Filmas: "Lokių čia nėra" / "No Bears" / "Khers nist"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiandien Iranas politiškai yra po padidinamuoju stiklu. O jūs gi žinote, koks paveikus būna Irano režisierių kinas, todėl dar prieš prasidedant šio sezono „Kino pavasariui“, kuris parodys Irano režisieriaus Jafar Panahi filmą „Tiesiog atsitikimas“, ėmiau ir pažiūrėjau jo ankstesnį darbą, taip pat rodytą „Kino pavasaryje“ pavadinimu „Lokių čia nėra“ (angl. No Bears) (2021). Labai gailiuosi, kad tą padariau, nes „Lokių čia nėra“ man absoliučiai nepatiko, sunkiai įtraukė, siužetas nuobodus ir net absurdiškas. Kodėl? Nes pati režisieriaus padėtis yra absurdiškai sunki ir sudėtinga. Čia tikriausiai reikėtų šiek tiek konteksto apie Jafarą Panahį.

 

2010 metais Irano valdžia J. Panahi nuteisė šešeriems metams kalėjimo ir skyrė 20 metų draudimą kurti filmus, rašyti scenarijus bei išvykti iš šalies. Jis buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ po to, kai palaikė antivyriausybinius protestus. Nepaisydamas draudimo, jis tęsė kūrybą. Pavyzdžiui, savo filmą „Tai ne filmas“ (2011) jis nufilmavo savo bute ir išsiuntė į Kanų kino festivalį paslėptą USB atmintinėje, kuri buvo įkepta į pyragą. Savo filme „Lokių čia nėra“ Panahi toliau savaip priešinasi Irano diktatūros absurdiškumui. Sunku man įvardinti šio filmo žanrą. Ar jis galėtų būti autofikcijos miksas su šiokia tokia dokumentika?

 

Filme išskirtos dvi pasakojimo linijos. Viena iš jų – paties Panahi, kuris atokiame Irano kaimelyje dirba nuotoliu, t. y. filmuoja filmą Turkijoje, tačiau viską režisuoja ir stebi per kompiuterio kamerą. Siužetas apie Turkiją, kurioje mergina Zara turi pasidaryti suklastotą pasą, su kuriuo pabėgtų į Europą man pasirodė neįdomi, neišplėtota ir visiškai, atleiskite, nejaudinanti. Nelabai mane jaudino ir Panahi istorijos dalis. Jis sėdi tame kaime, bendrauja su pagarbą „vaidinančiais“ kaimo žmonėmis, kurie iš jo prašo keistos nuotraukos, kurioje užfiksuoti įsimylėjėliai meilužiai. Pasirodo, ten paprotys toks: vyras savo jaunai būsimai žmonai ką tik gimusiai nupjauna bambagyslę ir kai ši subręsta tampa jo moterimi. Tai filmas apie absurdiškus papročius, kurie pareikalauja kraujo praliejimo, tačiau filme visa tai perteikta be įdomesnės režisūros. Dažniausiai užsispyręs Panahi tiesiog sėdi tuose namuose ir klausosi namo, kurį nuomojasi, plepalų, pasyviai stebi kaimo intrigas ir įtampas.

 

Aš suprantu, kad filmas sukurtas itin sudėtingomis sąlygomis, jo kontekstai kalba apie Irano režimą, o pats režisierius padaręs save pagrindiniu šio filmo veikėju yra tikras menininkas, kuris negali nekurti. Ėmiau abejoti, ar noriu pamatyti Auksine palmes šakele įvertintą jo filmą „Tiesiog atsitikimas“, jeigu istorija ir braižas bus labai panašūs, nes bijau... vėl nusivilti. Nepaisant visko, vis tiek žiūrėsiu, nes įdomus pats faktas: 2026 m. sausio 4 d. Teherano revoliucinis teismas vėl nagrinėjo režisieriaus bylą. Jis buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ būtent dėl savo naujausio filmo „Tiesiog atsitikimas“, kuris laimėjo Kanuose. Jam buvo leista išvykti iš Irano atsiimti apdovanojimą, bet politinio prieglobsčio nepasiprašė, todėl grįžo į Teheraną. Įdomu, kuo dabar, kai Irane tokie neramumai, Panahi gyvena.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Peteris von Kantas" / "Peter von Kant"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai,

 

Prancūzų režisierius François Ozon praeityje yra sukūręs, mano galva, ne vieną gerą filmą, tačiau pastarųjų dešimtmečių filmai mano skoniui atrodo gan teatrališki ir lėkštoki. Pastaruoju metu kasmet pateikia po kokį nors kūrinį, mano nuostabai, juos gerai įvertina kino kritikai, o aš vis neprarandu vilties, kad išgyvensiu ką nors įdomaus, žiūrėdamas jo juostas, tad nusprendžiau ir vėl suteikti šansą jo pandemijos metu nufilmuotas filmą „Peteris von Kantas“ (pranc. Peter von Kant) (2022).

 

Medžiaga šiaip labai įdomi. Apskritai F. Ozonui rūpi LGBT temos, problemos, aistros ir klausimai kine. Galima sakyti, jis vienas ryškiausių prancūzų LGBTQ kino kūrėjų, dažnai laviruojantis homoerotikos tema savo kūriniuose. Šis filmas – tai nauja vokiečių režisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio 1972 m. filmo „Karčios Petros fon Kant ašaros“ versija. Ozonas pakeitė pagrindinių veikėjų lytį (iš moterų į vyrus). Kas nežino Fassbinderio, priminsiu, kad tai realiai egzistavęs vokiečių režisierius, kūręs erotizuotas dramas, o pats, nors ir turėjęs santuoką, gyveno savo rate gana atvirą ir komplikuotą homoseksualaus režisieriaus gyvenimą. Galima sakyti, kad pagrindinis veikėjas Ozono filme yra savotiškas Fassbinderio prototipas, nors ir perkurtas iš pastarojo filmo: išvaizda labai panaši. Tiesa, teko matyti apie šį skandalingą režisierių ir biografinį meninį filmą pavadinimu „Enfant Terrible“ (režisierius Oskar Roehler) ir pastarasis man patiko kur kas labiau, nei Ozono filmas.

 

Pasakojimas hermetiškas kaip lėlių namelis, beveik nufilmuotas (matyt dėl pandemijos sąlygų) viename bute. Peteris – garsus režisierius, kuris pasiduoda periodiškai savo mūzoms ir pasijoms, jas dievina, aukština, iškelia, integruoja į savo kūrybos procesą. Atėjo metas, kada Peteris, išgyvenęs vieną etapą, leidžiasi į kitą; jis susipažįsta su jaunu neturtingu imigrantu iš Australijos Amiru, kuris netrukus tampa aikštingu ir išlepintu jaunuoliu. Galiausiai po 9 mėnesių Amiras dėka Peterio tampa pripažintu aktoriumi, bet jau senstelėjęs režisierius nebegali sulaikyti jauno ir arogancijos įgavusio jaunuolio savo bute, todėl panyra į obsesišką nelaimingos meilės savimelodramą...

 

Filmas man nepatiko. Jis pasirodė lėkštai dekoratyvus, ribotas, pernelyg akivaizdus. Veikėjai panašūs į Pedro Almodovaro veikėjus: jie perdėtai komiškai patetiški, nenatūralūs, tarsi „išlupti“ iš kokios pigios devinto dešimtmečio muilo operos. Dialogai neretai irgi sukonstruoti teatrališkai, dažnai perspaustai komiškai. Aš suprantu, kad tai daroma sąmoningai, nes bandoma savaip interpretuoti Fassbinderio kino palikimą, bet toji perdėta aistra būtent ir atrodo neaistringa. Veikėjai kankinasi, bet komiškai, veikia disfunkciškai, nes iš to kaip ir maitinasi. Filme ryškinama Oscaro Wildo „Doriano Grėjaus portreto“ įtampa: senstelėjęs menininkas mėgaujasi jaunuolio kūnišku žavesiu, nes grožis svarbiausias menininko įrankis, aišku, kol jis sureikšminimas.

 

Visgi filmas kalba ne vien apie obsesišką meilę, bet ir apie fetišizmą. Vienas iš tyliausių ir keisčiausių veikėjų – tarnas Karlas, kuris namie slampinėja kaip pantera ir dirba režisieriui. Filmo pabaigoje Karlo vaidmuo pasiekia kulminaciją. Kai Peteris bando „pasikeisti“ ar atsiprašyti, Karlo reakcija (išėjimas arba tylus maištas) parodo, kad net ir didžiausia kantrybė turi ribas. Tai vienintelis momentas, kai Karlas atgauna savo subjektyvumą – jis nustoja būti „daiktu“ ir tampa asmenybe, priimančia sprendimą. Visgi tai teatrališka, sintetiška, todėl su filmo žmonėmis sunku susitapatinti, nes visur tyčia veikia kičas ir sukarikatūrinti veikėjai bei situacijos. Kaip stipriausius filmo aspektus išskirčiau aktoriaus Denis Ménochet pasirodymą (man absoliučiai jo netikėtas vaidmuo) ir garso takelis. F. Ozon tiesiog dievina prancūziškas ano amžiaus stilistikos balades, kurios iliustruoja pagrindinių veikėjų aistrą, bejėgystę ir laikiną jaunystės grožį.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Žaltvykslė" / "Fogo-Fátuo" / "Will-o'-the-Wisp"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Žiūriu tiek filmų, bet niekada nesu susidaręs aiškios nuomonės apie portugalų kiną. Apie brazilų – taip, tačiau apie portugalų beveik nieko. Net nesugebėčiau taip greitai įvardyti kokio nors filmo favorito iš šios šalies, tarsi portugalų kinas mano lauke nelabai egzistuotų. Visgi jis egzistuoja, tad atleiskite tie, kurie žavisi Portugalijos kinu. Nusprendžiau pažiūrėti, nes ilgai laikiau šį filmą rezerve, portugalų režisieriaus João Pedro Rodrigues filmą „Žaltvykslė“ (prot. Fogo-Fátuo) (2022), kurį rodė kurį laiką kino teatras „Skalvija“.

 

Šįkart neapsiriksiu sakydamas, kad filmas išskirtinai LGBTQ auditorijai. Nors daugelis kino kūrėjų protestuoja ir kuria savaip universalius filmus su gėjų ar lesbiečių pasakojimo linijomis, tačiau „Žaltvykslė“ man pasirodė išskirtinai homoseksualiai auditorijai, tačiau, aišku, nebūtinai. Filmas pasakoja apie merdintį Portugalijos karalių 2069 metais, į kurio laidotuves susirenka įvairiausio plauko transvestitai ir homoseksualai, neaiškios iš pirmo žvilgsnio tapatybės žmonės, kurie imituoja portugališkos kultūros elementus, todėl savaime tai lyg ir... parodija. Bet daug istorijos sukasi visgi praeityje apie tą patį, tik dar jaunąjį karalių Alfredą, kuris meta savo karališkai šeimai iššūkį ir, užuot gyvenęs įprastą aristokrato gyvenimą, bando tapti gaisrininku, nes jaučia ryšį su Portugalijos žeme, jam rūpi klimato kaita, išsaugoti senus medžius, tačiau šis sprendimas jį nuveda visiškai kitų patirčių linkme – gaisrininkų mokykloje jis susižavi vyrais, pastebi jų erotiškumą, nuogumą, įsivaizduoja jų gašlumą ir aistrą, o labiausiai jis susibendrauja su juodaodžiu Alfonsu.

 

Filmas keistai trikdantis. Visiškai ne dėl to, kad kadre stambiu planu rodomi vyriški lytiniai organai, oralinis miške tarp skirtingų rasių jaunuolių, bet pati režisūra. Filmas kaip lėlių namelis, jis labai netikroviškas, karikatūrinis, tyčia angažuotas teatrališkai. Suprantu, kad režisierius siekė idėjinio kino, provokuoti ir brėžti ribas keliais probleminiais diskursais: klimato kaitos rūpesčiai, rasinė nelygybė, homoseksualumo tema bei darbininkų klasės ir monarchų luomo atskirties problema.

Filmas provokuojantis, tačiau be aiškios artikuliacijos, nes pasirinktas muzikos ir šokio prisodrintas teatras (tačiau iki filmo „Emilijos Perez“ kaip iki kosmoso), kuris kėlė šypsnį (tokia komedijos raiška), bet labiau man viskas panašėjo į erotinį absurdą, kurioje svarbiausias pamatas režisieriui tampa tiesiog reikšti erotines idėjas. Filmas trikdo, nes jo sąranga dvelkia mėgėjiškumu, neužtikrintumu, kuris iš dalies tampa ir paties filmo trūkumu ir lyg privalumu. Dainuojantys vaikai tarp medžių, neišvysta naivi Alfonso ir Alfredo aistros istorija tyčia fragmentiška, tad žiūrovui nėra laiko nei suvokti šios linijos prasmės, nei susitapatinti. Visgi pagalvojau, kad režisierius galėtų kurti kažką panašaus į italų Tinto Brasso produkciją, gal net estetišką pornografiją, tačiau meninio filmo vizijoje viskas atrodė pernelyg sąlygota ir priminė ne taip seniai Kino pavasaryje matytą argentiniečių režisieriaus Luis Ortega filmą „Žokėjus“, kuriame panašiomis priemonėmis, tik labiau išvystas siužetas ir raiška, priminė „Žaltvyklsę“. Rekomenduočiau tik labai specifinio kino žiūrovui, deja, man filmas nepatiko. Gerai, kad filmo trukmė viso labo 1 valanda ir 7 minutės, bet vis tiek prailgo.

 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Laimingiausia mergina pasaulyje" / "Luckiest Girl Alive"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikėjausi komercinio ir linksmo filmo, žiūrėdamas Mike Barker režisuotą juostą „Laimingiausia mergina pasaulyje“ (angl. Luckiest Girl Alive) (2022), bet gavau tokią šablonais struktūruotą psichoterapinę vienos merginos istoriją. Kiek mačiau, lietuvių jaunimui labai patiko šis filmas, nutariau jį pasižiūrėti vien iš „va-bank“, nieko pernelyg nesidomėjęs, kas iš to išėjo?

 

Filmas literatūrinis ir statytas pagal Jessica Knoll romaną, kuri, beje, pati šiam filmui adaptavo ir scenarijų, pakeisdama kai kurias detales, ypač istorijos pabaigą. Tas iškart mano akiai matėsi, kad filmas išlaiko dviejų laikų (praeities ir dabarties) šokinėjimo struktūrą. Istorija pasakoja apie suaugusią moterį Ani Faneli (aktorė Mila Cunis), stereotipiškai dirbančią madingame žurnalo skiltyje apie moteriškus dalykus rašytoja. Nepamenu kiek, bet labai daug tokių panašių filmų sukuriama. Kodėl ne kokia picų kepėja? Bet tiek to. Ani tuoj ištekės už turtingo vyruko Luko (aktorius Finn Wittrock), bet, kaip jau aišku nuo pat pradžių, ji nemyli to Luko, o Lukas nelabai domisi pačia Ani, santykiai lyg ir neblogi, tačiau daugiau formalūs. Potenciali alkoholikė Ani motina Dina (aktorė Connie Britton) taip trokšta, kad dukra ištekėtų už pinigų maišo, kad to net neslepia nuo dukters, jog asmeninė laimė tėra tik materialūs dalykai. Žodžiu, viskas labai stereotipiška.

 

Stereotipinė atrodo ir pati Ani, ji meluoja, užsiima saviapgaule, dirbdama ir bendraudama su Luku ji nesijaučia savimi, o dažniausiai tiesiog bando įtikti ir atrodyti didmiesčio rafinuota ir ambicinga moterimi, tačiau netrukus sužinome, kad ji anaiptol ne visada tokia buvo. Praeities scenos papasakoja apie Ani išgyvenimus mokykloje, kai jai teko išgyventi kitų mokinių patyčias, prievartą ir net vaikų sušaudymo išpuolį. Ani dvejoja, ar po tiek metų eiti į viešumą, rizikuoti Luko reputacija ir prabilti, bandyti išgyti, ar apsimesti, kad nieko niekada neįvyko? Žingsnis irgi, kaip žinia, nuspėjamas...

 

Filmas, nors ir pastatytas neblogai, medžiaga lyg ir gera, bet viskas jau kine matyta ir analizuota. Tiesą sakant, vietomis buvo nuobodoka. Ne dėl to, kad neturėčiau kokios nors empatijos Ani, bet kaip iš filmo kaip kūrinio visada tikiesi bent cinkelio to, ko nebūtum pagalvojęs, matęs, pajautęs. Deja, „Laimingiausia mergina pasaulyje“ tampa, nors ir aktualia prievartos ir gijimo tema, bet tenka pripažinti, labiau skirta masiniam žiūrovui, kuris nelabai reflektuoja ir menkai kur susiduria su tokiais filmais. Ar tai filmas, kuris keičia gyvenimus? Toli gražu. Bet svarstydamas apie šviesiausią šio filmo aspektą, pagalvojau apie tas prisigėrusias paaugles, kurias išprievartauja tie patys nevaldomi apsvaigę paaugliai. Gal jiems ir būtų toji atsvara ir paskata atkreipti dėmesį, kad tai nėra „nieko tokio“, o bet kuri prievartos trauma iš esmės formuoja viso likusio gyvenimo savijautą ir vertę, kaip ir pačios Ani. Toks didaktinis filmas su akivaizdžiai suformuotu pamokymu.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sinéad O'Connor. Niekas neprilygsta" / "Nothing Compares"

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kartais suprasti tolimą pasaulio įžymybę, o ypač jos elgesį, paprastai „nuspalvintą“ žiniasklaidos filtrų, yra sudėtinga, nes sukelia optinę iliuziją, kad mes apie jų gyvenimus daugmaž viską žinome. Nė velnio nieko nežinome! Apie tai, ką tariamės žiną, manau, pirmiausia ir yra iš Belfasto kilusios Kathryn Ferguson dokumentinis filmas „Sinéad O'Connor. Niekas neprilygsta“ (angl. Nothing Compares) (2022), kurį visai neseniai parodė LRT televizijoje su Ramūno Zilnio įgarsinimu, tad dar galite jų mediatekoje paieškoję pasižiūrėti.

 

Sinéad O'Connor mėgstu kaip atlikėją. Apie jos gyvenimą daugiau sužinojau, kai prieš kelerius metus paskelbė apie jos mirtį. Ir tas gyvenimas nebuvo pavydėtinas, kaip, beje, ir daugumos įžymybių. Iki šiol retkarčiais pasiklausau Sinéad O'Connor įrašų, pasižiūriu įspūdingus jos gyvo atlikimo koncertų ištraukas – nepaprasta. „Niekas neprilygsta“ apima du svarbius dainininkės laikotarpius: nuo vaikystės prisiminimų iki kokių 1994-1995 metų, kada atlikėja tiesiog pasitraukė dėl skandalų iš viešojo sektoriaus ir ilgą laiką tylėjo. Įdomu tai, kad visame filme pati atlikėja neduoda interviu tiesiogiai, nematome jos veido išraiškos ar sėdinčios ant sofos ir duodančios emocingai interviu, tačiau prie filmo ji prisidėjo 2019 metais ilgas valandas kalbėjusi su režisiere ir galų gale, kai kuriuos prisiminimus pati įgarsinusi.

 

Filmas niūrus, ypač baisi dainininkės prisiminimai iš vaikystės, kai ji su šeima gyvenimo Dubline. Motina tikriausiai sirgo bipoliniu, nes mergaitę net savaitę laikė tiesiog... sode, kur ji šaltomis naktimis ir miegodavo ant žolės. Tuo metu moterų teisės ir vaikų teisės Airijoje niekam nerūpėjo, visi tik gąsdino magdalietėmis skalbėjomis, o jų veiklą koordinavo ir prižiūrėjo vienuolės, vadinasi, Bažnyčia. Toks tatai supratimas, todėl mergaitė iš motinos buvo atimta jau su giliomis traumomis ir kurį paauglystės laiką gyveno prieglaudoje, kitapus gatvės pusės buvo tos magdalietės, tad puikiai matė ir žinojo jų kančias ir nepavydėtiną gyvenimą. Nepaisant visko, jos polinkis dainuoti ir puikus balsas netrukus atkreipė dėmesį ir ji pamažu prasimušė, išvykdama į Londoną ir ten netrukus pastodama. Pirmojo vaiko ji susilaukė vos dvidešimties, todėl savęs su magdaliečių likimu netapatina.

 

Jautru filme tai, kad skausmas, kurį atlikėja nešėsi iki pat mirties, yra susijęs su patirta iš motinos prievarta, netgi kai kurios dainos, pavyzdžiui, „Troja“ yra būtent apie jos patirtis, kai ją skriausdavo motina. Filme akcentuojami trys pirmieji jos albumai, kurie padarė poveikį muzikai. „Liūtas ir Kobra“ (1987) bei „Niekas neprilygs“ (1990), kurio pagrindinis singlas „Nothing Compares“ tapo geriausiai vienu metu parduodamu singlu, nors daina tebuvo itin populiaraus atlikėjo Princas koveris. Įdomu tai, kad Princo palikimo kompanijos atstovai uždraudė šį koverį panaudoti pačiame filme, o aš taip laukiau, kada pasirodys ištraukos iš jos koncerto ir vaizdo klipo, kurie visgi buvo, bet pritildyti, sumontuoti kitaip, kad nepažeistų įstatymo. Kodėl? Nežinau, reiktų gilintis. Visgi paties filmo pavadinimas tampa analogišku šio singlo pavadinimu ir vis tiek įprasmina patį garsiausią kūrinį.

 

Visgi mane stebino dainininkės elgesys populiarumo viršūnėje. Ją savaip savinosi feminizmas, moterų teisių judėjimas Airijoje, bet tuo pačiu ir labai jos kratėsi, ją niekino ir šmeižė. Buvau seniai matęs ir girdėjęs, kaip Sinéad O'Connor tiesioginėje transliacijoje po dainos suplėšė anuomet popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauką. Ji buvo teisi, bet anuomet kalbėti apie katalikų bažnyčios tvirkinamus vaikus, iš kurių buvo, kaip ir nenoriai filme užsimenama, ir pati Sinéad O'Connor, galima suprasti, iš kur tas pyktis. Deja, pasaulis, pakurstytas tų pačių kunigų persekiojimo nesuprato. Skandalas apie koncertavimą Amerikoje, kai ji paprašė negroti JAV himno, pavertė ją patyčių subjektu. Buvau šokiruotas, su kokiu pasimėgavimu rasistiškai ir įžeidžiai dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje TV laidų vedėjai, komikai ir politikai smaginosi pasakodami, kaip jie, jeigu galėtų, tuoj pat sumušią tą airišką kalę. Ta neapykantos kalba tiesiog „sprogdina“, primena fariziejus, kurie dangstydamiesi teisingumu patys propaguoja smurtą ir tauzija apie vertybių ginimą. Panašių dalykų vis dar galima pamatyti ir Lietuvoje, ypač inteligentijos, kultūros ir politikos srityje, o ką jau besakyti apie paprastą darbininkų klasę...

 

Populiarumo kaina iš vienos pusės atlikėją skaudžiai įpareigojo byloti savąją tiesą, kurios niekas nesuprato, o iš kitos – ji tapo visuomenininkų ir žurnalistų sukurta auka. Žiūrėdamas filmą vėl prisiminiau A. Camus romaną „Svetimas“, kai teismo procese visi viską žino ir sako už patį Merso, panašiai ir su Sinéad O'Connor anuomet. Atlikėja sulaužė ne vieną standartą, netrukus po šių skandalų pasaulis ėmė labai keistis, ypač Airija, tačiau atlikėja, kaip pati teigė, buvo pernelyg visuomenės įžeista. Ji niekada nesimėgavo žinomumu ir niekada nenorėjo būti įžymi, nes tai vargina, tai pražudo žmones. Galima sakyti, kad ji paaukojo save dėl tam tikrų paraiškų, atsisakė būti įrašų kompanijų lėlė ir dėl to jos populiarumas sumenko. Ar ji vienos dainos atlikėja? Žinoma, kad ne. Jos įrašai, nors kurį laiką JAV-ose buvo išimami, o radijas nustojo juos skleisti, vis vien vėliau sugrįžo ir tebėra prieinami ir parduodami. Deja, apie ankstesnius laikus, apie atlikėją kamuojančias ligas, fobijas ir priepuolius, bandymus nusižudyti nieko čia nerasite – tai jau kita istorijos atkarpa, kurią galbūt kas nors vieną dieną sukurs.

 

Man patiko šis filmas, mąsčiau apie jos gyvenimą po seanso dar kelias dienas. Tai drąsu, netipiška, kitaip. Taip retai į viešumą išeina išties nesuvaldyti ir taip reikalingi žmonės. Manau, ji buvo tokia. Filmas tai paliudija. Nuo filmo pasirodymo iki Sinéad O'Connor mirties 2023 metų liepos mėnesio praeis pusantrų metų. Režisierė buvo užsiminusi, kad atlikėja kaip ir nematė galutinio filmo varianto, teigdama, kad niekada savo pačios kūrinių nežiūrinti. Kiek čia tiesos ir mito, sunku pasakyti.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Argentina, 1985" / "Argentina, 1985"

 

Sveiki, skaitytojai ir kino žiūrovai,

 

„Niekada daugiau!“ (isp. „Nunca Más!“)

 

Ką iš tikrųjų žinome apie tolimąją ir spalvingąją Argentiną? Ogi beveik nieko. Tik tai, kad ten yra pasilikusios didelės lietuvių imigrantų bendruomenės po Antrojo pasaulinio karo, taip pat žinome, kad šalis garsėja pampos lygumomis, vynu, jautiena ir, tiesą sakant, nuolat ištinkamomis politinėmis bei ekonominėmis krizėmis. Argentinos režisierius Santiago Mitre sukūrė vaidybinį filmą apie sudėtingus savo šalies persitvarkymo ir teisingumo vykdymo procesus „Argentina, 1985“ (isp. Argentina, 1985) (2022), filmas beregint sulaukė palankių kino kritikų vertinimų, pelnė „Goyos“ apdovanojimą, Auksinį gaublį ir buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio kino filmas.

 

Taigi, apie ką šis istorinis kriminalinis filmas? Manau, svarbu šiek tiek pasidomėti prieš žiūrint istoriniais-kultūriniais kontekstais. O pasirodo, kad XX a. antroje pusėje Argentina patyrė keletą karinių diktatūrų, tačiau labiausiai žinoma ir kruviniausia buvo 1976–1983 m. karinė chunta, oficialiai vadinama „Nacionaliniu reorganizacijos procesu“. Ši diktatūra įsigalėjo po karinio perversmo, nuvertusio prezidentę Isabel Perón, ir buvo valdoma generolų chuntos. Jos pagrindinis tikslas buvo „kovoti su komunizmu ir terorizmu“, tačiau iš tiesų ji vykdė valstybinį terorą prieš visus, kurie buvo įtariami opozicija, kairiaisiais ar tiesiog „nepageidaujamais“ asmenimis. Šis laikotarpis žinomas kaip „Purvinasis karas“ (isp. Guerra Sucia), kurio metu tūkstančiai žmonių – studentų, profesinių sąjungų aktyvistų, žurnalistų, intelektualų, tiesiog piliečių – buvo grobiama, kankinama ir „pradingo“ be žinios (vadinami desaparecidos). Apie 30 000 žmonių, kaip manoma, tapo šio valstybinio teroro aukomis. Diktatūra veikė slaptumo ir baimės atmosferoje, pažeisdama visas žmogaus teises.

 

Filme vaizduojamas savotiškas Argentinos Niurnbergo teismas, kuriame teisiami būtent tos sukarintos ir galingos chuntos nariai. Po 1983 metų Argentinos sudemokratinimo niekas taip ir nesiryžo oficialiai nuteisti šalį kažkada užvaldžiusių kraugerių, tad to imasi garsus Buenos Airių prokuroras Julio César Strassera, kuris pirmasis patraukė atsakomybėn nusikaltėlius. Šalis dar nesuvokusi traumuojančių padarinių pamažu įsitraukia į teisingumo įvykdymą, tačiau filme stebina Strasseros tvirtybė. Turint galvoje, kad visuomenė buvo pripratusi prie teroro, persekiojimų ir kankinimų, prokuroras nepasiduoda bauginimams (taip veikia imunitetas?), nors baimė tvyro visur. Julio ir jo pavaduotojas prokuroras persekiojami grasinimais, skambučiais ir t. t. susidorojimu. Julio nepalieka savo idėjos nuteisti buvusių diktatorių netgi tada, kai akivaizdžiai jo vaikams gresia pavojus, tad veikėjas tampa dar ir šalies didvyriu, svarbiu Argentinai.

 

Režisierius pasirinko šiuolaikinio Argentinos kino legendą – aktorių Ricardo Darín, kuris, galima sakyti, suvaidino svarbiausiuose šios šalies pastarųjų 3 dešimtmečių kino filmuose. Apskritai kalbant apie „Argentina, 1985“ – tai filmas užpildantis (bent jau man) istorines Argentinos spragas, apie kurias labai mažai ką žinojau. Galiu tik įsivaizduoti, ką šis filmas reiškia patiems argentiniečiams, nors ir nemėgstu filmų apie politinio teisingumo didvyrius, tačiau šis, manyčiau, ne toks jau dirbtinis, juolab kad iš tikrųjų taip ir vyko. Filmas rekonstruoja išlikusią filmuotą medžiagą iš teismo salės, iš archyvų ir prisiminimų, tad kai kurie tesime dalyvavusių nukentėjusių liudijimai išties labai sukrečia. Ypač besilaukiančios moters, kuriai buvo užrištos akys ir rankos, gimdymas mašinoje...

 

Filmas, manau, pavyko labiau kaip parodomasis, pastatytas Argentinos žmonėms. Ar tai aukšto meninio kino pavyzdys? Kažkiek galbūt, bet jis akivaizdžiai dar ir politinis, nes su politiniu kontekstu. Kas galbūt labiausiai pavyko, tai atskleisti nužmogėjimo ir žmogiškumo priešpriešą, diktatūros ir demokratinės santvarkos sankirtas, kurios ir mums, lietuviams, taip pat pažįstamos. Ar tai filmas, kurį būtina visiems pamatyti? Nemanau, tačiau filmas neprailgo, manau, jis gerai pastatytas ir kažkiek priminė brazilų neseniai matytą filmą „Aš vis dar čia“ (2024), tad jeigu jums patinka tokie filmai, manau, nepraleiskite „Argentina, 1985“.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dievo sutvėrimai" / "God's Creatures"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu nesu linkęs žiūrėti tamsias ir liūdnas šiaurietiškas dramas, kur vyksta itin dramatiški įvykiai, veikėjai neįstengia vieni kitų pakeisti, o jų būsenas iliustruoja kokia nors šalta į aštrias uolas besitrankanti jūra. Visgi pažiūrėjau airių filmą „Dievo sutvėrimai“ (angl. God's Creatures) (2022), kuris iš esmės įkūnija visa tai, ko iš tikrųjų vengiau. O vengiau, aišku, be reikalo, nes viskas su šio filmo atmosfera yra gerai, kaip tik papildo mūsų prasidėjusį tamsų ir niūrų lapkritį su smarkiais vėjais ir lietumi.

 

Istorija pasakoja apie mažą žvejų miestelį, kurio pagrindinėje žuvų išdarinėjimo fabrike dirba aktorės Emily Watson sukurta veikėja Ailyn. Darbas alinantis ir sudėtingas, reikalaujantis ištvermės. Atmosfera iškart fokusuojanti į sudėtingus socialinius žmones, kurie kabinasi į gyvenimą taip, kaip jiems pavyksta. Galiausiai Ailyn sužino, kad grįžo jos sūnus paklydėlis Brajenas. Motina besąlygiškai juo džiaugiasi, nes jaučia kaltę, jog tai ji kalta dėl to, kad kažkada Brajenas išvyko į Australiją. Filmas utriruotas į darbą, vos tik grįžęs Brajenas yra užverčiamas klausimais ir spaudimu, jog tuoj privalo dirbti, užsidirbti ir eiti į priekį (kažkas labai lietuviško, ar ne?). Šioms šeimoms darbas yra visa ko pamatas, todėl Brajenas imasi austrių verslo, tiesa, kiek nelegaliai, su motinos pagalba, kol vieną dieną neateina skundas, jog galimai Brajenas išprievartavo merginą ir tada motinos pasaulis suvyruoja...

 

Viskas su šiuo filmu tvarkoje, tačiau tenka pripažinti, jog jis labai slogus visomis prasmėmis. Žemi violončelės garsai, prislopintos šiaurietiškos spalvos, tamsi ir šalta jūra, sunkus darbas žuvų fabrike, sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, lėtumas, miestelio žmonių skersuojantys žvilgsniai. Galima sakyti, jog kartu tai viskas, kas šalčiausia ir sudėta į šį filmą, bet iš kitos pusės viskas pateisinama ir iliustratyvu. Šiaip labai mėgstu užgimusį kino naująjį liūtą Paul Mescal, tačiau šis filmas iš esmės aktorės Emily Watson smuikelis, ji čia svarbiausia ir jos sukurtas motinos paveikslas, sakyčiau, įkūnija tai, ką paprastai mėgsta motinos tokiuose prasikaltusio vaiko filmuose – ginti vaiką iki tol, kol nukrenta abejonės kaukė. Tam tikra prasme filmas pateisina savo pavadinimą, tik šįkart Ailyn sukūrė savo vaiką ir nesugebėjo jam perteikti visko, kas geriausia, nes tikriausiai buvo per naivi ir neatidi, todėl ją ištinka Medėjos likimas.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.0 

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bloga nuo savęs" / "Syk Pike"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Norvegų režisierius Kristoffer Borgli šiemet tikrai man bus įsimintinas. Šių metų pradžioje žiūrėjau jo naujausią dramą „Sapnų scenarijus“ ir jis, nors ir ne šedevras, tačiau pateikė įdomių režisūrinių sprendimų. Tai buvo gana originali istorija, tad nusprendžiau dar kartą suteikti režisieriui šansą ir pažiūrėti jo skandinavišką filmą „Bloga nuo savęs“ (norv. Syk pike) (2022), iš kurios, tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis. Maniau, kad gausiu kokį nors skandinavišką mistifikuotą detektyvą su siaubo trilerio elementais, tačiau nieko panašaus – gavau socialinę šiuolaikinę aktualią satyrą apie narcizus!

 

Filmas išties originalus, nes leido žiopčioti iš nuostabos, kadangi niekur dar nemačiau taip įdomiai išplėtoto probleminio narciziškumo. Pagrindiniai veikėjai – Signe ir Tomas yra didžiuliai narcizai ir laimingi jie jaučiasi tik tol, kol yra lygiaverčiai bendrininkai, kurie stengiasi iš visuomenės, tėvų, artimojo rato draugų gauti dėmesio, tačiau kai vienam itin pasiseka, Signė pasijaučia nebereikalinga, pamiršta. Iš tikrųjų toji Signė niekuo neypatinga, ji paprasta padavėja, dirba aptarnavimo sferoje ir jokiais talentais ar aistromis nepasižymi, išskyrus tuo psichiniu sutrikimu, kad jai žūtbūt reikia dėmesio. Per draugą ji užsisako rusiškų tablečių, kurios subjauroja jos kūną (tiesa, pasekmes ji žino, tai sąmoningas sprendimas) ir netrukus Signės sveikata labai pašlyja, tačiau kiek ji sulaukia artimųjų dėmesio, kai atsiduria ligoninėje! Netrukus jos subjaurotas veidas tampa populiarus, ji kviečiama į TV laidas ir iš savo bjaurasties ji sulaukia tiek gailesčio, kiek visada norėjo.

 

Iš vienos pusės filmas šlykštokas, nes Signės veiksmai akivaizdžiai rodo psichinio sutrikimo diagnozę, tačiau užuot sulaukusi ar prašiusi pagalbos ji įtvirtina savęs žalojimą dėl meilės trūkumo iš aplinkos. Jau tampa kliše sakyti, jog didžiąją sėkmės ir dėmesio energiją žmonės susirenka darydami ir filmuodamiesi beprotiškiausiose situacijose ir dėdami tą medžiagą į socialinius tinklus. Iš esmės toks dėmesio troškulys yra panašus į Signės diagnozę, o ką mes esame pasiryžę padaryti tokio, kad sulauktume patiktukų ir pripažinimo? Filmas iš esmės ir apie manipuliatyvią jaunąją kartą, kuri linkusi save įsprausti į aukos poziciją (dažnai net ne sąmoningai), kad gautų užuojautos ir nebūtų verčiami prisiimti atsakomybės. Filmas, aišku, perspaustas, nes visgi satyra, tačiau argi visuomenė ne pati užaugina tokius destrukcinius manipuliatorius? Kol prisistatinėjame viešai deklaruodami savo sutrikimus, mes aikčiojame iš nuostabos, kaip pranokti ir kaip baisiau pateikti savo triuškinančias patirtis, kad sulauktume pritarimo ir užuojautos. Panašiai kaip Signė traumas patyrusiame anoniminiame ratelyje pajaučia, kad netgi čionai daugiau dėmesio gauna tie, kurių šiurpesnės istorijos. Kai neturi tos baisios traumos (tavęs niekas neprievartavo, neprimušė, nereketavo, tavo namai nesudegę, neturi mirtinos ligos...) reikia susikurti savo viešąją traumos ir kančios istoriją, kad būtum matomas. Išties filmas nepaprastai aktualus, juk ši tendencija vis stiprėja.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Žvėrys" / "The Beasts" / "La bête"

 Sveiki,

 

Ispanų režisierius Rodrigo Sorogoyen jau nebe pirmą sykį mano dėmesio centre. Prieš kelerius metus matyta jo drama „Mama“ (2019) gal ir netapo geriausiu tuo metu matytu filmu, tačiau šiek tiek išsiskyrė savo šaltumu, rimtumu ir psichologine įtaiga, bet gal man pasirodė pernelyg psichoterapinis, toks per lėtas, stokojantis nepatogumo, nors buvo ir to. Kitas jo filmas „Žvėrys“ (angl. The Beasts) (2022) labai jau nustebino. Jau filmo viduryje teko sustabdyti ir šiek tiek prasikvėpuoti, nes... Nes to labai reikėjo. Aš tokius emocingus sukrėtimus, kuriuos daro kinas, labai mėgstu. Kiti nemėgsta, kitiems reikia patogesnio, aiškesnio kino.

 

Istorija pasakoja apie atokią Ispanijos provinciją, kur kalnuotoje vietovėje nuo seno (tikriausiai netoli Prancūzijos) gyvena ispanų ūkininkai. Daugybę šimtmečių gyvenę vien gamtos ritmu jie beregint susigundo norvegų siūlomais pinigais išpirkti žemes, kad šie galėtų statyti vėjo jėgaines. Visi neišsilavinę ispanai, pavargę nuo darbų ir skurdo pasirašo ir parduoda savo žemes, išskyrus čionai iš Prancūzijos esantį atvykėlį Antuaną ir jo žmoną Olgą. Jiedu svajoja čionai pasenti augindami kopūstus ir pomidorus, tačiau vietos gyventojai suvokia, jeigu Antuanas irgi neparduos žemių, jie taip pat nieko negaus. Prasideda didelis persekiojimas ir teroras, sumišęs su vietos įsitikinimais, genamais socialinio smurto bei nacionalizmo fanatizmo. Netrukus vietos ispanai ima Antuaną užgaulioti, nes jis prancūzas, taigi tik svetimšalis, kuris trukdo jiems gyventi. Prasideda ūkininkų karai, persimaišę su įvairaus plauko patyčiomis, agresija ir persekiojimu...

 

Puikus scenarijus! Kine kalbėti apie smurtą dėl būtinybės sau geriau gyventi ir išgyventi atšiauriame pasaulyje nėra lengva. Ypač, jeigu tai mažo teroro aplinkybės, kitaip sakant, kaimynai ginčijasi dėl gabalo žemės. Bet filmui pavyksta šį konfliktą išplėtoti iki nacionalinio lygmens, nes jame atsispindi seni tautų tebesantys konfliktai ir nesutarimai. Pasirodo, filmas pastatytas pagal tikruosius įvykius ir iš tikrųjų būta kažkas panašaus. Antrojoje filmo dalyje viskas pasisuka gana netikėta linkme, filmas iš dusinančios toksiškos psichologinės atmosferos tampa kriminaliniu trileriu, kažkiek man primenančiu „Kryčio anatomiją“, tačiau be visų tų teisminių scenų. Motinos ir dukters konfliktas papasakojo kur kas daugiau, kodėl žmonės ryžtasi spjauti į pinigus ir visgi iš idėjos pasirenka gyventi geriau sunkiau, sumurkdę rankas į žemes. Žiūrėdamas filmą, aišku, nepateisinau kaimiečių veiksmų, bet supratau jų aklą norą gyventi geriau ir už tai kovoti. Manau, dažnas lietuvis elgtųsi labai panašiai su naujakuriais, galgi net aš pats. Iš tikrųjų čia grumiasi sunkus darbas ir bei daugel amžių užgyventos žemės ir apylinkių teisėtumas prieš Antuano žmogišką siekį tiesiog prigyti svetimame krašte. Banalu, bet pinigai suskaldo bendruomenę. Šiaip filmas man priminė kai kuriais atžvilgiais rusų režisieriaus Andrey Zvyagintsev „Leviataną“ (2014).

 

Filmas slogus, lėtokas, tačiau jame daugybę nepatogių ir psichologiškai aštrių scenų, socialinės ir nacionalinės politinės neteisybės (pvz., policijos lepšiškas neveiksnumas dėl to, kad auka – prancūzas). Filmas, sakyčiau, labai pavykęs ir labai teisingas. Esu pats šokiruotas, kad jam rašau apvalų 10, nes nerandu prie ko prikibti. Nebent tik prie vieno – buvo galima suspausti filmą, sumažinti jį kokiu pusvalandžiu, tačiau netektume gražių kraštovaizdžių.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sent Omeras" / "Saint Omer"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Iš Afrikos kilusi prancūzų režisierė Alice Diop prieš kelerius metus pristatė savo filmą „Sent Omeras“ (pranc. Saint Omer) (2022), kuris buvo rodytas „Kino pavasario“ festivalyje. Šį filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, tad ėmiausi smalsumo vedinas žiūrėti, apie ką ši istorija.

 

Tai šiuolaikinė imigrantų į Prancūziją istoriją, paremta antikine Medėjos istorija. Pasak graikų mitologijos, Medėja, nužudžiusi savo vaikus, pavirto akmeniu. Visais laikais pasakojimai apie vaikžudystę šiurpino visuomenę, o šių pasakojimų imasi ne tik kino kūrėjai, bet ir literatai. Pavyzdžiui, Toni Morrison savo knygoje „Mylima“ atskleidžia vergės savo dukters nužudymo priežastis. Bandymai suprasti, kodėl motina nužudo savo vaiką, yra sudėtingi ir klaidūs. Šiame filme visgi režisierė visą suvokimo „svorį“ meta dviem pagrindinėms veikėjoms – besilaukiančiai literatūros dėstytojai ir rašytojai Ramai, kuri stebi bylos teismo procesus ir dėlioja biografinę knygą bei, aišku, pačiai kaltinamajai Laurencijai, kuri teismo pradžioje prisipažįsta, kad pati nežino, kodėl taip padarė ir kad šis teismas jai turėtų padėti suvokti savo veiksmų priežastis.

 

Šiaip mėgstu teisminio proceso filmus, toji struktūra man priimtina ir suvokiama bei įdomi tuo, kad geba situacijas perteikti analitiniu būdu, dažniausiai atskleidžiant veikėjų veiksmų paradoksalumą. Dažniausiai, kaip ir šios bylos atveju, sudėtinga vienareikšmiškai, žinant aplinkybes ir nusikaltimo kontekstus, pasmerkti kaltinamąją. Visgi filmas kiek priminė seniau matytą „Kryčio anatomiją“, kurioje vėlgi moteris kaltinama savo vyro  nužudymu, tik tame filme labiau veikė detektyvinė paslaptis, o „Sent Omeras“ filme labiau analizuojamos psichologinės ir socialinės priežastys, susijusios su pagrindinės veikėjos imigracijos problemomis, nepateisintais lūkesčiais tėvams.

 

Filme nuskamba tokia įdomi sąvoka „moteris fantomas“ – tai nematoma, asociali, atskirtį ir beviltišką vienatvę patyrusi moteris, kurios viltys sužlugo baltųjų europiečių pasaulyje. Iš tikrųjų labai įdomus filmas pasvarstyti apie visos šios vargšės moters padėtį, kurių dažniausiai visuomenė nenori nei matyti, nei suprasti (prisiminkime Almos Bružaitės bylą prieš daugel metų). Glumina tai, kad pagrindinė veikė išsilavinusi, puikiai kalba prancūziškai, geba skaityti ir analizuoti filosofinius tekstus, tačiau situacija tik rodo, kad akademiniai gabumai nelygūs socialiniai ir kultūriniai adaptacijai. Pats genialiausias žmogus su puikiausiais mokslo pasiekimo rezultatais negavęs meilės, šilumos ir palaikymo gali atimti sau gyvybę, ką čia kalbėti apie į neviltį puolusią motiną... Finale suskamba kaltinamosios advokatės paskutinė ginamoji kalba, kurią reikia atskirai išsirašyti, nes ji pravirkdo – nepaprastai literatūriškai talpi ir esminė kalba, dėl ko verta žiūrėti visą filmą nuosekliai ir iki galo.

 

Mano vertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela