Filmas: "Peteris von Kantas" / "Peter von Kant"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai,

 

Prancūzų režisierius François Ozon praeityje yra sukūręs, mano galva, ne vieną gerą filmą, tačiau pastarųjų dešimtmečių filmai mano skoniui atrodo gan teatrališki ir lėkštoki. Pastaruoju metu kasmet pateikia po kokį nors kūrinį, mano nuostabai, juos gerai įvertina kino kritikai, o aš vis neprarandu vilties, kad išgyvensiu ką nors įdomaus, žiūrėdamas jo juostas, tad nusprendžiau ir vėl suteikti šansą jo pandemijos metu nufilmuotas filmą „Peteris von Kantas“ (pranc. Peter von Kant) (2022).

 

Medžiaga šiaip labai įdomi. Apskritai F. Ozonui rūpi LGBT temos, problemos, aistros ir klausimai kine. Galima sakyti, jis vienas ryškiausių prancūzų LGBTQ kino kūrėjų, dažnai laviruojantis homoerotikos tema savo kūriniuose. Šis filmas – tai nauja vokiečių režisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio 1972 m. filmo „Karčios Petros fon Kant ašaros“ versija. Ozonas pakeitė pagrindinių veikėjų lytį (iš moterų į vyrus). Kas nežino Fassbinderio, priminsiu, kad tai realiai egzistavęs vokiečių režisierius, kūręs erotizuotas dramas, o pats, nors ir turėjęs santuoką, gyveno savo rate gana atvirą ir komplikuotą homoseksualaus režisieriaus gyvenimą. Galima sakyti, kad pagrindinis veikėjas Ozono filme yra savotiškas Fassbinderio prototipas, nors ir perkurtas iš pastarojo filmo: išvaizda labai panaši. Tiesa, teko matyti apie šį skandalingą režisierių ir biografinį meninį filmą pavadinimu „Enfant Terrible“ (režisierius Oskar Roehler) ir pastarasis man patiko kur kas labiau, nei Ozono filmas.

 

Pasakojimas hermetiškas kaip lėlių namelis, beveik nufilmuotas (matyt dėl pandemijos sąlygų) viename bute. Peteris – garsus režisierius, kuris pasiduoda periodiškai savo mūzoms ir pasijoms, jas dievina, aukština, iškelia, integruoja į savo kūrybos procesą. Atėjo metas, kada Peteris, išgyvenęs vieną etapą, leidžiasi į kitą; jis susipažįsta su jaunu neturtingu imigrantu iš Australijos Amiru, kuris netrukus tampa aikštingu ir išlepintu jaunuoliu. Galiausiai po 9 mėnesių Amiras dėka Peterio tampa pripažintu aktoriumi, bet jau senstelėjęs režisierius nebegali sulaikyti jauno ir arogancijos įgavusio jaunuolio savo bute, todėl panyra į obsesišką nelaimingos meilės savimelodramą...

 

Filmas man nepatiko. Jis pasirodė lėkštai dekoratyvus, ribotas, pernelyg akivaizdus. Veikėjai panašūs į Pedro Almodovaro veikėjus: jie perdėtai komiškai patetiški, nenatūralūs, tarsi „išlupti“ iš kokios pigios devinto dešimtmečio muilo operos. Dialogai neretai irgi sukonstruoti teatrališkai, dažnai perspaustai komiškai. Aš suprantu, kad tai daroma sąmoningai, nes bandoma savaip interpretuoti Fassbinderio kino palikimą, bet toji perdėta aistra būtent ir atrodo neaistringa. Veikėjai kankinasi, bet komiškai, veikia disfunkciškai, nes iš to kaip ir maitinasi. Filme ryškinama Oscaro Wildo „Doriano Grėjaus portreto“ įtampa: senstelėjęs menininkas mėgaujasi jaunuolio kūnišku žavesiu, nes grožis svarbiausias menininko įrankis, aišku, kol jis sureikšminimas.

 

Visgi filmas kalba ne vien apie obsesišką meilę, bet ir apie fetišizmą. Vienas iš tyliausių ir keisčiausių veikėjų – tarnas Karlas, kuris namie slampinėja kaip pantera ir dirba režisieriui. Filmo pabaigoje Karlo vaidmuo pasiekia kulminaciją. Kai Peteris bando „pasikeisti“ ar atsiprašyti, Karlo reakcija (išėjimas arba tylus maištas) parodo, kad net ir didžiausia kantrybė turi ribas. Tai vienintelis momentas, kai Karlas atgauna savo subjektyvumą – jis nustoja būti „daiktu“ ir tampa asmenybe, priimančia sprendimą. Visgi tai teatrališka, sintetiška, todėl su filmo žmonėmis sunku susitapatinti, nes visur tyčia veikia kičas ir sukarikatūrinti veikėjai bei situacijos. Kaip stipriausius filmo aspektus išskirčiau aktoriaus Denis Ménochet pasirodymą (man absoliučiai jo netikėtas vaidmuo) ir garso takelis. F. Ozon tiesiog dievina prancūziškas ano amžiaus stilistikos balades, kurios iliustruoja pagrindinių veikėjų aistrą, bejėgystę ir laikiną jaunystės grožį.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "85 metų vasara" / "Vasara '85" / "Été 85"

Sveiki,

 

Tikriausiai esu matęs nemažą dalį prancūzų režisieriaus Francois Ozono filmų, tad galiu drąsiai sakyti, kad režisierius yra išbandęs nemažai žanrų, pradedant spalvingais miuziklais, absurdiškomis komedijomis ir baigiant tamsiais ir šiurpiais detektyvais. Kai kada stebindavo, kai kada juokindavo. Paskutiniojo dešimtmečio derlius buvo gana brandus, F. Ozon, kaip ir Pedro Almodovaro, buvo pasiekęs gana aukštą kartelę, tačiau paskutinis jo filmas „Vasara ’85“, o dar kai kur verčiama kaip „85 metų vasara“ (pranc. Été 85) (2020), jis tarsi grįžta prie savo trumpametražių dešimtojo dešimtmečio filmų temų ir energetikos. Iš to laikotarpio pamenu nebent „Vasaros suknelė“ (1996), kurio motyvas aprengti vaikinuką suknele, iš dalies savaip panaudotas ir šiame filme.

 

F. Ozon nebuvo ir niekada nebus vien tik LGBTQ kino režisierius, štai kodėl jis įdomus, nes jį domina ir kitas pasaulis, ne vien homoseksualus, tačiau tenka pripažinti, kad homoerotika „prasimuša“ net pačiuose tamsiausiuose jo filmuose. Naujausias filmas „Vasara ’85“ pasakoja apie kurorte prie jūros gyvenantį jaunuolį Aleksį, kuris nori būti vadinamas Aleksu. Neseniai baigęs mokyklą, jis žavisi literatūra, galvoja apie savo ateitį, studijas, kovoja su tėvo primestais lūkesčiais – tokia jo kasdienybė. Vieną vasaros dieną jis išplaukia būriuoti, užmiega, o kai prabunda, jis pamato artėjančią audrą, tačiau viskas apsiverčia. Galiausiai vaikiną išgelbėja pro šalį plaukęs kitas vaikinas ir tarp jų užsimezga draugystė. Toji draugystė greitai įgauna homoseksualių simpatijų ir netrukus du jauni vaikinai tampa meilužiais...

 

Šalia pasakojama Davido, antrojo vaikino, tėvo netekties istorija. Kaip galima suprasti, Davidas manipuliuoja, nes nėra atsigavęs po tėvo netekties, jam santykiai tai tik nuotykis, jis nesiekia pastovumo. Vienas dirbtiniausių filme momentų tampa susitarimas tarp vaikinų, kuris neva pirmasis numirs, likęs turės sušokti ant jo kapo. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog siužetas pakryps taip, kad būtent filmo razina taps šioji pranašiška frazė. Tiesą sakant, viskas filme kurortiškai naivu, neįtikėtina ir dirbtina. Režisieriui, žinoma, pavyko išgauti kažką panašaus į Šekspyro „Romeo ir Džuljetos“ LGBT versiją, kur viskas perdėtai nenatūralu, perspausta ir netgi infantilu. O kas sakė, kad jaunuolių įsimylėjimas nėra toks? Juokingiausi momentai, žinoma, buvo trys: 1) vaikinas persirengia mergina, kad morge pamatytų mirusį vaikiną; 2) jis lenda prie gedinčios motinos, ir nesuvokia deramai, kad ji jį regi kaip atpirkimo ožį, žodžiu, kaip žudiką; 3) jis naktį šoka ant kapo, klausydamasis Rod Stewart „I‘m Sailing“ dainos. Makabriška, dirbtina, neįtikina. Toks twink stiliaus mirtimi paaštrintas romaniūkštis, įprasminti paaugliškiems jausmais.

Atrodo, daug turėtų atpirkti 1985-ųjų metų rekonstrukcija – šukuosenos, garso takelis, rūbai, bendravimo maniera, nešiojamos „ausinkės“, tačiau niekuo nebenustebinsi, nes dabar didžioji dalis pop muzikos ir muzikos vaizdo klipų atkapstė būtent šį dešimtmetį ir pavertė savotišku epochos fetišu. Kitą vertus, suprantu, kad pačiam F. Ozonui šis dešimtmetis ir metai labai svarbūs, jis idėjų sėmėsi iš savo patirties, gal net perkūrė savo paties romantinius vienos vasaros santykius ir pavertė šiuo filmu. Žiūrėti buvo lengva, visą laiką šypsojausi, lyg žiūrėčiau kažką nepaprastai naivaus, netgi pats prisiminiau, kaip užsispyrusiai galima kankintis prisirišant su perdėtais lūkesčiais, bet visumoje man filmas vis tiek vienas silpnesnių pastarojo dešimtmečio F. Ozono darbų.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Ačiū Dievui" / "Grâce à Dieu"

Sveiki,

Francois Ozon filmai paskutiniu metu tapo itin politizuoti, turi ryškią parodomąją politikos ir įsitikinimo galią, brėžia tam tikrus kultūrinius ir moralinius punktyrus ir todėl šiek tiek režisierius nutolo nuo savo žinybiškojo kino elemento, kur ankstyvojoje kūryboje jis buvo labiau teatralizuotas, labiau, sakykime, almodovariškas. Jau antras filmas po „Franco“, kada Ozonas vėlei nagrinėja kažką, kas visuotinai aktualu ir tai yra susikompromitavusios Bažnyčios kaip pedofilijos sandalų dangstytoją, apie visa tai filme „Ačiū Dievui“ (pranc. Grâce à Dieu) (2018), kuris, kaip po to filme sužinome, reiškia ne apgailestavimą, o tam tikrą išsidavimą, kad daugelis kunigų tarnauja ne Dievui ir teisingumui, o Bažnyčios įvaizdžiui.

Filmo centre – daugiavaikis tėvas, kuris vis dar mena prieš 30 metų patirtus įvykius, kada jį tvirkino kunigas. Po daugel metų jis vėlei susitinka su juo ir iškelia jam kaltinimus. Netrukus pasirodo daugiau vyrukų, kurie buvo seksualiai nukentėję nuo kunigo...  Filme daugybė diplomatines ribas išbandančių dialogų, kurie atskleidžia sutraumuotų vyrukų patirtis, jų gyvenimo likimus. Režisierius ne tiek nagrinėja ištvirkinimo poveikį, kiek nūdienos Bažnyčios ir aukų santykį, Bažnyčios, bandančios pripažinti tyliai ir saugiai savo nusikaltimus, bažnyčios, kuri nenori visuotinio skandalo. Pasirodo, filmas paremtas tikrais įvykiais, kurie dar nebuvo pasibaigę filmuojant šį filmą. Visgi pasibaigus filmui iš prierašo sužinome, kad prototipui, tikrajam kunigui, buvo suteikta senatvinė išimtis ir jam skirta laisvė.

Nežinau, kiek tas filmas patiks įvairaus plauko žiūrovams, tačiau jis man paliudijo jau ankstėliau matytas įvairias dokumentines juostas, pasakojančias apie panašius įvykius Vatikane ir Bažnyčios institucijose. Galima nesunkiai pasidaryti išvadas, kas filme yra gerai, o kas vaizduojama blogai, balansuojant ant aštrių temų ir šiokios tokios pliuralistinės diplomatijos, kai auka vienu metu susikabinęs meldžiasi su savo tvirkintoju – makabriška, krikščioniškai neskaniai iškreipta, tačiau toji dogmatiškoji gyvenimiškoji praktika taip toli nuo realybės, kad nesunku visoje toje moralinio teisingumo grifų puotoje įžvelgti absurdiškuosius pasaulio dėsnius: kuo labiau žmogus gniaužia savo prigimtinius poreikius t. y. seksualumo energiją, tuo labiau jį smaugia ir žudo kylantis neišreikštas potraukis. Klausimas yra vienas, kuris man buvo iš esmės įdomus, ne kaip auka, bet kaip pats kunigas pateisina ir reflektuoja savo gyvenimo ir dvasingumo praktikos nesuderinamumą. Lygiai tomis pačiomis Biblijos klišėmis, kad žmogaus kūnas silpnas prieš nuodėmę, kad kas be nuodėmės, tas tegu meta į mane akmenį? Daugiausiai kunigas tylėjo ir tai suponavo jo tarsi kaltės neigimą, antikriščionišką poziciją. Neturime smarkiai atgailaujančios Bažnyčios ir veikėjų.

Visgi filmas kviečia į diskusiją ir savotišką tiesos liudijimą, kuris paneigtų garbingų kunigų luomą ir iš esmės išlaisvintų juos nuo priedermės: jeigu tu negali gyventi celibate, pasišventęs Dievui, tai kurių galų tu imituoji celibatą ir žudai save bei aplinkinius?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb;7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvilypis meilužis" / L'Amont Double" / "Double Lover"

Sveiki,

Ispanai turi savo P. Almodovaro, o prancūzai – Francois Ozoną ir viskas tuo pasakyta. Du savito braižo genijai, tarp kurių rastume ne vieną sąsają. Štai naujausias F. Ozon filmas „Dvilypis meilužis“ (pranc. L‘Amant double) (2017) jau spėjo rasti savo žiūrovą tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.

Po ypač F. Ozon eksperimentinio filmo „Francas“, sakyčiau, „Dvilypis meilužis“ yra savotiškas grįžimas prie jo „Baseino“ (2003) ar jo provokuojančio trilerio „Provokuojantys užrašai“ (2012), kuris, beje, mano galva, kol kas geriausias šio režisieriaus darbas. Naujausiame filme jis gvildena žmogaus psichikos sutrikimus ir centre atsiduria režisieriaus atrasta mūza iš filmo „Graži ir jauna“ aktorė Marine Vacth, kuri vėl sušvyti jo filme kaip nepakartojamas deimantas. Išties įspūdingo sukirpimo aktorė tiek vizualiai, tiek gebėjimu žvilgsniu pritrenkti žiūrovą. Gaila, kad kol kas nemačiau kitų jos darbų...

Visgi trileris vėlgi kaip P. Almadovaro „Oda, kurioje gyvenu“ neria į tirštas žmogaus susidvejinimo ir realybės jausmo praradimo ribas. Šįkart filmas pavyko labiau kondensuotas į paranojos vaizdavimą nei į įtaigų pasakojimą. Jau įpusėjus filmą, nebelieka abejonių, kad pagrindinė veikėja susipainiojusi nei dėl to, sakykim, gerojo ir piktojo dvynių teorijos, kurią ji įtikėjusi. Galiausiai filmo finalas nors ir šviesus, bet iš esmės kiek nuviliantis, nes tikėtasi kur kas sudėtingesnės atomazgos, bet yra kaip yra ir šįkart režisierius fokusavosi ne į galutinį rezultatą, o į rezultato laukimą, todėl belieka mėgautis aktoriais, kylančia intriga, atmosfera, na, o iš paties filmo kažin ko neišpeši, nes trilerio toks nedėkingas žanras – jis veikia, kol viskas nepaaiškėja, o po to maža iš to peno. Visgi filmas intriguoja savo erotiniais vaizdiniais, drąsa, aktorių patrauklumu ir estetiškumu, kuris būdingas F. Ozon filmams. Bet kokiu atveju, man filmas patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jauna ir graži" / "Jeune et Jolie" / "Young and Beautiful"

Sveiki,

Banaliausia, kaip tik galiu pradėti, bet vis tiek pradėsiu... Labai mėgstu F. Ozon kuriamą kiną! Paskutinį sykį pamačiau jo erotinę dramą „Jauna ir graži“ (pranc. Jeune et jolie) (2013), kuris buvo pristatytas Kanų kino festivalyje ir Scanoramoje. Dar visai neseniai matytas režisieriaus nespalvotas „Francas“, kurį taip gerai įvertino kino kritikai, visgi kiek patiko mažiau už „Jauną ir gražią“. Ir supratau kodėl. F. Ozono kine tiesiog taip tinka erotika, ji tarsi neatsiejam žmogaus tapatybės ir problematikos dalis, pvz., „Naujoji draugė“ ar „Degantys vandens lašai ant akmenų“ ir kt., kad tiesiog paneri į atskirą Ozono pasaulį, kuriame kūnas ir santykiai tampa kažin kokia liberalia poezija, opozicija toms nusistovėjusioms moralės normoms....

„Jauna ir graži“ tai joks pedofilnis filmas (taip, girdėjau ir tokį komentarą), veikiau tai apie psichologiškai veikiančios merginos sąmonę, kuri pasiryžta be didesnių abejonių dirbti prostitute, nors jai viso labo ką tik sukako septyniolika. Kas gali labiau dirginti žiūrovo jausmus, nei jaunutė lovoje su vis besikeičiančiais senukais? Šitaip seksualiai lokalios ir teisingai sustyguotos žiūrovo sąmonės neišprievartaus jokia žudynių ar skerdynių scena, bet jei senukas paliečia nepilnametės krūtį, tai jau griūti nuo kėdės lietuviškam puritoniškam žiūrovui... Visgi filmo scenarijus geras, prancūziškos dvasios, kaip ir daugelis Ozono filmų. Daug gerų šeiminių konfliktų scenų, kurios virsta ir nerviniu žiūrovų pasimėgavimu (o ką aš sakyčiau tėvų vietoje?) ir pamokančiu auklėjimo būdu.

Gal filmas neprovokuos šitaip aštriai kaip kažkada Ozono šedevras „Skandalingi užrašai“, tačiau tai ir nėra žanriniai trilerio rėmai, veikiau melancholiškas, kiek poetiškas pasakojimas apie jaunystės ir grožio galią tokio kulto visuomenėje, kur jaunystė ir grožis tampa ne vien tik vertinga preke ir ginklu, bet ir savasties, saviraiškos tapatybės dalimi, kad pasijustum gyvenime gyvu žmogumi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmonos maištas" / "Potiche"

Sveiki,

F. Ozon filmų magija tokia įtraukianti ir poetiškai šmaikšti, kad nieko bendro ji neturi su realybe. Režisierius nesibaimina imtis įvairių žanrų, spausti aktorius ir padaryti gražų kičą, kurti tamsias dramas, nevengia ir komedijų. Viena iš jo sukurtų komedijų yra „Žmonos maištas“ (pranc. Potiche) (2010), kurioje pasirodo tikros prancūzų kino legendos – Catherine Deneuve ir Gerard Depardieu. Niekada nežiūrėčiau filmo vien tik dėl G. Dapardieu, nes jis man absoliučiai nevykęs aktorius, o štai šarmingoji C. Deneuve dar nuo „8 moterys“ laikų verčia žavėtis jos būvimu kadre.

Ar šis filmas pritrenkiantis? Ne. Ar šis filmas tinka bet kada ir bet kur? Ne. Visgi tai filmas komedija, stilingai pagal aštunto dešimtmečio nostalgiškas madas sukalta istorija apie moters gabumus daryti karjerą net sulaukus jau garbaus amžiaus. Tiesą sakant, filmas linksmas, stilingas, jame netrūksta režisieriui būdingos ironijos ir savito žiūros taško, tačiau viskas plaukė ir praplaukė kaip eilinė alkstančio kinomano užsklandėlė, o skrandis liko pustuštis. Visų pirma, siužetas apie žmoną karjeristę buvo vidutiniškai sukalta, filmas įtraukia, bet per jį ne gaila nubėgti pasidaryti kavos ar arbatos, nes nieko neprarasi, struktūriškai nuspėjama istorija, trūksta didesnės intrigos, nors viską dovanojame dėl neįnoringo komedijos žanro, bet... Komedijoms esu itin įnoringas, todėl galiu drąsiai teigti, kad tai toli gražu ne geriausias F. Ozono filmas ir toli gražu negeriausia jo komedija. Tiesiog neblogai praleistas laikas, bet kažkodėl manęs po filmo neapleido jausmas, kad geriau būčiau pasirinkęs niūrią dramą ir žiūrėjęs iki vidurnakčio.

Iš esmės filmas aktorių gerbėjams, kažin ko didelio nesitikėkite netgi ir po F. Ozon pavardės. Kadre, kaip ir „Žmonos maištas“ sufleruoja, dominuoja C. Deneuve vaidmuo ir jis jai labai tinka. Kaip ir daugelis homoseksualių režisierių (ir tas pats P. Almodovar) renkasi labiau vaizduoti moters gyvenimą nei vyro, tikriausiai taip išreikšdami savo moteriškąją prigimties pusę. Tai genialu, tačiau šis filmas ir lieka pramogai, ne daugiau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Francas" / "Frantz"

Sveiki, 

Prancūzų režisierius, regis, po itin kruopščiai ir atmosferiškai paruošto filmo „Provokuojantys užrašai“ buvo trumpam grįžęs prie LGBT temos ir pristatė „Nauja draugė“ apie transeksualą, tačiau jo naujausias „Cezariu“ įvertinta drama „Francas“ (pranc. Frantz) (2016), rodos, absoliučiai pranoko bet kokius lūkesčius ir tikriausiai nuo šiol bus laikomu vienu geriausiu režisieriaus darbu, tačiau netgi jam turiu šiokių tokių priekaištų.

Visų pirma, filmas laikosi ne tiek dėl scenarijaus ir laikmečio peizažo, kada po Pirmojo pasaulinio karo vokiečiai ir prancūzai buvo itin susipriešinę, bet dėl vizualių sprendimų vis palaikyti nespalvotą filmą kaip vieną iš įtaigos būdų, išryškinant aktorių veido jusles ir perteikiant aktorinį meistriškumą. Kai kam dėl viso šio efekto filmas gali pasirodyti pauzuojantis, neadekvatus, tačiau tos pauzės taip tinka, kad jų praktiškai nejaučiama, nes jos pritampa prie laikmečio bendravimo kultūros ir atrodo tinkamos. Filmas dvikalbis, todėl ale „turtingas“ europietiškai kultūriškai, tačiau apsigauti nereikia, jis istoriškai nėra turtingas, nors ir turi tokį kontekstą. Visgi tai istorija apie kaltės atpirkimą. Režisierius pasitelkia „Provokuojančių užrašų“ atmosferą, bando mistifikuoti, sukurti pseudo detektyvinę homoerotinę dviejų kareivių istoriją, kuri, pasirodo, nė iš tolo nėra LGBT temos, tik dviprasmiškos aliuzijos, kurios galiausiai pamažu subliūkšta. Siužetiškai silpnoka pabaiga, nes tie įtarimai nelabai kur žiūrovą nuveda ir istorija užuot pateikusi itin aštrią istoriją ir susmūgiavusi itin stipriai emociškai, veikiau šiek tiek nuvilia, nes baigiasi kaip kokiame devyniolikto amžiaus parašytame neįmanomos meilės romane.

Apibendrinant noriu pasakyti, kad filmas vizualiai užtikrintas, istorija intriguoja, tačiau intriga veikiau veda žiūrovą kaip prie ne itin turtingo masalo. Puikūs aktoriai, istorija konstruojama su daug žadančiu finalu, o viskas pasibaigia pernelyg ašaringai nykiai. Daug žada nuolat kaukšintys pagrindinės veikėjos vokietės Anos batai, tačiau juodos paslapties, kokios tikisi žiūrovai, taip pat nesulaukia. Gražus mistifikavimas nenuveda prie aistringos beprotybės tikriausiai sąmoningai ir dėl to, kad viskas baigiasi tarsi iššokus iš lėktuvo su atsarginiu parašiutu, gali ir nustebinti. Mane, žinantį Ozoną kaip kraštutinumų veikėjų kūrėją, tai nustebino. Filmas priminė M. Haneke „Baltas kaspinas“, tačiau šis filmas mažiau įtemptas ir nepalyginamai švelnesnis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela