaris“.

Istorija pasakoja detektyvinę-kriminalinę istoriją apie detektyvą Jangą, kuris tiria nuo Sviesto kalno nukritusio turtuolio mirties aplinkybes. Į apklausą iškviesta prastai korėjietiškai kalbanti velionio žmona Song Soė tiek detektyvui, tiek komisariatui kelia tam tikrų klausimų, mat moteris elgiasi nerūpestingai ir neslepia abejingumo, jog vyras mirė. Tačiau nei detektyvas, nei kiti neturi įrodymų, jog užsienietė žmona turi kokių nors sąsajų su vyro mirtimi. Pats Jangas jau 16 metų sėkmingai vedęs, jo žmona trokšta persikraustyti į kitą Seulo rajoną, tačiau Jangas pamažu taip susižavi įtariamąja, kad pamažu pradeda ją sekdamas įsimylėti...

Šis filmas po „Tarnaitės“ novatoriškumo, sakyčiau, yra grįžimas prie to, nuo ko režisierius ir pradėjo savo kiną. Smurtinių kriminalinių istorijų, kuriuose pavydo, meilės ir maniakiška trauka veikiami herojai nusižengia humanistiniams principams. Nepasakyčiau, kad ši istorija kuo nors mane nustebino, priešingai, kaip tik pasigedau gelmės, įdomesnių siužeto vingių, netikėtų veikėjų sprendimų, papildomų įdomesnių šalutinių veikėjų ir šiaip aštresnės provokacijos. Istorija remiasi iš esmės detektyvo aistra imigrantei iš Kinijos, o toji aistra pateisina ir galimus veikėjos kriminalinius veiksmus, tad detektyvas blaškydamasis tarp namų ir meilužės galiausiai suserga depresija, nuolat bando palaikyti sveiką protą varvindamasis akių lašus. Toliau beveik nieko nevyksta, finalas daugiau ar mažiau žinomas, nes aistra ir žmogžudystės sunaikina pačius veikėjus kaip paprastuose tradicinių panašių siužetų filmuose.

Visgi be silpnoko siužeto reikia pagirti režisieriaus pasakojimo būdą, dėl ko būtent ir verta pamatyti šį filmą. Autorius originaliai fragmentuotai pasakoja nusikaltimo istoriją, įterpdamas mistines detektyvo vaizduotės žaismus, leidžia dirstelėti į veikėjo mintijimą, analitinį mąstymą, išlaiko įtampą, paslaptingumą, todėl labai stiprus šio filmo montažas, primenantis, koks režisierius yra geras pasakotojas, netgi kai siužetas yra vienkryptis, paprastas ir nuspėjamas. Retai kada kine pasakojimo maniera filmo turinį gali pakylėti į tokias aukštumas. Nors „Metais išeiti“ nėra mano mėgstamiausias Park Chan-wook filmas, visgi praleidau pustrečios valandos kokybiškame reginyje, kuriame banalūs ir šimtus kartų matyti istorijos vingiai perteikti originaliai ir patraukliai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela